- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-22
- Bylos Nr.
- 2-1918/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“, S. K.
- Ieškovas
- V. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-5696-565/2011 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams S. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-12344-852/2010 pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Vilmastata“ ir V. M., kuriuo priteisė solidariai iš UAB „Vilmastata“ ir V. M. 94 693,30 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas.
Šalies argumentai
Ieškovas V. M. pareiškė ieškinį, prašydamas visas teises ir pareigas, kylančias iš 2008-05-23 laidavimo sutarčių Nr. 074704/L ir Nr. 074705/L, kuriomis buvo užtikrintas su UAB „Vilmastata“ sudarytų lizingo sutarčių įvykdymas, perkelti atsakovui S. K.. Nurodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ aukščiau minėtoje byloje savo reikalavimus grindė lizingo sutartimis bei laidavimo sutartimis, pagal kurias V. M. įsipareigojo solidariai atsakyti kreditoriui, jei UAB „Vilmastata“ laiku ir tinkamai neįvykdys lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Pagal įsiteisėjusį sprendimą išduoto vykdomojo rašto pagrindu antstolis užvedė vykdomąją bylą ir 2011-02-15 turto arešto aktu areštavo ieškovui V. M. priklausantį žemės sklypą bei jame esantį sodo namą. Vadovaudamasis CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktu, ieškovas prašė sustabdyti vykdomojoje byloje antstolio vykdomus išieškojimo veiksmus iš ieškovo turto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 18 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė antstolio vykdomus išieškojimo veiksmus iš V. M. turto vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/0081. Teismas nurodė, kad pareikštu ieškiniu ieškovas siekia, jog visos teisės ir pareigos, kylančios iš 2008-05-23 laidavimo sutarčių Nr. 074704/L ir Nr. 074705/L, kuriomis buvo užtikrintas su UAB „Vilmastata“ sudarytų lizingo sutarčių Nr. LT074704 ir Nr. 074705 įvykdymas, būtų perkeltos atsakovui S. K.. Patenkinus šį ieškinį, ieškovas išvengtų pareigos mokėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 12 d. sprendimu priteistą skolą kreditoriui UAB „Swedbank lizingas“. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas padarė išvadą, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, todėl pritaikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovo prašymą atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Būtinas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra reali grėsmė galimo teismo sprendimo įvykdymui. Vertinant ar tokia grėsmė yra, pirmiausia turi būti vertinama, kokie reikalavimai yra reiškiami ieškinyje. Ieškovas reiškia ieškinį dėl pripažinimo, t. y. prašo pripažinti laidavimo sutarčių šalimi atsakovą S. K.. Teismo sprendimas dėl pripažinimo realizuojamas savaime, tokio sprendimo įvykdymui objektyviai negali egzistuoti jokia grėsmė. Be to, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas jau yra įsiteisėjęs, įgijęs res judicata galią ir privalo būti vykdomas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas galėtų būti sustabdytas tik reiškiant reikalavimus dėl tokio sprendimo panaikinimo, tačiau tokie reikalavimai šioje byloje nepareikšti. Kita vertus, teismo sprendimas dėl asmenų prievolėje pakeitimo galioja tik į ateitį, todėl net ir tuo atveju, jei laiduotojas būtų pakeistas, ieškovas nebūtų atleistas nuo pareigos vykdyti prievoles, atsiradusias iki tokio pakeitimo. Šioje byloje nėra reiškiamas reikalavimas dėl laidavimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio. Ieškovas neįrodė esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiamoje nutartyje teismas nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog yra bent menkiausia grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams. Šiuo atveju nutartis yra palanki vienai šaliai – ieškovui. Nutarties pagrindu ieškovo pareiga vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą buvo sustabdyta. Pažymėtina, kad ieškovas nesirūpino tinkamu teisių ir pareigų įgyvendinimu, todėl buvo priimtas sprendimas už akių. Prašymas dėl šio sprendimo peržiūrėjimo nėra pateiktas, antstolio veiksmai vykdymo procese nėra apskųsti. Ieškovas nepasinaudojo teisėtomis savo teisių gynimo priemonėmis, o pareiškė absoliučiai nepagrįstą ieškinį, kurio pagrindu taikytos laikinosios apsaugos priemonės užkirto kelią įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymui. Ši situacija neatitinka teisingumo principo.Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ir ekonomiškumo principą, nes nepagrįstai apriboja atsakovo galimybes priverstine tvarka vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Išieškojimas iš ieškovo turto atidėtas neribotam laikui, per kurį gali pasikeisti ieškovo turto sudėtis, jo kaina, atsirasti daugiau kreditorių.Pritaikius šias laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas yra nesuinteresuotas greitu ir objektyviu bylos išsprendimu. Ieškovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas savo teise, todėl teismas turėjo atsisakyti ginti ieškovo teisę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad šioje byloje reiškiami reikalavimai pripažinti su UAB „Swedbank lizingas“ pasirašytas laidavimo sutartis negaliojančiais sandoriais pagal CK 1.87 str. (apsimestinio sandorio negaliojimas). Teismui nustačius, kad ginčijamos laidavimo sutartys yra niekiniai sandoriai, jie turėtų būti pripažinti negaliojančiais, net jei tokio reikalavimo ir nebūtų pareikšta ieškinyje. Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad net ir tuo atveju, jei laiduotojas būtų pakeistas, ieškovas nebūtų atleistas nuo pareigos vykdyti prievoles, atsiradusias iki tokio pakeitimo. Aplinkybė, jog tarp ieškovo ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarytos laidavimo sutartys pripažintos negaliojančiomis, savaime reikštų, jog tikroji sandorio šalis visada buvo S. K.. Be to, visas prievoles pagal laidavimo sutartis turėtų vykdyti taip pat S. K.. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju yra būtinas, nes jų nepritaikius ieškovo turtas būtų perleistas kitiems asmenims, nors įsiteisėjusiu sprendimu prievoles pagal laidavimo sutartis bankui turėtų vykdyti S. K.. Ieškovas neginčija, kad teismo priteista skola egzistuoja, tačiau šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl tikrosios laidavimo sandorių šalies. Sutarčių negaliojimo klausimo Vilniaus m. 2 apylinkės teismas nenagrinėjo. Patenkinus ieškinį šioje byloje, ieškovas galėtų kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo arba kitais būdais ginti savo teises. Todėl nepagrįstas atsakovo motyvas, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas tik reiškiant reikalavimus dėl tokio sprendimo panaikinimo šioje byloje. Aplinkybė, kad ieškovas nepasinaudojo savo teisių gynimo priemonėmis nagrinėjant civilinę bylą Vilniaus m. 2 apylinkės teisme, dar nereiškia, kad jis negali naudotis kitomis įstatyme įtvirtintomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis. Antstolio atliekamų išieškojimo veiksmų sustabdymas yra ekonomiška ir proporcinga siekiamam tikslui laikinoji apsaugos priemonė, nepažeidžianti šalių interesų pusiausvyros, atitinkanti ieškinyje pareikštų reikalavimų esmę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdė vykdomojoje byloje antstolio atliekamus išieškojimo veiksmus iš ieškovo turto.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 10 d. priėmė sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-12344-852/2010 pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams UAB „Vilmastata“ ir V. M., kuriuo priteisė solidariai iš šių atsakovų 94 693,30 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas. Pagal įsiteisėjusį sprendimą išduoto vykdomojo rašto pagrindu antstolis užvedė vykdomąją bylą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo laidavimo sutarčių, kurių pagrindu aukščiau minėtoje byloje ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ grindė savo reikalavimus, šalimi pripažinti atsakovą S. K. ir perkelti jam visas teises ir pareigas pagal šias sutartis. Šio reikalavimo užtikrinimui skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pritaikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą laikinąją apsaugos priemonę - sustabdė antstolio atliekamus išieškojimo iš V. M. turto veiksmus, padaręs išvadą, jog patenkinus ieškinį šioje byloje ieškovas V. M. išvengtų pareigos mokėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 dienos sprendimu priteistą skolą UAB „Swedbank lizingas“. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, 1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese, tačiau tokia teismo teisė nėra absoliuti. Siekiant užtikrinti įsiteisėjusių teismų sprendimų bei nutarčių ir jais nustatytų (patvirtintų) teisinių santykių stabilumą, įstatymas pirmiausiai įtvirtina teismo sprendimo vykdymo privalomumą (CPK 18 str.). Išieškojimas vykdant teismo sprendimą gali būti stabdomas, kai paduodamas skundas dėl teismo antstolio veiksmų ir teismas nutaria sustabdyti vykdymo veiksmus (CPK 510 str. 3 d.) arba kai nagrinėjamas ginčas dėl varžytynių akto patvirtinimo (CPK 725 str.). Teisės doktrinoje laikomasi nuostatos, kad teismas gali sustabdyti hipotekos procedūrą, kai ginčijami sandoriai, kuriais remiantis įregistruota hipoteka ar įkeitimas (CPK komentaras I dalis, Bendrosios nuostatos, p. 337). Sustabdyti įsiteisėjusio teismo spendimo ar nutarties vykdymą gali kasacinės instancijos teismas iki kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka (CPK 363 str.). Sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymas galimas taip pat tuo atveju, kada sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas (CPK 372 str. 2 d.). Visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625- 628 straipsnių nuostatos, bet šie veiksmai priskirtini antstolių veiklos, o ne teismo kompetencijai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog išieškojimo veiksmų iš ieškovo turto vykdomojoje byloje sustabdymas dėl to, kad paduotas naujas ieškinys kitais savarankiškais pagrindais, prieštarauja sprendimo vykdymo sustabdymo teisinio instituto paskirčiai, pažeidžia toje civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus. Be to, įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymas šiomis faktinėmis aplinkybėmis nesuderinamas su teismo sprendimo ar nutarties privalomumo principu (CPK 18 str.), taip pat su bendraisiais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.).
Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant nagrinėjamos civilinės bylos vienokios ar kitokios procesinės baigties, joje priimti sprendimai patys savaime negali turėti įtakos civilinėje byloje Nr. 2-12344-851/2010 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo priimtam ir įsiteisėjusiam, taigi ir privalomai vykdytinam 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimui. Kitoks traktavimas prieštarautų CPK 18 straipsnio, taip pat 281 straipsnio prasmei ir esmei.
Remiantis išdėstytais motyvais skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartis naikintina ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo V. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.