- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-19
- Bylos Nr.
- eA-1181-552/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01182-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Laimutis Alechnavičius
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- J. J.
- Kategorijos
- 18.4.2Miesto žemė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja J. J. (toliau – ir pareiškėja) 2016 m. birželio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. 8S-368-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. V. J.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į likusius 1,0466 ha T. J. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo J. J. neatlygintinai suteikiant jai lygiavertį žemės sklypą kitoje Lietuvos vietovėje (b. l. 1–7).
2. Pareiškėja paaiškino, kad ji yra J. V. J. teisių ir pareigų perėmėja. Pareiškėja nurodė, kad NŽT Sprendimu nuosavybės teisės buvo atkurtos kompensuojant pinigais, nors 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme išreikšta valia nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, kuri niekada nebuvo pakeista. Šį būdą savo esme atitinka nuosavybės teisių atkūrimas lygiaverčiais žemės sklypais kitose Lietuvos vietovėse, pastaruoju būdu pareiškėjai ir turi būti atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemę. NŽT iki 2003 m. kovo 1 d. raštu nepranešė pareiškėjai, kad nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos ekvivalentine natūra, bei nepasiūlė rinktis kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų.
3. Pareiškėjos nuomone, ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pasirinktu ir iki šiol nepakeistu įmanomu įgyvendinti būdu – ekvivalentine natūra.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 23–26).
Šalies argumentai
5. NŽT nurodė, kad 1991 m. gruodžio 19 d. pretendento prašyme išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra buvo pakeista 1996 m. birželio 25 d. pareiškimu, kuriame buvo prašoma nuosavybės teises atkurti tik natūra. NŽT paaiškino, kad iki 2003 m. kovo 1 d. turėjo pasiūlyti piliečiams kitus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) nenumatytus būdus tada, kai prašyme nėra nurodytas Atkūrimo įstatyme numatytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. NŽT pažymėjo, kad 1996 m. birželio 25 d. pareiškime nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas „natūra“ yra nurodytas Atkūrimo įstatyme. NŽT taip pat nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymą nuo 2012 m. vasario 1 d., kai nėra galimybių nuosavybės teisių atkurti nurodytuoju būdu, piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės atlyginant pinigais.
II.
6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, panaikino NŽT Sprendimą ir įpareigojo NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,0466 ha T. J. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo (b. l. 89–97). Kitą pareiškėjos skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas nustatė, kad J. V. J. mirė 2012 m. rugsėjo 19 d. Jo palikimą priėmė įstatyminė įpėdinė – J. V. J. sutuoktinė pareiškėja J. J.
Šalies argumentai
8. Teismas taip pat nustatė, kad 1996 m. birželio 25 d. pareiškime J. V. J. prašė nuosavybės teises atkurti natūra atsiradus laisviems sklypams eilės tvarka, o taip pat nurodė, kad neprieštarauja vienas kitam (L. J. yra pretendento M. J. J. įpėdinė), jeigu gaus sklypus skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Teismas konstatavo, kad šis reikalavimas nėra pakankamai aiškus Atkūrimo įstatymo prasme, bet yra pakankamas pripažinti, jog asmuo siekia atkurti nuosavybės teises perduodant žemės sklypą ir ekvivalentine natūra. Esant neaiškumams, institucija turėjo paprašyti patikslinti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau byloje nėra duomenų apie tokio veiksmo atlikimą. Teismas sprendė, kad toks neveikimas negali būti laikomas nereikšmingu ir vėliau, kilus ginčui, negali būti panaudotas prieš pareiškėją, bet turi būti vertinamas pareiškėjos naudai, kaip patvirtinantis siekį atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra (lygiaverčiu žemės sklypu).
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas konstatavo, kad pareiškėja turėjo pagrindo tikėtis ir tikėjosi, kad pretendento 1996 m. birželio 25 d. prašymas, pradėtas realizuoti įrašant pretendentą į eilę naujam žemės sklypui gauti, bus nuosekliai įgyvendintas, nes jokio paneigimo į pateiktą pareiškimą NŽT nepateikė ir, priešingai, jį patvirtino. Naujai paaiškėjusios aplinkybės dėl 1996 m. birželio 25 d. pareiškimo turinio turi būti įvertintos iš naujo sprendžiant pretendento pareiškimą.
III.
10. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 101–105).
11. NŽT nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime iš pradžių konstatuoja, kad 1996 m. birželio 25 d. pareiškime pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo pakeista, t. y. teismui, kaip ir NŽT, nekilo abejonių, kad minėtame pareiškime valia buvo išreikšta aiškiai ir suprantamai, t. y., kad pretendentas pageidauja, jog nuosavybės teisės jam būtų atkurtos natūra. Teismas taip pat pritarė NŽT nuomonei, kad 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme bei 1996 m. birželio 25 d. pareiškime išreikšta valia yra du savarankiški, skirtingi nuosavybės teisių atkūrimo būdai. NŽT nurodo, kad kyla pagrįstas klausimas, kodėl, nustatęs, kad J. V. J., pateikdamas 1996 m. birželio 25 d. pareiškimą, aiškiai išreiškė valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės jam būtų atkurtos natūra, teismas nusprendė, kad šis pareiškimas turėjo būti tikslinamas.
12. NŽT atkreipia dėmesį į tai, kad jai, kaip institucijai atsakingai už nuosavybės teisių atkūrimą, abejonių dėl 1996 m. birželio 25 d. pareiškime išreikštos valios niekada nekilo. Tai, kad po aiškiai nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo būdo (natūra), pretendentas sutiko dėl žemės sklypų suteikimo (gavimo) skirtingu laiku ir skirtingose vietose, nereiškia, kad tai yra koks nors kitas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. NŽT pažymi, kad T. J. iki 1940 m. priklausė 7 ha žemės sklypas, todėl akivaizdu, kad būtų neįmanoma atkurti nuosavybės teisių vienu žemės sklypu, nes vietovė yra glaustai apgyvendinta. NŽT teismo posėdžio metu prašė atkreipti dėmesį į J. V. J. vėlesnius prašymus, kuriuose jis aiškiai nurodydavo, kad pageidauja tik natūrinės žemės ir niekur nenurodo kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tačiau sprendime teismas apie tai nepasisakė.
13. NŽT taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog pretendento įrašymas į eilę naujam sklypui gauti yra įrodymas, kad pareiškėja turėjo teisę tikėtis, jog nuosavybės teisė į likusią žemę bus atkurta ekvivalentine natūra. NŽT paaiškina, kad institucijos, priimdamos pretendentų prašymus ir adekvačiai vertindamos situaciją, kad natūrinės žemės pretendentams tikrai neužteks, visus pretendentus įtraukė į minėtus sąrašus, o iš jų išbraukė tik tuos piliečius, kuriems nuosavybės teises pavyko atkurti visa apimtimi.
14. NŽT nuomone, pareiškėjos ginčijamas Sprendimas jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams neprieštarauja, be to, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus, todėl panaikinti šį Sprendimą nebuvo teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
15. Pareiškėja J. J. atsiliepime prašo NŽT apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 113–120).
Šalies argumentai
16. Pareiškėja nurodo, kad teismo išvada, jog 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme ir 1996 m. birželio 25 d. pareiškime yra išreikšta valia nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, yra padaryta teisėtai ir pagrįstai. Pasak pareiškėjos, 1996 m. birželio 25 d. pareiškimu buvo siekiama nuosavybės teisių atkūrimo natūra, tačiau nesant tokių galimybių – ir ekvivalentine natūra (teisės aktai leido pasirinkti ne vieną, o keletą nuosavybės teisių atkūrimo būdų). Pareiškėjos nuomone, NŽT klaidingai interpretuoja 1996 m. birželio 25 d. pareiškimo turinį.
17. Pareiškėja pastebi, kad laikantis NŽT pozicijos, jog 1996 m. birželio 25 d. pareiškime buvo išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik natūra, jau 2002 m. birželio 10 d. institucijai tapo žinoma, kad natūra atkurti nuosavybės teisių nebus galima, todėl institucijai atsirado pareiga iki 2003 m. kovo 1 d. informuoti apie tai ir pasiūlyti pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau tai padaryta nebuvo, t. y. nebuvo užtikrinta procedūrinė garantija pretendentui tinkamai realizuoti savo teises nuosavybės teisių atkūrimo procese. Dėl to pareiškėjai neturi kilti neigiamų pasekmių.
18. Pareiškėjos nuomone, beveik 20 metų buvo vertinama, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentine natūra, 1996 m. birželio 25 d. pareiškimas pradėtas realizuoti, įrašant pretendentą į eilę naujam žemės sklypui gauti, o po to dėl nesuprantamų priežasčių NŽT poziciją pakeitė. Pareiškėja pastebi, kad visi teisės neaiškumai turi būti vertinami privataus subjekto (silpnesnės šalies) naudai. Pareiškėjos nuomone, teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
19. Byloje ginčas kilo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo srityje – dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 8S-368-(14.8.3) teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat atsakovo pareigos pareiškėjos teisių į jai tenkančios nekilnojamojo turto dalies – 1,0466 ha žemės – atkūrimo klausimą nagrinėti iš naujo.
20. Pareiškėja manė, kad pretendento valia, kokiu būdu turi būti atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, buvo tinkamai išreikšta, todėl atsakovas privalėjo atkurti nuosavybės teises ne išmokėdamas piniginę kompensaciją, o suteikdamas galimybę pasirinkti lygiavertį žemės sklypą.
21. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjos skundą, iš esmės konstatavo, kad priimdamas sprendimą atsakovas pažeidė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Nutarimas) 3 punkto reikalavimus, toks pažeidimas nulėmė ginčijamo sprendimo ydingumą, todėl jį panaikino.
22. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytas faktines aplinkybes bei neteisingai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.
23. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.
24. Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra mirusiojo J. V. J. teisių perėmėja, J. V. J. pretendavo atkurti nuosavybės teises į T. J. iki nacionalizacijos valdytos žemės – 7 ha – dalį. 1991 m. gruodžio 19 d. prašyme jis išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, o 1996 m. birželio 17 ir 25 d. pareiškimais šią valią pakeitė, nurodęs, kad pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra atsiradus laisviems sklypams eilės tvarka. Vėliau, atsakydamas į atsakovo 2007 m. kovo 22 d. pasiūlymą pasirinkti kitą atlyginimo už išperkamą žemę būdą, J. V. J. 2007 m. kovo 29 d. dar kartą patvirtino, jog pageidauja nuosavybės teisių atkūrimo natūra į T. J. žemę, dėl kurios vyksta teisminiai ginčai su kaimynais. Po to Atsakovas 2012, 2014 ir 2015 metais siūlė jam rinktis kitus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus – prašyti atlyginti pinigais, gauti lygiavertį žemės arba miško sklypą. Nei pats J. V. J., nei jo teisių perėmėja į šiuos pasiūlymus neatsakė, todėl 2016 m. gegužės 23 d. buvo priimtas skundžiamas sprendimas Nr. 8S-368-(14.8.3) ir už 1,0466 ha žemės nuspręsta išmokėti piniginę kompensaciją.
25. Be to, 2012 metais V. J. J. buvo įtrauktas į piliečių, kuriems perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas Kauno mieste, sąrašą ir jam 2013 m. spalio 18 d. bei 2015 m. sausio 28 d. atsakovo raštais buvo siūloma pasirinkti naują žemės sklypą Kauno mieste. Iki šiol pareiškėja to nėra padariusi, tačiau skundžiamame sprendime yra nuoroda, kad V. J. J. ateityje bus suteikiamas naujas žemės sklypas.
26. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Atkūrimo įstatymo bei Nutarimo nuostatos, atsižvelgiant į jų aktualias redakcijas skirtingais laikotarpiais ir teisinio reguliavimo pokyčių tikslą.
27. Atkūrimo įstatymo (2003 m. kovo 4 d. redakcija) 21 straipsnio 3 dalyje buvo nurodyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
28. Atkūrimo įstatymo (2014 m. rugsėjo 25 d. redakcija) 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014) laikomasi nuostatos, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Nutarimo 3 punkte (2003 m. sausio 31 d. redakcija) buvo įtvirtinta, jog iki 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai, kuriems nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Iki nurodytosios datos nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių, prašymus nagrinėjančios institucijos privalo raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Kai iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.
31. Nagrinėjamu atveju iki 2003 m. kovo 1 d. J. V. J. savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo išreiškęs kelis kartus – 1991 m. gruodžio 19 d., 1996 m. birželio 17 ir 25 d., Be to, iš šio asmens 2001 m. rugsėjo 20 d. bei 2003 m. lapkričio 17 d. prašymų turinio matyti, kad J. V. J. ir toliau prašė grąžinti T. J. valdytą žemę natūra. Atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad tuo pat metu vyko susirašinėjimas tarp pretendentų į T. J. žemę, tos žemės dalį naudojančių piliečių, Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Kauno apskrities viršininko administracijos dėl galimybės privatizuoti žemės sklypus ar formuoti juos nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Darytina išvada, kad iki 2003 metų kovo mėnesio atsakovas neturėjo aiškių žinių, kad pretendento nurodytu būdu (natūra) atkurti nuosavybės teises į žemę galimybių nebus. Tai eliminavo NŽT pareigą tuo metu siūlyti J. V. J. pasirinkti kitus įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.
32. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neteisėtai nevykdė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnyje ir Nutarimo 3 punkte nurodytos pareigos, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, 1996-2003 metais J. V. J. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo aiški ir suprantama, jos tikslinti atsakovui pareigos nekilo. J. V. J. 1996 metais pakeitė savo pirminę, 1991 metais išreikštą valią ir nuo to laiko nuosekliai prašė atkurti nuosavybės teises natūra, tik neprieštaravo, kad žemės sklypai jam ir kitiems pretendentams į tą pačią žemę bus grąžinami skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Tai, kad pareiškėja, atsižvelgdama į susiklosčiusias byloje aplinkybes, 1996 m. rugsėjo 25 d. J. V. J. pareiškimą subjektyviai aiškina jai priimtiniausiu būdu, nekeičia tikrosios pretendento valios.
33. Pasisakydama dėl atsakovo tolesnių veiksmų, kolegija pažymi, kad ginčui spręsti aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis ( 2011 m. lapkričio 10 d. įstatymo redakcija) vėliau numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Po to, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo redakcija) numatė, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.
34. Aktualiu ginčui laikotarpiu galiojusi Nutarimo 3 ir 3¹ punktų redakcija numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus. Tuo atveju, kai per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamąjį turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai piliečio pateiktame prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme ar nurodytu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
35. Taigi teisės aktai nuo 2012 metų numatė galimybę pretendentams atkurti nuosavybės teises keisti savo apsisprendimą, kokiu būdu bus atlyginama už valstybės išperkamą žemę. Kartu šie teisės aktai numatė pareigą NŽT informuoti pretendentus apie teisinio reguliavimo pasikeitimus. Nagrinėjamu atveju NŽT šių įstatymo nuostatų laikėsi, kaip minėta, 2012, 2014 ir 2015 metais informavo J. V. J. apie galimybę pasirinkti kitus atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdus, o nesulaukusi jokio atsakymo nei iš minėto pretendento, nei iš jo teisių perėmėjos, turėjo teisę priimti skundžiamą sprendimą.
36. Pasisakydama dėl pareiškėjos teisėtų lūkesčių, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja galėjo turėti teisėtus lūkesčius, kad nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos iki 2003 m. kovo 1d. J. V. J. nurodytu būdu, jei pagal Atkūrimo įstatymą bus galima atkurti nuosavybės teises tokiu būdu, tačiau negalėjo teisėtai tikėtis, jog tai bus padaryta pirminiame prašyme nurodytu ar kitu jos pageidaujamu būdu. Kaip jau minėta, tiek J. V. J., tiek J. J. Atkūrimo įstatyme numatyta tvarka ir terminais nepasinaudojo galimybe pasirinkti kitą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, todėl šios teisės neteko.
37. Pirmosios instancijos teismas, aptardamas atsakovo veiksmų nenuoseklumą, vertino ir tą aplinkybę, kad J. V. J. buvo įtrauktas į piliečių, kuriems perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas Kauno mieste, sąrašą. Šį faktą teismas vertino kaip suteikusį pareiškėjai lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkuriamos lygiaverčiu žemės sklypu. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo 4 punkto, juo numatyta, kad nuosavybės teisės į 0,12 ha žemės bus atkurtos vėliau, o tai reiškia, kad pareiškėjai pasirinkus naują žemės sklypą, jis bus suteiktas teisės aktų nustatyta tvarka. Ši aplinkybė įrodo, kad J. V. J., o vėliau ir pareiškėjos interesai ir teisėti lūkesčiai, kiek leido teisės aktų nuostatos, buvo užtikrinami, o atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai.
38. Kitų Sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, jis atitinka tiek specialiųjų nuosavybės atkūrimo sritį reglamentuojančių teisės aktų, tiek ir Viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.
39. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, susijusius su J. V. J. valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir, neteisingai nustatęs faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė joms materialinės teisės normas. Dėl šios priežasties atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, naikinant jo dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos skundas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 147 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. gegužės 23 d. sprendimas Nr. 8S-368-(14.8.3) ir Nacionalinė žemės tarnyba įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į 1,0466 ha T. J. iki 1940 m. turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), atkūrimo.
Pareiškėjos J. J. skundą šioje dalyje atmesti kaip nepagrįstą.
Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.