Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos O. A. C. (O. A. C.) prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Penzos srities Nižnelomovo rajono teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos naudai priteistas žalos atlyginimas iš suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Dananta“, suinteresuotas asmuo – A. S.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas iš dalies.

Dėl pareiškėjos prašymo ir jo priedų atitikimo Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekse nustatytiems reikalavimams procesinių dokumentų turiniui ir formai

CPK 811 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prašymai dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. CPK 811 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kartu su prašymu dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo pareiškėjas turi pateikti prašomą pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą ir jo įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą, patvirtinimą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs, taip pat įrodymus, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Jeigu pareiškėjas gyvena ne Lietuvos Respublikoje ir nepaskyrė atstovo byloje arba įgalioto asmens procesiniams dokumentams gauti, gyvenančių (turinčių profesinės veiklos buveinę) Lietuvos Respublikoje (CPK 805 straipsnis), prašyme pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimą turi būti nurodytas adresas Lietuvos Respublikoje, kuriuo pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai. Bendrieji reikalavimai dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų formai ir turiniui yra nurodyti CPK 111 straipsnio 2 dalyje.

Teismas, nustatęs esant byloje dalyvaujančio asmens procesinio dokumento trūkumams, turėtų analizuoti ar šie trūkumai yra esminiai, todėl kiekvienu atveju teismas šį kriterijų taiko atsižvelgdamas į pareikšto reikalavimo esmę ir procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes. Vertinant, ar procesinio dokumento trūkumai sudaro esmines kliūtis tolesnei proceso eigai, reikėtų įvertinti keletą aspektų, kaip antai, koks yra ieškinyje nenurodytų duomenų, nustatytų CPK 111 ir 135 straipsniuose, pobūdis, kiek nepateikti duomenys yra reikšmingi teisingam bylos išsprendimui ir materialinių bei procesinių teisių proporcingumo tarp šalių užtikrinimui, kokios yra priežastys, dėl kurių trūkstami duomenys nebuvo pateikti, taip pat, ar nenurodyti duomenys jau yra žinomi teismui ir ar teismas gali juos nesudėtingai gauti. Įstatyme įtvirtinti formalūs procesiniams dokumentams keliami reikalavimai nepaneigia teismo pareigos kiekvienu konkrečiu atveju juos taikyti taip, kad būtų užtikrinta tinkama pusiausvyra tarp teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo ir efektyvaus teismo proceso. Tinkamas kreipimosi į teismą tvarkos įgyvendinimas yra į teismą besikreipiančių asmenų pareiga, tačiau teismų praktikoje turėtų būti užtikrinama proporcija tarp procesiniams dokumentams keliamų formos ir turinio reikalavimų, teisės kreiptis į teismą universalumo ir civilinio proceso efektyvumo. Dėl to visi formalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti procesiniai dokumentai, turi būti suprantami ne kaip savitikslis dalykas, o taikomi taip kad, nevaržydami asmens teisės kreiptis į teismą, kartu nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo ir sudarytų sąlygas teismui efektyviai vykdyti teisingumą.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste - Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta kiekvienam asmeniui garantuojama teisė kreiptis į teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste - EŽTT) jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja valstybinio reguliavimo, tačiau toks reguliavimas negali pažeisti teisės esmės arba prieštarauti kitoms Konvencijoje įtvirtintoms teisėms (EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Nr. 4451/70 Golder v. United Kingdom).

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra suformavęs teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo kriterijus, kurie yra taikomi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje: 1) bet kokie formalūs procesiniai reikalavimai procesiniams dokumentams neturi pažeisti teisės kreiptis į teismą esmės, 2) formaliais reikalavimais turi būti siekiama teisėto tikslo ir 3) jais turi būti užtikrintas proporcingumas tarp formalių procesinių dokumentų reikalavimų, taikomų įgyvendinant teisę kreiptis į teismą, ir siekiamo tikslo (EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimas byloje Nr. 8225/78 Ashingdane v. United Kingdom, no. 8225/78).

Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tvarka turi būti derinama su kitais civilinio proceso principais, pavyzdžiui: procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis), proceso koncentracijos ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), taip pat ir su teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio mėn. 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1263/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju, suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nurodė, kad prašyme nenurodytas asmens kodas ir gimimo data, procesinių dokumentų priėmimui nepaskirtas atstovas ar įgaliotas asmuo, nenurodytas adresas Lietuvos Respublikoje, kuriuo pareiškėjai būtų įteikiami procesiniai dokumentai, prašomo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimo vertimas į lietuvių kalbą yra atliktas netinkamai.

Pareiškėja O. A. C. yra Rusijos Federacijos pilietė, o Rusijos Federacijoje asmenims asmens kodai nėra suteikiami. Taip pat pažymėtina, kad CPK, paduodant prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo, nenumato pareigos nurodyti prašymą paduodančio asmens gimimo datą. Dėl šio argumento teismas sprendžia, jog pareiškėjos pateiktų duomenų pakanka prašymą paduodančio asmens identifikavimui, todėl nėra pagrindo nustatyti terminą prašymo trūkumams šalinti ar palikti prašymą nenagrinėtą.

Suinteresuotas asmuo atsiliepime pažymi, kad pareiškėja nenurodė adreso Lietuvos Respublikoje ir nepaskyrė įgalioto asmens procesiniams dokumentams priimti.

Šiuo metu galiojantis civilinio proceso teisinis reglamentavimas nenumato, kad minėto reikalavimo nesilaikymas būtų pagrindas nustatyti terminą prašymo trūkumams šalinti ar palikti jį nenagrinėtą.

Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau tekste – Tarptautinė sutartis) 52 straipsnyje nustatyta, jog prie prašymo leisti vykdyti sprendimą būtina pridėti: 1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; 3) Tarptautinės sutarties 52 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtinti vertimai. Tarptautinės sutarties 53 straipsnyje yra nustatyta, kad jeigu išduodant leidimą vykdyti sprendimą teismui kyla abejonių, jis gali paprašyti paaiškinimų iš asmens, padavusio prašymą, taip pat apklausti skolininką dėl prašymo esmės ir, esant reikalui, pareikalauti paaiškinimo iš sprendimą priėmusiojo teismo.

Nagrinėjamu atveju, nors prie prašymo pridėtas Rusijos Federacijos teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo vertimas į lietuvių kalbą ir yra atliktas nekokybiškai, tačiau teismui, nagrinėjančiam šią bylą, susipažinimas su minėtu užsienio valstybės teismo sprendimu jo originalo kalba nesudaro sunkumų, todėl šio sprendimo turinys teismui nekelia abejonių. Kaip jau minėta, teisės normos, reglamentuojančios byloje dalyvaujančių asmenų procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, negali būti aiškinamos ir taikomos formaliai. Kiekvienu individualiu atveju vertinama procesinio dokumento trūkumų įtaka konkrečios bylos nagrinėjimui, atsižvelgiama į bendruosius teisės ir civilinio proceso principus, fundamentalią kiekvienam žmogui garantuojamą teisę kreiptis į teismą. Taip pat turi būti vertinama šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra. Šiuo atveju, besąlygiškas formalių reikalavimų procesinių dokumentų turiniui ir formai taikymas neįtakotų teisingo bylos išsprendimo, tačiau apsunkintų vienos iš šalių teisę kreiptis į teismą, įtvirtintą Konvencijoje, vilkintų teismo procesą, todėl neatitiktų fundamentalių civilinio proceso principų, iškreiptų šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugos pusiausvyrą. Dėl šių priežasčių konstatuotina, jog nurodytas pareiškėjos pateikiamų procesinių dokumentų trūkumas nėra pagrindas nustatyt terminą trūkumams šalinti ar palikti prašymą nenagrinėtą.

Sudarydamos tarptautines sutartis, valstybės savanoriškai apriboja savo suverenitetą, prisiima viena kitos atžvilgiu tam tikrus įsipareigojimus ir išreikia pasitikėjimą viena kitos viešąja tvarka ir institucijomis, šis principinis aspektas turi būti įvertinamas aiškinant ir taikant tarptautinių sutarčių nuostatas, be to, tarptautinių sutarčių nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos jų visumos kontekste, atsižvelgiant į tikslus, kurių siekė valstybės sudarydamos dvišalę sutartį.

Suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nurodo, jog Rusijos Federacijos teismo pažyma dėl atsakovo informavimo ir dokumentų jam įteikimo nėra pakankamas įrodymas, jog atsakovui (šioje byloje – suinteresuotam asmeniui) buvo bent vieną kartą, laiku ir tinkamai įteiktas šaukimas į teismą, kadangi ši pažyma nėra pirminis įteikimą įrodantis dokumentas.

Faktinę aplinkybę, jog suinteresuotas asmuo, Rusijos Federacijos teisme vykusio proceso metu, buvo tinkamai ir laiku informuotas apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, jam buvo įteikta ieškinio kopija, įrodo šio teismo išduota pažyma (b.l. (b. l. 26, 27), ši aplinkybė yra konstatuota taip pat ir prašomame pripažinti užsienio valstybės teismo sprendime (b.l. 2). Kaip jau minėta, Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija, sudarydamos dvišalę sutartį, išreiškė valią pasitikėti viena kitos teisine sistema, todėl Lietuvos apeliaciniam teismui nėra pagrindo abejoti Rusijos Federacijos teismo pateiktų faktų ir įrodymų teisingumu. Be to, pažymėtina, jog nei CPK, nei Tarptautinėje sutartyje nenumatytas reikalavimas pateikti pirminius užsienio valstybėje vykusiame teismo procese nedalyvavusio atsakovo informavimą apie teismo procesą įrodančius dokumentus.

Dėl prašomo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimo apskundimo jį priėmusios valstybės teismuose

CPK 812 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu šis teismo sprendimas yra apskundžiamas įprastinėmis atitinkamos valstybės teismų sprendimų kontrolės formomis arba jeigu terminas šiam skundui paduoti dar nėra pasibaigęs. Tam, kad išsiaiškintų ar yra pagrindas sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą, Lietuvos apeliacinis teismas išanalizavo Rusijos Federacijos Civilinio proceso kodekso (toliau tekste – RF CPK) nuostatas dėl teismų sprendimų instancinės kontrolės.

RF CPK 237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsakovas per 7 dienas nuo teismo sprendimo, priimto už akių, įteikimo jam dienos, gali prašyti to paties teismo atšaukti už akių priimtą sprendimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalys per mėnesį nuo RF CPK 237 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos; o tuo atveju, jei prašymas dėl už akių priimto teismo sprendimo panaikinimo buvo paduotas – per mėnesį nuo teismo sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti prašymą dėl už akių priimto teismo sprendimo panaikinimo, priėmimo dienos, gali apeliacine tvarka skųsti už akių priimtą teismo sprendimą.

RF CPK III skyriaus 39 skirsnyje reglamentuotas procesas apeliacinės instancijos teisme. RF CPK 320 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismų sprendimai.

RF CPK IV skyriaus 41 skirsnyje reglamentuotas procesas kasacinės instancijos teisme.

RF CPK 376 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimai gali būti skundžiami kasacinės instancijos teismui per 6 mėnesius nuo jų įsiteisėjimo, su sąlyga, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje pasinaudojo kitais RF CPK įtvirtintais teismų sprendimų apskundimo būdais iki jų įsiteisėjimo.

Suinteresuotas asmuo nurodo, kad Rusijos Federacijos teismo pažyma apie prašomo pripažinti užsienio valstybės teismo sprendimo įsiteisėjimą yra išduota nepraėjus terminui apskųsti minėtą sprendimą kasacine tvarka. UAB „Dananta“ teigia, jog iš bylos medžiagos nėra matyti, ar Rusijos Federacijos teisme nagrinėtos bylos metu atsakovu buvusi Rusijos Federacijos draudimo įmonė ZAO „Avikos“ nėra apskundusi minėto sprendimo kasacine arba priežiūros tvarka.

Kaip matyti iš aukščiau pateiktų RF CPK nuostatų, kasacine tvarka gali būti skundžiamas tik toks teismo sprendimas, kai byloje dalyvaujantys asmenys iki jo įsiteisėjimo yra pasinaudoję kitais RF CPK įtvirtintais teismų sprendimų apskundimo būdais, inter alia apskundę teismo sprendimą apeliacine tvarka. Dėl šios priežasties darytina išvada, jog pats pažymos apie teismo sprendimo įsiteisėjimą išdavimo faktas per se reiškia, jog šis sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka, todėl negali būti skundžiamas ir kasacine ar priežiūros tvarka. Remdamasis tuo, kas pasakyta, teismas sprendžia, jog šioje byloje nėra pagrindo rinkti papildomus duomenis, kadangi ginčijama aplinkybė yra aiški iš Rusijos Federacijos teismo išduotos pažymos (b.l. 28).

Dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje

Tarptautinės sutarties 50 straipsnyje nustatyta, kad Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo. Tarptautinės sutarties 56 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti teismų sprendimus: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos Susitariančiosios Šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią Sutartį, o šioje Sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai.

Nagrinėjamu atveju prie prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo sprendimą yra pridėta šio teismo pažyma, kurioje nurodyta, jog suinteresuotas asmuo UAB „Dananta“ nustatyta tvarka, laiku ir tinkamai buvo informuotas apie civilinės bylos pagal O. A. C. ieškinį nagrinėjimo laiką ir vietą, jam buvo įteikta ieškinio kopija (b. l. 26, 27). Rusijos Federacijos teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimo dešimtajame lape esančiame Rusijos Federacijos teismo teisėjo patvirtinime ir šio teismo išduotoje pažymoje (b. l. 28) nurodyta, kad minėtas sprendimas įsiteisėjo 2012 m. gegužės 11 d. ir turi būti vykdomas. Kitoje šio teismo pažymoje (b. l. 24-25) pažymėta, jog Rusijos Federacijos teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimas Rusijos Federacijos teritorijoje nebuvo vykdomas.

Byloje nėra duomenų, kad Lietuvos Respublikoje dėl to paties teisinio ginčo, tuo pačiu pagrindu ir tarp tų pačių šalių anksčiau būtų buvęs priimtas ar įsiteisėjęs teismo sprendimas, taip pat nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų pripažinti, kad byla priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai.

Pareiškėja O. A. C. be prašymo pripažinti ir leisti vykdyti minėtą teismo sprendimą Lietuvos Respublikoje, taip pat pareiškė prašymą išieškotą sumą pervesti į jos nurodytą banko sąskaitą. Atsižvelgiant į šį prašymą, pareiškėjai išaiškinama, jog Tarptautinės sutarties 54 straipsnyje nustatyta, kad sprendimų vykdymo tvarką reguliuoja Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas vykdomas, įstatymai. CPK nenumato, kad Lietuvos Respublikos teismai patys galėtų imtis priemonių įvykdyti pripažintus ir leistus vykdyti užsienio valstybių teismų sprendimus. Pagal CPK 774 straipsnį Lietuvos apeliacinis teismas išduoda vykdomąjį raštą pagal pripažintą ir leistą vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendimą bei išsiunčia jį išieškotojui, jeigu prašyme pripažinti sprendimą išieškotojas nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas jo vykdymui Lietuvos Respublikoje. Šį vykdomąjį raštą antstoliui vykdyti pateikia pats išieškotojas arba jo atstovas (CPK 650 str. 1 d.). Siekdama pripažintą ir leistą vykdyti Rusijos Federacijos teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą vykdyti priverstinai, pareiškėja turi teisę su vykdomuoju raštu, prie jo pridėdama šios nutarties patvirtintą kopiją, užsienio valstybės teismo sprendimo, kurio dalis pripažinta ir leista vykdyti Lietuvos Respublikoje, patvirtintą kopiją ir jos įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą, kreiptis į vykdymo vietos antstolį (CPK 590 str., 775 str.). Antstolių sąrašas nurodytas internetiniame puslapyje www.antstoliai.lt.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 812, 814 straipsniais,

nutaria:

Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Penzos srities Nižnelomovo rajono teismo 2012 m. kovo 30 d. sprendimą, kuriuo teismas nutarė išieškoti iš UAB „Dananta“ O. A. C. naudai: 1) 56 038, 31 rub. (penkiasdešimt šešis tūkstančius trisdešimt aštuonis rublius ir 31 kapeiką) darbo užmokesčio, prarasto dėl maitintojo mirties, vienu kartu, už laikotarpius nuo 2009 m. rugsėjo 26 d. iki 2009 m. gruodžio 21 d. ir nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d; 2) po 3 245 (tris tūkstančius du šimtus keturiasdešimt penkis) rublius kas mėnesį dukters I. I. C., gimusios 2004 m. lapkričio 21 d., išlaikymo, prarasto netekus maitintojo, pradedant skaičiuoti nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki vaiko pilnametystės; 3) 47 686, 85 (keturiasdešimt septynis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt šešis rub. ir 85 kap.) laidojimo išlaidų; 4) 51 600 penkiasdešimt vieną tūkstantį šešis šimtus) rub. žalos, padarytos nukentėjusiojo turtui eismo įvykio metu, atlyginimo.

Ši nutartis per 3 mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.