Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. 24S128499, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2022 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą Nr. 2211-LLG-1565 išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Trubera“ pagrindu. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2023 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą Nr. 23S32661 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. 760234550, galiojantį iki 2025 m. kovo 24 d.

Pareiškėjas ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Areisa“, 2023 m. gegužės 17 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2023 m. gegužės 25 d. priėmė sprendimą Nr. 23S75140 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Areisa“.

Vėliau, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju UAB „Lumifast“, 2023 m. birželio 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Šiuo pagrindu, Migracijos departamentas 2023 m. liepos 13 d. priėmė sprendimą Nr. 23S107445 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „Lumifast“.

Galiausiai, pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju MB „Ftrans“, 2024 m. balandžio 2 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį, tačiau prašymas dar neišnagrinėtas.

Nurodytų teisės aktų visuma, leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo, t. y. Migracijos departamentas ginčijamą sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose. Teismas atkreipia dėmesį, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis UTPĮ numatytų reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka UTPĮ nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies pagrindais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

Kaip jau minėta, bylos duomenys neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo UAB „Trubera“, o vėliau – UAB „Areisa“ bei UAB „Lumifast“ pagrindu. Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, nustatė, jog pareiškėjas buvo įdarbintas UAB „Trubera“ nuo 2023 m. gegužės 15 d. iki 2023 m. liepos 19 d., tačiau jam nei vieną darbo mėnesį nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, kurį įmonė buvo įsipareigojusi mokėti pagal prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir pateiktą tarpininkavimo raštą – 1 205 Eur. Pareiškėjas taip pat dirbo UAB „Areisa“ nuo 2023 m. gegužės 30 d. iki 2023 m. birželio 28 d. ir per šį laikotarpį jam buvo vieną kartą išmokėtas darbo užmokestis – 1 390 Eur. Nuo 2023 m. liepos 21 d. pareiškėjas dirba UAB „Lumifast“. Už darbą šioje įmonėje jam buvo tris kartus išmokėtas tarpininkavimo rašte įsipareigotas darbo užmokestis – 1 789 Eur (už 2023 m. rugpjūčio, rugsėjo ir spalio mėnesius). Tačiau nustatyta, kad už 2023 m. liepos mėnesį pareiškėjui buvo išmokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (205 Eur). Be to, nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. sausio mėn. (iš viso 3 mėnesius) darbo užmokestis pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas, o tai rodo, kad šiuo laikotarpiu jis UAB „Lumifast“ nedirbo.

Leidimai laikinai gyventi užsieniečiui panaikinami, jeigu paaiškėja, kad yra UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu egzistuoja UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 bei 5 punktuose įtvirtinti atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagrindai, pagal kuriuos išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; jei užsienietis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

Tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Trubera“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. gegužės 15 d. iki 2023 m. liepos 19 d. ir jam nebuvo mokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas UAB „Lumifast“ įdarbintas nuo 2023 m. liepos 21 d., tačiau laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. sausio mėn. (iš viso 3 mėn.) darbo užmokestis pareiškėjui iš viso nebuvo mokamas. Taigi, iš įvardintų duomenų akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas darbo užmokesčio ir jokių kitų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, negavo. Tačiau pareiškėjas skunde nurodo, jog nors darbo užmokesčio negavo, tačiau turi lėšų asmeninėje banko sąskaitoje, taip pat kartu su skundu pateikia įrodymus apie savo darbo santykius, gaunamas pajamas į banko sąskaitą, bei nurodė, kad neapmokamų atostogų metu gyveno iš uždirbtų lėšų pagal savo gimtosios šalies kainas, todėl šiam laikotarpiui netaikytinos Lietuvos Respublikos minimalios mėnesinės algos nuostatos. Teismas šiuos pareiškėjo argumentus dėl turimų asmeninių lėšų pragyvenimui vertina kaip siekį gauti sau palankų sprendimą, kadangi pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Užsienietis, teikdamas prašymą Migracijos departamentui dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo pateikti tikslią ir teisingą informaciją, kuri atitiktų įstatymuose įtvirtintus kriterijus tiek prašymo pateikimo metu, tiek per visą leidimo galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas, nurodęs, kad jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, buvo įpareigotas užtikrinti, kad jo pajamos nuolat atitiktų minimalius pragyvenimo Lietuvos Respublikoje reikalavimus. Tačiau faktiniai duomenys rodo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas darbo užmokesčio negavo arba jis buvo mažesnis nei minimalus pragyvenimui reikalingas dydis. Argumentai apie lėšas asmeninėje banko sąskaitoje ar gyvenimą iš uždirbtų lėšų gimtosios šalies kainų kontekste nėra pagrindas pateisinti teisės aktų reikalavimų neatitikimą. Leidimo gyventi tikslas yra užtikrinti, kad užsienietis turėtų pakankamus ir nuolatinius finansinius išteklius pragyventi Lietuvos Respublikoje pagal jos ekonominius standartus. Todėl vienkartinės santaupos banko sąskaitoje ar laikinai sumažėję poreikiai negali būti laikomi pakankamomis sąlygomis, pateisinančiomis reikalavimų neatitikimą. Be to, įstatymai aiškiai įpareigoja užsienietį, jei pasikeičia aplinkybės, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas, informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją, ko pareiškėjas taip pat nepadarė. Dėl šių priežasčių pareiškėjo teiginiai vertinami kaip nepagrįsti, o pateikti argumentai bei įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad jis atitiko teisėto gyvenimo Lietuvoje sąlygas.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ įtvirtinta, kad pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA. Toks dydis buvo nustatytas tiek 2022, tiek 2023 metais. Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas aktualiu laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat pareiškėjui aktualiu laikotarpiu nebuvo mokamas įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestis (mažiausiai 1 MMA), kaip tai įsipareigojo daryti pareiškėją įdarbinusi įmonė bei numatyta teisės aktų nuostatomis, todėl pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kaip jau minėta, pareiškėjas ginčija sprendimo neteisėtumą teigdamas, kad jam buvo mokamas mažesnis atlyginimas dėl suteiktų neapmokamų atostogų laikotarpiais nuo 2023 m. gruodžio 4 d. iki 2024 m. vasario 26 d. bei nuo 2024 m. kovo 29 d. iki balandžio 3 d., tačiau neapmokamų atostogų suteikimas, anot pareiškėjo, nenutraukė darbo santykių. Vis dėlto būtina pažymėti, kad pareiškėjui išduotas leidimas gyventi, kurį Migracijos departamentas vėliau panaikino, buvo suteiktas remiantis jo ketinimu dirbti ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas negavo įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio (bent vienos minimalios mėnesinės algos dydžio), išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo remiantis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Akivaizdu, kad pareiškėjui turėjo būti žinomi įstatyme numatyti leidimo panaikinimo pagrindai, tarp jų – reikalavimai darbo užmokesčiui. Atsižvelgiant į tai, pasikeitus pareiškėjo finansinėms ir teisinėms aplinkybėms bei supratus, kad jam mokamas mažesnis atlyginimas nei numatytas sutartyje, pareiškėjas galėjo ir turėjo pareigą kreiptis į Migracijos departamentą, pranešdamas apie pasikeitusią situaciją, siekdamas ateityje išvengti galimų neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad pagrindinė pareiškėjo buvimo Lietuvoje teisėta priežastis buvo leidimas laikinai gyventi, išduotas darbo pagrindu. Dėl šios priežasties atsakomybė už pagrindo teisėtumą tenka ne darbdaviui, o pačiam leidimo turėtojui.

Pareiškėjas argumentuoja, kad jam suteiktų neapmokamų atostogų buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, tačiau teismas pažymi, jog šios situacijos iki Migracijos departamento atlikto patikrinimo jis nesprendė, kas leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas prisiėmė atsakomybę už galimas tokio neveikimo pasekmes. Kaip jau minėta anksčiau, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo suteiktas konkrečiai remiantis pareiškėjo ketinimu dirbti ir gauti teisėtas bei stabilias pajamas. Įstatymai aiškiai numato, jog užsienietis, siekdamas išlaikyti teisėtą buvimo pagrindą, privalo užtikrinti, kad jo gaunamos pajamos atitiktų minimalios mėnesinės algos dydį. Neapmokamos atostogos, nors ir nenutraukiančios darbo santykių, neatleidžia leidimo turėtojo nuo pareigos laikytis teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Be to, atsiradus aplinkybėms, kurios daro įtaką leidimo gyventi sąlygoms, užsienietis turi nedelsdamas informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją ir imtis priemonių situacijai ištaisyti. Šiuo atveju, pareiškėjas, nors buvo informuotas apie leidimo sąlygas, tačiau nesiėmė veiksmų pranešti apie pasikeitusias aplinkybes nei dėl neapmokamų atostogų, nei dėl sumažėjusio darbo užmokesčio. Tokiu būdu jis ignoravo savo pareigą užtikrinti leidimo teisėtumą ir tinkamai informuoti atsakingas institucijas. Tokio elgesio pasekmės – leidimo gyventi panaikinimas – buvo ne neišvengiamos, o tiesiogiai sąlygotos paties pareiškėjo pasyvaus elgesio. Teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl sprendimo neteisėtumo negali būti laikomi pakankamai pagrįstais, nes jie iš esmės atspindi gynybinę poziciją, iškeltą tik po Migracijos departamento sprendimo priėmimo. Tokia taktika vertintina kaip bandymas išvengti atsakomybės už pažeistus leidimo gyventi reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, sprendimas panaikinti leidimą buvo teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjo neveikimas šiuo atveju traktuotinas kaip sąmoningas teisinių pareigų nevykdymas.

Užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų (UTPĮ 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sutinka, kad asmeniui (užsieniečiui), kuris Lietuvos Respublikoje gyvena laikino leidimo gyventi pagrindu, gali kilti neaiškumų dėl teisinio reguliavimo ir (ar) kalbos nežinojimo, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bandė ir (ar) kreipėsi į Migracijos departamentą.

Pasisakant dėl pareiškėjo šeiminių, ekonominių ar socialinių ryšių, nustatyta, jog jam anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau nuo 2022 m. rugsėjo 15 d. iki 2022 m. gruodžio 30 d. buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas įdarbintas nuo 2022 m. spalio 3 d. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų asmeninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas yra užmezgęs pakankamai ilgalaikius ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, tačiau šie ryšiai yra riboti ir sąlygoti išimtinai tik darbo santykiais. Akivaizdu, jog pareiškėjas neturi gilesnių ekonominių ar socialinių sąsajų, nesusijusių su jo įsidarbinimu. Be to, nėra duomenų apie socialinius ryšius, kurie galėtų sustiprinti jo integraciją Lietuvos visuomenėje, pavyzdžiui, šeimos ar artimųjų gyvenimą Lietuvoje. Todėl pareiškėjo ekonominiai ryšiai vertintini kaip vienpusiški, orientuoti tik į darbo rinką. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad dėl gyvenimo kilmės šalyje jam kiltų grėsmė ar pavojus, dėl kurių jis negalėtų ten grįžti ar gyventi. Taigi, pareiškėjo situacija neleidžia teigti, kad jam susiformavęs teisėtas lūkestis nuolatiniam gyvenimui Lietuvoje.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis, taip pat teisės aktų normomis, be to sprendime pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks UTPĮ nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies bei Aprašo 130 punkto nuostatas ir priėmė teisėtą sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi UTPĮ bei Aprašu nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Sprendimas yra priimtas išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, jame nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2024 m. gegužės 23 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 24S128499, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. 760234550, galiojusį iki 2025 m. kovo 24 d., todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.