Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-26 · Administracinė byla Nr. I-1187-422/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-26
Bylos Nr.
I-1187-422/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1187-422/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00219-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 37.3.; 55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 26 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,

nedalyvaujant pareiškėjui R. M. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5,16-17), patikslintame skunde (b.l. 10-11,15), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 28-29) nurodė ir posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų pataisos namuose, jam buvo draudžiama susirašinėti su sugyventine A. S. – V., kuri laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2011 m. rugsėjo mėn. kalėjo Panevėžio pataisos namuose, draugais: E. B. 2009 - 2013 m. metais atlikusia laisvės atėmimo bausmę Panevėžio pataisos namuose, A. L., laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose, R. Č. nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalėjusiu Alytaus pataisos namuose ir A. L., laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d. kalėjusiu Marijampolės pataisos namuose. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse, ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas. Tvirtino, kad dėl draudimo susirašinėti iš jo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais aukščiau nurodytais asmenimis, dėl to išsiskyrė su mylimąja sugyventine A. S., nutrūko socialiniai ryšiai su draugais. Draudimas susirašinėti su kitais nelaisvėje esančiais asmenimis sukėlė pareiškėjui dvasinių kančių, jis buvo gniuždomas, žeminamas, patyrė diskomfortą, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, neigiami veiksmai atsiliepė jo psichikos būklei, dėl to sutriko miegas ir pan., t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Įrodymų apie siųstus laiškus aukščiau nurodytiems asmenims pateikti negali, nes laiškai buvo neregistruojami arba nepriimami išsiuntimui. Tvirtino, kad ne kartą prašė leisti susirašinėti su sugyventine, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Drausdamas susirašinėjimą, atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijų šalių nariams „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 24.1 punkto nuostatas.

Atsiliepime į atsakovo prašymą dėl senaties termino taikymo (b.l. 74-75) nurodė, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje nėra nustatyta jokių senaties terminų, todėl toks teisinis institutas negali būti nustatyti nacionalinėje teisėje. Į teismą anksčiau nesikreipė, nes iki 2015 m. vasario 20 d. atsakovas vadovavosi galiojusia BVK 99 str. 2 d., kurios neteisėtumas buvo konstatuotas tik minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime. Išreiškė nuomonę, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, todėl trejų metų ieškinio senaties termino jis nepraleido.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Kybartų pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Kybartų PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 20-21 ), paaiškinimuose (b.l. 34-35), nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Akcentavo, kad atsakovas neteisėtų veiksmų neatliko, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, pareiškėjas į administraciją su skundais dėl draudimo susirašinėti taikymo nesikreipė. Priešingai, nei nurodė pareiškėjas, jo susirašinėjimas ginčo laikotarpiu vyko gana intensyviai. Pareiškėjas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų, todėl jo skundas negali būti laikomas pagrįstu. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundas netenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. kalint Kybartų PN, nebuvo leista susirašinėti su kitose kalinimo įstaigose esančia sugyventine A. S. - Vaitulioniene laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2011 m. rugsėjo mėn. ir draugais: E. B. 2009 - 2013 metais, A. L. laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2014 m., R. Č. laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. ir A. L. laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 20 d.

Atsakovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39).

Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra suformavęs taisyklę, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (t.y. kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos), o ne nuo tos dienos, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu, todėl pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimo dienos laikytini nepagrįstais (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susirašinėti yra galimai neteisėtai ribojama jo buvimo Kybartų PN metu (2009-2015 metais), žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamą pažeidimą, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. vasario 9 d. (b. l. 6), todėl praleido terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d.

Pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.

Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).

Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.

CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį, neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2014 m. vasario 8 d. (negalėjimo susirašinėti su A. S. – Vaitulioniene, E. B., A. L., A. L. skunde nurodytais laikotarpiais bei R. Č. nuo 2013 m. balandžio 20 d. iki 2014 vasario 8 d.) tuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius pareiškėjo reikalavimui ieškinio senatį, byloje vertintinos aplinkybės dėl galimai neteisėto draudimo pareiškėjui susirašinėti su Alytaus pataisos namuose kalėjusiu R. Č. laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 9 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis, tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio laikotarpio netaikoma.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad Kybartų PN pareiškėjo atžvilgiu taikė BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribojimą, tačiau kaip konkrečiai ribojimas susirašinėti pasireiškė, pareiškėjas nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė. Pareiškėjas nurodė Alytaus PN kalinčio draugo vardą ir pavardę, laikotarpį, kuriuo Kybartų PN jam draudė susirašinėti su šiuo draugu, tačiau nenurodė, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas šis draudimas (kada konkrečiai jis rašė laišką R. Č., ar tas laiškas nebuvo paimtas, ar buvo grąžintas ir pan.). Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kybartų PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl tariamai taikyto draudimo, kas atitinkamai patvirtintų faktą dėl pareiškėjo pretenzijų ribojant susirašinėjimą turėjimo, taip pat jokių duomenų, kad pareiškėjas susirašinėjo R. Č. iki 2013 metų, šiam būnant laisvėje (b.l. 22). Teismas taip pat pažymi, kad ginčo laikotarpiu BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata buvo galiojanti ir pataisos namų administracija neturėjo pagrindo jos nesilaikyti, kas savaime pataisos namų administracijos veiksmų neteisėtumo nepatvirtina.

Pareiškėjui skundo argumentais konkrečiai nenurodžius, kaip ir kokiu mastu pasireiškė jo teisės susirašinėti ribojimas, nepateikus įrodymų apie R. Č. siunčiamus, tačiau neišsiųstus ar grąžintus laiškus ir pan.), teismas neturi pagrindo Kybartų PN veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Minėta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tik tada, kai konstatuojami neteisėti veiksmai, neturtinės žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Byloje nenustačius Kybartų PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes dėl pareiškėjo emocinės būklės) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas ir šia apimtimi (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė