Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2021-01-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-360/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-07
Bylos Nr.
1A-25-360/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-484407-2019-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Dalius Jocys, Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė
Nuteistasis
I. M.
Advokatai
Tomas Leščinskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-25-360/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-484407-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6. 2.1.7.4.1.; 2.4.6.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 7 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Daliaus Jocio ir Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Alinai Bružienei,dalyvaujant prokurorei Reginai Bučinskaitei,nuteistojo I. M. gynėjui advokatui Tomui Leščinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. M. gynėjo advokato T. Leščinsko apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2020-09-22 nuosprendžio, kuriuo I. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, I. M. į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2019-11-13 iki 2019-11-14, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė – 56 MGL (2 800 Eur) dydžio bauda, sumokant ją per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu I. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones – 2 metus, šį terminą skaičiuojant nuo 2019-11-14. Nuosprendžiu taip pat konfiskuota transporto priemonė „Citroen Berlingo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. I. M. nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, t. y. 2019-11-13 apie 14 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), jis vairavo automobilį „Citroen Berlingo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas (alkotesteriu nustatyta mažiausia koncentracija 2,58 promilių).

Šalies argumentai

2. Nuteistojo I. M. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo I. M. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimų, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, byloje nustatytas aplinkybes aiškinosi ir vertino neišsamiai, nevisapusiškai, jų tinkamai neišanalizavo ir nesugretino, selektyviai vertino pavienius bylos duomenis, o ne surinktų įrodymų visumą, nepagrįstai suteikdamas vieniems įrodymams pranašumą, nepašalino esminių prieštaravimų ir nukrypo nuo teismų praktikos. Šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas tik fragmentiškai nagrinėjo bylos įrodymus, nepagrįstai suteikė prioritetą vienintelio liudytojo pirminiams parodymams, kuriuos tas pats liudytojas teismui paneigė, todėl teismas padarė neteisingas faktinių aplinkybių vertinimo bei įstatymo neatitinkančias išvadas, kad pakanka įrodymų, jog I. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

2.1. Nurodo, kad I. M. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog įvykio dieną automobilio nevairavo ir eismo įvykio nesukėlė. Teismas pateikė išvadas, kad I. M. parodymus paneigė liudytojo R. K. ikiteisminiame tyrime duoti parodymai, jog įsidėmėjo automobilio „Citroen Berlingo“ vairuotoją, kuris apgadino jo automobilį, šį asmenį po įvykio rado sodų bendrijoje „ (duomenys neskelbtini) “, I. M. jam siūlė atlyginti žalą, o eismo įvykio deklaraciją užpildyti sekančią dieną. R. K. iš jam pateiktų nuotraukų atpažino I. M., kuriam vairuojant buvo apgadintas jo automobilis. Teismui nekilo abejonių, kad R. K. galėjo matyti ir įsidėmėti kito automobilio vairuotoją. Be to, teismo teigimu, policijos pareigūnės J. Š., J. P. ir A. L. patvirtino, jog R. K. joms paaiškino po įvykio suradęs vairavusį asmenį, kurį po to atpažino iš nuotraukos. Liudytojo R. K. parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, patvirtino Įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokole ir Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuoti duomenys. Teismas nepatikėjo bylos nagrinėjimo teisme metu R. K. duotais parodymais, kurie esą prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui. Be to, teismas kritiškai vertino ir nelogiškais laikė I. M. parodymus, kad įvykio metu jo automobilį vairavo iš matymo pažįstamas vyriškis. Tačiau pažymėtina, kad byloje esant vieninteliams liudytojo R. K. pirminiams parodymams, kurie nėra nuoseklūs, jų nepatvirtino jokie kiti įrodymai ir galiausiai teismo posėdžio metu paneigė pats liudytojas, teismui buvo būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

2.2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog I. M. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime, tiek apklausiamas teisiamajame posėdyje nuosekliai neigė savo kaltę ir tvirtino, kad jis į namų kiemą pirmiau sugrįžo kitu automobiliu „Renault Scenic“, kurį vairavo iš matymo pažįstamas K.. Kieme jie pakrovė senus akumuliatorius ir tada į kiemą jo automobiliu „Citroen Berlingo“ atvažiavo kitas vyriškis, vardu R.. Apie tai, kad pastarasis jo automobiliu galėjo dalyvauti eismo įvykyje I. M. nebuvo žinoma. Minėtiems vyriškiams išvažiavus, I. M. dar išgėrė alkoholio, nes pats jokiame eismo įvykyje nebuvo dalyvavęs. Po to keturračiu atvažiavo R. K., kuris pradėjo reikšti pretenzijas, kad I. M. automobiliu „Citoen Berlingo“ buvo apgadintas jo automobilis. Tik tuomet apžiūrėjęs savo automobilį I. M. suprato, kad parvarydamas jo automobilį R. galėjo apgadinti R. K. automobilį, todėl pasakė, kad reikia ieškoti to kito vairuotojo, t. y. turėjo omenyje R., kuris atvažiuotų iš Klaipėdos ir užpildytų eismo įvykio deklaraciją. I. M. suprato, kad R. K. piktinasi dėl apgadinto jo automobilio, todėl šiam siūlė padengti nuostolius. Šie I. M. parodymai yra nuoseklūs, logiški ir neprieštarauja kitiems teisme ištirtiems įrodymams.

2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, jog vienintelis įrodymas, kuriuo paremtas teismo apkaltinamasis nuosprendis, yra ikiteisminio tyrimo metu liudytojo R. K. duoti parodymai ir asmens atpažinimas iš nuotraukų. Nėra prieštaravimų dėl to, kad R. K. važiuojant savo automobiliu (duomenys neskelbtini) , jo ir iš priešpriešais atvažiuojantys automobiliai „Citroen Berlingo“ kliudė vienas kitą vairuotojo pusės veidrodėliais, dėl ko apsisukęs R. K. važiavo ieškoti kito susidūrime dalyvavusio automobilio. Pagal baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis ši paieška užtruko ne mažiau nei pusę valandos, nes kaltinime eismo įvykio laikas užfiksuotas 14 val. 30 min., o apie surastą vairuotoją R. K. policijai pranešė jau po 15 valandos. Per tą laiką, kol ieškojo „Citroen Berlingo“ automobilio R. K. pasikeitė savo transporto priemonę ir persėdo ant keturračio motociklo. Taigi akivaizdu, kad prasilenkiant su jo automobiliu kontaktavęs automobilis „Citroen Berlingo“ buvo mažiausiai kaip pusę valandos laiko prapuolęs iš jo akiračio, tad negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad I. M. versija, jog jo automobilį „Citroen Berlingo“ vairavo kitas asmuo, kuris atvaręs jo automobilį į kiemą išvažiavo savo transporto priemone, yra nelogiška. Tam buvo daugiau nei pakankamai laiko ir šios aplinkybės nepaneigia jokie byloje esantys įrodymai.

2.4. Apeliaciniame skunde pastebima, jog apklausiamas ikiteisminiame tyrime R. K. liudijo, kad jam „(duomenys neskelbtini) “ sode viename iš kiemų suradus jo automobilį kliudžiusį minėtą „Citroen Berlingo“ automobilį, priėjo I. M., kuris teigė, jog reikėjo sustoti. I. M. sakė, kad automobilį vairavęs asmuo yra Klaipėdoje, todėl reikia laukti kol jis atvažiuos ir tada bus galima užpildyti eismo įvykio deklaraciją, siūlė pinigus už R. K. automobilio sugadinimus. Teisme liudytojas R. K. logiškai paaiškino, kad po automobilių kontakto buvo labai įpykęs dėl savo automobilio apgadinimo, todėl, suradęs susidūrime dalyvavusį automobilį „Citroen Berlingo“, nusprendė, kad tai jo savininkas yra kaltininku, nors realiai prasilenkimo metu kitos transporto priemonės vairuotojo veido detaliai nematė ir jo neįsidėmėjo. Šios priežastys yra logiškai paaiškinamos, nes transporto priemones vairuojantis asmuo stebi kelią, savo ir kitų eisme dalyvaujančių transporto priemonių judėjimą. Nagrinėjamu atveju liudytojas R. K. teigia pastebėjęs, jog į jo važiavimo juostą įvažiavo priešpriešais atvažiuojantis automobilis „Citroen Berlingo“, todėl jis, vengdamas susidūrimo, stengėsi nukreipti savo automobilį į šoną, bet kontakto neišvengė. Taigi, šioje situacijoje liudytojo dėmesys buvo nukreiptas į transporto priemonių išsidėstymą ir judėjimą vienas kitos atžvilgiu, o ne į pastangas įsidėmėti kito eismo dalyvio bruožus. Kuomet po pusvalandžio R. K. pavyko surasti „Citroen Berlingo“ automobilį, prie kurio atėjo jo savininkas I. M., liudytojas tiesiog turėjo įsitikinimą, kad būtent jisai greičiausiai galėjo dalyvauti susidūrime. Teismo posėdyje liudytojas R. K. patvirtino, kad iš tikro nematė kitos transporto priemonės vairuotojo ir negali patvirtinti, kad tai buvo I. M., o apkaltino pastarąjį vien dėl to, kad prie surasto apgadinto automobilio „Citroen Berlingo“ rado neblaivų jo savininką, todėl padaręs savas išvadas, pareigūnams ir pasakė, kad tai I. M. dalyvavo susidūrime.

2.5. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog byloje atliktas procesinis veiksmas - asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką, buvo atliktas nesilaikant BPK 179, 191, 192 straipsniuose nustatytos jo atlikimo eigos bei tvarkos. BPK 191 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Kai atliekamas asmens parodymas atpažinti, atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis, pagal išorę kuo panašesniais į atpažintiną (BPK 192 straipsnio 1 dalis). Parodomų atpažinti asmenų turi būti ne mažiau kaip trys (BPK 192 straipsnio 2 dalis). Jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis (BPK 192 straipsnio 6 dalis). Pirmojoje apklausoje policijos pareigūnai nesiaiškino, pagal kokius požymius liudytojas galėjo atpažinti kitos transporto priemonės vairuotoją ir pagal ką atpažino, kad tai buvo būtent I. M.. Papildomoje apklausoje R. K. tik nurodė, kad kitos transporto priemonės vairuotojas buvo trumpų plaukų, tad nesuprantama kaip pagal tokį požymį liudytojas galėjo atpažinti vos akimirką prasilenkiančioje transporto priemonėje matytą žmogų, kai didžioji dauguma vyriškos lyties žmonių nešioja trumpai kirptus plaukus. BPK nurodyta, jog pagal nuotraukas galima atpažinti asmenį, jei gyvai parodyti asmens negalima arba kai reikia užtikrinti liudytojo ar nukentėjusiojo saugumą. Tačiau tuo metu, kai buvo daromas aptariamas procesinis veiksmas, I. M. nesislapstė, nėra jokių duomenų, kad liudytojui R. K. būtų reikėję užtikrinti asmens saugumą, taigi, šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio nuostatos. Visgi, esminis dalykas yra tas, kad liudytojas R. K., radęs prie automobilio „Citroen Berlingo“ savininką I. M. sulaukė, kol atvažiavo policijos pareigūnai, kurie nustatė I. M. asmenybę, tikrino jo blaivumą ir pildė procesinius dokumentus, tad ikiteisminiame tyrime atliktas asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką yra visiškai beprasmis, nes po to, kai R. K. sutiko I. M. prie pastarojo automobilio, šis iki policijos pareigūnai išsiaiškino jo asmenybę, jau nebebuvo prapuolęs iš liudytojo akiračio. I. M. net neneigia, kad atvykus R. K. jis priėjo prie savo automobilio ir pamatė, kad šiam apgadintas veidrodėlis, tad procesinis veiksmas - asmens parodymas atpažinti pagal nuotrauką ir jo rezultatas jokios įrodomosios reikšmės neturi.

2.6. Kaip teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad policijos pareigūnės J. Š., J. P. ir A. L. patvirtino, jog R. K. joms paaiškino po įvykio suradęs vairavusį asmenį, kurį po to atpažino iš nuotraukos. Taigi, teismas patvirtina, kad policijos pareigūnių parodymai nėra tiesioginiai, o tik išvestiniai įrodymai, nes jos perpasakojo tai, ką atvykusios į įvykio vietą išgirdo iš liudytojo R. K. pirminių paaiškinimų. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimą, dėl kurio jis kaltinamas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju policijos pareigūnių parodymai apie tai, ką jos išgirdo iš liudytojo R. K., jokios įrodomosios vertės neturi, nes jokių prieštaravimų dėl to, kad R. K. iš pradžių manė, jog susidūrime galėjo dalyvauti savo kieme prie automobilio priėjęs I. M., nėra. Visi kiti policijos pareigūnių paliudyti duomenys buvo užfiksuoti patikrinimo alkoholio matuokliu žurnale bei įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokole. Į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnių J. Š. ir J. P. tarnybiniame automobilyje privalėjo būti įjungti telemetrinę, vaizdo ir (arba) garso fiksavimo įrangą, kuri turėjo užfiksuoti tikrąsias I. M. sulaikymo aplinkybes bei jo ir R. K. pirminius paaiškinimus, tačiau jokie vaizdo ir garso fiksavimo įrašai prie bylos neprijungti.

2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad policijos pareigūnė J. P. nubraižė 2019-11-13 eismo įvykio vietos schemą, kurioje pavaizdavo automobilių padėtis susidūrimo vietoje, nors iš tikro automobiliai po kontakto buvo nuvažiavę, tad pareigūnė schemoje fiksavo tai, ką paaiškino liudytojas R. K.. Pagal Policijos patrulių veiklos instrukciją, eismo įvykio vietos schema braižoma įvykio vietoje, o jei įvykio vietoje jos tvarkingai sudaryti neįmanoma, sudaromas schemos juodraštis, kuriame turi pasirašyti eismo įvykio dalyviai (juodraštyje gali pasirašyti ir liudytojai). Tada, atvykus į policijos įstaigą, pagal juodraštį nubraižoma schema, kurią pasirašo schemą sudaręs pareigūnas ir eismo įvykio dalyviai, o schemos juodraštis pridedamas prie eismo įvykio medžiagos. Nagrinėjamu atveju nežinia kokiomis aplinkybėmis pareigūnė J. P. nubraižė eismo įvykio schemą, kurioje užfiksavo ne tai, ką matė, o vien tik pagal liudytojo pasakojimą įsivaizduojamas aplinkybes. Po 2019-11-13 eismo įvykio vietos schema įvykio dalyviai nepasirašė.

2.8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nesiaiškino, ar įvykio dieną (duomenys neskelbtini) gatvėje, Šilutėje įvykusio kontakto tarp automobilių, apie kurį žinoma tik iš R. K. paaiškinimo, aplinkybių, tad nėra nustatyta, ar automobilio „Citroen Berlingo“ vairuotojas objektyviai galėjo pastebėti šį kontaktą ir suvokti, jog įvyko eismo įvykis, taip pat nenustatyta, ar tuo buvo padaryta turtinė žala ir koks jos dydis, tad neaišku ar tai išvis buvo eismo įvykis. Šiuo atveju, jei tai nebuvo eismo įvykis, arba jame dalyvavęs transporto priemonės vairuotojas dėl objektyvių aplinkybių galėjo nežinoti (nesuprasti), kad įvyko susidūrimas ir buvo sukelta turtinė žala, jokiam vairuotojui, nesvarbu ar tai buvo I. M. nurodytas asmuo, vardu R., ar net jei tai būtų buvęs pats I. M., šiuo atveju nekilo pareigos po to nevartoti alkoholinių gėrimų iki įvykio aplinkybių nustatymo. Atsižvelgiant į tuos faktus, kad transporto priemonių kontaktas įvyko apie 14 val. 30 min., o į namus grįžęs I. M. apie pusę valandos laiko vartojo alkoholinius gėrimus iki kol atvyko R. K., tad akivaizdu, kad prieš tai jo neblaivumas buvo mažesnio laipsnio nei 15 val. 20 min. ir 15 val. 35 min. jam nustatė policijos pareigūnai, t. y. galėjo nesiekti 1,5 promilės neblaivumo. Visuotinai žinoma, kad etilo alkoholio koncentracija po alkoholio vartojimo laipsniškai didėja, kol pasiekusi piką pradeda mažėti. Ši aplinkybė vertintina atsižvelgus ir į tai, kad šioje byloje sprendžiamas I. M. baudžiamosios atsakomybės klausimas už buvimą neblaiviam būtent tuo momentu, kuriuo, kaip buvo įtariama, jis vairavo, o ne vėliau. Šiuo atveju, net jei ir būtų prieita išvados, kad I. M. galėjo nuo garažo iki namų vairuoti transporto priemonę, nėra nustatyta, kad alkoholio koncentracija tuo momentu būtų viršijusi 1,5 promilės etilo alkoholio koncentraciją, kas neatitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, iš esmės motyvuojama tuo, kad apylinkės teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus bei laikomasi pozicijos, jog neblaivus I. M. nevairavo automobilio, tai darė kitas asmuo.

5. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jų atmetimas teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi proceso šalys, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių BPK normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

6. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė ištirtus įrodymus bei juos išsamiai išanalizavo, vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek visumą, nustatydamas jų tarpusavio ryšius, atkūrė logišką ir nuoseklią nusikaltimo aplinkybių grandinę. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su nuosprendyje išdėstytais argumentais bei išsamiai motyvuotomis išvadomis. Nors I. M. procese neigė vairavęs neblaivus, neva jo automobilį vairavo kitas iš matymo pažįstamas asmuo (R.), tačiau apygardos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu I. M. pripažintas kaltu pagrįstai, apelianto kaltę įrodo būtent įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

7. Apie tai, kad automobilio neblaivus nevairavo, o tai darė kitas asmuo, I. M. teigė tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir tyrimo metu. Tačiau tokią gynybinę nuteistojo versiją pirmosios instancijos teismas laikė akivaizdžiu siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės ir kolegija su tuo visiškai sutinka. I. M. parodymai nepatikimi, prieštaraujantys įrodymų visumai, todėl jais besąlygiškai tikėti nėra jokio pagrindo.

8. Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu aplinkybę, jog ne kas kitas, o būtent I. M. vairavo automobilį, nurodė apgadintąjį automobilį vairavęs R. K.. Nors apklausiamas apylinkės teismo posėdyje liudytojas jau nebegalėjo pasakyti, ar I. M. vairavo automobilį, kuris kliudė jo, R. K., automobilį, ir šiai aplinkybei apeliaciniame skunde skiriama daug dėmesio, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, remdamasis tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma, paaiškino, kodėl tiki būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo parodymais ir apygardos teismas neturi jokio pagrindo su šiais teismo argumentais nesutikti. Iš tikrųjų ikiteisminio tyrimo metu R. K. nekilo abejonių dėl jo automobilį apgadinusio „Citroen Berlingo“ vairuotojo, apie tai jis patvirtino apklausiamas tiek įvykio dieną, tiek kitą dieną po įvykio, atpažino iš pateiktų fotonuotraukų. Teismo posėdyje apklaustos policijos pareigūnės A. L., J. Š. bei J. P. patvirtino, kad įvykio vietoje ir per apklausas komisariate R. K. neabejojo, jog automobilį vairavo I. M., ir tokie pareigūnių parodymai neabejotinai sustiprina būtent ikiteisminio tyrimo metu duotų R. K. parodymų patikimumą. BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys taip pat patvirtina, jog neilgai trukus po įvykio, R. K. rado jo automobilį kliudžiusį vairuotoją ir apie jį pranešė pareigūnams, laukė, kol šie atvyko. Dėl to, kas vairavo automobilį, R. K. nekilo abejonių ir kitą dieną asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu, atpažino būtent I. M. nuotrauką. Ikiteisminio tyrimo metu duotus nuoseklius R. K. parodymus atitinka ir įvykio vietos apžiūros protokolas, eismo įvykio vietos schema. Pagal bylos duomenis R. K. iškart po automobilių kontakto kelyje pradėjo ieškoti jo automobilį kliudžiusio kito automobilio ir pastarąjį, praėjus neilgam laiko tarpui, rado, atpažino vairuotoją. Taigi visuma apylinkės teismo ištirtų tarpusavyje sutampančių ir vieni kitus papildančių įrodymų rodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tikėjo R. K. ikiteisminio tyrimo parodymais apie tai, kad šis tiesiogiai matė, jog I. M. vairavo automobilį, kuris kliudė liudytojo vairuojamą automobilį ir apie tai neabejodamas nurodė tiek į vietą atvykusiems pareigūnams, tiek ir vėliau proceso veiksmų metu, abejonių jam nekilo iki pat apklausos apylinkės teisme. Visiškai neįtikinantis liudytojo paaiškinimas teisme, jog I. M. kaip vairuotoją nurodė tiesiog iš pykčio dėl apgadinto automobilio, kadangi nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl jis turėjo ne kartą kaip vairuotoją nurodyti I. M., nebūdamas tuo įsitikinęs ir taip kaltinti neva niekuo dėtą nepažįstamą asmenį. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje, laikantis BPK nustatytų taisyklių, įrodymai ne tik išvardinti, bet ir išanalizuoti bei įvertinti kaip visuma, atskleisti jų tarpusavio ryšiai sujungiant juos į logišką įvykio grandinę ir būtent įrodymų visuma yra grindžiama I. M. kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

9. Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti pareigūnių parodymų, kitų bylos įrodymų, bylojančių I. M. nenaudai, įrodomąją reikšmę, pažymint, jog pareigūnės pačios tiesiogiai įvykio nematė, jos perpasakojo, ką išgirdo iš R. K.. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas betarpiškai apklausė pareigūnes, kurios vykdė savo tarnybines pareigas ir jomis netikėti nėra jokio pagrindo. Nors pačios jos tiesiogiai nematė, ar I. M. vairavo automobilį, tačiau dalyvavo proceso veiksmuose, bendravo tiek su asmeniu, kuris nurodė matęs I. M. vairuojant, tiek su pačiu I. M., taigi jų parodymai įrodymų visumoje yra reikšmingi ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl kaltinamo asmens kaltės, visiškai pagrįstai jais vadovavosi.

10. Apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai keliamos abejonės dėl ikiteisminio tyrimo metu atlikto procesinio veiksmo - asmens atpažinimo pagal nuotraukas, teisėtumo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką buvo atliktas vadovaujantis BPK nustatyta tvarka. Pagal BPK 191 straipsnį, apklausto asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį objektą patikrinti gali būti atliekamas parodymas atpažinti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą. Asmens parodymo atpažinti tvarka nustatyta BPK 192 straipsnyje. BPK 192 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Akivaizdu, jog nurodytų reikalavimų buvo laikytasi. 2019-11-14 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuota, kad liudytojui R. K. buvo parodytos šešių asmenų nuotraukos ir iš jų pasiūlyta atpažinti asmenį, apie kurį jis yra davęs parodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. K. neabejojo matęs kitą automobilį vairavusį asmenį, teigė pastebėjęs bruožus, viršutinę aprangą. Pagal BPK 195 straipsnio 2 dalį, parodžius atpažįstančiam asmeniui parinktą asmenų, daiktų ar kitų objektų grupę, pasiūloma nurodyti asmenį, daiktą ar kitą objektą, apie kurį jis davė parodymus; pagal to paties straipsnio 3 dalį, jeigu atpažįstantis asmuo nurodo vieną iš parodytų asmenų, daiktų ar kitų objektų, jam pasiūloma paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį, daiktą ar kitą objektą pažino. Asmens parodymo atpažinti metu liudytojas R. K. nurodė, kad atpažįsta asmenį (I. M.), vairavusį automobilį, kadangi įsidėmėjo veido bruožus, trumpai kirptus plaukus. Abejoti tuo, ar liudytojas iš tikrųjų įsidėmėjo kitą vairuotoją, nėra objektyvaus pagrindo, kadangi įvykis įvyko dienos metu, automobiliai kelyje prasilenkė, todėl objektyvios galimybės pamatyti kitą vairuotoją buvo. Taigi nagrinėjamoje byloje asmens atpažinimas pagal nuotraukas BPK reikalavimams neprieštaravo. Aplinkybė, kad buvo atpažįstama ne gyvai, o pagal nuotraukas, nėra pagrindas abejoti veiksmo teisėtumu.

11. Apeliaciniame skunde kritikuojama ir eismo įvykio vietos schema, pažymima, jog ji sudaryta pagal liudytojo R. K. pasakojimą, nepasirašyta. Iš bylos duomenų matyti, jog I. M. nepripažino vairavęs automobilį, todėl akivaizdu, jog schema ir galėjo būti nubraižyta pagal liudytojo parodymus. Nors schema nepasirašyta įvykio dalyvių, tačiau byloje apklausti tiek ją sudariusi pareigūnė, tiek ir apie įvykį nurodęs liudytojas R. K., taigi schemos sudarymo aplinkybės byloje patikrintos, joje užfiksuota informacija kitiems bylos duomenims neprieštarauja.

12. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, ar I. M. galėjo suprasti, jog tikrai įvyko eismo įvykis, tačiau kolegijai dėl to abejonių nekyla. Automobilių kontaktas įvyko šiems judant kelyje, veidrodėlių apgadinimai žymūs, yra lūžusių detalių, liudytojas R. K. proceso metu nurodė jutęs smūgį, taigi nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad vairuotojai galėjo suprasti ir suprato, jog įvyko eismo įvykis, todėl I. M. kilo pareiga nevartoti alkoholio po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo.

13. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog byloje nėra nustatyta, kad I. M. vairavo neblaivus, kai jo apsvaigimas nuo alkoholio viršijo 1,5 promilės, kadangi jis nebuvo sulaikytas įvykio vietoje. BK 281¹ straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę ne tik už vairavimą neblaiviam, tačiau ir už alkoholio vartojimą po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, kai nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Nagrinėjamu atveju įrodymų visuma nustatyta, jog I. M. vairavo savo automobilį, dalyvavo eismo įvykyje, o kaip pats nurodo, tiek dar būdamas garaže, tiek ir grįžęs į namus vartojo alkoholio. Taigi bylos duomenys leidžia pagrįstai teigti, jog I. M. vairavo neblaivus. Kaip byloje teigė R. K., po eismo įvykio jis iškart ėmė ieškoti jo automobilį kliudžiusio kito automobilio ir praėjus neilgam laiko tarpui (kaip nurodė, maždaug per 20 minučių) šį rado. Birt ataskaitų žiūryklės duomenimis, liudytojas į pareigūnus kreipėsi 2019-11-13 15.01 val., suradęs sprukusio automobilio vairuotoją, 15.20 val. I. M. nustatytas 2,64 promilės neblaivumas, 15.35 val. – 2,52 promilės. Taigi nuo eismo įvykio iki I. M. neblaivumo tikrinimo praėjo neilgas laiko tarpas ir I. M. neblaivumo laipsnis jau siekė sunkų girtumą. Be to, tiek R. K., tiek ir atvykusiems pareigūnams I. M. dėl kvapo, judesių atrodė neblaivus. Taigi galima pagrįstai manyti, jog I. M. jau ir vairavo būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, be to, kaip pats nurodo, vartojo alkoholio ir po eismo įvykio ir, kadangi jam nustatytas neblaivumo laipsnis viršijo 1,51 promilės, jam pagrįstai kilo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnį, dėl ko jis pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu ir buvo nuteistas.

14. Atsižvelgdamas į visą tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadoms, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog I. M. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. M. gynėjo advokato Tomo Leščinsko apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Regina BertašienėDalius JocysSavinijus Katauskas