Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėjas Arūnas Purvainis, sekretoriaujant Gitanai Žitinevičienei, Rasai Baranauskaitei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, kaltinamajam V. S., jo gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, nukentėjusiajai K. B., viešame teisiamajame posėdyje ištyrus įrodymus baudžiamojoje byloje, nagrinėjamoje pagal prokuroro pareiškimą dėl baudžiamosios bylos, kurioje V. S. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 str. 1 d., nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014-07-18 Kauno apylinkės teisme nagrinėjimui gautas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio pareiškimas dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka ir baudžiamoji byla Nr. 1-2327-946/2014 (ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00453-14), kurioje V. S. kaltinamas pagal BK 281 str. 1 d.

V. S. kaltinamas tuo, kad 2014-04-24 apie 11.30 val. Kaune, V. Krėvės pr. ties namu Nr. 86, visuomeninio transporto stotelėje, vairuodamas autobusą „Solaris Urbino“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 106 punkto reikalavimus tuo, kad nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio kitam eismo dalyviui, kliudė ir sužalojo iš kairės pusės pagal važiavimo kryptį bebaigiančią pereiti važiuojamąją dalį pėsčiąją K. B., padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Iš prokuroro pareiškimo turinio matyti, kad minėtas kaltinimas V. S. yra grindžiamas paties kaltinamojo V. S. parodymais, nukentėjusiosios K. B. parodymais, specialisto išvada apie tai, kad nukentėjusiajai nustatytas nesukus sveikatos sutrikdymas bei eismo įvykio vietos planu, fotonuotraukomis.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 426 str. 1 d. nurodyta, kad, jeigu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, o baudžiamoji byla dėl tos veikos padarymo turi būti nagrinėjama apylinkės teisme, prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos gali kreiptis į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Taigi, BPK normos, reglamentuojančios pagreitintą procesą taikomos tik tada, kai yra šių sąlygų visuma: 1) nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, 2) baudžiamoji byla teisminga apylinkės teismui, 3) prokuroras ikiteisminio tyrimo pradžios dieną arba ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo ikiteisminio tyrimo pradžios dienos kreipiasi į teismą, kuriam ta byla teisminga, su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka (BPK 426 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad pagal BPK 426 str. 2 d. nuostatų prasmę ikiteisminio tyrimo veiksmai prieš kreipiantis prokurorui į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka iš viso gali būti neatliekami, tačiau minėtos nuostatos nereiškia, kad tokie veiksmai neturi būti atliekami, kai nusikalstamos veikos, dėl kurios pradėtas tyrimas aplinkybės nėra aiškios. Sisteminė šių nuostatų ir BPK 426 str. 1 d., BPK 1 str. 1 d., BPK 2 str. įtvirtintų nuostatų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad tokiais atvejais prokuroras privalo atlikti visus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus arba organizuoti tokių veiksmų atlikimą ikiteisminio tyrimo įtstaigoje, kad visos nusikalstamos veikos aplinkybės būtų nustatytos aiškiai ir tik tuomet nuspręsti ar yra pagrindas bei įstatyme numatytos sąlygos kreiptis į teismą dėl tokioss bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka.

Pažymėtina ir tai, kad įtariamojo (kaltinamojo) prisipažinimas ar neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir jo parodymai apie nusikalstamos veikos aplinkybes yra tik vienas iš duomenų, pagal kuriuos sprendžiama, ar nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios, šaltinių. Taigi įtariamojo (kaltinamojo) vienokia ar kitokia pozicija pati savaime taip pat nereiškia, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra ar nėra aiškios. Bylos aplinkybės nėra pakankamai aiškios, kai teisiamajame posėdyje apklausus kaltinamąjį, nukentėjusiuosius, liudytojus, išnagrinėjus kitus prokuroro pateiktus duomenis, nenustatomos svarbios nusikalstamos veikos aplinkybės (veikos padarymo vieta, laikas, būdas ir pan.), ir šias aplinkybes galima nustatyti tik atliekant ikiteisminį tyrimą. (žiūrėti pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. vasario 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-116/2007).

Vadovaujantis šia praktika ir išaiškinimais matyti, kad tik įvertinus kaltinamojo parodymus ir kitus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis (faktiškai tai reiškia, kad tik ištyrus įrodymus), teismas gali spręsti, ar veikos padarymo aplinkybės yra aiškios (arba neaiškios) ir dėl to priimti atitinkamus sprendimus.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės laikomos aiškiomis paprastai tais atvejais, kai veiką padaręs asmuo nustatomas tuoj pat, įrodinėjant teisiškai reikšmingus faktus nereikia taikyti sudėtingų įrodinėjimo priemonių, o bylos duomenų surinkimui pakanka trumpo (procese numatyto) laiko tarpo, pats veikos padarymo būdas, kitos svarbios veikos požymius atskleidžiančios aplinkybės nėra itin sudėtingos (žiūrėti pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2013).

Taigi, vadovaujantis minėta praktika bei išaiškinimais, nagrinėjamu atveju, nežiūrint į tai, kad apklausiamas kaltinamasis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą, negalima teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra aiškios. Kaip matyti, nagrinėjamas atvejis dėl nusikalstamos veikos pobūdžio, inkriminuojamų aplinkybių, ir dėl to, kad nėra surinkti visi reikalingi bylos duomenys, taip pat laiko, reikalingo šių duomenų surinkimui bei ištyrimui, tam pasitelkiant galimai ir specialistus ar ekspertus, negalima priskirti prie tų tipinių atvejų, kai paprastai nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės laikomos aiškiomis visais atvejais.

Pažymėtina, kad kaip matyti iš baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų (kaltinamojo, nukentėjusiosios parodymų, tarnybinių pranešimų, kitos rašytinės medžiagos) kelių eismo taisykles galimai pažeidė ne tik kaltinamasis, bet ir pati nukentėjusioji (ėjo per gatvę ne pėsčiųjų perėja). Ši aplinkybė jau pati savaime reikalauja išsamesnio faktinių aplinkybių nustatymo ir ištyrimo, kadangi jos visais atvejais yra būtinos aiškinantis kurio iš kelių eismo taisykles pažeidusių asmenų (šiuo atveju tai būtų kaltinamasis bei nukentėjusioji) nustatytas pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su dėl įvykio kilusiomis pasekmėmis. Pažymėtina, kad ir teismų praktika prie sudėtingesnių klausimų priskiria būtent tuos atvejus, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, nes tokiais atvejais svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs, kaip minėta, priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Nemažai techninio pobūdžio klausimų, reikšmingų teisiniam priežastinio ryšio vertinimui, tokio pobūdžio bylose paprastai išsprendžiama tik atliekant eismo įvykio ekspertizes. Šios ekspertizės atliekamos siekiant nustatyti eismo įvykio eigą (mechanizmą), techniniu požiūriu įvertinti eismo dalyvių veiksmus, taip pat nustatyti kitas aplinkybes, turėjusias reikšmės eismo įvykiui. Tačiau tam, kad ekspertizė iš principo galėtų būti paskirta (net ir bylą nagrinėjant teisme) ir objektyviai atliekama, visi tyrimui reikšmingi duomenys turi būti nustatyti dar ikiteisminio tyrimo metu.

Vertinant šios baudžiamosios bylos įrodinėtinoms aplinkybėms reikalingų įrodinėjimo priemonių sudėtingumą būtina pažymėti, kad teismų praktikoje priežastinis ryšys tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose paprastai grindžiamas ir įrodinėjamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymu. Tai reiškia, kad yra būtina nustatyti, kieno gi veiksmai buvo būtina kilusių padarinių sąlyga. Taigi, konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių pasekmių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių pasekmių sąlyga, bet ir šių pasekmių priežastis, t. y. reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys.

Taigi, laikantis minėtos teismų praktikos ir siekiant tinkamai išspręsti priežastinio ryšio klausimą kelių transporto eismo taisyklių pažeidimo baudžiamosiose bylose, būtina tiksliai nustatyti ir tinkamai įvertinti faktines eismo įvykio aplinkybes, tai yra nustatyti eismo įvykio eigą (mechanizmą), techniniu požiūriu įvertinti eismo dalyvių veiksmus ir kt. Tačiau laikantis jau minėtos BPK 426 str. 1 d. numatytų sąlygų visumos, atsižvelgiant į viso baudžiamojo proceso paskirtį (BPK 1 str. 1 d.) bei tai, kad pareigą atskleisti nusikalstamas veikas pagal kompetencija turi prokuroras bei ikiteisminio tyrimo įtaiga (BPK 2 str.), tai buvo privaloma padaryti dar ikiteisminio tyrimo metu iki bylą perduodant teismui.

Nagrinėjamu atveju šio reikalavimo nebuvo paisoma ir baudžiamoji byla jau trečią dieną po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, neišsiaiškinus visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, buvo perduota teismui su prokuroro pareiškimu dėl jos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai galima teigti, kad nagrinėjamoje byloje pagreitinto proceso galimybe dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių aiškumo buvo pasinaudota neteisėtai.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad, pirma, tai sekant pačios nukentėjusiosios parodymais, kad ji gatvę kirto likus iki perėjos apie dešimt metrų, atsižvelgiant į eismo įvykio schemoje nurodytus duomenis, kad nuo perėjos iki stovinčio autobuso galinio rato ašies yra kiek daugiau nei šešiolika metrų, tai ji gatvę galėjo pereidinėti kelio dalyje, esančioje jau už stovinčio autobuso (apie šešis metrus atstumu nuo jo galinio rato ašies). Antra, įvertinus dar ir paties autobuso ilgį (kuris schemoje nenurodytas), atstumas iki autobuso priekio, kur sėdėjo vairuotojas būtų dar didesnis, kas leidžia pagrįstai abejoti tuo, ar vairuotojas turėjo realią galimybę pamatyti (per šoninį langą ar net ir per šoninį galinio matymo veidrodėlį) gatvę pereinančią nukentėjusiają. Be to, jos parodymai apie tai, kad jai būnant prie autobuso šono girdėjosi uždaromos durys, matėsi lipantys žmonės, leidžia pagrįstai manyti ir apie galimą gatvės perėjimą istrižai stovinčio autobuso atžvilgiu, iš galo judant link jo priekio. Taigi šios aplinkybės yra ne tik, kad neaiškios, bet ikiteisminio tyrimo metu net nenustatinėtos ir vėliau nepatikrintos imantis visų įmanomų BPK numatytų priemonių, dėl ko iki dabar nėra tiksliai nustatytas paties įvykio visas mechanizmas.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, neatlikta išsami įvykio vietos apžiūra, o byloje esanti eismo įvykio vietos schema iš dalies neinformatyvi, nes neaiškus atstumas tarp autobuso ratų ašių (ilgis), neaišku, ką reiškia atstumas 9,8, pavaizduotas nuo priekinės autobuso rato ašies (atstumas iki ko ar nuo ko?), schemoje nėra pažymėta ir susidūrimo tiksli vieta, pati schema, be kitą ko nepasirašyta ir vairuotojo, ją pasirašė tik ją sudaręs pareigūnas. Neatliktas nei nukentėjusiosios, nei kaltinamojo parodymų patikrinimas vietoje, kad tiksliai būtų parodyta ir nustatyta tiek autobuso sustojimo vieta, tiek ir nukentėjusiosios vieta, tiek iki jai einant per gatvę, tiek ir perėjus, susidūrimo vieta. Jokių veiksmų (be parodymų patikrinimo vietoje ir galimas eksperimentas) neatlikta, kad patikrinti, ar vairuotojas galėjo (turėjo galimybę) matyti nukentėjusiąją pagal tai, kokia jos judėjimo kryptis ir trajektorija autobuso atžvilgiu būtų nustatyta. Tuo tarpu byloje esančios septynios fotonuotraukos iš viso nėra aišku kuo ir kada (kokiu laiku, kokią dieną (įvykio ar kitą) ir kokio veiksmo atlikimo metu) padarytos. Prie jų nėra nurodyta nei datos, nei naudotos aparatūros, nei nuotraukų kompiuterinės laikmenos ar negatyvų. Niekur nefiksuota, kokios įvykio metu buvo meteorologinės sąlygos. Specialistų ar ekspertų pagalba, kad išsiaiškinti, koks yra viso įvykio mechanizmas (eiga), kaip vertinami techniniu požiūriu kiekvieno iš eismo įvykyje dalyvausių asmenų (šiuo atveju vairuotojo ir pėsčiosios) veiksmai, minėta galimybė vairuotojui pamatyti pėsčiają ir išvengti susidūrimo, taip pat nepasinaudota. Taigi, visos šios aplinkybės neišsiaiškintos, netirtos ir nenustatinėtos, o visi byloje užfiksuoti duomenys yra neišsamūs, užfiksuoti netinkamai ir nesivadovaujant BPK nuostatomis dėl tyrimui reikšmingų duomenų rinkimo bei fiksavimo, todėl negali būti laikomi įrodymais, kurie rodytų tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes esant neabejotinai aiškiomis.

Kaip matyti iš prokuroro pareiškimo ir jame nurodytų duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, kaltinamojo kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo yra įrodinėjama ir grindžiama faktiškai tik nusikalstamų padarinių pagal BK 281 str. 1 d. atsiradimu. Faktiškai kaltinamojo kaltė nagrinėjamu atveju prokuroro pareiškime grindžiama vien tik ta aplinkybe, kad įvyko eismo įvykis, o jo metu kaltinamasis vairavo autobusą, kuriuo buvo partrenkta ir sužalota nukentėjusioji. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad kilę padariniai patys savaime nesuponuoja kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo, o dėl to ir pavojingos veikos BK prasme bei kaltinamojo kaltės dėl tokios veikos padarymo konstatavimo. Minėta, kad tokiam konstatavimui būtina nustatyti ir vertinti tokias aplinkybes, kurios leistų spręsti, ar kaltinamasis ne tik turėjo ir galėjo numatyti padarinius, bet ir turėjo galimybę konkrečioje situacijoje jų išvengti. Tokiu aplinkybių nenustačius, kaip ir yra nagrinėjamu atveju, galima objektyvaus pakaltinimo situacija, kai asmens kaltė būtų konstatuojama vien tik dėl to, kad įvyko eismo įvykis, o jis vairavo automobilį, kas yra negalima taikant baudžiamają atsakomybę.

Todėl teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tik tinkamai nustačius ir užfiksavus (sudarius planą schemą, naudojant foto, video fiksavimo priemones) nukentėjusiosios, kaltinamojo, o galimai ir nustatytų liudytojų parodymus vietoje, atlikus įvykio vietos apžiūrą, pasitelkiant specialistus nustčius tiklsią įvykio eigą, sąlygas ir kiekvieno ir įvykyje dalyvavusių asmenų tikslius veiksmus, gavus jų įvertinimą techniniu požiūriu, būtų galima konstatuoti, kad surinkta pakankamai duomenų, reikšmingų ir dėl to būtinai reikalingų sprendžiant tiek dėl būtinos padarinių kilimo sąlygos, tiek ir dėl objektyvios galimybės konkrečioje situacijoje asmeniui išvengti eismo įvykio. Tai leistų pagrįstai tvirtinti, kad baudžiamojoje byloje tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybės yra visos ištirtos ir aiškios bei nustatytos ir pakankamos pagrįstai nuspręsti, kad nusikalstma veika buvo arba nebuvo padaryta. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės to tvirtinti neleidžia, dėl ko baudžiamosios bylos išnagrinėjimas iš esmės pagreitinto proceso tvarka yra negalimas.

Todėl konstatuotina, kad minėtais aspektais prokuroro perduotoje baudžiamojoje byloje ją nagrinėti pagreitinto proceso tvarka aukščiau paminėtos kaltinamajam V. S. inkriminuoto nusikaltimo padarymo aplinkybės yra iš viso neaiškios (faktiškai net nenustatinėtos), dėl ko prokuroras net negalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, o bylą gavęs teismas jos faktiškai negali ir išnagrinėti, nes tai reikštų aiškiai netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Tokiais atvejais (konstatavę neaiškias nusikalstamos veikos aplinkybes) teismai savo praktikoje įvertinę tą aplinkybę, kad baudžiamosios bylos perdavimas teismui nagrinėti ją pagreitinto proceso tvarka yra galimas iš viso tik tuomet, kai inter alia yra aiškios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, pripažįsta, kad be tipinių prokuroro pareiškimo dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka atmetimo atvejų, kurie numatyti BPK 429 str. 1 d., galimas ir prokuroro pareiškimo atmetimas dėl to, kad nusikalstamos veikos, kuri inkriminuojama kaltinamajam, padarymo aplinkybės nėra aiškios, dėl ko joje turi būti atliekamas ikiteisminis tyrimas, o vėliau ji galimai ir nagrinėjama teisme tik bendra tvarka. Tokiais atvejai prokuroro pareiškimas atmetamas BPK 428 str. 2 d. 3 p. numatytu pagrindu neskundžiama nutartimi (tą galima padaryti ir protokoline nutartimi nesurašant nutarties kaip atskiro dokumento).

Praktikoje analogišku atveju taip pat sistemiškai aiškinant BPK XXXI skyriaus antrojo skirsnio nuostatas, yra konstatuojama, kad įstatymų leidėjas ne tik prokurorui, bet ir teismui suteikia teisę nuspręsti ar bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios. Teismui nusprendus, jog nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nėra pakankamai aiškios, Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia priimti sprendimą grąžinti bylą prokurorui, kuris, be kita ko, yra neskundžiamas. Baudžiamojo proceso įstatymo paskirtis yra siekti įstatyme numatytų tikslų – ginti žmogaus teises ir laisves, visuomenės bei valstybės interesus greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, o niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str.). Jei vadovautis tik prokuroro nuostata, kad jam nusikalstamos veikos aplinkybės yra visiškai aiškios, nepaisant kitų proceso dalyvių pozicijos šiuo klausimu, teismas, nors ir nustatęs, jog bylos aplinkybės nėra aiškios, supaprastinto proceso tvarka išnagrinėjęs bylą, turėtų priimti ydingą, o gal ir neteisingą sprendimą byloje vien dėl to, kad tik prokurorui bylos aplinkybės buvo pakankamai aiškios. Tai prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ir jo principams. (žiūrėti pavyzdžiui Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. liepos 15 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1S-831-354/2014).

Taip pat nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004-09-17 nutarimo Nr. 48 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų supaprastintą procesą“ 22 p. išaiškinta, jog bylos nagrinėjimas teisme pagreitinto proceso tvarka vyksta laikantis BPK V dalyje nustatytų taisyklių, tačiau pagreitinto proceso pobūdis lemia tai, kad nagrinėjimo teisme pertraukos (BPK 243 str.), kaltinimo pakeitimas teisme (BPK 256 str.), proceso veiksmų atlikimas teismo iniciatyva (BPK 287 str.), papildomų įrodymų pateikimas (BPK 288 str.) ir pan. gali būti taikomi tik išimtiniais atvejais, kai bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios.

Iš šio išaiškinimo seka, kad ir pati baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pagreitinto proceso tvarka esmė (kuo greitesnis bylos išnagrinėjimas ir bausmės paskyrimas) neleidžia teismui, nagrinėjančiam bylą pagreitinto proceso tvarka pertraukti tokio proceso vien tik tam, kad atlikti kokius nors proceso veiksmus ar surinkti papildomus įrodymus teismo iniciatyva, esant neaiškioms nusikalstamos veikos aplinkybėms teismui prokuroro perduotoje baudžiamojoje byloje, kad minėtas aplinkybes nustatyti ar išsiaiškinti. Minėtame išaiškinime nedviprasmiškai nurodyta, kad tai daryti teismas gali tik išimtiniais atvejais ir tik tuomet, kai bylos aplinkybės yra pakankamai aiškios.

Todėl nagrinėjamu atveju, esant byloje neaiškioms nusikalstamos veikos aplinkybėms, bylą nagrinėjantis teismas negali savo iniciatyva imtis kokių nors priemonių (atlikti papildomus tyrimo veiksmus ar pavesti jų atlikimą prokurorui, paskirti ekspertizę ir pan.), kad nustatyti iki dabar nenustatytas ir svarbias baudžiamajai bylai išnagrinėti aplinkybes ar neginčytinai išsiaiškinti iki dabar neaiškias ir abejotinas aplinkybes. Tai aiškiai prieštarautų jau minėtam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui, o tuo pačiu ir jau minėtai viso pagreitinto proceso esmei bei viso baudžiamojo proceso, kurio viena iš supaprastintų formų ir yra pagreitintas procesas, paskirčiai (BPK 1 str.) bei teisėtumo principui.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai prokuroro pareiškimas dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka atmestinas, nes nusikalstamos veikos, kuri inkriminuojama kaltinamajam V. S., aplinkybės nėra aiškios, ir baudžiamoji byla perduotina prokurorui tolimesnio ikiteisminio ttyrimo organizavimui bendra tvarka (BPK 426 str. 1 d., 428 str. 2 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, 426 str. 1 d., 428 str. 2 d., 3 p., 3 d.,

nutaria:

prokuroro pareiškimą dėl baudžiamosios bylos Nr.ą -2327-946/2014 (ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00453-14), kurioje V. S. kaltinamas pagal BK 281 str. 1 d., nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka atmesti ir bylą perduoti prokurorui tolimesniam ikiteisminiam tyrimui bendra tvarka atlikti.

Nutartis neskundžiama.