Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo V. K. gynėjos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas kaltinamojo V. K. prašymas dėl leidimų pasimatyti ir paskambinti telefonu artimiems giminaičiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kurioje V. K. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 25 str. 4 d. ir 249 str. 3 d., 4 str. 3 d., 5 str., 249 str. 1 d., 199² str. 1 d. ir 300 str. 1 d., 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d., 199 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigal. 2007 m. liepos 21 d.), 249 str. 1 d., 199² str. 1 d. ir 300 str. 1 d., 249 str. 1 d., 21 str. 1 d. ir 199² str. 1 d., 2012 m. gruodžio 6 d. buvo gautas kaltinamojo V. K. prašymas suteikti jam daugkartinį leidimą pasimatyti su sutuoktine K. K., sūnumi E. K. taip pat daugkartinį leidimą skambinti telefonu savo sutuoktinei K. K., dukrai K. K., sūnui E. K. bei motinai A. M. K..

9..atliktąi kažukausku6, vakareetu. no paparasta, amn supratama kalba.iį Lieutvos Respubliką, s toos muitinikui prie su kuriuso

Papildomi teismo argumentai atsisakant visiškai patenkinti V. K. prašymą yra perrašyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2012-12-06 nutarties, tačiau toje nutartyje dėstant motyvus buvo neleistinai išplėstas Suėmimo vykdymo įstatymo aiškinimas. Situacija, kai teisinio reglamentavimo spragos yra pildomos įstatymą aiškinant kaltinamojo nenaudai, nepagrįstai siaurinant jo teisių apimtį, esmingai pažeidžia pamatinį baudžiamosios teisės principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamas kaltinamojo naudai).

Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Gynėjos skundas atmetamas.

Iš dalies tenkindamas kaltinamojo V. K. prašymą leisti pasimatyti ir skambinti savo artimiesiems, teismas vadovavosi BPK 341 str., Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis ir jokių įstatymų reikalavimų nepažeidė. Teismo nutartis yra pagrįsta ir motyvuota.

Dėl to, kad teismas, iš dalies patenkinęs kaltinamojo prašymą, nutarties rezoliucinėje dalyje nenurodė, jog likusią prašymo dalį atmeta, naikinti šią nutartį pagrindo nėra. Skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstyti aiškūs motyvai, kodėl didžioji dalis kaltinamojo prašymų netenkinama. Būtent tuos teismo motyvus savo skunde aptaria ir kaltinamojo V. K. gynėja.

Gynėjos skundo argumentai apie prokuroro J. Lauciaus V. K. sutuoktinei pareikštus įtarimus nutartyje minimame ikiteisminiame tyrime, kurie pareikšti tariamai turint išankstinį nusistatymą V. K. atžvilgiu ir taip sukuriant formalų pagrindą atsisakyti suteikti leidimą V. K. pasimatyti ar paskambinti sutuoktinei bei mažametei dukrai, yra visiškai nepagrįsti, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad prokuroras galėjo pareikšti įtarimus V. K. sutuoktinei tik tam, kad būtų pagrindas atsisakyti suteikti leidimą su ja pasimatyti ir bendrauti telefonu. Žemesniajame teisme tikrai yra svarstomas V. K. pareikštas nušalinimas prokurorui J. Lauciui. Sprendimas šiuo klausimu dar nepriimtas. Tačiau net ir nušalinus šį prokurorą, bet dar neišnagrinėjus bylos, negalima iš anksto preziumuoti, kad prokuroras galėjo V. K. sutuoktinei pareikšti išgalvotus ir niekuo nepagrįstus įtarimus.

Atsisakydamas suteikti kaltinamajam leidimą skambinti telefonu savo dukrai, teismas teisingai pažymėjo, jog tikėtina, kad V. K. mažametė dukra gyvena su jo sutuoktine ir naudojasi tuo pačiu telefonu. Taigi ir prašymas leisti paskambinti dukrai, buvo atmestas pagrįstai.

Aukštesnio teismo nuomone, žemesnysis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai vadovavosi ir jau paminėtos Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarties motyvais, kurių laikyti plečiamu ir todėl neleistinu įstatymo aiškinimu nėra pagrindo

BPK 341 straipsnyje numatyta, kad teismas gali leisti suimto nuteistojo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams jų prašymu pasimatyti su nuteistuoju.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje taip pat įtvirtinta suimtųjų teisė pasimatyti, o to paties įstatymo 23 straipsnyje – ir suimtųjų teisė paskambinti telefonu. Šių straipsnių pirmosiose dalyse nurodyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis bei telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas. Leidimą pasimatyti ar paskambinti telefonu tardymo izoliatoriaus administracija suteikia ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu.

Vadinasi, šio įstatymo nuostatos dėl leidimo pasimatyti su įtariamuoju ar kaltinamuoju bei leidimo šiems paskambinti telefonu suteikimo priklauso to baudžiamojo proceso subjekto diskrecijai, kurio žinioje tuo metu yra baudžiamoji byla. Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje tik prokuroras ar teismas, kurio žinioje yra byla, įvertinęs visas šiam klausimui išspręsti svarbias aplinkybes, atsižvelgdamas į baudžiamojo proceso stadiją, įtariamajam (kaltinamajam) inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, jo santykius su kitais baudžiamajame procese dalyvaujančiais asmenimis, turi teisę nuspręsti, ar įtariamojo (kaltinamojo) prašymas pasimatyti su artimaisiais giminaičiais ar jiems paskambinti gali būti tenkinamas ir ar tai nepakenks tolimesnei proceso eigai. Todėl šiuo atveju žemesnysis teismas, skundžiamoje nutartyje pasiremdamas aukštesniojo teismo motyvais, kurie yra kritikuojami gynėjos skunde, teisinio reglamentavimo spragų nepildė, o aiškindamas įstatymą iš esmės įgyvendino savo diskrecinę teisę spręsti klausimą dėl leidimo pasimatyti su kaltinamuoju.

Žemesnysis teismas, pasinaudodamas šia teise ir įvertinęs visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes bei siekdamas užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir užkirsti kelią galimybei suderinti gynybos pozicijas, netenkino V. K. prašymo pasimatyti su sutuoktine ir sūnumi, o taip pat ir jiems skambinti.

Tačiau dar kartą atkreiptinas teismo dėmesys į tai, kad nagrinėjant kaltinamojo V. K. bylą pirmosios instancijos teisme tokie draudimai negali būti taikomi neribotą laiką.

Atkreiptinas gynėjos dėmesys į tai, kad žemesnysis teismas nepažeidė skunde minimo principo in dubio pro reo, kadangi šiuo atveju jokių abejonių, kurios būtų reikšmingos nekaltumo prezumpcijos kontekste ir galėtų turėti reikšmės sprendžiant V. K. baudžiamosios atsakomybės klausimą, nekilo. Tai, kad teismas, naudodamasis savo diskrecine teise vienaip ar kitaip kaltinamajam palankia ar nepalankia linkme išsprendė tam tikrus baudžiamojo proceso eigoje kylančios klausimus, tikrai negali būti vertinamas kaip nekaltumo prezumpcijos ir iš jos išplaukiančių sekmenų pažeidimas.

Įvertinus visas jau išdėstytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkinęs kaltinamojo V. K. prašymą jokių BPK ar kitų teisės normų nepažeidė, todėl tenkinti gynėjos skundą jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo V. K. gynėjos skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti galioti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.