Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eldra“ bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutarties, priimtos atsakovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Eldra“ bankroto byloje, kuria buvo patenkintas trečiojo asmens (kreditoriaus) Valstybės įmonės Turto banko skundas ir panaikintas atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjas nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl bankroto administravimo išlaidų dydžio pagrįstumo.

Trečiasis asmuo (kreditorius) VĮ Turto bankas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:

pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo B UAB „Eldra“ 2013 m. vasario 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 4, kuriuo buvo patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata;uždrausti atsakovo bankroto administratoriui UAB „Bankroto centras“ vykdyti 2013 m. vasario 4 d. kreditorių susirinkime patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą.

Trečiasis asmuo nurodė, kad skundžiamas nutarimas pažeidė antros eilės kreditorių interesus, nes juo buvo nustatytas bankroto administratoriui 8 procentų dydžio sėkmės mokestis, skaičiuojamas nuo atsakovo nekilnojamojo turto pardavimo kainos, nepaisant to, kad atsakovo kreditorių susirinkimas 2012 m. rugsėjo 24 d. patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, pagal kurią bankroto administratoriui buvo mokamas 4 000 Lt dydžio kas mėnesį atlyginimas bei archyvavimo ir teisinės paslaugos pagal faktą. Tokiu būdu iš 53 449,73 Lt, kurie liko atsiskaičius su pirmos eilės kreditoriais, net 42 108 Lt atiteks bankroto administratoriui. Be to, ginčijamas nutarimas buvo priimtas už jį balsuojant atsakovo didžiausiam kreditoriui (įkaito turėtojui) AB Swedbank (kurio finansinis reikalavimas sudarė 58,22 procentus visų atsakovo patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų), su kuriuo jau buvo visiškai atsiskaityta nutarimo priėmimu metu.

Trečiasis asmuo (kreditorius) Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą prašė jį tenkinti bei nurodė, kad sutinka su jame išdėstytais argumentais.

Atsakovo B UAB „Eldra“ bankroto administratorius UAB „Bankroto centras“ atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad kreditorius neįvardino jokių administratoriaus darbo trūkumų ir skundė tik vieną nutarimą, kas patvirtina tinkamą bankroto administratoriaus darbų ir funkcijų atlikimą. Skundžiamas nutarimas buvo priimtas nepažeidžiant įstatymo, nes jo priėmimo metu kreditoriaus AB Swedbank finansinis reikalavimas buvo patvirtintas teismo nutartimi. Tuo tarpu teismo nutartis dėl šio kreditoriaus išbraukimo iš atsakovo kreditorių sąrašo įsiteisėjo tik 2013 m. vasario 11 d. Priimant skundžiamą nutarimą kreditoriai tinkamai įvertino tai, kad įmonės administratorius dirbo su debitoriais, kad liko nerealizuoto turto, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas už ženkliai didesnę sumą nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas.

Trečiasis asmuo Konkurencijos taryba atsiliepimu į skundą prašė pašalinti jį iš byloje dalyvaujančių asmenų, nes dėl baudos išieškojimo į valstybės biudžetą valstybę atstovauja VMI.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 10 d. nutartimi trečiojo asmens VĮ Turto banko skundą tenkino ir panaikino 2013 m. vasario 4 d. atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 4 „Dėl bankroto administravimo sąmatos patvirtinimo“. Teismas nustatė, kad bankroto administratorius tą pačią dieną (2013 m. sausio 22 d.) išsiuntė kreditoriams pranešimus dėl susirinkimo sušaukimo bei pateikė teismui prašymą patikslinti kreditorių sąrašą, išbraukiant įkaito turėtoją AB Swedbank. Taigi, formaliai administratorius neturėjo teisės šaukti kreditorių susirinkimo kol bankas nebus išbrauktas iš kreditorių sąrašo įsiteisėjusia teismo nutartimi. Tačiau administratoriui tokį susirinkimą sušaukus, bankas turėjo teisę ir pareigą dalyvauti kreditorių susirinkime ir balsuoti visais dienotvarkės klausimais (Įmonių bankroto įstatymo 21 ir 23 str.).

Teismas pažymėjo, jog kiekvienas bankroto administratorius yra suinteresuotas gauti kuo didesnį atlyginimą už jo teikiamas paslaugas, tačiau toks teisėtas interesas turi būti derinamas su kreditorių interesu gauti kuo didesnę dalį jų reikalavimų patenkinimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nustatydami atlyginimą administratoriui, kreditoriai gali numatyti ir premijinę jo atlyginimo formą, kuriai gali būti prilygintas ir sėkmės mokestis (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. kovo 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-198/2008). Tačiau sėkmės mokesčio dydis taip pat turi atitikti proporcingumo principą ir negali pažeisti kreditorių intereso. Be to, nustatant sėkmės mokesčio dydį turėtų būti atsižvelgiama į administratoriaus prisiimamos rizikos laipsnį: jei didžioji atlyginimo dalis mokama sėkmės mokesčio pagalba, tai tokio mokesčio dydis gali būti didesnis; tuo tarpu jei sėkmės mokestis mokamas greta nuolatinio fiksuoto dydžio atlyginimo, sėkmės mokestis reiškia tik papildomas administratoriaus pajamas.

Teismas iš bylos faktinių aplinkybių nustatė, kad „sėkmės mokestis“ viršija susikaupusį 7 mėnesių administratoriaus atlyginimą (33 800 Lt). Administratorius atsakovo nekilnojamąjį turtą pardavė už 435 000 Lt pirmosiose varžytinėse. Todėl teismas padarė išvadą, kad bankroto procedūrų prasme veiksmas nebuvo sudėtingas. Be to, administratorius išieškojo 2 debitorines skolas (11 101,38 Lt) ir gavo 1 500 Lt iš turto nuomos, jokių civilinių ar baudžiamųjų bylų nebuvo inicijavęs, administratoriui buvo likę išieškoti 14 debitorinių skolų. Teismas, atsižvelgęs į bendrą lėšų likutį (53 449,73 Lt) ir į administratoriaus planuojamas darbų apimtis padarė išvadą, kad bendras 83 248 Lt atlyginimas administratoriui (kartu su sėkmės mokesčiu) yra neprotingas ir neadekvatus tam darbui, kuris atliktas ir kurį dar liko atlikti bankroto procese. Be to, dėl patvirtinto sėkmės mokesčio, antros eilės kreditoriai negautų net dalinio reikalavimų patenkinimo, kas pažeidžia jų interesus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovo B UAB „Eldra“ bankroto administratorius UAB „Bankroto centras“ pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį ir trečiojo asmens VĮ Turto bankas skundą atmesti. Apeliantas nurodo šiuos argumentus:

ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas yra teisėtas, nes jis priimtas kreditorių daugumos balsų persvara;teismas neįvertino bankroto administratoriaus aktyvaus darbo ir pastangų iki pirmųjų varžytinių, kad įmonės turtas būtų parduotas už ženkliai didesnę nei rinkos kaina bei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas;teismas, spręsdamas, kad bankroto administratoriaus sąmata yra per didelė, neįvertino administratoriaus atlikto darbo bei faktinės sąmatos sudėties; taip pat neatsižvelgė į bankroto administratoriaus patiriamas išlaidas Sodrai, mokamus mokesčius ir buhalterines paslaugas, dėl ko 50-60 procentų bankroto administravimo išlaidų tenka tiems patiems antros eilės kreditoriams.

Trečiasis asmuo Konkurencijos taryba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį atmesti. Nurodo, kad sėkmės mokesčio tikslas perleisti atsakovo sąskaitoje esantį lėšų likutį bankroto administratoriui, kas pažeidžia antros eilės kreditorių interesus. Be to, administratorius atsakovo turtą pardavė pirmose varžytinėse, neišieškojo visų debitorinių skolų, neinicijavo jokių bylų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 3 dalyje numatyta bankroto administravimo išlaidų sudėtis, į kurią be kitų išlaidų įeina ir atlyginimas bankroto administratoriui. To paties straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinti kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma bankroto administratoriaus atlyginimo suma. Tokiais kriterijais įstatymo leidėjas įvardino bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės veiklos tęstinumą, parduodamo turto rūšį ir kiekį, įmonei iškeltų bylų bei pareikštų ieškinių sudėtingumą (ĮBĮ 36 str. 5 d.). Įvertinus šių kriterijų pobūdį juos galima įvardinti kaip aplinkybes, įtakojančias bankroto administratoriaus atliekamų veiksmų kiekį, trukmę ir sudėtingumą, vykdant konkrečios bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės bankroto procedūras. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymo leidėjas, nustatydamas konkrečius bankroto administratoriaus atlyginimo dydį įtakojančius kriterijus, neįtvirtino draudimo mokėti bankroto administratoriui vadinamąjį sėkmės mokestį, kurio dydis priklausytų nuo bankroto administratoriaus atliekamų veiksmų tiesioginės naudos bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 19 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1376/2012, 2008 m. kovo 20 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-198/2008 ir kt.). Tačiau sprendžiant ginčą dėl to, ar administratoriui mokėtinas sėkmės mokestis nėra per didelis, turi būti vadovaujamasi aukščiau minėtais įstatymo leidėjo įtvirtintais bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio nustatymo kriterijais (ĮBĮ 36 str. 5 d.) bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju vienas iš atsakovo B UAB „Eldra“ kreditorių VĮ Turto bankas ginčija 2013 m. vasario 4 d. įvykusio atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 4, kuriuo buvo nuspręsta papildyti 2012 m. rugsėjo 24 d. patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą ir atsižvelgiant į tai, kad administratorius atstovaudamas visų kreditorių interesus operatyviai ir greitai realizavo įmonės nekilnojamąjį turtą, skirti bankroto administratoriui papildomą 8 procentų plius PVM sėkmės mokestį nuo B UAB „Eldra“ nekilnojamojo turto pardavimo kainos (b.l. 6). Kaip matyti iš ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo turinio, papildomas atlyginimas, kuris įvardintas kaip sėkmės mokestis, bankroto administratoriui buvo skirtas už greitą ir operatyvų atsakovo nekilnojamojo turto pardavimą. Atskirajame skunde bankroto administratorius papildomai nurodė, jog šis turtas tik didelių bankroto administratoriaus pastangų iki pirmųjų varžytinių dėka buvo parduotas už didesnę nei rinkos kainą bei už didesnę sumą nei šio turto įkeitimu buvo užtikrintas kreditoriaus finansinio reikalavimo dydis. Vadinasi, sprendžiant dėl ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatyto sėkmės mokesčio dydžio pagrįstumo, turi būti analizuojami bankroto administratoriaus veiksmai, susiję su atsakovo įkeisto turto realizavimu, ir nustatoma kiek būtent bankroto administratoriaus pastangos atnešė tiesioginės naudos atsakovo kreditoriams, pranoko jų lūkesčius dėl turto pardavimo kainos bei pagerino jų galimybes patenkinti finansinius reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės realizuoto turto. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad bankroto administratorius dėjo pastangas parduoti turtą, kurios neatnešė jokios naudos kreditoriams, taip pat bankroto administratoriaus patiriamos einamosios išlaidos, kurių atlyginimą kreditorių susirinkimas buvo patvirtinęs ankstesniu nutarimu, nėra kriterijai, kuriais remiantis galima pagrįsti sėkmės mokesčio dydį. Dėl šios priežasties atmetami kaip nepagrįsti ir neįtakojantys sėkmės mokesčio dydžio teisėtumo atskirojo skundo argumentai, kuriais remiantis bankroto administratorius įrodinėja ankstesniu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytą per mažą administratoriaus atlyginimą ir patvirtintą per mažą administravimo išlaidų sąmatą (CPK 12 ir 178 str.).

Kaip matyti iš atsakovo 2012 m. rugsėjo 24 d. kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 1, kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą Nr. 7, kuriuo nusprendė parduoti visą atsakovo įkeistą nekilnojamąjį turtą (18 pastatų kompleksą) kaip vieną vienetą varžytinėse, pagal 2011 m. rugsėjo 12 d. turto vertės pažymą nustatant turto pardavimo kainą pirmosiose varžytinėse 721 000 Lt, o antrosiose varžytinėse – 576 800 Lt; nepardavus turto varžytinėse skelbti turto pardavimą be varžytinių, turtą parduodant už ne mažesnę kaip 435 000 Lt kainą (b.l. 8). Iš bankroto administratoriaus pateiktos veiklos ataskaitos iki 2013 m. sausio 22 d. matyti, kad atsakovo įkeistą turtą bankroto administratorius pardavė už 435 000 Lt (b.l. 12). Iš šių duomenų darytina išvada, kad atsakovo įkeistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas už mažiausią kreditorių susirinkimo leistą kainą, kuri buvo akivaizdžiai mažesnė už kreditorių susirinkimo nustatytas pirmųjų ir antrųjų varžytinių kainas. Vadinasi, tokia turto pardavimo kaina neatnešė kreditoriams jokios neplanuotos naudos bei niekaip nepagerino jų galimybės patenkinti savo finansinių reikalavimų iš realizuoto turto didesne apimtimi nei buvo tikėtasi. Dėl šios priežasties atsakovo bankroto administratoriaus teiginiai, jog jis sudarė sėkmingą atsakovo turto pardavimo sandorį, gaudamas didesnę nei rinkos kainą bei pagerindamas atsakovo kreditorių padėtį, atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje esantiems duomenims apie šio turto pardavimą (CPK 12 ir 178 str.).

Dėl atskirojo skundo argumento, jog ginčijamą nutarimą priėmė didžiausią finansinį reikalavimą turintis atsakovo kreditorius, pažymėtina, kad bankroto administratorius, vykdydamas bankroto procedūras, turi elgtis sąžiningai ir bankroto procedūras vykdyti ne tik formaliai laikydamasis įstatymo leidėjo įtvirtintų reikalavimų, bet ir sąžiningai ginant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisėtus interesus. Vadinasi, bankroto administratorius, matydamas, kad konkretaus kreditoriaus, kuris turėjo lemiamą balsų skaičių kreditorių susirinkimuose, finansinis reikalavimas yra patenkintas, kas reiškia, kad šis kreditorius nebeturi teisinio suinteresuotumo įmonėje likusių lėšų paskirstymu, turėtų kitą kreditorių susirinkimą šaukti tik tada, kai bus išspręstas tokio kreditoriaus išbraukimo iš bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašo klausimas (ĮBĮ 11 str. 3 d. 10 p., 17 p.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju bankroto administratorius pasielgė priešingai, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar šis bankroto administratorius tinkamai atlieka bankroto administratoriaus funkcijas bei veikia išimtinai tik bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesų naudai (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.).

Įvertinus aukščiau išvardintas bylos faktines aplinkybes bei atsakovo B UAB „Eldra“ bankroto administratorius UAB „Bankroto centras“ atskirojo skundo argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai skundžiama nutartimi panaikino atsakovo kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo patvirtintas bankroto administratoriui sėkmės mokestis. Todėl nenustačius pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat nenustačius CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.), atsakovo B UAB „Eldra“ bankroto administratorius UAB „Bankroto centras“ atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą.