Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 55.1.3

2017 m. spalio 23 d.

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J.J.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neteisėtų Utenos AVPK areštinės pareigūnų veiksmų vykdant jo konvojavimą į apylinkės teismo posėdžius.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. vykdė nuteistojo J. J. konvojavimą iš Lukiškių TI-K į Zarasų rajono apylinkės teismą, kur pareiškėjas dalyvavo šio teismo posėdžiuose, ir - atgal į Lukiškių TI-K (b. l. 5-6, 27-36).

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

J. J. kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė tai, kad konvojaus metu transporto priemonėje buvo labai šalta, nes konvojuojamiems asmenims skirtoje automobilio dalyje šildymo sistema prastai veikė.

Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų asmenų teises bei pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (2014 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 1R-384/1V-916 redakcija, galiojanti nuo 2015-07-01).Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punkto nuostatas, konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą; specialiosios transporto priemonės – tai specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (2016 m. lapkričio 2 d. nutarimo Nr. 1077 redakcija, galiojanti nuo 2016-11-04)223 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą.

Atsakovės atstovo teismui pateikti duomenys patvirtina, kad 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. pareiškėjas iš Lukiškių TI-K į Zarasų rajono apylinkės teismą buvo konvojuojamas Utenos AVPK specialiuoju automobiliu „FIAT DUCATO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 29, 34-36). Utenos AVPK pateiktos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. 901-0194057 duomenimis, aukščiau nurodytos transporto priemonės techninė apžiūra atlikta 2017 m. kovo 22 d. ir nustatyta, kad ši transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus (b. l. 48). Techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) Nr. (duomenys neskelbtini)duomenimis, automobilis „FIAT DUCATO“ priskiriamas M2-CWK tipui. Šio tipo transporto priemonės, vadovaujantis Valstybinės kelių inspekcijos prie susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2 B-479 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų (2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymo Nr. 2B-181 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 1 d.) 8.2 ir 15.6.3 punktais, skirtos keleiviams vežti, jos turi daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams, šių transporto priemonių kėbulai yra pritaikyti vežti kalinius.

Konvojavimo taisyklėsnumato, jog prieš pradedant vykdyti konvojavimą, konvojaus viršininko nurodymu konvojaus viršininko padėjėjas ar vienas iš konvojuotojų privalo patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę (145 punktas). Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nurodyta, jog specialiajame automobilyje, specialiajame autobuseturi būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Konvojavimo taisyklių 147 punkte įtvirtintas draudimas lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog Utenos AVPK pateikti duomenys ir dokumentai patvirtina, kad J. J. konvojavimas buvo vykdomas nustatyta tvarka patikrintu ir techniškai tvarkingu specialiuoju transportu. Išanalizavęsginčui reikšmingas aplinkybes ir įvertinęs juos patvirtinančius įrodymus bei remdamasis ginčo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis, teismas daro išvadą, jog byloje nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių faktą, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai, 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. naudodami pareiškėjo konvojavimui specialųjį automobilį „FIAT DUCATO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būtų pažeidę teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad transporto priemonės, kuria jis buvo konvojuojamas, techninė būklė buvo netinkama, pareiškėjo skundo teiginiai apie netinkamas konvojavimo sąlygas yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie nėra pakankami konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą.

Pareiškėjas reikalavimąpriteisti neturtinę žalą grindė ir tuo, kad 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. pietums patiektą maistą jis turėjo valgyti transporto priemonėje, kurioje nebuvo galimybės tinkamai pavalgyti.Išanalizavus pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl pačios teisės gauti maitinimą ir nurodytomis dienomis jam patiekto maisto kokybės.

Minėta, kad Utenos AVPK areštinės pareigūnai 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. J. J. konvojavo iš Lukiškių TI-K į Zarasų rajono apylinkės teismą ir atgal į Lukiškių TI-K. Vykdant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2017 m. balandžio 19 d. nurodymą Nr. 5-N-7 „Dėl nuteistojo statusą turinčių asmenų perkėlimo į policijos areštines“, J. J. į Zarasų rajono apylinkės teismą buvo konvojuotas iš Lukiškių TI-K, neuždarant jo į artimiausią policijos komisariato areštinę. Be to, byloje nustatyta, kad nurodytomis dienomis pareiškėjo maitinimą organizavo Utenos AVPK areštinės pareigūnai.

Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis). Būtinybė užtikrinti tinkamą nuteistųjų ir suimtųjų maitinimą taip pat įtvirtinta tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoje šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ nurodyta, kad kiekvienam kalinamam asmeniui turi būti pateikiamas pilnavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę, religiją, kultūrą ir jų darbo pobūdį, maisto pateikimas turi atitikti higienos reikalavimus, kaliniai turi būti maitinami 3 kartus per dieną, tarp kiekvieno maitinimo nustatant racionalius intervalus (22.1, 22.3, 22.4 p.).Įstatymuose įtvirtintą kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Vyriausybės, teisingumo ministro, sveikatos apsaugos ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus bei pataisos įstaigų vadovų priimti teisės aktai: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07/117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės.

Zarasų rajono apylinkės teismas pateikė duomenis, kad šiame teismepatalpų, skirtų laikyti pristatytus asmenis (suimtuosius/nuteistuosius),nėra (b. l. 11). Remiantis Utenos AVPK areštinės pareigūnų, ginčo dienomis vykdžiusių pareiškėjo konvojavimą, paaiškinimais,daroma išvada, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta pristatytą maistą suvalgyti Zarasų rajono apylinkės teismo salėje, tačiau jis savo nuožiūra nusprendė, jog nori pietauti specialiojoje transporto priemonėje (b. l. 23, 25, 49, 54). Nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių abejoti policijos pareigūnų nustatyta tvarka parengtuose dokumentuose nurodytais duomenimis, nenustatyta. Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, sprendžia, kad Utenos AVPK areštinė ir jos pareigūnai ėmėsi tinkamų veiksmų, skirtų užtikrinti pareiškėjo maitinimą nurodytomis dienomis.

Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Utenos AVPK areštinės pareigūnų veiksmų 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. vykdyto konvojavimo metu organizuojant pareiškėjo maitinimą.

J. J. skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai, Zarasų rajono apylinkės teisme palydėję jį į tualetą, nenuėmė antrankių, todėl jis negalėjo pasinaudoti tualetu.

Minėta, kad Konvojavimo taisyklių 3 punktas konvojavimą apibrėžia kaip ginkluotą konvojuojamųjų lydėjimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymą į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pagal Konvojavimo taisyklių nuostatas, konvojuotojas turi teisę naudoti antrankius konvojuodamas konvojuojamąjį. Atsižvelgus į nurodytas Konvojavimo taisyklių nuostatas, antrankių naudojimas yra leistina priemone. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškinęs, kad savo pobūdžiu ši speciali asmens konvojavimo priemonė yra trumpalaikė, nes jos taikymo laikas apibrėžiamas ir yra ribojamas atitinkamo konvojavimo laiko, be to, šios priemonės taikymas savo paskirtimi turi tikslą užtikrinti konvojuojamo asmens pristatymą į tam tikrą vietą esant sąlygoms, kai konvojuojamo asmens fizinis kontaktas su kitais, įskaitant ir pašalinius, asmenimis yra lengvai pasiekiamas ir konvojuojamo asmens neprognozuojamų veiksmų atvejais dėl to gali kilti neigiamų pasekmių tiek pačiam konvojuojamam asmeniui, tiek ir kitiems asmenims. Dėl šių priežasčių antrankių, kaip specialios priemonės, taikymas yra pateisinamas tam tikrų neigiamų ir visuotinai pavojingų reiškinių prevencijos požiūriu; ši priemonė yra adekvati ir proporcinga jos taikymo tikslams, ji negali būti traktuojama kaip niekuo nepamatuotas konvojuojamo asmens teisių ir laisvių suvaržymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-48/2012).

Konvojuojamųjų lydėjimo į tualetą tvarką nustato Konvojavimo taisyklių 134ir 135 punktuose įtvirtintos nuostatos. Pagal jas, konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną; lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas; prieš vedant į tualetą, tualetas apžiūrimas ir paskelbiama išvedimo į jį tvarka (pagal kiekvieno konvojaus rūšies ypatumus). Konvojavimo taisyklių 223.2 punktas numato, kad konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą, konvojuotojai naudoja antrankius; antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdžio metu ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą.

Spręsdamas apie antrankių naudojimą J. J. atžvilgiu, teismas remiasi Utenos AVPK areštinės pareigūnų tarnybinių pranešimų duomenimis (b. l. 23, 25, 49, 54). Nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytais paaiškinimais ir dėl to jais nesiremti darant išvadas, nebuvo nustatyta. Teismas sprendžia, kad šie abejonių nesukėlę duomenys patvirtina tokias aplinkybes: J. J. į Zarasų rajono apylinkės teismą buvo vežamas be antrankių; antrankiai pareiškėjui buvo uždėti teismo posėdžių metu, kadangi Zarasų rajono apylinkės teismo salėje nėra atitvarų ar kitos specialios vietos kaltinamiesiems laikyti; J. J.paprašius, jis būdavo nuvedamas į tualetą, esantį Zarasų rajono apylinkės teismo pirmame aukšte; J. J. atvedus į tualetą, antrankiai jam būdavo nuimami.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, kaip bylos duomenimis nepagrįsti vertinami pareiškėjo argumentai, kad konvojaus pareigūnams palydėjus jį į tualetą, antrankiai jam nebuvo nuimami, taip neleidžiant pasinaudoti tualetu. J. J. savo teiginiams pagrįsti jokių įrodymų nepateikė, o byloje nustatytos aplinkybės jo teiginius paneigė.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, jog konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam, turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, skundu ar prašymu kreiptis į konvojų, kuris apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Susipažinęs su atsakovės atstovo teismui pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad J. J.2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. nei raštu nei žodžiu konvojaus viršininkui skundų nėra teikęs.

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, įvertinus jas patvirtinančius įrodymus ir atsižvelgus į ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, jog Utenos AVPK areštinės pareigūnai, 2017 m. balandžio 24 d. ir 2017 m. gegužės 16 d. konvojuodami J. J. iš Lukiškių TI-K į Zarasų rajono apylinkės teismą ir atgal, būtų elgęsi neteisėtai. Nustačius, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, J. J. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo J. J. (J.J.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.