- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-754/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Artūras Driukas, Egidijus Žironas
- Atsakovas
- D. L., akcinės bendrovės DNB banko, akcinei bendrovei DnB Nord bankui, S. L.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. L. ir akcinės bendrovės DNB banko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-148-357/2012 pagal ieškovo bankrutuojančios D. L. prekybos įmonės ieškinį atsakovams akcinei bendrovei DnB Nord bankui (šiuo metu – DNB bankas), D. L., S. L. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
2007 m. spalio 18 d. atsakovai D. L. ir S. L. bei atsakovas DNB bankas pasirašė kredito linijos sutartį Nr. K-4800-2007-97, kuria atsakovams D. L. ir S. L. suteikta 37 528,87 ES eurų paskola vartojimo reikmėms, o kredito gavėjai įsipareigojo užtikrinti įsipareigojimų pagal sutartį vykdymą D. L. prekybos įmonei nuosavybės teise priklausančiu turtu.
2007 m. spalio 18 d. atsakovų D. L. bei S. L. ir banko sudarytu hipotekos lakštu (sandoriu) buvo įvykdytas kredito gavėjų D. L. ir S. L. įsipareigojimas įkeisti banko naudai įmonės nekilnojamąjį turtą, o tuo tikslu buvo priimtas vienašalis sandoris – 2007 m. spalio 18 d. D. L. prekybos įmonės savininko sprendimas - įkeisti D. L. prekybos įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą: negyvenamą patalpą - parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. nutartimi D. L. prekybos įmonei iškelta bankroto byla. 2009 m. birželio 18 d. AB DNB bankas pateikė kreditorinį reikalavimą pagal 2007 m. spalio 18 d. atsakovų D. L. ir S. L. pasirašytą su banku 2007 m. spalio 18 d. kredito linijos sutartį Nr. K-4800-2007-97.
Šalies argumentai
Ieškovas bankrutuojanti D. L. prekybos įmonė kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu vienašalį sandorį – 2007 m. spalio 18 d. D. L. prekybos įmonės savininko sprendimą įkeisti D. L. prekybos įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą: negyvenamą patalpą-parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 18 d. D. L., S. L. ir AB DnB Nord banko kreditavimo sutarties Nr. K-4800-2007-97 Specialiosios dalies 10 punktą "Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės: 10.1. hipotekos lakštu įkeičiamas nekilnojamas turtas: 10.1.1. pavadinimas: parduotuvė su rūsiu, unikalus numeris 7198-9001-6018:0033, adresas (duomenys neskelbtini), asmuo, kuris turi būti įkeičiamo turto savininkas hipotekos forminimo metu, - D. L. prekybos įmonė, į/k 171350598"; 3) pripažinti negaliojančiu D. L. prekybos įmonės ir AB DnB Nord bankas 2007 m. spalio 18 d. sudarytą įmonės turto įkeitimo sandorį (hipotekos lakštą).
Nurodė, kad 2007 m. spalio 18 d. įmonės ir atsakovo AB DnB Nord banko sudarytas hipotekos lakštas (sandoris), prieštarauja įmonės tikslams ir galėjo turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad kreditas suteiktas ne įmonei, o D. L. ir S. L. asmeniniams poreikiams tenkinti, asmeniškai jų prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti, nors tuo metu atsakovai turėjo pakankamai asmeninio nekilnojamo turto, kurio įkeitimu galėjo užtikrinti įsipareigojimų vykdymą bankui. Tuo tarpu įmonė neturi jokio kito turto, išskyrus ginčijamu sandoriu įkeistą Bankui. Taip pat nurodė, kad tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, įmonės kreditorių reikalavimų suma buvo 54 341, 34 Lt, o įmonė, įkeisdama savo turtą kreditoriui, kuris nebuvo įmonės kreditorius, pažeidė įmonės kreditorių interesus. Be to, įmonė šių įsipareigojimų prisiimti neprivalėjo, o atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinojo, kad sudaromi sandoriai pažeis kreditorių teises, po ginčijamų sandorių sudarymo 2008 m. lapkričio 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu nutraukė santuoką ir minėtoje civilinėje byloje D. L. bei S. L. nenurodė D. L. prekybos įmonės kreditorių, kurie turėjo teisę pretenduoti į turtą savo kreditoriniams reikalavimams patenkinti, jei neužtektų įmonės turto (D. L. po santuokos nutraukimo atiteko individuali įmonė bei 1/4 dalis santuokoje įgyto turto (kurį pardavė), o S. L. - 3/4 santuokoje įgyto turto). Tuo tarpu atsakovas AB DnB Nord bankas, sudarydamas kreditavimo sutartį (specialiosios dalies 10 p.) dėl D. L. prekybos įmonės turto, nepasidomėjo, ar įmonė turi kreditorių ir ar įkeitimo sandoriu nebus pažeisti kitų asmenų interesai, kaip turėtų elgtis sąžininga sandorio šalis ir taip sudarė sąlygas D. L. bei S. L. nesąžiningai išvengti skolų grąžinimo. Be to, nors kreditas buvo paimtas asmeninių sutuoktinių poreikių tenkinimui, skola neišieškoma iš S. L..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir:
- pripažino iš dalies negaliojančiu vienašalį sandorį – 2007 m. spalio 18 d. D. L. prekybos įmonės savininko sprendimą - įkeisti D. L. prekybos įmonei visą priklausantį nekilnojamąjį turtą - negyvenamą patalpą - parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), 0,37 turto dalyse;
- pripažino iš dalies negaliojančiu 2007 m. spalio 18 d. D. L., S. L. ir AB DnB Nord banko Kreditavimo sutarties Nr. K-4800-2007-97 Specialiosios dalies 10 punktą "Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės: 10.1. hipotekos lakštu įkeičiamas nekilnojamas turtas: 10.1.1. pavadinimas: parduotuvė su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,37 turto dalių;
- pripažino iš dalies negaliojančiu D. L. prekybos įmonės ir AB DnB Nord bankas 2007 m. spalio 18 d. sudarytą įmonės turto įkeitimo sandorį (hipotekos lakštą), 0,37 turto dalyse.
Likusioje dalyje ieškinį atmetė, o bylinėjimosi išlaidas paskirstė sekančiai:
- priteisė iš atsakovų D. L. ir S. L. bankrutuojančiai D. L. prekybos įmonei po 2 252,50 Lt;
- priteisė iš atsakovų D. L. ir S. L. atsakovui AB DnB Nord bankui po 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų ir po 60,83 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nurodė, jog 2011 m. lapkričio 21 d. D. L. įmonės finansinės veiklos auditorės išvadoje nurodoma, kad 2007 m. spalio 18 d., t. y. sandorio sudarymo metu įmonė turėjo kreditorius, kurių bendra reikalavimų suma buvo 80 091,11 Lt. Dalis šių kreditorių reikalavimų keitėsi iki bankroto bylos iškėlimo, įmonės kasoje buvo grynųjų pinigų (273 960,32), buvo debitorinių skolų (43 673,73) ir prekių likutis (10 304,65). Tai reikštų, paimdami vartojimo kreditą savo reikmėms, o įkeisdami įmonės turtą, įmonės savininkai prisiėmė naują įsipareigojimą, kurio prisiimti neprivalėjo, taip pažeisdami kitų kreditorių interesus, nes nei turimų įmonės lėšų, nei gauto kredito nepanaudojo atsiskaitymui su kreditoriais. Vertinant per laikotarpį iki 2009 m. balandžio 22 d. įmonės turto ir įsipareigojimų balanso pasikeitimą, t. y. grynųjų pinigų išėmimą ir panaudojimą ne įmonės veikloje, o vienintelio nekilnojamojo turto įkeitimą užtikrinant išimtinai ne įmonės kreditorių interesus, teismas pripažino, kad ir įkeitimo sandorio sudarymo metu įmonės įsipareigojimai viršijo pusę įmonės likusio turto vertės, todėl sprendė, kad ginčijamo sandorio sudarymas 2007 m. spalio 18 d. turėjo įtakos įmonės nemokumui ir turtinei padėčiai 2009 m. balandžio 22 d. taip, kad ji visiškai negalėjo atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nes įmonė neturėjo ir neturi kito nekilnojamojo ar likvidaus turto, išskyrus ginčijamu sandoriu įkeistą bankui. Nesudarius ginčijamo sandorio, iškėlus bankroto bylą už parduotą turtą gautos lėšos būtų skiriamos proporcingai visiems įmonės kreditorių reikalavimams bankroto byloje tenkinti (LR ĮBĮ 34 str.), todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčijami sandoriai pažeidžia bankroto bylos iškėlimo metu esamų įmonės kreditorių interesus. D. L. prekybos įmonė vienašaliu sandoriu (2007 m. spalio 18 d. D. L. prekybos įmonės savininko sprendimu įkeisti D. L. prekybos įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą) bei 2007 m. spalio 18 d. kreditavimo sutarties Nr. K-4800-2007-97 specialiosios dalies 10 punktu prisiimdama įsipareigojimą įkeisti įmonės, o ne asmeninį D. L. turtą, garantuojant asmeninę paskolą, įkeitimo sandoriu (hipotekos lakštas) prisiėmė įsipareigojimus, kurių prisiimti neprivalėjo, ir tuo pažeidė įmonės kreditorių interesus. Įmonės savininkas, turėdamas pakankamai asmeninio turto, bet įkeisdamas įmonės vardu registruotą nekilnojamąjį turtą vienam kreditoriui, kuris nebuvo įmonės, bet Dainiaus ir S. L. kreditorius, kitų įmonės kreditorių interesų neapsaugojo, nes jų reikalavimams padengti kito įmonės nekilnojamojo turto nebeliko, o kredito bankui taip ir nepadengė. Tokiu būdu, sudarė sąlygas vieno kreditoriaus naudai padengti reikalavimus iš įkeisto turto pirmiau nei kitiems paties skolininko kreditoriams (CK 4.192 straipsnis). Teismas pripažino, kad atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinojo apie sudaromo sandorio pasekmes kreditorių teisėms, o duomenų, kad kreditas buvo panaudotas įmonės veikloje, nėra. Be to, atsakovai, nutraukdami santuoką (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimas) nenurodė D. L. prekybos įmonės kreditorių, kurie turėjo teisę pretenduoti į kreditorinių reikalavimų padengimą, jei neužtektų įmonės turto. Taip pat pažymėjo, kad kito asmens daikto hipoteka ar įkeitimas buvo neatlygintinis sandoris, nes įkaito davėjas – įmonė, užtikrindama prievolę, jokios naudos iš tokio sandorio negauna, todėl pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalies nuostatas neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditorių reikalavimai nukreipiami į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditorių reikalavimams patenkinti, o kitų kreditorių reikalavimai (72 181.51 Lt) lyginant su AB DnB Nord banko reikalavimu (122 063,70 Lt) sudaro 37 procentus (0,37 dalis), todėl ieškinys tenkintinas iš dalies ir įkeitimo sandoris panaikintinas tik dalyje įkeisto turto - 0,37 dalyse.
Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovo bylinėjimosi išlaidos sudaro 4505 Lt už atstovavimą, procesinių dokumentų ruošimą bei ekspertizę, o ieškinį iš esmės patenkinus, šios išlaidos priteistinos iš atsakovų D. L. ir S. L.. Be to, pripažinus sandorį negaliojančiu dalyje dėl įmonės savininkų veiksmų, atsakovui AB DnB Nord bankas priteistinos 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidos.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 14 d. papildomu sprendimu ieškovui bankrutuojančiai D. L. prekybos įmonei papildomai priteista po 2 503 Lt (viso sprendimu ir papildomu sprendimu – 9511 Lt) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų D. L. ir S. L.. Nurodė, kad už ekspertizę ieškovas turėjo 8011 Lt išlaidų, o iš viso - 9511 Lt bylinėjimosi išlaidų, o ieškinį iš esmės patenkinus, ieškovas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas D. L. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Ieškovai nepateikė neginčijamų įrodymų, patvirtinančių actio Pauliana instituto taikymo sąlygų viseto buvimo faktą. Antai ginčijamo sandorio pagrindu atsakovams D. L. ir S. L. buvo suteikta paskola ir atsakovų galimybės vykdyti pinigines prievoles tik padidėjo, o įmonė, kurios turtas įkeistas, yra neribotos civilinės atsakomybės subjektas, todėl kreditoriaus teisės nebuvo pažeistos. Be to, ginčijamų sandorių sudarymo metu įmonės materialinė padėtis buvo gera (2007 m. spalio 18 d. įmonė turėjo dvi veikiančias parduotuves „Agnė“ ir „Gerda“, kuriose prekių likučių vertė – 10 304,65 Lt, įmonės kasoje buvo 273 960,32 Lt grynųjų pinigų, įmonė turėjo 43 673,73 Lt debitorinių skolų, nekilnojamojo turto vertė jo įkeitimo dieną – 310 000 Lt, o kreditorinių reikalavimų bendra suma – 80 091 Lt), o atsakovų nesąžiningumas neįrodytas.
2. Individualių įmonių įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 3 punktas suteikia individualios įmonės savininkui teisę bet kada, nepriklausomai nuo priežasčių, paimti individualios įmonės turtą.
3. Ieškinį tenkinus iš dalies, bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.), o konkrečiu atveju iš atsakovų nepagrįstai priteistos visos ieškovo bei bendraatsakovio AB DNB banko turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Apeliaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai patenkinti, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Kreditorių reikalavimų tenkinimo aspektu individualios įmonės ir įmonės savininko turto teisinis režimas nesiskiria, o ginčijamo sandorio pagrindu atsakovams buvo suteikta paskola ir atsakovų galimybės vykdyti pinigines prievoles tokiu būdu tik padidėjo.
2. Vien tik faktas, jog ieškinį pateikęs kreditorius buvo kreditorius ir sandorio sudarymo metu, nėra pakankamas tais atvejais, kai kreditorių ir skolininką sieja nevienkartiniai santykiai. Tuo tarpu 2012 m. vasario 8 d. teismo posėdyje ekspertizę atlikusi R. K. net keletą kartų žodžiu patvirtino, kad visos D. L. prekybos įmonės skolos, buvusios 2008 m. spalio 8 d., buvo padengtos iki 2009 m. balandžio 22 d., remiantis principu, kad atliekant mokėjimą, užskaitoma seniausia skola (CK 6.55 str. 2 d.).
3. Atlikus teismo paskirtą ekspertizę nustatyta, kad įmonės savininkas iš įmonės kasos nuo 2008 m. spalio 18 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. iš įmonės kasos paėmė 152 643 Lt išlaidoms, tačiau jų panaudojimo nepagrindė, o taip pat nuo 2008 m. spalio 18 d. iki 2009 m. balandžio 22 d. savininkas iš įmonės išėmė dar 94 000 Lt, todėl minėti duomenys leidžia teigti, kad ne įmonės turto įkeitimas, o būtent įmonės savininko per 1,5 metus laiko iki bankroto bylos iškėlimo iš įmonės išimti pinigai privedė ją prie bankroto.
4. Prievoliniai santykiai dėl daikto įkeitimo susiklostė tarp įkeisto daikto savininko ir asmens, kurio prievolėms užtikrinti daiktas įkeičiamas, o banko ir įkeisto daikto savininko nesieja prievoliniai santykiai, t. y. bankas įgyja daiktinę teisę į įkeistą daiktą, tačiau neįgyja jokių teisių ir pareigų įkeisto daikto savininko atžvilgiu ir negali būti kaltinamas nesąžiningai elgęsis ieškovo ar jo kreditorių atžvilgiu.
Atsiliepimu į atsakovo D. L. apeliacinį skundą atsakovas AB DNB bankas iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, o taip pat ir su tuo, kad bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų galėjo būti priteisiamos tik proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 0,37. Kita vertus, pažymi, kad sandorį pripažinus negaliojančiu dėl įmonės savininkų veiksmų, banko išlaidos priteistinos būtent iš atsakovų įmonės savininkų.
Atsiliepimu į atsakovo AB DNB banko apeliacinį skundą ieškovas bankrutuojanti D. L. prekybos įmonė prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovai neįrodė, kad pagal kreditavimo sutartį Nr. K-4800-2007-97 gauta paskola ar jos dalis buvo panaudota įmonės veikloje ar atsiskaitymui su kreditoriais. Tuo tarpu, jeigu būtų įkeistas asmeninis D. L., o ne įmonės turtas, D. L. savo asmeninio turto po santuokos nutraukimo nebūtų galėjęs realizuoti. Iškėlus bankroto bylą, DNB bankas pateikė kreditorinį reikalavimą 122 063,70 Lt sumai, t. y. ne įkeisto turto vertei, o visai negrąžintos asmeninės paskolos dalies su palūkanomis sumai ir tokiu būdu įmonė, iš ginčijamų sandorių negavusi jokios naudos, turi atlyginti apeliantui ne tik įkeisto turto vertę, bet ir likusią negrąžintą paskolos dalį bei palūkanas.
Atsiliepimu į atsakovo D. L. apeliacinį skundą ieškovas bankrutuojanti D. L. prekybos įmonė prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčijamais sandoriais atsakovai ruošėsi galimam įmonės bankrotui ir galimai jo nesąžiningai siekė, nesąžiningai įkeičiant įmonės turtą, o po to pasidalijant santuokinį turtą tokiu būdu, kad būtų išvengta atsakomybės prieš kreditorius. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kokiu būdu, gavę paskolą, jie padidino savo asmeninį turtą, iš kurio kreditoriai galėtų gauti savo interesų patenkinimą (teismo posėdyje D. L. teigė, kad gautą paskolą panaudojo vartojimo reikmėms ir verslui, kuris nepavyko, tačiau tai nebuvo susiję su įmonės veikla).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkinami.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamuoju atveju yra visos actio Pauliana instituto taikymo sąlygos bei, be kita ko, nurodė, kad ginčijamu sandoriu buvo pažeistos įmonės kreditorių teisės. Teismas padarė išvadą, kad atsakovų sudarytas ginčijamas sandoris, nors ir nesukėlė bendro nemokumo jo sudarymo metu, bet sumažino ieškovo turtą taip, kad jo neliko kitiems kreditorių reikalavimams. Tačiau sutikti su tokia išvada negalima, nes ją padaręs pats pirmosios instancijos teismas kartu konstatavo, kad sandorio sudarymo metu bendras įmonės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 80 091,11 Lt (ieškovo atsiliepime į AB DNB banko apeliacinį skundą nurodoma, kad pagal bylos nagrinėjimo metu atliktos įmonės finansinės veiklos ekspertizės išvadas ginčo sandorio sudarymo metu įmonės įsiskolinimas kreditoriams sudarė 70 073,94 Lt), o įmonės kasoje tuo metu buvo 273 960,32 Lt, debitorinių skolų 43673,73 Lt, prekių likutis 10 304,65 Lt. Tokiu būdu net nevertinant paties ginčo sutartimi įkeisto turto (pastebėtina, kad bankui išduotame hipotekos lakšte nurodyta, kad įkeičiami pastatai nepriklausomo turto vertintojo įvertinti 394 000 Lt; 1 t. 41 b. l.), sutarties sudarymo metu įmonės turtas net kelis kartus viršijo jos įsiskolinimų dydį, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad sutartimi buvo kaip nors pažeisti įmonės kreditorių interesai. Tiesa, pirmosios instancijos teismas sandorio neteisėtumą vertino atsižvelgęs į vėlesnius įmonės savininko, atsakovo D. L. veiksmus, nes pastarasis iki bankroto bylos iškėlimo išėmė iš įmonės kasos lėšas, kurių atsiskaitymui su kreditoriais nepanaudojo. Be to, atsiliepime į atsakovo D. L. apeliacinį skundą ieškovas sandorio šalių nesąžiningumą taip pat grindžia vėlesniais D. L. veiksmais parduodant savo asmeninį turtą. Tačiau tiek pinigų išėmimas iš įmonės kasos, tiek ir asmeninio turto perleidimas vyko vėliau, t. y. po ginčo sandorio sudarymo, todėl šie atsakovo veiksmai savaime negali lemti ginčo sandorio, kuriuo, kaip jau buvo nustatyta anksčiau, įmonės mokumas nebuvo pažeistas, neteisėtumo. Be to, atsakovo veiksmų tiek išimant pinigus iš įmonės kasos, tiek perleidžiant asmeninį nekilnojamąjį turtą, teisėtumas buvo kitų civilinių bylų nagrinėjimo dalyku, o šiose bylose įsiteisėjusiais teismų sprendimais atsakovo sudaryti jo asmeninio turto (garažo ir dalies gyvenamojo namo) perleidimo sandoriai buvo pripažinti negaliojančiais taikant restituciją (Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-676-2013), o įmonei padarytai žalai atlyginti iš atsakovo buvo priteista dalis jo iš įmonės kasos paimtų lėšų (Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-567-357-2012; CPK 179 str. 3 d.). Be to, pagal Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnį individualios įmonės savininkas kartu yra ir individualios įmonės vadovas, kuris vienašališkai veikia individualios įmonės vardu ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, kas, kolegijos nuomone, suponuoja ir savininko teisę naudoti įmonės turtą, todėl teigti, kad atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, taip pat nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai konstatavo esant visoms actio Pauliana taikymo sąlygoms, nes ginčo sandorio sudarymas jo metu neįtakojo kreditorių teisių pažeidimo, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas - ieškinį atmesti.
Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimant naują sprendimą, keistinas bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.), priteisiant iš ieškovo 2 420 Lt atsakovui AB DNB bankui (3 t., 19 b. l.) ir 2000 Lt atsakovui D. L. (2 t. 132 b. l., 3 t. 20 b. l.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
n usprendžia:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo D. L. prekybos įmonės (į. k. 171350598) 2420 Lt (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt litų) atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (į. k. 112029270) ir 2000 Lt (du tūkstančius litų) atsakovui D. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidoms pirmosios instancijos teisme atlyginti.