- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-12-24
- Bylos Nr.
- I-563-583/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė, Irena Stulpinienė
- Pareiškėjas
- P. K.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijos
- Advokatai
- Rimvydas Paulauskas
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidos Stonkuvienės, Irenos Stulpinienės, sekretoriaujant Neringai Keršienei, dalyvaujant vertėjai Dainai Bžeskienei, pareiškėjos P. K. atstovams O. R. ir advokatui Rimvydui Paulauskui, trečiojo suinteresuotojo asmens Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovei Agnei Pocevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos P. K. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. Š., K., gim. 1903 m. nuosavybės teise iki nacionalizacijos (konfiskavimo) valdytus žemės sklypus su statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), Kretingos rajone, bei atnaujinti terminą giminystės ryšį su savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Prašyme nurodoma, jog 2009-08-14 Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduota pažyma Nr.R4-1916 patvirtinama, kad J. Š. (pareiškėjos tėvas) buvo savininkas žemės sklypų Nr.3 ir Nr. 62 (duomenys neskelbtini), Kretingos apskrityje (dabar Kretingos rajonas) savininkas ir nuosavybės teise valdė 36,23 ha žemės, bei gyvenamąjį namą, klėtį, 2 kutus, stoginę ir klojimą. J.Š. gim. 1903 m. bei jo šeimos nariai, tame tarpe ir pareiškėja 1948-05-22 buvo ištremti į Irkutsko m., Irkutsko rajoną, o visas J. Š. turtas nacionalizuotas. Pareiškėja nurodo, kad ji nuo tėvų buvo atskirta ir augo vaikų namuose. Su tėvu iki jo mirties jokių ryšių nepalaikė. Taip pat buvo nutrūkę socialiniai ryšiai ir su broliais, seserimis, kurie taip pat augo skirtinguose vaikų namuose. Apie savo kilmę nieko nežinojo, o 1950-07-25 išduotame gimimo liudijime nebuvo nurodyta gimimo vieta, tik buvo aišku, kad jos tėvai yra lietuviai. Siekdama išsiaiškinti savo kilmę 2005 m. pradžioje kreipėsi į Rusijos VRM su prašymu nustatyti jos gimimo vietą ir gavo atsakymą, kad Rusijos VRM pareigūnas kreipėsi į Lietuvos Respublikos įgaliotas institucijas. Kai buvo gauta Lietuvos Respublikos VRM pažymą apie tremtį Nr.1/30-AP432, tada kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą ir kitas įgaliotas institucijas dėl informacijos suteikimo. Dėl didelio atstumo tarp Lietuvos ir jos gyvenamosios vietos, dokumentų rinkimas bei gavimas užtruko ilgesnį nei įprastai laiką. Be to, laiku įgyvendinti įstatymuose numatytas savo teises negalėjo dėl labai sunkios šeimos finansinės padėties po vyro mirties bei sveikatos būklės. Nurodo, kad buvo diagnozuotas vėžys, gydėsi Ukrainoje, buvo operuota bei taikyta chemoterapija. Dėl ligos prarado darbingumą, neribotam laikui nustatytas neįgalumas. Be to, ji 2009 m. birželio mėn., vėliau pakartotinai 2009-10-07 kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydama suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę. 2009 m. spalio 23 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą Nr. (15/3-12)-8P-2364, kuriuo pripažino ją Lietuvos Respublikos piliete. Apie brolius ir seseris sužinojo 2005-2006 metais, kurie gyvena Rusijos Federacijoje ir yra šios šalies piliečiai. Mano, kad įstatymų nustatytus terminus praleido dėl svarbių priežasčių ir prašo juos atnaujinti.
Šalies argumentai
Pareiškėjos įgaliota atstovė O.R. palaiko prašyme išdėstytą nuomonę ir prašo prašymą tenkinti.
Pareiškėjos atstovas advokatas Rimvydas Paulauskas prašymą, vadovaujantis jame išdėstytais motyvais, prašo patenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepime prašo prašymą dėl įstatymo nustatyto praleisto termino atnaujinimo atmesti. Nurodo, kad Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo" jos VIII skyriaus „Tautos ūkis", kurio normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimo nesustabdė, tačiau šio įstatymo 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m birželio 15 d. veikusių įstatymų". Pripažindama nuosavybės teisių atkūrimą ir nuosavybės teisių tęstinumą. Aukščiausioji taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumą"; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį piliečiams priklausiusį turtą ". 1990 metais Lietuvai atgavus Nepriklausomybę priimti įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių į sovietinės okupacijos laiku neteisėtai nusavinto turto atkūrimą, numatė ribotą restituciją t. y. įstatymu apibrėžtas ratas asmenų, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Tiek pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (1991 m. birželio 18 d. įstatymo Ne. 1-1454 2 str.), tiek pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VII 1-359 2 str.) būtinas pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą subjektiškumo požymis, t. y. Lietuvos Respublikos pilietybė. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugsėjo I d. administracinės bylos Nr. A14-1260/06 nutarties konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad asmenų, neturėjusių Lietuvos Respublikos pilietybės iki 2001 m. gruodžio 31 d., t.y. nebuvusių atkurtinų nuosavybės teisių subjektais ir dėl to neturėjusių teisės pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atžvilgiu nurodyti terminai iš viso neprasidėjo ir negali būti atnaujinami. Įstatymų leidėjas nenumatė papildomų terminų prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti asmenims, įgijusiems Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., todėl asmuo, nebūdamas Lietuvos Respublikos piliečiu iki 2001 m. gruodžio 31 d., neįgyja įstatyminės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą. Todėl įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas.
Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė Agnė Pocevičiūtė su pareiškėjos prašymu nesutinka atsiliepime išdėstytų motyvų pagrindu ir prašo jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Prašymas netenkintinas.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Prašydama atnaujinti įstatymų nustatytus terminus, nurodo, jog kartu šeima buvo ištemta į Irkutsko m. Irkutsko raj, buvo atskirta nuo tėvų ir augo vaikų namuose ir apie savo kilmę nieko nežinojo. Visi ryšiai su tėvu, broliais ir seserimis buvo nutrūkę, todėl neturėjo jokios informacijos apie savo gimimo vietą, neturėjo jokių objektyvių duomenų, pagal kuriuos galėjo rasti giminaičius ir realiai išsiaiškinti dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, tiek dėl pretendavimo į tėvo turėto turto nuosavybės teisių atkūrimą.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja 1997 m.liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau - ir Atkūrimo Įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (toliau - ir 1991 metų Įstatymas Nr.1-1454). Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustatė (2001-08-03 įstatymo Nr. IX-489 redakcija), kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti 1991 metų Įstatymo Nr.I-1454 nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003-06-19 įstatymo Nr.lX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo redakcijos (2004-10-12 įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Sprendžiant klausimą ar yra pagrindas atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą o taip pat nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus, turi būti nustatyta, ar prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikė asmuo, kuris atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytas subjektiškumo sąlygas. Pabrėžtina, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, viena iš būtinų prielaidų atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – yra asmens buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. lapkričio 23 d. nutartyje konstatavo (adm. byla Nr. A8-1403/2006), kad subjektinei teisei –atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo sistema. Prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Šioje nutartyje teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš tų įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu. Tokiu būdu, Lietuvos Respublikos pilietybę, asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. Taigi Lietuvos Respublikos pilietybė yra būtinasis subjektiškumo požymis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, įstatymų leidėjas visose minėtų įstatymų redakcijose (10 str.) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Kadangi pagal Atkūrimo įstatymą prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., vadinasi iki šio termino turėjo būti pateiktas ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas. Todėl asmenų, kurie iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės, t.y. neįgijo pagal Atkūrimo įstatymą subjektinės teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, pateikti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, negalėtų sukelti šiems asmenims jų siekiamų teisinių pasekmių (žr. 2008 m. sausio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A20-130/2008).
Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino. Taikant 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 10 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatas gali būti atnaujinti tik prašymų atkurti nuosavybės teises, o taip pat dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku pateikimo terminai. Taigi, asmenys, kurie nors ir atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų giminystės ryšių su buvusiu nekilnojamojo turto savininku sąlygą, tačiau iki Atkūrimo įstatyme numatyto galutinio prašymų atkurti nuosavybės pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo būtinojo subjektiškumo pagal Atkūrimą įstatymą požymio - Lietuvos Respublikos pilietybės, negali būti laikomi turinčiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.
Byloje teikiamais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (15/3-12) 8P-2364 nusprendė, kad P.K., gimusi 1943-06-13, įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, įgyvendinus jos teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę kaip asmens, turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15m, ir tremtinio vaiko (b.l.21), todėl akivaizdu, kad pareiškėja nors ir atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytų giminystės ryšių su buvusiu nekilnojamojo turto savininku sąlygą, tačiau iki Atkūrimo įstatyme numatyto galutinio prašymų atkurti nuosavybės pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo būtinojo subjektiškumo pagal Atkūrimą įstatymą požymio - Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl negali būti laikoma turinčia teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą.
Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas (1997 m. liepos 16 d. redakcija) numatė, kad teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse. Pažymėtina, kad pareiškėja pagal šią teisės normą turėjo teisę į neterminuotą pilietybės išsaugojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime (byla Nr. 45/03-36/04) išaiškino, kad pagal Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys - tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege - kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.
Siekdama įgyvendinti šią savo subjektinę teisę, pareiškėja turėjo pateikti atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 17 str. 2 d., 31 str. 2 d.). Tačiau pareiškėja vykdyti šias sąlygas, būtinas Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, pradėjo tik 2009 metais. Taigi pareiškėja iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos (2001 m. gruodžio 31 d.) nebuvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės, ir kaip subjektas, neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą, todėl jos atžvilgiu įstatyminis terminas šiai teisei realizuoti neprasidėjo ir negali būti atnaujintas (žr.: 2006-09-07 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1260/06, 2008 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-871/2008).
Konstatavus, kad pareiškėjos atžvilgiu prašomas atnaujinti įstatyminis terminas neprasidėjo ir negali būti atnaujintas, pareiškėjos nurodytos įstatymu nustatyto termino praleidimo priežastys pripažįstamos teisiškai nereikšmingomis ir neanalizuotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
pareiškėjos P. K. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.