- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-27
- Bylos Nr.
- 2S-50-278/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-01033-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- R. J.
- Atsakovas
- SIA „Auto Kada“
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-50-278/2015
Teisėja Daina Lisaitė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01033-2014-7
2015 m. sausio 27 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1860-812/2014 pagal ieškovo R. J. ieškinį atsakovei SIA „Auto Kada“ dėl nušalinimo nuo pareigų ir atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtais, su darbo santykiais susijusių išmokų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas R. J. prašė teismo pripažinti neteisėtu SIA „Auto Kada“ 2013-11-25 jo nušalinimą nuo pareigų ir atnaujinti ieškinio senaties terminą reikalavimui pareikšti; pripažinti neteisėtu 2013-12-12 atleidimą iš pareigų ir laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti vidutinį darbo užmokestį už neteisėto nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2013-11-25 iki 2013-12-12 ir už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2013-12-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 6 432,80 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją bei 3 037,80 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi ieškinį paliko nenagrinėtu ir išaiškino ieškovui teisę kreiptis į Latvijos Respublikos teismą pagal atsakovės buveinės ir sutartyje numatytą ieškovo darbo vietą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad šalys susitarė ir faktiškai savo darbo teisiniams santykiams taikė Latvijos Respublikos darbo įstatymo nuostatas. Nustatė, jog Lietuvoje atsakovės padalinys faktiškai nebuvo sukurtas, viešajame registre įregistruoto atsakovės filialo darbuotoju R. J. nebuvo ir darė išvadą, kad ieškovas buvo atleistas iš darbo atsakovės įmonėje, esančioje Latvijos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo skundas dėl darbo teisinių santykių buvo nagrinėtas Latvijos Respublikos gerovės ministerijos Valstybinėje darbo inspekcijoje. Darbo sutartyje nurodytą darbo vietą – Lietuvos Respubliką, teismas vertino tik kaip veiklos sritį, vykdant darbdavio pavedimus bei atstovaujant darbdavį ir darė išvadą, kad šalių darbo santykiai susiklostė, buvo vykdomi ir ieškovo darbo vieta, su kuria jis labiausiai susijęs, buvo ne Lietuvos, o Latvijos Respublikoje. Konstatavo, jog ieškovo darbdavio atstovavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje (Latvijos Respublikos atžvilgiu – užsienyje) neturint joje jokios apibrėžtos darbo vietos (padalinio, filialo, atstovybės ar kt.), nėra pakankamas pagrindas pripažinti ieškovo darbo vietą buvus Lietuvos Respublikoje, dėl ko nėra pagrindo taikyti LR Darbo kodekso 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, ES Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 19 straipsnio 2a punktą. Nurodė, jog byla nebuvo pradėta nagrinėti iš esmės, bylos teismingumo klausimui spręsti reikšmingos aplinkybės nustatytos tik parengiamojo teismo posėdžio metu. Teismas darė išvadą, jog civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas R. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir ieškinio priėmimo kausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog atsakovė Lietuvoje turi turto ir jai priklauso turtinės teisės, todėl, sutinkamai su CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis įmonei galima reikšti bet kokį ieškinį. Teigia, kad po ieškinio priėmimo ir 2014-06-16 nutartimi patvirtinto bylos teismingumo Lietuvos Respublikos teismams, priėmus skundžiamą nutartį, iškilo būtinybė teikti įrodymus, patvirtinančius jo teisę reikšti atsakovei ieškinį Lietuvos Respublikos teismuose. Nurodo, jog atsakovė Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise valdo transporto priemones, tačiau atsakymo iš viešo registro dar nėra gavęs ir negali teismui pateikti. Teigia, jog teisę ieškovui kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus suteikia ir Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos ir Latvijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių nuostatos. Nurodo, kad teismas iš esmės vertino tik jo teisę pasinaudoti palankesnėmis taisyklėmis, tačiau nevertino teisės reikšti ieškinį pagal bendrąsias tarptautinio civilinio proceso teisės normas. Teigia, jog pakeitus su atsakove sudarytą darbo sutartį, pagal kurią jis yra padalinio vadovas, darbdavio atstovas Lietuvoje, ir darbo vietą nurodžius Lietuvos Respubliką, ieškinys nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teismuose, kas paneigia teismo išvadą ieškinį priėmus neturint reikšmingų duomenų tarptautinio teismingumo klausimui išspręsti. Nurodo, kad jo nušalinimo nuo darbo pagal Latvijos Respublikos įstatymus aplinkybės nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą. Teigia, jog administracinių institucijų priimti nutarimai prejudicinių galių neturi, o Latvijos Respublikos institucijoms turint kompetenciją spręsti dėl atsakovės vadovų administracinės atsakomybės už darbo įstatymų pažeidimus nereiškia, kad jis tik Latvijos Respublikoje gali ginti savo pažeistas teises. Nurodo, kad didžiąją dalį darbo laiko jis dirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir čia buvo jo faktinė darbo vieta, todėl nėra pagrindo sieti su kokiu nors atsakovės filialu. Teigia, kad ginčo pasiruošimas nagrinėti yra užsitęsęs ir pradedant procesą Latvijos Respublikos teismuose, dar labiau užvilkintų jo pažeistų teisių gynimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą SIA „Auto Kada“ prašo skundą atmesti. Teigia, kad teismas priėmė objektyvų ir pagrįstą sprendimą ir atkreipia dėmesį, jog toks teismo sprendimas yra priimtas ir kitoje identiškoje civilinėje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad 2011-11-14 R. J. ir SIA „Auto Kada“ sudarė darbo sutartį Nr. 14/11, pagal kurią R. J. buvo priimtas į darbą prekybos atstovu nuo 2011-11-13, nustatant 3 mėnesių išbandymo laikotarpį, kuria R. J. pagrindinė darbo vieta buvo nurodyta Ryga, Kaibalas iela 16 (Darbo sutarties 1.1 p., 1.3 p.; 1 t., b. l. 8-10, 2 t., b. l. 30-31). Šalys sutarė, jog kilę ginčai bus sprendžiami pagal Darbo įstatymo nuostatas (Darbo sutarties 11 p., 1 t., b. l. 10). 2012-06-12 Darbo sutarties Nr. 14/11 pakeitimais buvo pakeisti Darbo sutarties 1.1 ir 1.3 punktai, nurodant jog R. J. priimtas į darbą (tęsiant anksčiau pradėtus teisinius darbo santykius ir nutraukiant „darbuotojo“ darbo santykius) darbdavio Lietuvos struktūrinio vieneto vadovo pareigoms, o darbuotojo darbo vieta nustatyta Lietuvos Respublikoje, kur darbuotojas atstovauja darbdavio interesams ir dirba darbdavio labui; taip pat šalys sulygsta, kad darbo vieta gali būti keičiama pagal darbdavio verslo bendrovės reikmes (1 t., b. l. 13). Ginčijama teismo nutartimi, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovo R. J. darbo vieta buvo labiau susijusi su Latvijos Respublika, o darbo sutarties pakeitimuose numatyta darbo vieta Lietuvos Respublikoje sietina tik su ieškovo veiklos sritimi, vykdant darbdavio pavedimus bei jam atstovaujant (2 t., b. l. 88-90).
Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, 2011-11-10 Darbo sutartis Nr. 14/11 su vėlesniais pakeitimais turi tarptautinį elementą, t. y. darbo vieta nustatyta kitoje valstybėje nei registruotas darbdavys, kas sukuria taikytinos jurisdikcijos koliziją. Europos Sąjungos Tarybos reglamentas (EB Nr. 44/2001) dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau - Reglamentas), kaip privalomas valstybėms narėms, tame tarpe Lietuvos Respublikai ir Latvijos Respublikai, ir tiesiogiai taikomas teisinis dokumentas, suvienodina jurisdikcijos kolizines normas. Reglamento 19 straipsnio 2a punkte (naujos Reglamento redakcijos 21 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktis) numatyta, jog valstybėje narėje nuolat gyvenančiam darbdaviui bylą kitoje valstybėje narėje galima iškelti darbuotojo darbo vietos teismuose arba paskutinės tokios darbo vietos teismuose. Europos Sąjungos Teisingumo teismas, aiškindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos, kuri buvo pakeista Reglamentu, 5 straipsnio 1 dalį dėl asmens darbo vietos sąvokos, yra pasisakęs, jog darbų atlikimo vieta arba darbo vieta laikytina vieta, kur darbuotojas faktiškai atlieka darbo sutartyje numatytus darbus (pvz., ES Teisingumo teismo 1982 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Nr. C-133/81 Roger Ivenel v Helmut Schwab, ECR 1982 01891; 1993 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nr. C-125/92 Mulox IBC Ltd v Hendrick Geels, ECR 1993 I-04075; 1997 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Nr. C-383/95 Petrus Wilhelmus Rutten v Cross Medical Ltd, ECR 1997 I-00057 ir kt.). Kaip minėta, ginčo šalys 2012-06-12 darbo sutarties pakeitimais nustatė ieškovo darbo vietą Lietuvos Respublikoje bei pakeitė ieškovo R. J. pareigas iš darbuotojo į pagrindinės veiklos struktūrinio vieneto vadovo pareigas (1 t., b. l. 13-17). Pagal atsakovės pagrindinės veiklos struktūrinio vieneto vadovo profesijos aprašą, ieškovas turėjo pareigą koordinuoti struktūrinio vieneto veiklą, teikiant įmonės pagrindinės veiklos paslaugas, kontroliuoti darbuotojų pareigų vykdymą, organizuoti ir kontroliuoti prekių gavimą ir išdavimą, ieškoti naujų klientų darbdavio siūlomoms prekėms, užmegzti ir palaikyti kontaktus su galimais klientais ir kita (1 t., b. l. 15-17). Ieškovas R. J. 2014-09-15 teismo posėdžio metu nurodė, jog Lietuvos Respublikoje konkrečios darbo vietos neturėjo, važinėjo į parduotuves Lietuvoje (į Klaipėdą, Šiaulius, Kauną, Vilnių), o tikrąją savo darbo vietą laikė savo gyvenamąją vietą (2 t., b. l. 64-68). Iš pateiktų rašytinių dokumentų matyti, jog ieškovas finansinius dokumentus (avansines apyskaitas, kelionės lapus), teikė atsakovės padalinio Šiaulių m. buhalterei, organizavo reklaminių stendų gabenimą Kauno m. (1 t., b. l. 2-7). Nors pirmosios instancijos teismas nurodo, kad šalių darbo sutarties 1.3 p. numato, jog darbuotojo pagrindinio darbo vieta yra atsakovės buveinės adresu, tačiau 2012-06-12 darbo sutarties pakeitimuose konstatuota, jog darbuotojo darbo vieta nustatoma Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 8-10, 13, 2 t., b. l. 47-52). Kad šis sutarties punktas būtų pakeistas, byloje duomenų nėra. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovo R. J. faktinė darbo vieta buvo Lietuvos Respublikoje ir ieškovas turi teisę ginčą spręsti Lietuvos Respublikos teismuose. Atsakovė pakankamų ir leistinų įrodymų, patvirtinančių ieškovo faktinę darbo pareigų pagal sudarytą darbo sutartį atlikimo vietą buvus Latvijos Respublikoje, nepateikė (CPK 178 str.). Tai, kad ieškovo faktinė darbo vieta laikytina Lietuvos Respublikoje iš dalies patvirtina ir ginčo šalių teikti prašymai/pasiūlymai iškviesti liudytojais atsakovės darbuotojus, dirbančius Lietuvos Respublikoje bei atsakovei Lietuvoje (Klaipėdoje, Kaune) dirbančių darbuotojų informacija apie ieškovo buvimą/nebuvimą darbe 2013-11-11 - 2013-11-12 laikotarpiu (1 t., b. l. 2-7; 2 t., b. l. 64-68, 83-85). Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovas bendravo su atsakovės atstovais, atsiskaitymai buvo vykdomi Latvijos Respublikoje, nepaneigia aukščiau minėtų aplinkybių, pagrindžiančių faktinę darbo pareigų vykdymo vietą – Lietuvos Respubliką. Europos Sąjungos Teisingumo teismas yra nurodęs, jog darbuotojo, kaip socialiniu požiūriu silpnesnės darbo sutarties šalies, interesų apsaugą geriausiai užtikrintų tai, jog ginčai, kilę iš darbo sutarties, patektų į tos vietos teismų jurisdikciją, kurioje darbuotojas vykdė savo įsipareigojimus darbdaviui pagal darbo sutartį (ES Teisingumo teismo 1997 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Nr. C-383/95 Petrus Wilhelmus Rutten v Cross Medical Ltd, ECR 1997 I-00057). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Reglamento 19 straipsnio 2a dalies nuostatas ir nepagrįstai ieškovo darbo vietą susiejo su Latvijos Respublika. Pažymėtina, jog darbuotojo veiksmai ginant savo pažeistas teises (ieškovo kreipimasis į Latvijos Respublikos Valstybinę darbo inspekciją) nepanaikina Reglamento 19 straipsnio 2a dalies taikymo pagrindą. Kadangi ieškovo konkreti darbo vieta Lietuvoje nebuvo nustatyta, savo darbą R. J. organizavo pagal gyvenamąją vietą, todėl byla teisminga Panevėžio miesto apylinkės teismui.
Dėl paminėto, nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.