Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. Z. ir jo gynėjo advokato Gintaro Griciaus (toliau tekste ir – gynėjas) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo (toliau tekste – BK) 181 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, Š. Z. paskiriant dvidešimt valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų ir įpareigojant dvylika mėnesių būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikiai, nuo 24.00 val. iki 06.00 val. ryto.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. Z. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 12 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, prie Mažeikių „P.“ pagrindinės mokyklos, (duomenys neskelbtini), tvoros, vertė nukentėjusįjį J. B. perduoti 400,00 Lt, spyrė vieną kartą J. B. į galvą, po ko tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, mokyklos koridoriuje dar kartą vertė nukentėjusįjį J. B. perduoti 400,00 Lt, parodė nukentėjusiajam J. B. grasinantį gestą, perbraukdamas sau pirštu per kaklą, po ko, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2014 metų vasario 20 d. apie 09.40 val., tos pačios mokyklos fojė, pareikalavo iš nukentėjusiojo J. B. anksčiau prašytų 400,00 Lt, o nukentėjusiajam atsisakius, sudavė smūgį J. B. savo kakta į nosį bei smūgį kumščiu į veidą, padarydamas nukentėjusiajam J. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį odos nubrozdinimu kairio smilkinio skruostikaulio srityje, nosies sumušimu, taip neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudodamas fizinį smurtą vertė nukentėjusįjį J. B. perduoti 400,00 Lt.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: Š. Z. išteisinti nepadarius veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantų teigimu, tiesioginių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti buvus turto prievartavimo faktą, byloje nėra. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik nepatikimais nukentėjusiojo parodymais. Apeliantai pažymi, kad nei pareiškime policijai, nei pirmojoje apklausoje nukentėjusiojo įstatyminis atstovas R. B. nenurodė, jog iš J. B. buvo reikalauta pinigų. Aplinkybių, kad būtų žinojęs apie Š. Z. J. B. išsakytą reikalavimą perduoti 400,00 Lt, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. V. (mokyklos direktoriaus pavaduotojas) nenurodė. To savo paaiškinime teismui nenurodė ir mokyklos socialinė darbuotoja J. T. (b. l. 156), nors po įvykio būtent šie asmenys tiesiogiai bendravo su nukentėjusiuoju. Liudytojas J. B. teisme teigė, jog telefonu yra gavęs brolio žinutę, kurioje jis rašė, jog Š. Z. iš jo reikalauja pinigų, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių minėtas liudytojas šios žinutės neišsaugojo ir niekam apie tai nepranešė. Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą R. B. parodymai, duoti teisme, leidžia manyti, kad jo sūnus J. B. ir visa jų šeima, jau ne vienerius metus jautė nuoskaudą ir priešiškumą nuteistajam, taigi, turėjo pagrindą jam keršyti. R. B. teigimu, J. B. yra pasakojęs, kad Š. Z. jį pastoviai terorizuoja, verčia bėgti iš pamokų ir jam pataikauti. Apeliaciniame skunde keliama versija, kad nukentėjusysis blogą Š. Z. įvaizdį prieš savo šeimos narius naudojo kaip priemonę pateisinti savo paties netinkamą elgesį, todėl ikiteisminio tyrimo eigoje, siekiant pabloginti Š. Z. padėtį, buvo išgalvotas turto prievartavimo įvykis. Be to, nukentėjusiojo įstatyminis atstovas dėjo visas pastangas, kad nukentėjusysis nebūtų apklaustas pirmosios instancijos teisme ir savo tikslą pasiekė. R. B. teigė, kad taip nori apsaugoti sūnų nuo streso, išvengti sveikatos pablogėjimo ir panašiai, nors tikroji priežastis galėjo būti pagrįsta baimė, kad J. B. nesugebės duoti reikiamų kaltinimui pagrįsti parodymų, apie tariamai Š. Z. vykdytą turto prievartavimą. Apeliantai taip pat atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog nagrinėjant bylą apygardos teisme dalyvavo ir nukentėjusysis J. B..

Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiojo J. B. parodymus patvirtina aplinkybė, kad jis 2014 m. vasario 6 d. liudijo narkotikų byloje, yra tik prielaida. Apeliantų vertinimu, K. B. parodymai, kad nebendravo nei su nukentėjusiuoju, nei su nuteistuoju, neįrodo, jog Š. Z. neturėjo pagrindo sumušti J. B. apimtas emocijų, susijusių su jų konkuravimu dėl šios liudytojos. Apeliantų įsitikinimu, nagrinėjamu atveju galima vertinti kiek protingas ir logiškas yra Š. Z. pasiteisinimas sumušus J. B. ir ar juo galima patikėti, tačiau tai neduoda pagrindo kategoriškai išvadai dėl to, kad buvo prievartaujamas turtas. Š. Z. jau minėtoje narkotikų byloje nebuvo kaltinamuoju, o tik liudytoju, kaip ir nukentėjusysis. Nukentėjusiojo liudijimas minėtame procese, nesukėlė jam jokių neigiamų pasekmių. Taigi, nuteistasis neturėjo jokio pagrindo keršyti ar reikalauti satisfakcijos. Be to, apklaustas minėtoje narkotikų byloje jis neigė smurtavęs prieš J. B. tikėdamasis, jog tas įvykis neiškils į viešumą, nukentėjusysis į policiją nesikreips, o tarpusavio nesutarimus jie išsiaiškins patys. Dėl to nėra teisinio pagrindo šios aplinkybės vertinti kaip įrodymo, pagrindžiančio kaltinimą prievartavus turtą.

Apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje, grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, imperatyviai draudžiančias apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik nukentėjusiojo parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Procesinis sprendimas priimtas vadovaujantis prielaidomis, neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrus bei įvertinus įrodymus, faktines bylos aplinkybes.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliantai teigia, kad apygardos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas vien tik nepilnamečio nukentėjusiojo parodymais bei prielaidomis, o ne patikimais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, byloje atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo Š. Z. kaltės padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo Š. Z. kaltės, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Apygardos teismo nuosprendžiu Š. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. vasario 12 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vertė nukentėjusįjį J. B. perduoti 400,00 Lt, spyrė vieną kartą J. B. į galvą, po ko tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, dar kartą vertė nukentėjusįjį J. B. perduoti 400,00 Lt, parodė nukentėjusiajam J. B. grasinantį gestą, perbraukdamas sau pirštu per kaklą, po ko, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2014 metų vasario 20 d. apie 09.40 val., pareikalavo iš nukentėjusiojo J. B. anksčiau prašytų 400,00 Lt, o nukentėjusiajam atsisakius, sudavė smūgį J. B. savo kakta į nosį bei smūgį kumščiu į veidą, padarydamas nukentėjusiajam J. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai savo naudai, panaudodamas fizinį smurtą vertė nukentėjusįjį J. B. perduoti 400,00 Lt.

Nuteistasis Š. Z. viso proceso metu, taip pat ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, kategoriškai neigė reikalavęs iš nukentėjusiojo minėtos pinigų sumos, grasinęs jam fiziniu smurtu. Jis nurodė, kad J. B. sumušė dėl merginos, t. y. K. B., dėl kurios jie abu konkuravo. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, teismas išanalizavo šią nuteistojo gynybinę versiją ir pagrįstai ją atmetė. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja K. B. nurodė, kad turi vaikiną ir su nukentėjusiuoju, bei nuteistuoju bendravo tik kaip klasiokai. Jie jai jokio išskirtinio dėmesio nerodė. Ji nėra girdėjusi, kad J. B. ir Š. Z. dėl jos konfliktuotų. Be to, J. B. nėra jai sakęs blogų žodžių ar įžeidęs, niekas iš aplinkinių neminėjo, kad jis prie kitų ją apkalba, įžeidinėja. Šie liudytojos parodymai sutampa ir su nukentėjusiojo J. B. apeliacinės instancijos teisme duotais parodymais, kad jis su K. B. buvo tik klasiokai, bendravo draugiškai ir nesipyko. Š. Z. ir K. B. bendravimas buvo šaltas, jis yra pasakęs jai vos kelis žodžius. Tarp jo ir Š. Z. nebuvo kilęs konfliktas dėl K. B. įžeidimo. Esant šioms aplinkybėms, nuteistojo paaiškinimas apie tarp jo ir J. B. tariamai vykusią konkurenciją, peraugusią į smurtą, dėl mergaitės, su kuria jis nepalaikė jokių šiltų santykių, o J. B. bendravo tik kaip su bet kuria kita klasioke, yra nelogiškas. Juo labiau, kad pats nuteistasis nurodė, jog prieš nukentėjusįjį smurtavo ne vieną kartą. Š. Z., apklausiamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme visiškai pripažino skundžiamu nuosprendžiu nustatytas faktines įvykio aplinkybes. Teismo nustatytas J. B. sužalojimo aplinkybes, be to, nurodė ne tik nukentėjusysis, bet patvirtino ir liudytojas T. Ž., t. y. kad laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 10 d. iki 2012 m. vasario 12 d. prie Mažeikių „P.“ pagrindinės mokyklos, (duomenys neskelbtini), tvoros, jis smurtavo prieš nukentėjusįjį (b. l. 146-147). Š. Z. pat pripažino, kad 2012 m. vasario 20 d. minėtos mokyklos fojė sudavė smūgį J. B. kakta į nosį bei smūgį kumščiu į veidą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad apklausos liudytoju kitoje baudžiamojoje byloje 2014 m. vasario 24 d., t. y. jau po skundžiamame nuosprendyje nurodytų veiksmų atlikimo, vykusio teisiamojo posėdžio metu, Š. Z., paklaustas apie J. B. sumušimo aplinkybes, teigė, jog yra susipykęs su J. B. dėl K. B., tačiau jokio smurto prieš jį nevartojo, jo nesužalojo, nosies nesulaužė, pinigų nereikalavo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme apeliantas pripažindamas smurto vartojimo prieš nukentėjusįjį faktą, nurodė nežinąs tokio elgesio priežasties ir motyvų – „negaliu atsakyti, kodėl sudaviau smūgius J. B....“, „šiuo metu negaliu paaiškinti, kodėl mušiau nukentėjusįjį. Mokykloje taip pat sudaviau nukentėjusiajam, tiesiog pamačiau žmogų ir trenkiau. Šiuo klausimu paaiškinimų neturiu“ (b. l. 216).

Pirmiau aptarti Š. Z. parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jis nenori atskleisti tikrųjų nukentėjusiojo J. B. sužalojimo motyvų, kuriuos savo parodymuose nuosekliai ir vienodai nurodė pats nukentėjusysis. Kita vertus, tokie skirtingi nuteistojo aiškinimai apie nukentėjusiojo sužalojimo priežastis, leidžia spręsti, kad jo parodymai nėra patikimi, nuteistasis duoda sau palankius parodymus, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį. Šią aplinkybę patvirtina ir nuteistojo teiginiai apklausos apeliacinės instancijos teisme metu, kai bandydamas paaiškinti minėtus parodymų skirtumus, nuteistasis nurodė, jog apklausiamas 2012 m. vasario 24 d. dar nežinojo, kokius parodymus šioje byloje davė kiti asmenys, be to, buvo ankstyvas rytas, jis dar nebuvo pabudęs, todėl savo kaltės dėl smurtavimo prieš J. B. nepripažino.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo J. B. parodymų patikimumas nagrinėjamoje byloje abejonių nekelia. Jo parodymai buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiant jį apeliacinės instancijos teisme, todėl netikėti jais nėra jokio pagrindo. Viso proceso metu nukentėjusysis tvirtino, kad po to, kai 2012 m. vasario 6 d. jis liudijo kitoje Mažeikių rajono apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje dėl prekybos narkotikais, prie Mažeikių „P.“ pagrindinės mokyklos tvoros, Š. Z. reikalavo iš jo 400,00 Lt, nurodė juos sumokėti po dviejų savaičių, vieną kartą spyrė jam į galvą, po ko mokyklos koridoriuje dar rodė grasinantį gestą – pirštu perbraukė sau per gerklę. Praėjus beveik dviem savaitėm, 2012 m. vasario 20 d., tai yra ketvirtadienį, o ne penktadienį, kada jis turėjo atnešti reikalautus pinigus, mokyklos fojė prie jo priėjo Š. Z. ir paklausė, ar juos atnešė. Atsakius, kad pinigų neturi, Š. Z. sudavė savo galva jam smūgį į veidą, į tarpuakį bei kumščiui sudavė smūgį į kairį smilkinį ties antakiu. Apeliantai nurodo, neva skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Šioje baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoje numatytas draudimas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems suteiktas anonimiškumo statusas parodymais, jei nėra kitų šiuos parodymus patvirtinančių įrodymų. Taigi, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, minėta nuostata nereiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas: 1) vien nukentėjusiųjų, kuriems netaikytas anonimiškumas, ar 2) vien tik liudytojų, kuriems netaikytas anonimiškumas, parodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-489/2015). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajam nepilnamečiui J. B. anonimiškumas nebuvo taikomas, nuosprendyje nurodyti ne tik šio nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bet ir kiti juos iš dalies patvirtinantys įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad apklausiamas apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis J. B. davė iš esmės analogiškus parodymus, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad nukentėjusiojo įstatyminis atstovas R. B. pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu, vykusios 2014 m. vasario 20 d., bei tos pačios dienos pareiškime policijai nenurodė aplinkybių, kad Š. Z. iš jo sūnaus J. B. reikalavo 400,00 Lt, o šiam neįvykdžius minėto reikalavimo, 2014 m. vasario 20 d. buvo sumuštas (b. l. 13). Tačiau ši aplinkybė neduoda pagrindo abejoti J. B. ar jo įstatyminio atstovo R. B. parodymų patikimumu. Minėtas aplinkybes dėl Š. Z. reikalavimo perduoti 400,00 Lt R. B. nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. balandžio 18 d. Be to, tiek šios apklausos metu, tiek apklausiamas pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme paaiškino, jog po sūnaus sužalojimo, jis rūpinosi jo sveikata ir į aplinkybes, dėl ko sūnus buvo sumuštas, nekreipė dėmesio, todėl jų pirminės apklausos metu nenurodė. Jis tikėjosi, kad šias aplinkybes nurodys pats nukentėjusysis. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. B., apklaustas iš karto po įvykio pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, parodė, kad Š. Z. jį sumušė dėl to, kad nevykdė jo reikalavimo ir neatnešė jam reikalautų 400,00 Lt (b. l. 17). Šias aplinkybes jis nuosekliai nurodė ir apklausos, vykusios 2014 m. vasario 25 d., metu. Nukentėjusysis patikslino, kad 400,00 Lt nuteistasis pradėjo reikalauti po nukentėjusiojo liudijimo kitoje baudžiamojoje byloje dėl prekybos narkotikais, vykusio 2014 m. vasario 6 d. (b. l. 18). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2014 m. balandžio 25 d. nukentėjusysis detalizavo savo parodymus, nurodė nuteistojo elgesį su juo po 2014 m. vasario 6 d., taip pat nuosekliai paliudijo jau ankstesnių apklausų metu nurodytas aplinkybes, t. y. kad Š. Z. 2014 m. vasario 20 d. jį sumušė dėl to, kad jis jam neatnešė reikalautos 400,00 Lt sumos. Šias aplinkybes nukentėjusysis J. B. nurodė ir apklausiamas apeliacinės instancijos teisme. Aptartų aplinkybių visuma neduoda pagrindo abejoti nei nukentėjusiojo, nei jo įstatyminio atstovo parodymų patikimumu.

Skundžiamame nuosprendyje suklysta nurodant, kad jis priimtas dalyvaujant ir nukentėjusiajam J. B., nes pastarasis pirmosios instancijos teisme apklaustas nebuvo, todėl nuosprendžio įžanginėje dalyje jis nepagrįstai įrašytas kaip bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme procese dalyvavęs asmuo. Vis dėlto, šią aplinkybę kolegija vertina kaip apygardos teismo padarytą techninę klaidą, kuri nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kuriuo turi būti naikinamas apkaltinamasis nuosprendis. Juo labiau, kad nepilnametis nukentėjusysis bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu teisiamajame posėdyje neapklaustas pagrįstai. BPK normos, saugodamos nepilnamečius liudytojus ir nukentėjusiuosius nuo psichinių traumų ar kitokių sunkių padarinių, kuriuos gali sukelti jų apklausa, nustato specialias jų apklausos taisykles. Ikiteisminio tyrimo metu paprastai jie apklausiami ne daugiau kaip vieną kartą, apklausos metu ikiteisminio tyrimo teisėjas privalo užtikrinti, kad jiems nebūtų daromas neleistinas poveikis, į teisiamąjį posėdį jie kviečiami tik išimtiniais atvejais ir pan. (BPK 186 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje nukentėjusysis nepilnametis J. B. pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklaustas tinkamai, nepažeidžiant BPK 186 straipsnio reikalavimų, dalyvaujant ir nuteistojo gynėjui. Nukentėjusiojo įstatyminio atstovo R. B. pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, kad po įvykio (b. l. 174-175) nukentėjusiajam sutriko miegas, jis jaučia įtampą ir baimę, jog nuteistasis su juo susidoros. Jam konstatuotas padidėjęs jautrumas, galvos skausmai, greitas nuovargis, bendras silpnumas, dėl ko J. B. nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. liepos 14 d. buvo gydomas ambulatoriškai. Tai rodo, kad nukentėjusysis po įvykio patyrė ne tik fizinę, bet ir psichologinę traumą, todėl, siekiant išvengti pakartotinio traumavimo, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas turėjo teisę remtis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Taigi, neapklausęs nepilnamečio nukentėjusiojo dėl Š. Z. prieš jį padarytos nusikalstamos veikos teismo posėdyje, apygardos teismas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus pagrįstai laikė tinkamu įrodymu. Šiuo požiūriu formuodamas savo vidinį įsitikimą įvertinant įrodymus, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 276 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pagrįstai kitų bylos duomenų kontekste analizavo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų (ir teisiamajame posėdyje perskaitytų) nukentėjusiojo parodymų turinį bei motyvuotai pagrindė, kokie kiti įrodymai, be paties nukentėjusiojo parodymų, patvirtina nuteistojo Š. Z. kaltumą padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Kita vertus, apklausiamas apeliacinės instancijos teisme J. B. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, taip dar kartą patvirtindamas jų patikimumą.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl Š. Z. įvykdyto J. B. turto prievartavimo panaudojant fizinį smurtą pagrįstai rėmėsi dalimi paties nuteistojo parodymų, liudytojų K. B., T. Ž., J. B., nukentėjusiojo įstatyminio atstovo R. B. parodymais. Nukentėjusiojo brolis J. B. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė aplinkybes, kad Š. Z. po proceso kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje jo brolis J. B. davė teisiamajam nepalankius parodymus, ėmė reikalauti iš pastarojo 400,00 Lt. Ši aplinkybė liudytojui buvo žinoma ne tik iš brolio pasakojimų, bet ir iš SMS žinutės, kurioje brolis nurodė, kad Š. Z. jį reketuoja. Ta aplinkybė, jog šis liudytojas neišsaugojo minėtos SMS žinutės ir negalėjo jos pateikti tyrimui, nesudaro pagrindo netikėti jo nuosekliais parodymais, patvirtinančiais nukentėjusiojo parodymus. Liudytojas T. Ž., apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, taip pat patvirtino matęs, kaip Š. Z. prie mokyklos tvoros 2014 metų vasario mėnesį spyrė nukentėjusiajam į galvą. Šias aplinkybes liudytojas nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (b. l. 32-34). Nukentėjusiojo įstatyminis atstovas R. B. viso proceso metu taip pat nuosekliai teigė iš sūnaus J. B. pasakojimų sužinojęs, jog 2012 m. vasario 20 d. jis buvo sumuštas Š. Z. dėl to, jog neatnešė jam jo reikalautos 400,00 Lt sumos. Kolegija sprendžia, jog šių įrodymų visuma, taip pat įvykių chronologinė seka, faktas, kad nukentėjusysis buvo sumuštas neilgai trukus po to, kai liudijo kitoje baudžiamojoje byloje, kuri susijusi ir su Š. Z., leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad iš J. B. pastarasis reikalavo pinigų grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad iš karto po sumušimo su nukentėjusiuoju bendravusiems asmenims jis nepasakė jokių su reikalavimu perduoti 400,00 Lt susijusių aplinkybių. Šis apeliacinio skundo argumentas yra iš dalies pagrįstas, tačiau jokios įtakos nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimui jis neturi. Iš socialinės pedagogės J. T. paaiškinimo bei liudytojo E. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, jog J. B., net ir būdamas sumuštas, iš viso nenorėjo atskleisti fakto, kad tai padarė Š. Z.. Liudytojas E. V. nurodė, kad berniukas, paklaustas, kas atsitiko, verkė, buvo išsigandęs. Iš pradžių jis teigė, kad nieko nebuvo, kad nieko nepasakos, vėliau, kad jį sumušė nepažįstami asmenys ir tik po ilgesnio aiškinimosi nukentėjusysis išdrįso pasakyti, jog buvo sumuštas Š. Z.. Iš socialinės pedagogės J. T. paaiškinimų matyti, kad nukentėjusysis bijojo nuteistojo, bijojo dėl savo gyvybės. „Tik niekam nesakykit, nes mane užmuš“ – savo paaiškinimuose liudytoja nurodė tokius nukentėjusiojo pasakytus žodžius. Iš šių paaiškinimų matyti (b. l. 156), kad J. B. bijojo Š. Z.. Net ir sumuštas, berniukas bandė nuslėpti įvykio kaltininką. Baimę susitikti Š. Z., pastangas išvengti jo grasinimų J. B. pedagogei įvardijo ir kaip dažno mokyklos nelankymo priežastį. Kad nukentėjusysis buvo psichologiškai traumuotas, įbaugintas, patvirtina ir tas faktas, kad po Š. Z. panaudoto smurto jis pakeitė mokyklą, kurioje mokėsi, lankėsi pas gydytojus. Tuo tarpu aplinkybes, kad Š. Z. nebuvo pavyzdingas auklėtinis, patvirtina Mažeikių „P.“ pagrindinės mokyklos pateikta neigiama Š. Z. charakteristika iš kurios matyti, kad Š. Z. mokėsi patenkinamai, su kai kuriais mokytojais mėgo konfliktuoti ir šių pamokų metu visiškai nedirbo. Į kritines pastabas buvo linkęs reaguoti ūmiai, impulsyviai ir piktai. Mokinio neigiama yda – nelankyti arba bėgti iš pamokų (praleido iš viso 125 pamokas). Pertraukų metu mėgo rodyti savo pranašumą ir diktatą. Per pusantrų mokymosi metų laikotarpį Š. Z. buvo du kartus kviečiamas į Vaiko gerovės komisiją dėl nesimokymo, pamokų nelankymo ir konfliktų su mokytojais (b. l. 133). Nepaisant to, kad bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti duomenys, rodantys, kad Š. Z. elgesys yra pasikeitęs, jis dirba, mokymo įstaigos charakterizuojamas gerai, tačiau tai nekeičia aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jo elgesio charakteristika buvo neigiama. Iš prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungtų kitos baudžiamosios bylos dėl prekybos narkotikais teisiamųjų posėdžių protokolų ir Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendžio turinio (b. l. 46-54, 55-58, 61-68) taip pat matyti, kad Š. Z. su J. B. bendravo, jie kartu buvo įsitraukę į narkotinės medžiagos – kanapių – vartojimą. Taigi, nėra jokio pagrindo pritarti apeliaciniame skunde dėstomiems teiginiams, neva J. B. tyčia, siekdamas pateisinti savo netinkamą elgesį, nuteikė J. B. ir R. B. prieš Š. Z., o vėliau išgalvojo turto prievartavimo aplinkybes.

Nepaisant to, kad nuteistasis kaip ir nukentėjusysis kitoje baudžiamojoje byloje dėl narkotikų platinimo buvo tik liudytoju, nukentėjusysis davė Š. Z. nepalankius parodymus, dėl kurių jam ateityje galėjo kilti nemalonumų. Be to, nukentėjusysis davė M. A., t. y. Š. Z. pažįstamam asmeniu, prekiavusiam kanapėmis, su kuriuo nukentėjusįjį supažindino nuteistasis, nepalankius parodymus. Iš 2014 m. vasario 6 d. teisiamojo posėdžio protokolo minėtoje baudžiamojoje byloje turinio matyti, kad nukentėjusiojo liudijimas iššaukė M. A. nepasitenkinimą (b. l. 49). Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistasis turėjo motyvą reikalauti iš nukentėjusiojo tam tikros piniginės satisfakcijos, t. y. 400,00 Lt, o kad tai pasiektų bei įbaugintų nukentėjusįjį, nuteistasis naudojo fizinį smurtą. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į byloje esančios filmuotos vaizdo medžiagos turinį. Iš jos matyti, kad nukentėjusysis yra gerokai smulkesnis ir fiziškai silpnesnis už nuteistąjį. Kompaktinio disko, pateikto Mažeikių pagrindinės mokyklos direktoriaus, 2014 m. vasario 20 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole, nurodyta, jog 09:42:08 J. B. stovint mokyklos fojė netoli kolonos, iš karto prie jo labai arti prieina įtariamasis Š. Z., dėl ūgio skirtumo prikiša savo veidą J. B. prie veido, galima suprasti, kad Š. Z. kažką sako J. B.. J. B. iš karto traukiasi atgal link suoliuko, o Š. Z. eidamas link atsitraukiančio J. B. smūgiuoja jam galva į veido sritį. 09:42:20 Š. Z. eina laiptų link, 09:42:21 apsisuka, tuo metu iš už kolonos išeina J. B., kuris vėl traukiasi nuo link jo artėjančio Š. Z.. 09:42:25 matyti, kaip Š. Z. staiga suduoda smūgį dešiniu kumščiu J. B. į veidą. 09:42:30 Š. Z. eina laiptų link, matyti, kaip jis atsisuka į J. B. pusę, lyg kažką jam sakytų, ir nueina laiptas žemyn (b. l. 41-42). Taigi, filmuota vaizdo medžiaga rodo, kad pagrindinis staigaus fizinio kontakto iniciatorius buvo būtent Š. Z., būtent jis kontakto metu kažką sakė J. B.. Tuo tarpu J. B. nė karto neatsikirto Š. Z., konflikto bandė vengti atsitraukdamas. Šis vaizdo įrašas, vertinant jį kartu su kita baudžiamosios bylos medžiaga, patvirtina nuoseklius nukentėjusiojo J. B. parodymus apie jo sumušimo aplinkybes, jo santykius su nuteistuoju.

Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija sprendžia, kad byloje buvo ištirti visi reikšmingi liudytojų parodymai ir rašytiniai dokumentai. Šiuos įrodymus apygardos teismas išanalizavo, aptarė skundžiamame nuosprendyje ir padarė motyvuotas bei išsamias išvadas. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai pripažino Š. Z. kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį. Dėl to nėra teisinio pagrindo Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. nuosprendžio keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo Š. Z. ir jo gynėjo advokato Gintaro Griciaus apeliacinį skundą atmesti.