- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-03-24
- Bylos Nr.
- A-143-379-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja M. L. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (T 1, b. l. 3 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Teisingumo ministras) 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-93 ,,Dėl antstolės M. L. įgaliojimų pasibaigimo“ ir grąžinti į darbą bei sudaryti sąlygas laikyti kvalifikacijos pripažinimo egzaminą.
Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su skundžiamu įsakymu, kuriuo ji nuo 2007 m. spalio 1 d. atleista iš antstolių, neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyto išsilavinimo, bei tuo pačiu išbraukta iš Lietuvos antstolių sąrašo, nes jį priimant buvo pažeisti Konstitucijoje įtvirtinti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principai bei Antstolių įstatymo nuostatos. Pareiškėja pažymėjo, kad nuo 1978 m. dirba antstole, 2002 m. įstojo į Maskvos valstybinį industrinį universitetą, o 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojo Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, jog antstoliu gali būti Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad dalyvauti viešame konkurse ir būti įrašyti į antstolių rezervą gali teismo antstoliai, studijuojantys, kad įgytų aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. 2002 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje (toliau – Teisingumo ministerija) išlaikė kvalifikacinius antstolio egzamino testus, todėl pagrįstai tikėjosi, jog baigusi pasirinktas studijas atitiks visus įstatyme keliamus reikalavimus ir jog įgytos teisės bus išlaikytos tam tikrą nustatytą laiką. 2007 m. baigusi studijas sužinojo, kad įgyto išsilavinimo neužtenka, ir ji turi dar papildomai laikyti kvalifikacinį egzaminą. Teigė, kad jai nebuvo suteiktas protingas terminas įgytam išsilavinimui legalizuoti. Pareiškėja pabrėžė, jog 2002 m. formuojant antstolių rezervą Teisingumo ministerijai pateikė dokumentus, įrodančius, kad studijuoja Maskvos valstybiniame industriniame universitete, ir Teisingumo ministerija niekada jos neinformavo, kad šio universiteto diplomas nėra pakankamas. Nurodė, kad jai diplomas buvo išduotas 2007 m. kovo 6 d., 2007 m. kovo 28 d. kreipėsi į Studijų kokybės vertinimo centrą, kur kvalifikacinis egzaminas gali būti laikomas ne anksčiau kaip po 5 mėnesių nuo diplomo gavimo dienos, o perlaikyti kvalifikacinį egzaminą galėtų ne anksčiau kaip po 8 mėnesių nuo diplomo gavimo dienos, jau po 2007 m. spalio 1 d. Pažymėjo, jog prašymą leisti laikyti egzaminą pateikė 2007 m. liepos mėn., tačiau gavo pranešimą, kad jai nustatyta egzamino laikymo data – 2007 m. spalio 5 d. Žodžiu buvo informuota, kad gali laikyti egzaminą 2007 m. rugsėjo 26 d., tačiau 2007 m. rugsėjo 25 d. susirgo, dėl širdies skausmų gydytoja uždraudė dirbti ir mokytis. Nedarbingumas buvo nustatytas iki 2007 m. spalio 5 d. Atsakovas, priimdamas įsakymą, nevertino aplinkybių, susijusių su jos liga, ir ją atleido. Savo ateitį siejo su antstolio pareigomis, todėl visą laiką vykdė visus įstatyme numatytus reikalavimus. Pareiškėja nurodė, kad kiekvienas antstolis, kurio pateiktų dokumentų, įrodančių išsilavinimą, Teisingumo ministerija nelaiko pakankamais, turėjo būti atestuojamas, siekiant išsiaiškinti įgytą išsilavinimą, ir tik atestacijos metu nustačius, kad antstolis iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijo reikiamo išsilavinimo, Teisingumo ministras galėjo spręsti antstolio atleidimo klausimą. Ji buvo atleista prieš tai jos neįspėjus, Teisingumo ministerijai nesiaiškinus, ar iki 2007 m. spalio 1 d. įgijo reikalingą išsilavinimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Teisingumo ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 59 – 61) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, jog antstolis, iki 2007 m. spalio 1 d. neįgijęs Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, atleidžiamas iš antstolių. Kadangi pareiškėja Teisingumo ministerijai iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą išsilavinimą patvirtinančio dokumento ir ji tai pripažįsta, Teisingumo ministras turėjo įstatymo nustatytą pareigą atleisti pareiškėją iš antstolių. Pažymėjo, kad taikant pagal analogiją administracinių teismų praktikoje dėl tarnybinių ginčų suformuluotas nuostatas, esant Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytai pareigai įgyti reikalaujamą išsilavinimą, netaikomi reikalavimai dėl įspėjimo prieš atleidimą, dėl atestavimo ar kitokių procedūrų, kurių būtina laikytis kitais atleidimo iš pareigų atvejais, kadangi ši norma turi įspėjamąją reikšmę. Antstolių atleidimo atvejai, nustatyti Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, nėra vienas kitam prieštaraujantys. Pažymėjo, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta išimtis antstoliams dėl Antstolių įstatymo 4 straipsnyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo taikymo, todėl būtent šiame straipsnyje yra nustatytas specialus išimtinis atleidimo iš antstolių pagrindas. Nurodė, jog Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Lietuvos gyventojai turi teisę mokytis kitose šalyse. Ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva, jos garantijas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai arba tarptautiniai susitarimai. Kai asmuo įgyja aukštąjį išsilavinimą užsienio aukštojoje mokykloje, jo įgyta kvalifikacija laikoma atitinkančia kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje, tik Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro (toliau – Švietimo ir mokslo ministras) įsakymu pripažinus užsienyje įgytą kvalifikaciją. Pažymėjo, kad pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. nepateikė Teisingumo ministerijai tokio sprendimo, ir iš skundo turinio matyti, kad toks sprendimas dar nėra priimtas. Esant teisės aktuose nustatytai pareigai atleisti antstolį, 2007 m. spalio 1 d. neatitinkantį Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo reikalavimo, negalėjo susiklostyti teisėti ir pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai, kad ji nebus atleista, jeigu ši sąlyga nebus tinkamai įgyvendinta. Nors pareiškėja skundžia atleidimą iš antstolių, skundo argumentai iš esmės yra susiję su užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimu ir pripažinimu bei nesusiję su šia byla. Atsakovo teigimu, skundžiamas įsakymas neprieštarauja Antstolių įstatymo nuostatoms, Švietimo įstatymo 25 straipsnio 6 daliai, teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principams.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 30 d. sprendimu (T 1, b. l. 190 – 195) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė Teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-93 ir pareiškėjos atleidimo iš antstolės pareigų datą nustatė 2007 m. spalio 15 d. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė. Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartimi taikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas, ar atsakovas, vadovaudamasis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, priėmęs skundžiamą įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš antstolės pareigų laikino nedarbingumo laikotarpiu, jai neįgijus Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto išsilavinimo, išbraukęs ją iš Lietuvos antstolių sąrašo, veikė teisėtai ir pagrįstai. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Antstolių įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymas Nr. IX-876) 2 straipsnio 1, 2 dalimis, 4 straipsnio 1 dalimi, Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002 m. gegužės 9 d. įstatymas Nr. IX-877) 5 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nustatė, kad pareiškėjai 2007 m. kovo 6 d. išduotas Maskvos valstybinio industrinio universiteto diplomas. Teismas, sistemiškai aiškindamas Aukštojo mokslo įstatymo (2000 m. kovo 21 d. įstatymas Nr. VIII-1586) 2 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 3 dalį, 4 straipsnio 2 dalį (2006 m. liepos 18 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimo Nr. 60 ,,Dėl užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimas Nr. 60) 2.2 punktą ir šiuo nutarimu patvirtintų Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – Nuostatai) 10, 21, 22, 23 punktus, padarė išvadą, kad pagrindiniai dokumentai, įrodantys asmens užsienio aukštojoje mokykloje įgytą teisinį universitetinį išsilavinimą, yra diplomas ar kitas pažymėjimas, liudijantis sėkmingai baigtą studijų ar mokymo programą užsienio aukštojoje mokykloje, ir Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, kuriuo pripažįstama, kad užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka tam tikrą kvalifikaciją, teikiamą Lietuvoje. Teismas taip pat nustatė, jog pareiškėja 2002 m. įstojo ir 2007 m. baigė Maskvos valstybinį industrinį universitetą. Tarp pareiškėjos kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos nustatytas esminis skirtumas, todėl Studijų kokybės vertinimo centras nusprendė pareiškėjos kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtoja išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą. Kvalifikacinį egzaminą pareiškėja išlaikė 2008 m. kovo 21 d. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad iki Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytos datos – 2007 m. spalio 1 d. – pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų pripažinti, kad ji turi aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą, kuriuo būtų patvirtinta, kad pareiškėjos užsienyje įgyta kvalifikacija atitinka kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines, vientisąsias arba antrosios pakopos (magistrantūros) studijas. Taigi pareiškėja iki 2007 m. spalio 1 d. neįvykdė Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo antstoliui turėti aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą (vienpakopį, bakalauro, magistro). Teisingumo ministras, vadovaudamasis Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi ir Antstolių įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, atleido pareiškėją iš antstolių. Teismas, atsižvelgęs į Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnį, padarė išvadą, kad pereinamojo laikotarpio ir teisinių pasekmių jam pasibaigus nustatymas Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme neprieštarauja Antstolių įstatymui. Teisingumo ministras, priimdamas įsakymą, vadovavosi tinkamomis teisės normomis, jo panaikinti pareiškėjos nurodytu pagrindu nėra teisinio pagrindo. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutarimu. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad pareiškėja yra išlaikiusi kvalifikacinius egzaminus, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi asmens profesiniai gebėjimai nėra tapatūs išsilavinimui. Ji atleista iš antstolių ne dėl kvalifikacijos trūkumo. Pasirinkdama aukštąją mokyklą ir studijų programą, pareiškėja privalėjo pasidomėti ne tik dėl galimybės įgyti teisinį universitetinį išsilavinimą, bet ir dėl diplomo gavimo bei pripažinimo procedūrų ir galimybės įgyti reikalaujamą išsilavinimą patvirtinančius dokumentus (Švietimo įstatymo 25 str. 6 d.). Teismas pažymėjo, jog jau 2000 m. spalio 10 d. priimtame Teismo antstolių įstatyme (7 str. 3 d.) buvo nustatytas reikalavimas asmenims, pretenduojantiems tapti teismo antstoliais, turėti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), o tos pačios dienos Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad antstoliai turi įgyti minėtą išsilavinimą per 7 metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos. Šiuo įstatymu pareiškėja buvo įspėta ne tik apie pareigos įvykdymo terminą, bet ir apie galimas šios įstatymo nuostatos nevykdymo pasekmes. Aukštojo mokslo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimas Nr. 60 galioja visiems užsienyje išsilavinimą įgijusiems asmenims ir yra viešai paskelbti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, žinodama, kada ji turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, privalėjo atitinkamai veikti, kad iki Antstolių įstatyme nustatyto termino – 2007 m. spalio 1 d. – įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Pareiškėja veikė nerūpestingai, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio nuostatos ir jų pagrindu priimtas įsakymas pažeidė Konstitucijoje įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą. Teisės aktai nenumatė, kad terminas išsilavinimui įgyti bus pratęstas ir jis bus ilgesnis nei iki 2007 m. spalio 1 d. Be to, Nuostatuose yra numatyta galimybė pareiškėjo pageidavimu užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą Studijų kokybės vertinimo centro vadovo sprendimu atlikti skubos tvarka (per 5 darbo dienas), jeigu netrūksta informacijos apie vertinamą užsienyje įgytą kvalifikaciją (13 p.). Pareiškėja, žinodama, kada ji baigs užsienio aukštąją mokyklą, kada gaus diplomą, kada turi įgyti reikiamą antstoliui išsilavinimą, kad jos išsilavinimui pripažinti reikės atlikti tam tikrą procedūrą, privalėjo atitinkamai veikti, siekdama atlikti tam tikrus veiksmus (pasidomėti procedūra, laiku pasirūpinti reikiamais dokumentais ir pan.), kad iki Antstolių įstatyme nustatyto termino įgytų reikiamą teisinį išsilavinimą. Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 2007 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. spalio 12 d. sirgo, 2007 m. rugsėjo 28 d. raštu informavo Teisingumo ministeriją, kad negali atlikti antstolio pareigų dėl ligos (Antstolių įstatymo 34 str. 2 d.). Atsakovui priimant įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš antstolių buvo žinoma, kad pareiškėja yra laikinai nedarbinga. Teismas konstatavo, kad pareiškėja buvo atleista pažeidžiant Darbo kodekso (toliau – DK) 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą draudimą atleisti darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, todėl jos atleidimo diena laikytina kita po laikino nedarbingumo pasibaigimo darbo diena – 2007 m. spalio 15 d. (2007 m. spalio 13, 14 d. buvo nedarbo dienos). Teismas nurodė, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 5 dalimi, priėmus sprendimą atmesti pareiškėjos skundą, reikalavimo užtikrinimo priemonė, pritaikyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartimi, panaikinama.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 1 – 5) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies konstitucingumo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jos atstovui, todėl buvo pažeista teisė į gynybą.
2. Teismas neįtraukė į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu antstolio Dariaus Jonaičio, Teisingumo ministro 2007 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 7P-120 paskirto perimti jos bylas, todėl nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų (ABTĮ 142 str. 2 d. 2 p.).
3. Teismas neatsižvelgė, jog ji universitetą baigė laiku, tačiau nespėjo baigti diplomo pripažinimo procedūros ne dėl nuo jos priklausančių priežasčių, todėl nepagrįstai konstatavo jos nerūpestingumą. Kvalifikacinį egzaminą išlaikė 2008 m. kovo 21 d. Teismas nepasisakė apie galimą Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo prieštaravimą Konstitucijai (ABTĮ 87 str. 4 d.).
4. Teismas visiškai neatskleidė bylos esmės, rėmėsi formaliais kriterijais, neatsižvelgė į sąžiningumo, protingumo, teisėtumo kriterijus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš bylos matyti, kad 2002 m. pareiškėja buvo paskirta antstole ir įrašyta į antstolių rezervą iki 2003 m. sausio 1 d. Toks paskyrimas antstole ir įrašymas į antstolių rezervą atitiko nuo 2002 m. gegužės 29 d. įsigaliojusio Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį bei 4 straipsnio 1 dalį, pagal kurias asmuo, laimėjęs viešą konkursą, teisingumo ministro įsakymu skiriamas antstoliu ir įrašomas į antstolių rezervą, o dalyvauti viešame konkurse ir būti įrašyti į antstolių rezervą gali teismo antstoliai, studijuojantys, kad įgytų aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą. Tai reiškia, kad pareiškėjos mokymasis minėtame Maskvos valstybiniame industriniame universitete buvo pripažintas atitinkančiu Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą studijuoti. Pažymėtina, kad šios pareiškėjos studijos fakto aspektu atitiko ir tuo metu galiojusio (galiojusio iki 2003-01-01) 2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1994 (Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo) 2 straipsnio 3 dalį, pagal kurią dirbti teismo antstoliais trejus metus nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo dienos gali būti priimami asmenys, kurie turi aukštąjį išsilavinimą ir studijuoja siekdami įgyti teisės magistro, teisės bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą). Išvardintos įstatymų nuostatos ir pareiškėjos minėtų studijų bei dalyvavimo viešame konkurse faktai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos teisėti lūkesčiai dirbti antstole pagrįstai buvo siejami su studijų minėtame Maskvos valstybiniame industriniame universitete sėkmingu baigimu.
Kolegija pažymi, kad teisėtų lūkesčių principo laikymosi aspektu taip pat yra būtina atsižvelgti į tai, kad reikalavimas asmenims, pretenduojantiems tapti teismo antstoliais, turėti vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą ir laikas, per kurį dirbantys teismo antstoliai turėjo įgyti tokį išsilavinimą (septyneri metai nuo Teismo antstolių įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2007-10-31), buvo nustatyti nuo 2000 m. spalio 31 d. įsigaliojusiu Teismo antstolių įstatymo (2000-10-10 įstatymo Nr. 1993 redakcija) 7 straipsnio 3 punkte bei minėto Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Tai iš vienos pusės reiškia, kad tuo metu teismo antstole dirbančiai pareiškėjai jau buvo žinomas būtinumas įgyti minėtą išsilavinimą per pakankamą ir tuo pačiu protingą terminą (septyneri metai), iš kitos pusės tai reiškia, kad, atsižvelgiant į teisėtų lūkesčių apsaugos principą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo antstoliams (vėliau – antstoliams) nustatyto išsilavinimo įgijimo terminas turi būti skaičiuojamas vadovaujantis Teismo antstolių įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, t. y. iki 2007 m. spalio 31 d. Pažymėtina, kad toks nurodyto termino skaičiavimo aiškinimas buvo pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1996/2008, 2008 m. lapkričio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-1917/2008, t. y. bylose, kuriose buvo sprendžiamas tas pats kaip ir nagrinėjamoje byloje teisės aiškinimo klausimas. Todėl, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kolegija konstatuoja, kad yra saistoma šio aiškinimo, taip pat pažymi, kad neįžvelgia būtinumo aiškinti šį klausimą kitaip.
Iš bylos matyti, kad studijas minėtame Maskvos valstybiniame industriniame universitete pareiškėja baigė 2007 m. (2007-03-06 jai buvo išduotas diplomas, patvirtinantis, kad jai buvo suteiktas teisės mokslų bakalauro laipsnis); 2007 m. kovo 28 d. pareiškėja Studijų kokybės vertinimo centrui pateikė paraišką dėl užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo; šio centro 2007 m. balandžio 19 d. pažymoje dėl kvalifikacijos įvertinimo Nr. 14-214 nurodoma, kad buvo priimtas sprendimas pareiškėjos kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas, jeigu kvalifikacijos turėtojas (pareiškėja) išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP). Iš bylos taip pat matyti, kad Studijų kokybės vertinimo centro nurodytas egzaminas pareiškėjos buvo išlaikytas 2008 m. kovo 21 d. (T. 1, b. l. 183), o Švietimo ir mokslo ministro 2008 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. ISAK-1024 pareiškėjos Maskvos valstybiniame industriniame universitete 2007 m. įgytas teisės bakalauro laipsnis buvo pripažintas atitinkančiu kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindines studijas (T. 2, b. l. 17).
Vertindama išvardintas faktines bylos aplinkybes, kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje situacijoje yra būtina atskirti (netapatinti) Antstolių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalaujamo bei Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnio reikalaujamo įgyti iki 2007 m. spalio 1 d. aukštojo teisinio universitetinio išsilavinimo įgijimą nuo tokio išsilavinimo pripažinimo. Toks atskyrimas yra būtinas, nes teisės aktų nustatytas užsienyje įgyto išsilavinimo pripažinimas Lietuvoje įgytam išsilavinimui yra procedūra, skirta teisės aktų nustatytais aspektais palyginti ir, reikalui esant, kvalifikacinio egzamino būdu patikrinti užsienyje (jau) įgytą išsilavinimą, o ne paties siekiamo pripažinti Lietuvoje aukštojo išsilavinimo suteikimo sudėtinis elementas. Todėl užsienyje įgytas ir teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvoje pripažintas aukštasis išsilavinimas laikytinas įgytu ne nuo jo pripažinimo Lietuvoje laiko, o nuo laiko, kai užsienio mokslo įstaiga išdavė šį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą (diplomą) – šiuo atveju 2007 m. kovo 6 d. Kolegija pažymi, kad toks sisteminis nagrinėjamai bylai aktualių materialinės teisės normų (Antstolių įstatymo 4 str. 1 d. bei Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d.) aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pateiktas nagrinėjamai bylai iš esmės analogiškoje ir faktinėmis aplinkybėmis panašioje administracinėje byloje Nr. A502-1917/2008 (teismo 2008-11-27 sprendimas). Todėl, vadovaudamasi minėta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir atsižvelgdama į šiame sprendime pateiktus argumentus, kolegija pripažįsta būtina laikytis nurodyto išaiškinimo.
Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normą (Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 str. 2 d.). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikinti. Panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 7P-93 „Dėl antstolės M. L. įgaliojimų pasibaigimo“.
Sprendimas neskundžiamas.