- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-22
- Bylos Nr.
- 2A-478/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji švara“
- Atsakovas
- UAB „Baltijos ąžuolas“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Povilas Juzikis, Marius Grajauskas
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji švara“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-126-45/2008 pagal ieškovo UAB „Naujoji švara“ ieškinį atsakovui UAB „Baltijos ąžuolas“ dėl nuostolių atlyginimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Naujoji švara“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Baltijos ąžuolas“, prašydamas priteisti 290 774 Lt nuostolių atlyginimą, šešių procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu 2005 m. gegužės 5 d. sudarė Preliminariąją sutartį Nr. 05/05/05-2 dėl būsimo nekilnojamojo turto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Joje atsakovas įsipareigojo žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2006 m. liepos 30 d. pastatyti 7 aukštų daugiabutį gyvenamąjį namą su mansarda bei dviejų lygių automobilių stovėjimo aikštelėmis po gyvenamuoju namu ir sutartyje nurodytomis sąlygomis ir tvarka notarinės formos sutartimi bei turto priėmimo – perdavimo aktu parduoti ir perduoti ieškovui nuosavybėn du šio pastato butus, projektiniuose dokumentuose pažymėtus indeksais Nr. 13 ir Nr. 14, ir žemės sklypo dalį, proporcingą šių butų plotui. Šalys susitarė, kad bendra turto kaina pagrindinėje pirkimo pardavimo sutartyje bus 450 226 Lt, t.y. buto Nr. 13 (64,24m²) 1 m² kaina – 3500 Lt ir buto Nr. 14 (66,29m²) 1 m² kaina – 3400 Lt. Ieškovas pagal sutartį pervedė atsakovui 90 000 Lt dydžio avansą. Sutarties 1.2 p. šalys susitarė, kad jeigu viena sutarties šalis nepagrįstai vengs ar atsisakys sudaryti pagrindinę turto pirkimo-pardavimo sutartį, ji privalės atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Atsakovas nuo 2005 m. gegužės 26 d. informuodavo ieškovą apie bendrovei pareikštas trečiųjų asmenų pretenzijas dėl atsakovo ketinamo statyti gyvenamojo namo ir bylos nagrinėjimą administraciniame teisme. Ieškovas sutiko laukti statybos darbų atnaujinimo, atitinkamai pratęsiant jų terminus, tačiau 2006 m. lapkričio 2 d. gavo atsakovo pranešimą, kuriame nurodoma, jog dėl neteisingai paruošto detalaus plano atsakovas neturėjo galimybės normaliai vykdyti statybos darbus ir kad nepratęsus pagrindinės sutarties sudarymo termino pasibaigė preliminariosios sutarties galiojimas. Atsakovas 2006 m. lapkričio 27 d. raštu pranešė, kad sutarties atsakovas negalėjo įvykdyti dėl vykstančių teismo procesų, dėl kurių jis nėra kaltas, todėl atsisakė toliau vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir grąžino ieškovo pervestą avansą, nurodydamas, kad galiojant teismo nutarčiai, draudžiančiai vykdyti statybos darbus, tolesnė projekto įgyvendinimo perspektyva sunkiai prognozuojama. Ieškovas nurodė, kad atsakovui atsisakius vykdyti sutartinius įsipareigojimus iki 2007 m. spalio 30d. perduoti ieškovui 2 butus ir žemės sklypo dalį, atsirado pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Dėl atsakovo atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį ieškovas patyrė tiesioginių nuostolių, t.y. negali įsigyti butų tomis pačiomis sąlygomis, kuriomis buvo sutaręs su atsakovu. Kadangi pakilo nekilnojamojo turto kainos, ieškovui turi būti kompensuota 290 774 Lt dydžio prarastos galimybės piniginė vertė, kurią sudaro skirtumas tarp butų rinkos kainos ir kainos, už kurią ieškovas turėjo galimybę įsigyti šiuos butus. Šie nuostoliai yra akivaizdūs ir negali būti mažinami, nes atsirado dėl atsakovo kaltės, kuri pasireiškė tyčia.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ su ieškinio nesutiko ir prašė jį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 3 865,68 Lt advokato atstovavimo išlaidų atsakovui ir 71 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovui buvo žinoma apie kliūtis, trukdančias įgyvendinti projektą ir įvykdyti Preliminariojoje sutartyje numatytus įsipareigojimus. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo šalys susitarė pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą ir vėlesnius sutarties šalių veiksmus vertino kaip derybas dėl sutarties nuostatų pakeitimo (LR CK 6.163 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad trečiųjų asmenų veiklos kaip civilinės atsakomybės netaikymo sąlygos atsakovas nedetalizavo ir neįrodinėjo, o piliečių skundų, kurie prisidėjo prie atsakovo projekto įgyvendinimo apsunkinimo, nelaikė veiksmais, dėl kurių atsirado nuostoliai, nes tarp jų ir ieškovui padarytos žalos nėra priežastinio ryšio. Be to, šių asmenų veiksmų teisėtumas buvo patvirtintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartimi. Valstybės veiksmai kaip vienas iš civilinės atsakomybės netaikymo pagrindų taikytinas tuomet, kai asmuo neturėjo galimybės šių veiksmų ginčyti teismo ar administracine tvarka, veiksmai buvo nustatyti ir privalomi bei dėl jų nėra atsakovo kaltės. Teismas nustatė, kad valstybinis žemės sklypas atsakovui buvo parduotas su neteisėtai Vilniaus miesto savivaldybės valdybos patvirtintu detaliuoju planu, tai yra Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pirkėjui buvo parduotas sutarties dalyko neatitinkantis nekilnojamasis daiktas. Pagal LR CK 6.212 straipsnio 1 dalį šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu ir negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar pasekmių atsiradimui. Teismas taip pat nurodė, kad žala kaip būtina civilinės atsakomybės sąlyga nėra preziumuojama ir ją bei jos dydį privalo įrodyti ieškovas. Teismas nurodė, kad ieškovo pateiktas UAB „Ober-haus“ preliminarus ateities rinkos vertės įvertinimas, pagal kurį kainų skirtumas sudaro 290 774 Lt, neįrodo, kad ieškovas patyrė realius, o ne iliuzinius nuostolius. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką prarastos galimybės piniginė vertė gali būti nustatoma pagal LR CK 6.258 straipsnio 5 dalį, jeigu sutartis yra nutraukiama dėl to, kad kita šalis ją pažeidė ir ji per protingą terminą sudaro kitą, ankstesnę sutartį pakeičiančią sutartį. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas informavo ieškovą apie realią padėtį, informavo apie galimybę nutraukti sutartį. Teismas nusprendė, kad šalių pasirašytos sutarties neįvykdymas yra pateisinamas, nes sutarties sudarymo metu nebuvo galima numatyti, kad žemę įsigijęs atsakovas negalės įgyvendinti savo teisių ir pareigų. Atsakovas neturėjo galimybės įsitikinti, ar valstybės institucijos tinkamai įvykdė savo pareigas. Sutartyje šalys numatė sąlygą (Sutarties 7.5 p.), kad atsakovui atsakomybė nėra taikoma, jei jis negalės įvykdyti sutarties dėl valdžios įstaigų veiksmų. Be to, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad jis patyrė nuostolių dėl rinkos kainos kitimo.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. liepos 10 d. papildomu sprendimu priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 7000 Lt advokato atstovavimo išlaidų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Naujoji švara“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai ieškinį atmetė dviem tarpusavyje prieštaraujančiais motyvais, tai yra dėl to, kad yra LR CK 6.212 straipsnio 1 dalyje numatytas atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas dėl force majeure aplinkybių bei kad ieškovas nepatyrė nurodytų nuostolių. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai nustatė civilinės atsakomybės prievolės šalis, netinkamai aiškino LR CK 6.212 straipsnio 1 dalį ir dėl to nepagrįstai ją taikė. Teismas atleido atsakovą nuo civilinės atsakomybės dėl to, kad valstybinis žemės sklypas jam buvo parduotas su neteisėtai Vilniaus miesto savivaldybės patvirtintu detaliuoju planu, tai yra valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovui buvo parduotas sutarties sąlygų neatitinkantis nekilnojamasis daiktas. Atsakovo ir valstybės teisiniai santykiai neturi reikšmės ieškovo ir atsakovo sutartiniams santykiams. LR CK 6.212 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad nenugalima jėga nėra laikoma tai, kad skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Šiuo atveju atsakovo ir valstybės sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis yra reikšminga tik reiškiant regresinį reikalavimą valstybei dėl nuostolių, kuriuos jis patyrė dėl neįvykdytų statybų, tarp jų ir dėl ieškovo patirtų nuostolių atlyginimo. Teismas sprendime nurodė sąlygas, kurioms esant valstybės veiksmai laikomi kaip vienas iš civilinės atsakomybės netaikymo pagrindų, tačiau detaliau šių sąlygų nenagrinėjo. Viena iš šių sąlygų yra asmens neturėjimas galimybės ginčyti veiksmus teisme ar administracine tvarka. Šios sąlygos buvimo negalima nustatyti, nes atsakovas aktyviai dalyvavo teismo procese dėl teritorijų planavimo ir statybos normatyvinių techninių dokumentų teisėtumo bei turėjo galimybę pradėti rengti naują detalųjį planą. Atsakovo veiksmai rodo, kad nėra pagrindo atleisti jį nuo atsakomybės dėl valstybės institucijų veiksmų, nes jis veikė savo rizika, sudarinėjo preliminariąsias butų pirkimo–pardavimo sutartis, ėmė 20 procentų buto kainos avansą. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad teritorijų planavimo ir statybos normatyvinių techninių dokumentų prieštaravimus teisės aktams nustatė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tačiau teismas yra tik įstatymus taikanti ir teisingumą vykdanti institucija, dėl kurios veiksmų neatsiranda pagrindas atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės dėl force majeure. Aplinkybių, kad tam tikri valstybės institucijų veiksmai buvo nenumatyti ir privalomi, taip pat nėra. Teismas, nurodydamas kad atsakovas įgijo sutarties neatitinkantį daiktą, ignoruoja preliminariosios pirkimo–pardavimo sutarties turinį ir pirkėjo teises. Teismas taip pat nepagrįstai atsakovo įsigytos žemės atitikimą sutartyje numatytoms sąlygoms sieja su detaliuoju planu. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo numatyta, kad turi būti patvirtintas detalusis planas, o be to, sutartyje yra sąlyga, kad atsakovas gali rengti naują detalųjį planą. Tuo atveju, jeigu atsakovas būtų ėmęsis veiksmų ir pradėjęs rengti detalųjį planą, jis būtų galėjęs įvykdyti sutartinius įsipareigojimus ieškovui. Kita atleidimo nuo civilinės atsakomybės sąlyga yra kaltės nebuvimas, tačiau atsakovas savo veiksmų teisėtumo šioje byloje neįrodė. Atsakovo kaltę patvirtina byloje esanti medžiaga, iš kurios matyti, kad pats atsakovas parengė statybos reglamentų neatitinkantį statinio projektą, todėl suprantama, kad dėl tokių pažeidimų yra naikinamas išduotas statybos leidimas ir negalima įvykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal preliminarią sutartį.
2. Nenustatęs nenugalimos jėgos aplinkybių, teismas turėjo taikyti atsakovui atsakomybę pagal LR CK 6.256 straipsnio 4 dalį, t. y. verslininkas atsako už bet kokį savo sutartinės prievolės neįvykdymą, išskyrus nenugalimos jėgos aplinkybes. Esant ikisutartiniams santykiams, vengimas ar atsisakymas sudaryti pagrindinę sutartį yra pakankamas pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovas pažeidė savo pareigą sudaryti pagrindinę dviejų butų pirkimo–pardavimo sutartį, o dėl šių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė nuostolių, nes už preliminariojoje sutartyje numatytą kainą jis nebegali įsigyti butų. Teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų nepasisakė.
3. Teismas neteisingai taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, aiškindamasis nuostolių dydį ir kilmę, netinkamai vadovavosi deliktinės atsakomybės atveju taikomais žalos nustatymo kriterijais ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Sutartinės atsakomybės atveju nuostoliai yra sutarties pažeidimo pasekmė, o ne būtinoji sąlyga atsakomybei taikyti. Teismas neteisingai aiškino ir taikė LR CK 6.258 straipsnio 5 dalį bei netinkamai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotą taisyklę neva vienintelis įrodymas prarastos galimybės piniginei vertei nustatyti yra pakeičiantis sandoris. Tai, kad, atsakovui nutraukus preliminarią sutartį, ieškovas nesudarė kito sandorio, neturi įtakos šio ginčo sprendimui, nes tokio sandorio buvimas galėtų būti tik viena iš galimų nuostolių įrodinėjimo priemonių. Ieškovas savo nuostolius pagrindė tinkamais įrodymais, kurie gali būti paneigti tik kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas nepagrįstai nurodė, kad CK 6.212 straipsnio nuostatos nėra taikomos tuomet, kai skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Atsakovas dėl valstybės institucijų kaltės prarado galimybes pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, todėl jis nei pagal teisės aktus, nei pagal pasirašytos preliminariosios sutarties nuostatas negali atsakyti. Atsakovas negalėjo įvykdyti sutartį dėl to, kad buvo panaikinta Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo dalis, kuria buvo patvirtintas ieškovo įsigyto sklypo detalusis planas bei Vilniaus miesto savivaldybės išduotas statybos leidimas. Atsakovas gynė savo, o tuo pačiu ir ieškovo interesus, nesutiko su prašymu panaikinti administracinius aktus. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad atsakovas turėjo galimybę kreiptis dėl naujojo detalaus plano rengimo, kadangi buvo inicijuotas ir jau išnagrinėtas ginčas dėl sklypo nuosavybės teisių (šis sklypas nustojo egzistuoti). Ieškovas taip pat nepagrįstai nurodo, kad atsakovas garantavo sutarties įvykdymą, pagal preliminarią sutartį paėmė itin didelį avansą, kad sąlyga dėl detalaus plano buvo neesminė valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga. Kadangi atsakovas negalėjo įvykdyti sutartį ne dėl savo, o dėl valstybės institucijų kaltės, jam negali būti taikoma atsakomybė. Atsakovas sutarties galiojimo metu elgėsi sąžiningai, apie vykstančius procesus informavo ieškovą, sutartį vykdė tinkamai, investavo pinigus į pradėtas statybas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas savo nuostolių atsiradimą sieja su nekilnojamojo turto kainų padidėjimu per laikotarpį nuo preliminariosios sutarties sudarymo iki jos nutraukimo, tačiau tai nėra vienintelis kriterijus, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Be to, atsakovo pateikta ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindu įstatyme numatyto vertinimo dokumentų turinio. Be to, pagal CK 6.259 straipsnį gali būti sumažinti nuostoliai arba šalis gali būti atleista nuo nuostolių atlyginimo. Turi būti įvertinami nuostolius patiriančio asmens veiksmai, ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes, jei nebūtų sudaryta pagrindinė sutartis. Nagrinėjamoje situacijoje ieškovas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, kilus teisminiams ginčams nenutraukė preliminariosios sutarties, nesusigrąžino sumokėtų sumų, todėl pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas ją priteisti atmestas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismas ieškinį atmetė remdamasis dviem tarpusavyje prieštaraujančiais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas procesinio įstatymo ir apeliacinio skundo apibrėžtose ribose patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (LR CPK 320 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Byloje yra kilęs ginčas dėl netiesioginių nuostolių ieškovui UAB „Naujoji švara“ atlyginimo, atsakovui UAB „Baltijos ąžuolas“ nepagrįstai atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį. Šioje byloje ieškovas UAB „Naujoji švara“ siekia, kad jam būtų priteista 290 774 Lt dydžio prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kadangi, atsakovui UAB „Baltijos ąžuolas“ vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovas prarado galimybę įsigyti turtą, kuris buvo ginčo šalių susitarimo objektas, t.y. du butus (66,29 m² ir 64,24 m²) ir atitinkamą žemės sklypo dalį, už preliminariojoje sutartyje nustatytą kainą – 450 226 Lt, atsižvelgiant į tai, kad abiejų butų, kuriuos atsakovas atsisakė parduoti ieškovui, rinkos vertė šiuo metu būtų 741 000 Lt.
Iš 2005 m. gegužės 5 d. ginčo šalių sudarytos Preliminariosios sutarties dėl būsimo nekilnojamojo turto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo Nr. 05/05/05-2, matyti, jog atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ įsipareigojo iki 2006 m. liepos 30 d. pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą, remdamasis parengtu gyvenamųjų namų statybos projektu, adresu (duomenys neskelbtini), sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2006 m. liepos 30 d. su ieškovu sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, kuria perleistų ieškovui UAB „Naujoji švara“ 2-jų kambarių 66,29 m² preliminaraus projektinio ploto nepilnai įrengtą butą, esantį to namo 3 aukšte, projektiniuose dokumentuose pažymėtą indeksu Nr. 14; 2-jų kambarių 64,24 m² preliminaraus projektinio ploto nepilnai įrengtą butą, esantį to namo 2 aukšte, projektiniuose dokumentuose pažymėtą indeksu Nr. 13; žemės sklypo, kuriame statomi gyvenamieji namai, dalį, proporcingą būsimų butų plotui. Byloje nustatyta, kad per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą atsakovas nepastatė sutartyje numatyto objekto – daugiabučio gyvenamojo namo. Dėl šios priežasties atsakovas taip pat negalėjo įvykdyti ir iš preliminariosios sutarties kilusios prievolės – sudaryti butų pirkimo-pardavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis LR CK 6.165 straipsnio 4 dalimi, jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Taigi, neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties per nustatytą terminą, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tuo atveju, jeigu pagrindinę sutartį atsisakyta sudaryti nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Pasibaigus preliminariojoje sutartyje numatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia ir preliminariosios sutarties negalima reikalauti įvykdyti natūra. Tai atitinka ikisutartinių santykių esmę, jog šalys turi teisę laisvai pradėti derybas, derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas (LR CK 6.163 str. 2 d.). Baigiamajame ikisutartinių santykių etape – sudarant preliminariąją sutartį – dar nėra visiško tikrumo dėl to, ar bus sudaryta ir vykdoma pagrindinė sutartis, nes tai gali lemti įvairios aplinkybės. Tačiau šalių teisių, esant ikisutartiniams santykiams, įgyvendinimas yra ribojamas jų elgesiui keliamo sąžiningumo reikalavimo, kadangi nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė atsakomybė ir ji privalėtų atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (LR CK 6.163 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, kad šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai pagrindinę sutartį ji atsisako sudaryti nepagrįstai, esminę reikšmę taikant civilinę atsakomybę turi pagrindinės sutarties nesudarymo priežasčių vertinimas. Todėl pagrindinės sutarties nesudarymas per preliminarioje sutartyje nustatytą terminą pats savaime nesąlygoja kaltos šalies civilinės atsakomybės atsiradimo, kadangi tokiu atveju šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį, pareiga atlyginti nuostolius atsiranda, jeigu pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta nesant pagrįstų šio atsisakymo priežasčių. Taip pat pažymėtina, jog LR CK 6.165 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, reglamentuojanti pagrindinę sutartį atsisakiusios sudaryti šalies atsakomybę už kitai šaliai padarytų nuostolių atlyginimą yra specialioji norma LR CK nuostatų, reglamentuojančių sutartinę atsakomybę, atžvilgiu. Todėl LR CK 6.256 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, numatanti, jog sutartinės prievolės neįvykdžiusi ar netinkamai ją įvykdžiusi įmonė (verslininkas) atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, nėra taikytina ikisutartinių santykių etape, kur prievolės atlyginti nuostolius atsiradimas yra sąlygotas nepagrįsto vengimo ar atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį.
Iš bylos medžiagos matyti, jog 2004 m. rugsėjo 13 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1237P01/2004-1237 UAB „Baltijos ąžuolas“ įsigijo 2284 m² ploto žemės sklypą Nr. 17, esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l.75-78). Šia sutartimi pirkėjas perkamame sklype įsipareigojo per 12 mėnesių nuo sutarties sudarymo pradėti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1181V patvirtintame detaliajame plane nustatytų statinių statybą ir baigti ją ne vėliau kaip per 24 mėnesius nuo statybos pradžios. Priešingu atveju, pardavėjas išsaugojo teisę vienašališkai nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį (Valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties 10, 11 p.). Atsakovui 2005 m. kovo 1 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. GN/169/05-0117 daugiabučiam gyvenamajam namui minėtame žemės sklype statyti (1 t., b.l. 80-81). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčo šalims sudarant 2005 m. gegužės 5 d. Preliminariąją sutartį dėl būsimo nekilnojamojo turto pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, egzistavo visos būtinos teisinės prielaidos daugiabučio gyvenamojo namo statybai pradėti ir ją vykdyti.
Vilniaus apygardos administraciniame teisme iškėlus administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S. , B. S. ir T. Z. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“ dalies, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduoto statybos leidimo Nr. GN/169/05-0117 panaikinimo, šio teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki bylos išnagrinėjimo teisme dienos laikinai sustabdytas ginčijamo sprendimo, patvirtinusio detalųjį planą, ir statybos leidimo galiojimas (1 t., b.l. 92-93). Todėl laikotarpiu nuo 2005 m. birželio 13 d. iki 2006 m. vasario 20 d., kai administracinėje byloje Nr. A11-792/2006 buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuriuo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 spalio 13 d. sprendimas ir atmestas pareiškėjų skundas, atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ negalėjo vykdyti statybos darbų, dėl ko ginčo šalių sudarytoje preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų iki 2006 m. liepos 30 d. pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą ir sudaryti pagrindinę sutartį įvykdymas tapo objektyviai neįmanomas.
Byloje nustatyta aplinkybė dėl atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ statomo daugiabučio gyvenamojo namo techninio projekto sprendinių nukrypimų nuo detaliojo plano ir statybos techninių reglamentų, kurie buvo konstatuoti Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-4663 sudarytos komisijos 2005 m. birželio 6 d. išvadoje Nr. 7 „Dėl statybų šalia gyvenamųjų namų Žirmūnų g. 111, 113, 115 teisėtumo“ (3 t., b.l. 7-8), nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbi tiek, kiek galėjo turėti įtakos atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ įsipareigojimų pagal preliminariąją sutartį tinkamam vykdymui. Pažymėtina, jog minėti techninio projekto sprendinių nukrypimai buvo konstatuoti pradiniame vykdomų daugiabučio gyvenamojo namo statybų etape. Pagal tuo metu galiojusį savavališkos statybos padarinių šalinimo reglamentavimą, statyba galėjo būti vykdoma ištaisius nurodytus techninio projekto trūkumus (STR 1.09.06:2002 „Statybos sustabdymas, Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ IV skyriaus 8.3, 8.4 p.). Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-4663 sudarytos komisijos 2005 m. birželio 28 d. išvadoje Nr. 91-2.17-31 konstatuotas ankstesnėje išvadoje nustatytų techninio projekto sprendinių nukrypimų nuo detaliojo plano ir statybos techninių reglamentų ištaisymo faktas, siūlant naujai priimtus projekto sprendinius įforminti teisės aktų nustatyta tvarka (3 t., b.l. 9). Iš to darytina išvada, jog atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ kaip statytojas sąžiningai ir rūpestingai siekė pašalinti techninio projekto neatitikimus. Tačiau net ir konstatuoti techninio projekto trūkumai negalėjo turėti įtakos atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ galimybei tęsti daugiabučio gyvenamojo namo statybas, esant sustabdytam detaliojo plano ir statybos leidimo galiojimui, taigi ir atsakovo galimybei įvykdyti preliminariojoje sutartyje numatytą įsipareigojimą iki 2006 m. liepos 30 d. sudaryti pagrindinę sutartį.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A11-792/2006, atmetus pareiškėjų skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalies, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduoto statybos leidimo Nr. GN/169/05-0117 panaikinimo, atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ 2006 m. kovo 1 d. pranešimu informavo ieškovą apie bylos baigtį ir atliekamus veiksmus, siekiant atnaujinti pradėtus statybos darbus (1 t., b.l.29). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 8 d. nutartimi buvo atnaujintas procesas administracinėje byloje Nr. A11-792/2006 ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ 2006 m. birželio 22 d. elektroniniu būdu apie tai informavo ieškovą, nurodydamas, jog „sprendimą laukti teismų pabaigos laikome kiekvieno asmeniniu sprendimu, o preliminarios sutarties termino nukėlimą laikome automatišku ir savaiminiu tam laikui, kol atnaujinti darbų neįmanoma ir kol veikia aplinkybės, kurių mes negalime įtakoti“ (1 t., b.l. 30-31).
Nagrinėjamoje bylos termino pagrindinei sutarčiai sudaryti nustatymas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ prievolės pažeidimo, o taip pat vertinant pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis pagrįstumo aspektu. Iš bylos medžiagos nustatyta, jog 2005 m. gegužės 5 d. preliminariąja sutartimi šalys susitarė dėl pagrindinės sutarties sudarymo laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 30 d. iki 2006 m. liepos 30 d.. Preliminarios sutarties 9.3. punkte šalys numatė, kad bet kokie sutarties pakeitimai galioja tik šalims raštu dėl to susitarus. Vadovaujantis LR CK 6.183 straipsnio 1 dalimi, rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta LR CK 6.183 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Byloje esantis ginčo šalių susirašinėjimas patvirtina, jog iš karto po to, kai baigėsi terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, atsakovas 2006 m. rugpjūčio 3 d. elektroniniu būdu pasiūlė ieškovui pasirašyti susitarimą prie preliminarios sutarties, nustatantį pagrindinės sutarties sudarymo terminą nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2007 m. spalio 30 d., o taip pat kitas nuostatas dėl atsakomybės netaikymo ir preliminarios sutarties nutraukimo (1 t., b.l. 32-34). Sutarties pakeitimus nustatančio preliminariosios sutarties priedo pasirašymas buvo numatytas laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. iki 2006 m. rugpjūčio 30 d. UAB „Baltijos ąžuolas“ biure. Ieškovas 2006 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. 01-116, sutikdamas su pagrindinės sutarties sudarymo termino pratęsimu, tačiau nesutikdamas su kitų sutarties sąlygų, numatytų susitarimo projekto 3 punkte, pakeitimu, nurodė neatvyksiantis pasirašyti susitarimo prie preliminariosios sutarties (1 t., b.l. 35). Pažymėtina, jog šalys gali nepaisyti sutarties sąlygos, reikalaujančios sutarties pakeitimus įforminti raštu, kai iš abiejų šalių elgesio galima pagrįstai spręsti, jog jos tos sąlygos yra atsisakiusios. Atsakovui aiškiai išreiškus valią dėl konkrečių preliminarios sutarties sąlygų pakeitimų ir jas pakeičiančio susitarimo rašytinio įforminimo, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo taikyti LR CK 6.183 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą dėl sutarties išlygos, numatančios, kad sutartis gali būti pakeista tik raštu, netaikymo. Todėl ta aplinkybė, jog ieškovas UAB „Naujoji švara“ 2006 m. rugpjūčio 29 d. atsakovui adresuotu raštu Nr. 01-116 išreiškė sutikimą su sutarties sąlygos, nustatančios pagrindinės sutarties sudarymo terminą, pakeitimu, neturi reikšmės sprendžiant dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo iki 2007 m. spalio 30 d.. Tai, jog ginčo šalys nesusitarė dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo, liudija ir atsakovo valią atspindinčio faktinio jo elgesio, 2006 m. lapkričio 1 d. elektroniniu būdu ir 2006 m. lapkričio 27 d. raštu informuojant ieškovą dėl prievolės sudaryti pagrindinę sutartį pabaigos, vertinimas (1 t., b.l.36, 42). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčo šalys turėjo prievolę sudaryti pagrindinę sutartį iki 2006 m. rugpjūčio 30 d., kadangi ieškovui neatvykus pasirašyti preliminariosios sutarties pakeitimus nustatančio susitarimo, ginčo šalys nesusitarė dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo ir prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė (LR CK 6.165 str. 5 d.).
Vertinant pagrindinės sutarties nesudarymo priežastis iki 2006 m. rugpjūčio 30 d., darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį. Preliminarioje sutartyje numatytos atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ prievolės pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą neįvykdymas iki 2006 m. liepos 30 d. buvo sąlygotas objektyvių, nuo atsakovo valios nepriklausiusių priežasčių, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi pritaikytomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis sustabdžius Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“ dalies, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduoto statybos leidimo Nr. GN/169/05-0117 galiojimą. Pripažinus, jog LR CK 6.165 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos pagrindu pagrindinę sutartį atsisakiusios sudaryti šalies civilinės atsakomybės taikymas galimas tik tokiu atveju, kai toks atsisakymas laikytinas nepagrįstu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovo civilinei atsakomybei dėl atsisakymo sudaryti pagrindinę sutartį atsirasti.
Šiame kontekste minėtos faktinės aplinkybės taip pat gali būti vertinamos kaip sudarančios civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindą, pripažįstant jas nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis (LR CK 6.253 str. 2 d., 6.212 str.).
Kad įvykį ar veiksmą pripažinti force majeure aplinkybe, jis turi atitikti požymius, išplaukiančius iš LR CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto apibrėžimo: šios aplinkybės nebuvo galima protingai numatyti sutarties sudarymo metu; dėl jos objektyviai nebuvo galima tinkamai įvykdyti sutartį; jos nebuvo galima kontroliuoti ir užkirsti kelią jos atsiradimui, t.y. jos atsirado be šalies kaltės ir valios; sutarties neįvykdžiusi šalis nebuvo prisiėmusi tos aplinkybės atsiradimo rizikos. Nenugalima jėga apibrėžiama pagal Vyriausybės nutarimu Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo” patvirtintas taisykles, o šių taisyklių 3.5 punkte valstybės institucijų veiksmai (aktai) taip pat gali būti prilyginami nenugalimai jėgai.
Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog pagal LR CK 6.253 straipsnio 3 dalį teismas negali būti laikomas ta valstybės institucija, dėl kurios veiksmų atsiranda pagrindas konstatuoti force majeure aplinkybę bei atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės. Teisinę valdžios aktų klasifikaciją derinant su konstituciniu valdžios padalijimu, teisiniai valdžios aktai skirstomi į įstatymus, poįstatyminius aktus ir teismo procesinius sprendimus. Būtent Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartis, kuria taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki bylos išnagrinėjimo teisme dienos laikinai sustabdytas ginčijamo sprendimo, patvirtinusio detalųjį planą, ir statybos leidimo galiojimas – nagrinėjamos bylos kontekste laikytina aplinkybe (valstybės valdžios institucijos aktu), atitinkančia LR CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas ir sudarančia galimybę konstatuoti atsakovo civilinės atsakomybės netaikymo pagrindo buvimą. Esant laikinai sustabdytam detaliojo plano ir statybos leidimo galiojimui, atsakovas objektyviai negalėjo įvykdyti preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų iki 2006 m. liepos 30 d. pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą ir sudaryti pagrindines preliminariojoje sutartyje nurodyto nekilnojamojo turto perleidimo sutartis. Vertinant subjekto galimybę numatyti tam tikrą aplinkybę, reikia vadovautis sąžiningo, rūpestingo asmens elgesio standartu. Kadangi pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės buvo susijusios su suinteresuotų asmenų teisės ginčyti teritorijų planavimo dokumentus ir statybos leidimą įgyvendinimu, sudarant preliminariąją sutartį atsakovas negalėjo to numatyti. Preliminariosios sutarties 7.5 punkto pagrindu darytina išvada, jog atsakovas kaip pardavėjas neprisiėmė šių aplinkybių atsiradimo rizikos, kadangi šalys susitarė, jog pardavėjui negali būti taikoma atsakomybė ar/ir sankcijos, jei pardavėjas bus priverstas nesilaikyti sutarties nuostatų dėl valdžios įstaigų veiksmų jo veiklos atžvilgiu, kai tokių veiksmų negalima normaliai ir protingai prognozuoti.
Apeliantas UAB „Naujoji švara“ nepagrįstai nurodo, jog susidariusi situacija buvo sąlygota atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartimi palikus nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V „Dėl teritorijos Žirmūnų ir Kareivių gatvių sankirtoje detaliojo plano tvirtinimo“ dalį, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, buvo konstatuotas LR Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene nuostatų, o taip pat T. Z. subjektinės teisės dalyvauti skundžiamo detaliojo plano viešame svarstyme įstatymo nustatytu būdu pažeidimas. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2005 m. kovo 1 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN/169/05-0117 buvo panaikintas atsižvelgiant į tai, kad jis išduotas neteisėto detaliojo plano pagrindu. Tai, jog, sprendžiant dėl atsakovui išduoto statybos leidimo panaikinimo, buvo konstatuotas gyvenamojo namo projekto neatitikimas LR aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 11 p. reikalavimams dėl daugiabučio gyvenamojo namo sklypo privalomo minimalaus ploto, t.y. konstatuota, jog UAB „Baltijos ąžuolas“ priklausančiame žemės sklype suprojektuotas ir statomas per didelis namas, nagrinėjamu atveju neturi įtakos sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės, atsakovui pažeidus pareigą sudaryti pagrindinę sutartį per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą. Apeliantas pagrįstai nurodo, jog už netinkamai parengtą projektą yra atsakingas jo užsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“. Tačiau ši aplinkybė turi būti vertinama kitų aplinkybių, sąlygojusių tai, jog atsakovas negalėjo įvykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pastatyti daugiabutį gyvenamąjį namą ir parduoti ieškovui sutartomis sąlygomis sutartyje numatytus butus, kontekste, o būtent nesant galimybės vykdyti statybos darbus, esant sustabdytam detaliojo plano ir statybos leidimo galiojimui.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl atsakovui kaip subjektui, užsiimančiam nekilnojamojo turto statybų ir pardavimo veikla, tekusios pareigos 2004 m. rugsėjo 13 d. sudarant Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1237P01/2004-1237 patikrinti detalųjį planą, o taip pat šios sutarties 12 punkte nustatytos atsakovo galimybės kilus ginčui dėl detaliojo plano parengti naująjį detalųjį planą netinkamo įgyvendinimo. Pažymėtina, jog reikalavimas atsakovui rengti naują detalųjį planą, esant neišspręstam ginčui dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalies, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, galiojimo, prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Be to, pažymėtina, jog 2004 m. rugsėjo 13 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties 10 p. numatyta pirkėjo galimybė inicijuoti naujo detaliojo plano rengimą sietina su privalomo teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo pakeitimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 19 d. nutartimi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1181V dalis, kuria patvirtintas detalusis planas sklypui Nr. 17, buvo panaikinta ne dėl detaliojo plano sprendinių neatitikimo teisės aktų reikalavimams, bet dėl teritorijų planavimo dokumentų projektų svarstymo su visuomene tvarkos pažeidimų. Atsakovas nebuvo planavimo organizatoriumi ir jis negali būti atsakingas už detaliojo teritorijų planavimo proceso tinkamą įgyvendinimą. Be to, jis neturėjo vertinti šiame procese dalyvavusių valdžios institucijų veiksmų teisėtumo, įgyvendinant teritorijų planavimo procedūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas ne tik neįrodė civilinės (ikisutartinės) atsakomybės taikymo pagrindo, bet ir nuostolių kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos buvimo. Civilinės atsakomybės netaikymo sąvoka yra žymiai platesnė ir apima ne tik atleidimo nuo civilinės atsakomybės atvejus, bet ir tuos atvejus, kai nenustatomos visos būtinos sąlygos prievolę pažeidusio asmens civilinei atsakomybei atsirasti. Pagrindų, sąlygojančių asmens atleidimą nuo civilinės atsakomybės, konstatavimas neužkerta kelio įvertinti nuostolius kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą.
Pažymėtina, jog prarastos galimybės piniginės vertės kaip netiesioginių nuostolių, esant ikisutartiniams santykiams, atlyginimo principas nėra absoliutus ir šių nuostolių atlyginimas yra galimas išimtiniais atvejais, pripažinus, jog jų atlyginimo nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai reikalautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai. Prarasta galimybė – tai netiesioginiai nuostoliai, kurie turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis (hipotetinėmis) pajamomis ar išlaidomis. Pareiga įrodyti prarastos konkrečios galimybės piniginės vertės realumą, t.y. patirtus nuostolius negautos naudos forma, tenka nukentėjusiai preliminariosios sutarties šaliai. Prarastos galimybės piniginė vertė nustatoma taikant LR CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nurodytą kainų skirtumo principą.
Teismų praktikoje pripažįstama, jog vien tik objektyvūs, t.y. nuo šalių valios nepriklausantys veiksniai – valstybėje vykstantys ekonominiai procesai (pvz., sparti ir ne visada prognozuojama kainų kaita), negali būti pagrindas reikalauti piniginio atlygio už prarastą galimybę, taip pat vienintelis kriterijus, nustatant piniginę prarastos galimybės vertę. Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas priteisti nuostolius – piniginę prarastos galimybės kompensaciją – yra grindžiamas būtent objektyviais ekonominiais procesais – kainų pokyčiu nekilnojamojo turto rinkoje. Ieškovas prarastos galimybės piniginę vertę įrodinėja pateikdamas UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamas turtas nekilnojamojo turto eksperto 2007 m. sausio 25 d. preliminarų ateities rinkos vertės nustatymą (1 t., b.l. 8-10). Tačiau šioje pažymoje nurodyta, kad preliminarus turto vertės nustatymas neatitinka vertinimo dokumentų turinio, kurį reglamentuoja LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas. Tai informacinio pobūdžio dokumentas neturintis juridinės galios ir skirtas vertinimo užsakovui. Atsižvelgiant į tai, šis preliminarus ateities rinkos vertės nustatymas negali būti pripažintas tinkamu įrodymu, įrodinėjant prarastos konkrečios galimybės piniginės vertės realumą. Ieškovas nepateikė kitų prarastos galimybės piniginę vertę patvirtinančių įrodymų. Be to, sprendžiant netiesioginių nuostolių atlyginimo klausimą, vertintinas ir ieškovo apdairumas bei rūpestingumas, siekiant išvengti netiesioginių nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo. Ieškovas nuo pat pradžių buvo informuojamas atsakovo apie statybų eigą bei vykstančius teisminius ginčus. Ieškovas, būdamas apdairia ir rūpestinga civilinių teisinių santykių šalimi, turėjo įvertinti, jog esant ginčijamam detaliajam planui ir statybos leidimui, atsakovas bylos nagrinėjimo teisme metu neturėjo objektyvios galimybės tęsti pradėtus statybos darbus, dėl ko pagrindinės sutarties sudarymas preliminarioje sutartyje numatytu terminu buvo negalimas. Ieškovas taip pat neatliko jokių veiksmų tinkamam preliminariosios sutarties sąlygos, numatančios pagrindinės sutarties termino pratęsimą, įforminimui. Be to, net ir esant nekilnojamojo turto rinkos kainų augimui, ieškovas nusprendė laukti bylos nagrinėjimo teisme pabaigos, tokiu būdu prisiimdamas nuostolių dėl augančių nekilnojamojo turto kainų atsiradimo riziką.
Teisėjų kolegija nurodo, kad ikisutartinių santykių dalyviams, kaip ir sutarties šalims, taikomi sąžiningumo reikalavimai. Abipusė jų pareiga elgtis sąžiningai nustatyta LR CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsniuose. Sąžiningumo prievoliniuose santykiuose reikalavimas reiškia pareigą vykdant prievolę būti pakankamai apdairiam ir rūpestingam, kad būtų pasiektas tikslas – tinkamai įvykdyta prievolė. Byloje nenustatyta, kad atsakovas pažeidė teisinę pareigą prievoliniuose santykiuose elgtis sąžiningai. Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog atsakovas UAB „Baltijos ąžuolas“ už nuostolių ieškovui atsiradimą turėtų atsakyti dėl to, kad savo elgesiu ieškovui sukūrė pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad pagrindinė sutartis tikrai bus sudaryta. Nuostolių atlyginimas už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą nagrinėjamu atveju nėra galimas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas kaip protingas ir apdairus asmuo turėjo suvokti riziką, jog atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ galimybė tęsti pradėtus statybos darbus priklausė nuo teismuose nagrinėjamų bylų baigties.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš ieškovo UAB „Naujoji švara“ atsakovo UAB „Baltijos ąžuolas“ naudai priteistinos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, turėtos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Byloje pateikti įrodymai patvirtina 6251,64 Lt dydžio atsakovo turėtas išlaidas (3 t., b.l. 164-166). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, atsakovo atstovo dalyvavimą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, numatytus rekomendacinius dydžius, atitinkamai sumažina prašomas priteisti išlaidas, pripažindama pagrįstu 3000 Lt dydžio išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą (LR CPK 93 str. 1 d., 98 str.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo UAB „Naujoji švara“ valstybės naudai priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, tai yra 10,25 Lt (3 t., b.l. 159) (LR CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji švara“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos ąžuolas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) naudai 3000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Naujoji švara“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 10,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.