- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-06-16
- Bylos Nr.
- I-2729-406/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01786-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- T. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) bei atskirtime į atsiliepimą (b.l. 65-66) nurodė, kad nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, depresiją, galimybių sumažėjimą, pažeminimą, nuolatinį baimės jausmą ir apatiją. Teigė, kad kamerose, kuriose atliko bausmę, buvo laikoma nuo 3 iki 6 asmenų, todėl visą kamerose buvimo laikotarpį tekdavo gulėti arba sėdėti. Nurodė, jog kalinimo įstaigos patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, pareigūnai elgėsi su nuteistaisiais netinkamai, asmens apžiūros daromos buvo antisanitarinėmis sąlygomis. Gyvenimo sąlygos kalinimo įstaigoje visą jo buvimo laikotarpį buvo nežmoniškos, žeminančios, kas akivaizdžiai pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį. Jam padarytą neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir vertina 20 000 Eur.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 15-21) nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo kalinamas nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pripažįsta, kad dėl teismo nutarčių, sprendimų vykdymo, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygų, atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi mažesnio nei teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, reglamentuojančio vienam laikomam asmeniui tenkančio ploto (3,6 kv. m.) normą, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, taip pat visada stengiamasi, kad tai truktų kuo trumpesnį laiko tarpą. Pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Pažymėjo, jog sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teigė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad pažeidžiant galiojančius teisės aktus, t.y. Konstitucijos 21 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį (toliau – Konvencija), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat nurodė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, pareigūnai elgėsi su nuteistaisiais netinkamai, asmens apžiūros buvo daromos antisanitarinėmis sąlygomis.
Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenimis pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2013 m. sausio 7 d. (b.l. 22-23).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Lukiškių TI-K) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Lukiškių TI-K arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų.
Pareiškėjas nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.
Atsakovo atsiliepimo (b. l. 15-21) duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. buvo laikomas kamerose Nr. 105, 128, 134, 138, 155, 157, 166, 172, 177, 182, 196. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.), kurio 1.3 punkte nustatytas reikalavimas, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių - pataisos namus).
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau pažymėjo, kad įstaigos administracija negali daryti įtakos dėl suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai (b.l. 18-19).
Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 246 paras, iš kurių 226 parų jo kalinimo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,96 kv. m iki 2,64 kv. m., t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,64 kv. m. iki 0,96 kv. m. kameros ploto. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Pažymėtina, kad 20 parų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Lietuvos higienos normos HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje V. prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.
Byloje esantys duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Darytina išvada, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų apie sveikatos būklę, jos pablogėjimą, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. T. L. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismas taip pat konstatuoja, kad nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kilnojamas į skirtingas kameras ir tam tikrais atvejais pareiškėjui tenkantis kameros plotas siekė ir 7,94 kv. m. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.
1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Izoliavimo reikalavimai, kurių turi būti laikomasi suimtuosius ir nuteistuosius uždarant kamerose, nustatyti Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas vyrai laikomi atskirai nuo moterų, nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų, moterys, kurių nėštumas daugiau kaip trylika savaičių, jų pageidavimu – atskirai nuo kitų moterų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių ir t. t. Šiame straipsnyje nepateikta nuostatų dėl rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kalinimo ypatumų. Jau minėto Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 2–5 dalyse nustatytos bausmes atliekančių asmenų grupės, kurios turi ar gali būti izoliuotos. Šiose grupėse rūkantieji nėra paminėti. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Taigi, suimtasis (nuteistasis) turi teisę būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, tačiau jis privalo raštu dėl to pateikti prašymą. Pareiškėjas plačiau aplinkybių dėl rūkančiųjų laikymo atskirai nuo nerūkančiųjų nepaaiškino, jis tik nurodė, kad buvo laikomi kartu rūkantys nuteistieji su nerūkančiais ir dėl to kyla konfliktų. T. L. neteigė, kad yra nerūkantis, tačiau net ir pateikus prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių, šis prašymas nebuvo tenkintas. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančių nuteistųjų. Taigi, aptartas Lukiškių TI-K pareigūnų pažeidimas laikytinas neįrodytu.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 3 punktas nustato, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76:2010, o 16.9 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. HN 76:2010 22 punktas nustato, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad kamerose turi būti didelis gerai praleidžiantis šviesą langas. Pažymėtina, kad minimalus kamerų langų dydis yra nustatytas siekiant užtikrinti natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normas. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl per mažo natūralaus kamerų apšvietimo, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, natūralaus apšvietimo koeficientas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vien tik ta faktinė aplinkybė, jog Lukiškių TI-K kamerose turi būti didelis gerai praleidžiantis šviesą langas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-586, 2012 m. spalio 25 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-1259, 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-1136 buvo konstatuota, kad kamerose Nr. 105, Nr.177, Nr. 196 tiek dirbtinė dieninė apšvieta, tiek naktinis apšvietimas neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 23 punkto reikalavimų (b.l. 29-31, 43-44, 46-49), tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1131 ir 2012 m. gruodžio 19 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1549 (b.l. 32-35, 38-39), nurodyta, jog minėti trūkumai buvo pašalinti, o 2012 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1492 konstatuota, jog kameroje Nr. 196 išmatuota naktinė dirbtinė apšvieta atitinka minėtos normos reikalavimus (b.l. 50-51).
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog kamerose buvo šalta ir drėgna.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105, 177, 196 Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 25 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-553, 2012 m. kovo 7 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-168, 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1136, 2012 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1492 konstatuota, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkte numatytas vertes (b.l. 26-28, 40-42, 46-49, 50-51). Taip pat, kad santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus kameroje Nr. 105 matyti ir iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 30 d. patikrinimo akto Nr. 13(13.3)-13.16-586 (b.l. 29-31). Pastarajame akte taip pat pažymėta, jog šioje kameroje yra langai, pritaikyti natūraliam vėdinimui per langus. Minėta aplinkybė konstatuota ir 2012 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1136 bei 2012 m. gruodžio 11 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-13.16-1492 kameroje Nr. 196 (b.l. 46-49, 50-51). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių kompetentingos institucijos nustatytų faktinių aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K minėtose kamerose viršijo higienos normų reikalavimus, taigi nėra objektyvaus pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo laikymo tikrintose kamerose metu teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pareiškėjo teigimu, gamtinius reikalus teko atlikinėti visų akivaizdoje. Į bylą pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 28 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-13.16-1136 patvirtina, kad kameroje Nr. 196 yra įrengtas sanitarinis mazgas su tiekiamu šaltu vandeniu, kurį sudaro klozetas ir praustuvė (b.l. 46-49). Minėtu aktu nebuvo nustatyta pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, todėl konstatuotina, jog tinkamas yra sanitarinio mazgo įrengimas.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį su nuteistaisiais. Byloje nėra duomenų, kad pareigūnai su pareiškėju elgėsi netinkamai, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipiąsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl pareigūnų elgesio ištyrimo, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Pareiškėjas skundžiasi, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir pan.). Asmuo esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, jis nenurodė, kada konkrečiai jo apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, kokie daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl darytina išvada, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, turinčia licenciją profilaktiniams dezinsekcijos bei deratizacijos darbams atlikti (b.l. 52-58) ir šios įmonės paslaugomis institucija naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gegužės 9 d. patikrinimo aktu Nr. 13(13.3)-13.16-449 konstatuota, kad kameroje Nr. 105, kurioje bausmę atliko ir pareiškėjas, buitinių parazitų ir graužikų tikrinimo metu nesimatė, todėl pareiškėjo teiginys apie žiurkes, tarakonus atmestinas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pažymėtina, kad bausmės vykdymo procese yra nustatomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimas (BVK 112 str. 1 d.) ir taikomas tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) teisių suvaržymas, todėl tam tikras nepatogumų sukėlimas ir pasirinkimo laisvės apribojimas nuteistiesiems bei su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti skriaudą, byloje nėra.
Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad byloje yra įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą dėl pareiškėjo neužtikrintos teisės aktuose nustatytos kameros ploto tenkančio vienam asmeniui normos, dėl to pareiškėjas neabejotinai galėjo patirti neigiamus išgyvenimus (stresą, pažeminimą).
Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra pažymėjęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į kalinimo laikotarpio, kai kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, trukmę, laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 800 Lt MMA (atitinkamai 231,69 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d. – 850 Lt MMA (atitinkamai 246,18 Eur) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 1 d. – 1000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) MMA (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“). Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, teismas mano, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 20 000 Eur neturtinę žalą, neadekvatus, nesuprantamas ir nepateisinamas nei teisingumo, nei protingumo prasme. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus.
Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis Lukiškių TI-K trukmę ir pakankamai didelį ploto trūkumą atitinkamais laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. (226 paras pareiškėjui teko nuo 1,96 kv. m iki 2,64 kv. m., t. y. pareiškėjui trūko nuo 1,64 kv. m. iki 0,96 kv. m. kameros ploto), į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl tokių atsakovo veiksmų (neveikimo) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kurių intensyvumas pagal bylos aplinkybes neišvengiamai viršijo kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pats teisės pažeidimo pripažinimas ginčo atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti patirtą neturtinę žalą. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat byloje nesant ir skunde teismui pareiškėjui nenurodžius jokių įrodymų, patvirtinančių anksčiau aptartos gyvenamosios normos vienam asmeniui nesilaikymo reikšmės ir poveikio jo sveikatos būklei (pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes), teismas daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 1400 Eur suma. Nurodytas dydis nustatytinas taip pat atsižvelgus į Lukiškių TI-K specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirtos dvasinės skriaudos nėra pagrindo vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 20 000 Eur, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1400 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti T. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1400 Eur ( vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.