- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-21
- Bylos Nr.
- I-1935-815/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07192-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- N. K., R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. K. ir R. K. skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas N. K. su 2013 m. lapkričio 25 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Tarnyba) 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. 25/4-5-1-24462 „Dėl 2013-10-23 prašymo“, priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2013 m. kovo 27 d. tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu apskaičiuoti ir mokėti, t. y. (duomenys neskelbtini) Lt, ir 0,06 proc. delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną (b. l. 1–4). Pareiškėjas R. K. su 2013 m. gruodžio 11 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 22–28).
Atsiliepimas
2. Atsakovė Tarnyba, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime į pareiškėjų skundus (b. l. 11-12, 37-38), be kita ko, nurodo, kad neginčija pareiškėjų teisės reikalauti išmokėti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis, tačiau, neskyrus Tarnybai asignavimų kompensacijoms, Tarnyba neturėtų galimybių kompensuoti darbo užmokesčio nepriemoką, be to, Tarnyba klausimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo turės teisę spręsti tik tada, kai bus priimtas įstatymas, nustatantis asmenų, kuriems apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundų ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. K. ir R. K. skundus sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjams neišmokėtas tarnybinio atlyginimo dalis (apskaičiavimo lentelės, b. l. 13-14, 31-34). Pabrėžtina, kad atlyginimas buvo sumažintas įstatymo, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu.
Akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas, įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymu nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Atsižvelgdamas į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, teismas konstatuoja, kad institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Pabrėžtina, kad tokią poziciją formuluoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016. Minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime taip pat konstatuota, kad tinkamas atsakovas yra institucija, kurioje pareiškėjas ėjo pareigas, todėl iš Lietuvos valstybės priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį negalima dar ir dėl šio motyvo.
Remiantis tais pačiais argumentais, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo N. K. reikalavimo dėl delspinigių priteisimo bei Tarnybos 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo Nr. 25/4-5-1-24462 „Dėl 2013-10-23 prašymo“ panaikinimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų N. K. ir R. K. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.