- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-01
- Bylos Nr.
- e2S-2864-392/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-35616-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Peri“
- Skolininkas
- uždarajai akcinei bendrovei „Visa apdaila“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Peri“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje, pradėtoje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Peri“ pareikšimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Visa apdaila“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
kreditorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Peri“ parteiktu teismui pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė priteisti iš skolininko UAB „Visa apdaila“ 3 035,21 Eur skolą, 34,44 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 138 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti kilnojamuosius bei nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančius skolininkui ir esančius pas jį arba trečiuosius asmenis. Nurodė, jog skolininkas vengia atsiskaityti, nereaguoja į pranešimus dėl skolos grąžinimo, neaiški jo finansinė padėtis, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 19 d. nutartimi netenkino kreditoriaus UAB „Peri“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui UAB „Visa apdaila“. Teismas neturėjo pagrindo teigti, kad skolininkui, kaip juridiniam asmeniui, pareikštų reikalavimų suma (3 069,65 Eur) yra didelė. Kreditorius teismui nepateikė įrodymų, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Taip pat kreditorius nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų ar bent tikėtinų duomenų apie skolininko nemokumą ar veiksmus, iš kurių galima būtų padaryti išvadą, kad skolininkas siekia ar siektų apsunkinti galimą išieškojimą, vykdant teismo įsakymą. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė, jog duomenų apie skolininkui UAB „Visa apdaila“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones nėra. Vertino, kad skolininko vengimas atsiskaityti su kreditoriumi, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Padarė išvadą, kad kreditoriaus teiginiai, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nėra pagrįsti įrodymais.
Šalies argumentai
Apeliantas UAB „Peri“ atskiruoju skundu prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-19 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai įvertino bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgė į aplinkybę, kad kreditorius negali žinoti realios įmonės finansinės padėties, kadangi UAB „Visa apdaila“ paskutinį kartą finansinės atskaitomybės dokumentus VšĮ „Registrų centras“ teikė tik už 2011 finansinius metus, daugiau finansinės atskaitomybės dokumentai VšĮ „Registrų centras“ nebuvo teikti. Daugiau nėra jokio viešo ar neviešo registro, kuriame būtų kaupiami finansinės atskaitomybės dokumentai, su kuriais būtų galimybė apeliantui susipažinti. Su atskiruoju skundu teikia viešai prieinamus duomenis, kuriais įrodinėja, kad skolininkas yra skolingas ir SoDrai, o viešoje „Creditinfo“ skolininkų administravimo sistemoje skolininkas vertinamas kaip aukščiausios atsiskaitymo rizikos subjektas, be to, kaip atsakovas dalyvauja trejose bylose, kas taip pat padidina įsiteisėjusio teismo įsakymo įvykdymo riziką. Pažymėjo, jog skolininkas veikia statybos sektoriuje, kuris praktikoje vertinamas kaip rizikingas dėl ilgų mokėjimo terminų uždelsimo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo diskreciją apima ir kreipimasis į skolininką pateikti atsiliepimą į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, sudarant galimybę pačiam atsakovui pateikti jo finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, tokius kaip tarpinis balansas ir pan. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, rėmėsi tik abstrakčiu teiginiu, kad skolininkui 3 035,21 Eur suma nėra ženkli. Atkreipė dėmesys į tai, jog skolininkas ilgą laiką vengia apmokėti PVM sąskaitas - faktūras, kai kurių sąskaitų apmokėjimo terminus yra praleidęs daugiau nei 80 dienų, tai gali būti skolininko esamo ar būsimo nemokumo priežastimi.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacijos objektas - pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumas ir teisėtumas.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
Nagrinėjamu atveju kreditorius UAB „Peri“ pateikė teismui pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad bylų dėl teismo įsakymo išdavimo specifika yra kitokia nei bylų, nagrinėjamų ginčo teisenos tvarka. CPK 435 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismui priėmus kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo laikinosios apsaugos priemonės yra taikomos tik preliminariai įvertinus paties pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrįstumą. Apeliantas pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo prašė teismo reikalavimo įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti kilnojamuosius bei nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias skolininkui ir esančius pas jį arba trečiuosius asmenis. Prašymą grindė aplinkybėmis, jog skolos suma yra 3 069,65 Eur, skolininkas vengia atsiskaityti, nereaguoja į pranešimus, raginimą dėl skolos grąžinimo, neaiški jo finansinė padėtis.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1980/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1626/2013; 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014 ir kt.). Tačiau prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas privalo vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsakovo (skolininko) finansines galimybes, t. y. ar jam ieškovo (kreditoriaus) reikalavimo suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė. Taigi, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, reikšminga aplinkybė yra šalies, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, jos finansinių galimybių įvertinimas. Remiantis rungimosi principu, kreditoriui, siekiančiam laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teko pareiga įrodyti, kad ieškinio suma atsakovui yra reikšminga, o jo turtinė padėtis kelia grėsmę dėl būsimo teismo sprendimo neįvykdymo (CPK 12, 178 straipsniai).
Iš pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priedų matyti, jog prašymui, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįsti apeliantas buvo pateikęs tik 2015-10-09 raštą, iš kurio nustatyta, kad 3 046,84 Eur skola susidarė pagal UAB „Peri“ ir UAB „Visa apdaila“ sudarytą klojinių/pastolių nuomos sutartį skolininkui išrašytas ir neapmokėtas PVM sąskaitas – faktūras. Daugiau jokių įrodymų nepateikta (CPK 2 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Pagal VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenis, skolininkas savo finansinės atskaitomybės dokumentus yra pateikęs už 2011 finansinius metus, todėl nėra galimybės byloje tiksliai nustatyti UAB „Visa apdaila“ finansinę padėtį. Vertinant skolos dydį (3 069,65 Eur), atsižvelgtina, jog skolininkas UAB „Visa apdaila“ yra veikiantis juridinis asmuo, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, skolininkui yra iškeltų civilinių bylų, tačiau įmonės vadovas, darbuotojai ir (ar) kreditoriai nėra kreipęsi į teismą dėl bankroto bylos UAB „Visa apdaila“ iškėlimo, teismuose iškeltose civilinėse bylose laikinosios apsaugos priemonės UAB „Visa apdaila“ nėra taikytos, pareikšti reikalavimų dydžiai nėra dideli. Iš viešai skelbiamos informacijos apie skolininko skolas SoDrai matyti, kad UAB „Visa apdaila“ (buvęs pavadinimas – UAB „Požeminis pasaulis“) atitinkamais laikotarpiais susidarančias socialinio draudimo skolas padengia. Aplinkybė, kad skolininkas neatsiskaito jau pakankamai ilgą laiką, veikia rizikingoje statybų verslo srityje nesudaro pakankamo pagrindo vertinti, kad priėmus kreditoriui palankų sprendimą, tokio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, kreditorius UAB „Peri“ byloje nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad skolininkas UAB „Visa apdaila“ mėgina savo turtą realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip pabloginti savo turtinę padėtį, siekdamas išvengti būsimo galimo kreditoriui palankaus sprendimo įvykdymo (CPK 178, 185 straipsniai). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad kreditorius laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia viso skolininko turto suvaržymo, o tai vertintina kaip galimybė iš esmės apsunkinti įmonės ūkinę – komercinę veiklą. Gavęs teismo įsakymą kreditorius gali kreiptis į antstolį, kuris gali taikyti skolininko turto areštą.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra įrodymų, kurių pakaktų pripažinti, jog kreditoriaus reikalavimo suma, lyginant ją su skolininko valdomo turto verte, įsipareigojimais kreditoriams ir pan., yra didelė, taip pat atsižvelgiant į tai, jog taikytinos laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios ūkinės–komercinės veiklos, negali būti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastis, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti jos atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Dėl kitų pareiškėjo argumentų, apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neturi reikšmės sprendžiamam klausimui ir nedaro jokios įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.
Teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos kasacine tvarka (CPK 151 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartį nepakeistą.