Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-01-21 · Administracinė byla Nr. I-961-583/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-01-21
Bylos Nr.
I-961-583/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01946-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Remigijus Arminas
Pareiškėjas
T.Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Trečiasis asmuo
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-961-583/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01946-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. sausio 21 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjas Remigijus Arminas,sekretoriaujant Dianai Šėperienei,

2016 m. sausio 18 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T.Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Teisės skyriaus vedėjai L.M., dėl neturtinės žalos atlyginimo, procesinių palūkanų priteisimo bei priteistos sumos atlyginimo nukreipimo regreso tvarka, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. gruodžio 23 d. teismo nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjos skundas dalyje dėl reikalavimų priteisti 10000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo skundo padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, nukreipti regreso teisę dėl visų priteistų sumų į kaltą trečiąjį asmenį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus vedėją.

Šalies argumentai

Pareiškėja skunde (b.l. 2-4) nurodo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriui 2015-09-11 pateikė prašymą kuo greičiau suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-9350-793/2015 su AB „Klaipėdos vanduo“ dėl nepagrįstos skolos priteisimo. Paaiškina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sprendimo nepriėmė ir 2015-09-17 raštu Nr. (1.7.)SR-3155 paprašė atsiųsti patvirtinimą, kad T.Ž. yra sumokėjusi valstybės patirtas išlaidas už antrinės pagalbos teikimą, paskirtą ankstesniais atsakovo sprendimais. Tvirtina, kad priešingai nei nurodyta atsakovo 2015-09-17 rašte Nr. (1.7.)SR-3155, antrinė teisinė pagalba jai nebuvo teikiama. Be to, akcentuoja savo itin sunkią materialinę padėtį. Pareiškėja argumentuoja, jog dėl tokių neteisėtų, piktavališkų, šališkų ir nesąžiningų veiksmų patyrė fizinį skausmą, yra morališkai sumenkinta, pažeminta ir nuskriausta, kamuoja nemiga, baimė dėl naujų ir nepagrįstų skolų, yra priversta vartoti daug vaistų. Pareiškėja taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 36-39) su pareiškėjos reikalavimais nesutinka. Paaiškina, kad 2015-09-17 rašte Nr. (1.7)SR-3155 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsakė į pareiškėjos prašymą ir nurodė veiksmus, kurie turėjo būti atlikti tam, kad pareiškėjai būtų suteikta antrinė teisinė pagalba. Remiasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, kuriame įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Tvirtina, jog T.Ž. iš viso nėra apmokėjusi 793,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir iki 2015-09-17 rašte Nr. (1.7)SR-3155 nustatyto termino, t.y. iki 2015-10-01, nepateikė jokių įrodymų apie minėtos sumos sumokėjimą, todėl antrinė teisinė pagalba jai negalėjo būti skiriama. Argumentuoja, kad prašydama priteisti neturtinę žalą, pareiškėja nepateikė argumentų bei įrodymų patvirtinančių, jog egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.

Pareiškėja ir atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl neteisėtų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisės skyriaus vedėjos veiksmų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau ir Institucijos) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis). Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Pažymėtina, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu, turi būti konstatuotos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų neteisėtų veiksmų bei pareiškėjo patirtos žalos. Kaltės klausimas nėra teisiškai reikšmingas, kadangi valstybės civilinė atsakomybė šiuo atveju atsiranda nepaisant valstybės institucijų kaltės.

Vadinasi, sprendžiant T.Ž. skundo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, taip pat tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad T.Ž. 2015-09-09 prašymu Nr. ATP-1603 kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrių, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-9350-793/2015 (b.l. 40-47). 2015-09-17 raštu Nr. (1.7.)SR-3155 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius nurodė, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-07-08 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-153-10, 2010-07-08 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-154-10, 2010-07-08 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-155-10, 2011-07-12 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-87-11, 2012-02-03 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-12-12, 2012-03-13 sprendimu Nr. (1.31)-TPD-31-12 T.Ž. buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos tiekimas ir pareikalauta sumokėti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Atsakovo atstovas konstatavo, jog iš viso T.Ž. nėra apmokėjusi 793,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir pareikalavo iki 2015-10-01 atsiųsti patvirtinimą apie minėtų išlaidų apmokėjimą. Pareiškėja jai kilusią neturtinę žalą kildina iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus neveikimo – skubios antrinės teisinės pagalbos nesuteikimo.

Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau ir Įstatymas), kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Atitinkamai, sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, aktualios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Loginė ir lingvistinė aptariamos teisės normos konstrukcija, taip pat šios nuostatos sisteminis aiškinimas kitų Įstatymo nuostatų kontekste patvirtina, kad minėtas atsisakymo teikti asmeniui antrinę teisinę pagalbą pagrindas sietinas su Įstatymo 19 straipsniu, reglamentuojančiu atvejus, kai pareiškėjas apmoka nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, t. y. taikomas situacijoms, kai pareiškėjas sutiko apmokėti skirtumą, susidariusį tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusią 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį), tačiau gavęs tarnybos pranešimą tokio įsipareigojimo neįvykdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3017-502/2015).

Atkreiptinas dėmesys, jog T.Ž. skunde neginčija neapmokėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos, ir nors tvirtina, jog apie 2015-09-17 rašte Nr. (1.7)SR-3155 minimus Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus nieko nežinojusi, kartu akcentuoja savo sunkią materialinę padėtį, kaip argumentą, jog pareiškėjai nepaisant Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto nuostatos turėtų būti teikiama antrinė teisinė pagalba.

Vertinant pareiškėjos keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 str. 2 d. nustatyti pagrindiniai atsakovo atstovui keliami uždaviniai – užtikrinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą. Nagrinėjamos bylos kontekste itin reikšmingas įstatymo viršenybės (teisėtumo) principas, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjekto veikla turi remtis įstatymu ir atitikti jo reikalavimus, o atlikdamas administracinius veiksmus, susijusius su asmenų teisėmis ir laisvėmis, šis subjektas negali peržengti jam įstatymų suteiktos kompetencijos ribų. To reikalauja Konstitucinis įstatymo viršenybės principas, draudžiantis viešojo administravimo subjektams viršyti savo įgaliojimus, t. y. veikti ultra vires, o kiekvieną administracinį sprendimą įpareigoja priimti laikantis įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytos tvarkos. Pabrėžtina, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nesuteikta diskrecijos teisė vertinti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindus, todėl pareiškėjos sunki turtinė padėtis negalėjo įtakoti kitokių atsakovo atstovo veiksmų, nei numatyta jo veiklą reglamentuojančiame teisės akte. Darytina išvada, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai ir teisėtai pareikalavo iš T.Ž. pateikti įrodymus apie 793,86 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumokėjimą.

Nors pareiškėja teigia patirianti nepatogumus, išgyvenimus, tačiau šioje byloje nenustatyta, jog atsakovo atstovas veikė neteisėtai ar pažeidė jo veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, todėl teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra paneigiama, nesant bent vieno privalomo elemento valstybės viešajai atsakomybei atsirasti. Minėtas pareiškėjos reikalavimas atmestinas ir dėl to, kad pareiškėja neįrodė žalos padarymo fakto, kadangi skundo argumentai iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais motyvais, kurių pareiškėja nedetalizavo.

Pareiškėjos skundo reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo bei priteistos sumos atlyginimo nukreipimo regreso tvarka laikytini išvestiniais reikalavimais, todėl konstatavus, kad atsakovo atstovo veiksmai buvo teisėti, tenkinti išvestinius skundo reikalavimus taip pat nėra teisinių prielaidų.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies nuostatas proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjos skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, ji neįgijo teisės į išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos T.Ž. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjas Remigijus Arminas