- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-08
- Bylos Nr.
- I-2712-406/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00462-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- G. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, 30 000 (trisdešimt tūkstančių) Lt neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 41).
Pareiškėjas savo skunde nurodė, kad nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje. Mano, kad atsakovas pažeidė Bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnio bei Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 5 punkto nuostatas. Paaiškino, kad jis yra buvęs muitinės pareigūnas, todėl turėjo būti nukreiptas bei kalinamas pareigūnams skirtuose pataisos namuose, esančiuose Vilniuje, adresu Sniego g. 2. Neteisėtas laikymas su kitais nuteistaisiais sąlygojo tai, jog jis nuolat jautė stresą ir bijojo, kad su juo nesusidorotų, sužinojus apie jo ankstesnį statusą. Baimę ir stresą jaučia iki šiol. Pravieniškių pataisos namai negalėjo jo, kaip buvusio pareigūno, priimti, laikyti su kitais nuteistaisiais ir tai sąlygojo grubų teisės aktų pažeidimą. Taigi, atsakovas, jo nuomone, neveikė taip, kaip tai numato teisės aktai, jo neteisėti veiksmai ir pasireiškė tuo, kad jis, kaip buvęs pareigūnas, buvo priimtas atlikti bausmę atsakovo įstaigoje, kad atsakovas ilgą laiką biurokratiškai bei aplaidžiai tvarkė dokumentus, neatliko su jo izoliavimu, perkėlimu susijusių veiksmų. Teigia, kad nurodytu laikotarpiu jam buvo nuolat grasinama susidorojimu, buvo užgauliojamas, stumdomas, patyrė dvasinius išgyvenimus. Pravieniškių pataisos namų administracijai neatliekant jokių veiksmų, jam pačiam teko kreiptis į atitinkamas institucijas dėl perkėlimo į kitą įkalinimo įstaigą. Pažymi, kad jį atvežus į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją ir pasakius, jog jis buvęs muitinės pareigūnas, atsakovas privalėjo nedelsiant jį izoliuoti nuo kitų nuteistųjų ir imtis priemonių perkeliant jį į kitą koloniją, tačiau į nevienkartinius jo prašymus tiek žodžiu, tiek raštu reaguojama nebuvo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Pravieniškių pataisos namuose būdavo laikoma daugiau asmenų negu yra lovų skaičius, jam teko per mažas gyvenamasis plotas ir tai yra akivaizdus jo teisių pažeidimas. Skunde taip pat teigė, jog būdamas Pravieniškių pataisos namuose dėl kankinimo, nežmoniško, žeminančio elgesio – kankinimo, baudimo, nereagavimo į prašymus, biurokratizmo, tyčiojimosi, nesudarymo tinkamų sąlygų ir kitų negatyvių reiškinių, jis patyrė didelį stresą, negatyvias emocijas. Remiasi Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija, neturtinę žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų bei saugumo ir vertina 30000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime į skundą pažymėjo, jog Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija priima siunčiamus nuteistuosius, įgyvendina bausmės atlikimą ir nėra atsakinga už nuteistųjų perkėlimą. Nurodė, kad pareiškėjas tik 2013 m. lapkričio 13 d. prašymu informavo apie tai, kad jis buvo pareigūnas, kad gali kilti konfliktinės situacijos ir prašė pakeisti jo laisvės atėmimo bausmės vykdymo vietą. Po šio nuteistojo prašymo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administracijos darbuotojai ėmėsi aktyvių veiksmų, pradėjo tarnybinį tyrimą dėl nuteistojo Gintauto Zdanio perkėlimo į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį Sniego g. 2. Tarnybinio tyrimo metu pasitvirtinus pareiškėjo nurodytiems faktams, 2013 m. gruodžio 18 d. jis buvo konvojuotas į Vilniaus pataisos namus. Teigia, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, taip pat neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad tokiais veiksmais padarė jam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos įstaigoje pablogėjo jo sveikatos būklė, todėl jo skundas yra nepagrįstas (b.l.23-25).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso bei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas, jis, kaip buvęs Klaipėdos teritorinės muitinės pareigūnas, laisvės atėmimo bausmę atliko kartu su tais nuteistaisiais, kuriems laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų išimtys netaikomos.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Pataisos įstaigą atvyko 2013 m. lapkričio 11 d. (b.l. 32) iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. 2013 m. lapkričio 13 d. jis pateikė prašymą Nr. 37(2)-10008 dėl perkėlimo į Vilniaus pataisos namus Sniego g. 2 Vilniuje, kur bausmę atlieka buvę pareigūnai. Šio prašymo pagrindu Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir 2013 m. lapkričio 26 d. priimta tarnybinio tyrimo išvada Nr. 35(1)-416, pasiūlant nuteistąjį Gintautą Zdanį iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2-iosos valdybos perkelti į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių, esantį Sniego g. 2 (b.l.47-48). 2013 m. gruodžio 16 d. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos Nuteistųjų perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą paskyra Nr. 15-4109 buvo nuspręsta perkelti pareiškėją toliau atlikti bausmės į Vilniaus pataisos namų atskirąjį sektorių (b.l. 50). 2013 m. gruodžio 18 d. iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos pareiškėjas buvo etapuotas į Vilniaus pataisos namus. (b.l. 18, 32).
Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Suėmimo vykdymo tvarka ir sąlygos, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinė padėtis yra reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatyme. Šio įstatymo III skyriuje yra apibrėžta suėmimo vykdymo tvarka ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygos. Suėmimo vykdymo režimą Suėmimo vykdymo įstatymas apibrėžia kaip asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visumą (9 str. 1 d.). Pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: 1) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas; 2) nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra; 3) asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka. Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnis nustato suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų atskirai, grupes. Viena tokių grupių – suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais (Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. 1 d. 5 p.). Pažymėtina, kad tokia asmenų grupė, vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK), reglamentuojančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 70 straipsnio 3 dalimi, esant galimybei, turi teisę būti laikoma atskirai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose. BVK 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslai yra šie: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. To paties straipsnio 3 dalis nustato, jog izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.
Taigi vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų – apsaugoti atitinkamus asmenis nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į reikšmingiausias asmens vertybes – gyvybę bei sveikatą dėl tokių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei.
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas G. Z. laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 10 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. dirbo Klaipėdos muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio inspektoriaus pareigose (b.l. 17), todėl jam, kaip buvusiam valstybės pareigūnui, turėjo būti taikoma Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies nuostata dėl pareiškėjo izoliavimo nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje. Teismas akcentuoja, kad įkalinimo įstaigose nuteistųjų tarpe galioja jų sukurtos „nerašytos taisyklės“, kaip skunde teigia pareiškėjas – nuteistieji tyčiojasi ir žaloja nuteistus buvusius valstybės pareigūnus, todėl, jei aplinkybė apie pareiškėjo tarnybą muitinėje taptų žinoma kitiems su pareiškėju kartu kalinamiems asmenims, tai galėtų padaryti atitinkamai neigiamą įtaką kitų įkalintų asmenų elgesiui su pareiškėju. Teismas vertina, kad siekiant išvengti aptartos situacijos, įstatymų leidėjas ir nustatė tokių asmenų kalinimo atskirai režimą.
Teismas taip pat pažymi, kad minėta Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, kad suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų, yra imperatyvi. Iš esmės imperatyvia laikytina ir ginčo atveju aktuali BVK 70 straipsnio 3 dalies nuostata, kad nurodyta asmenų grupė, esant galimybei, laikoma izoliuotai nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose (LVAT 2013 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012). Taigi ir nagrinėjamu atveju už nurodyto kalinimo vykdymo režimo laikymąsi buvo atsakinga atitinkama valstybės institucija (Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija), kuri privalėjo imtis aktyvių veiksmų, siekiant nustatyti, ar kalinamas asmuo (pareiškėjas) nepriklausė tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis, užtikrinant jų saugumą, laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.
Nagrinėjamu atveju, vertinant, ar atsakovas tinkamai vykdė jam kylančią pareigą, nėra svarbus paties pareiškėjo elgesys bei jo valia. Akcentuotina, kad nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei BVK nėra nustatytos sąlygos dėl atitinkamai grupei priskirtino asmens valios būti kalinamam laikantis įstatymuose nustatyto režimo – šio režimo taikymui nėra būtinas nei suimtojo ar jo atstovų prašymas, nei koks kitas kreipimasis.
Iš pareiškėjo skundo matyti, jog 2013 m. lapkričio 13 d. jis informavo Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją apie galimą teisių pažeidimą, tačiau jo atžvilgiu nebuvo imtasi reikiamų jo asmens apsaugos priemonių – izoliacijos nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje, kaip tai nustato BVK 70 str. 3 d. Beje, šios aplinkybės nepaneigė nei atsakovas, atsiliepime nurodydamas, jog gavus pareiškėjo prašymą, tebuvo pradėtas tarnybinis tyrimas. Darytina išvada, jog nors po pareiškėjo prašymo atsakovas atliko tam tikrus veiksmus – pradėjo tyrimą, tačiau vis tik savo apimtimi jie nebuvo pakankami, nes nuteistajam apsaugoti buvo būtina atlikti Bausmių vykdymo kodekso 70 str. 3 d. nurodytą veiksmą – izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų, taip apsaugant nuo galimo kitų nuteistųjų neteisėto elgesio. Pažymėtina, kad reikšmingų aplinkybių dėl negalimumo izoliuoti pareiškėją nuo kitų nuteistųjų, atsakovas nenurodė.
Byloje neginčijama ta aplinkybė, kad pareiškėjas priskirtinas suimtųjų ir nuteistųjų, buvusių ar esančių valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, grupei, todėl, vadovaujantis aptartomis Suėmimo vykdymo įstatymo bei BVK nuostatomis, jis turėjo bei turi būti kalinamas atskirai nuo kitų nuteistųjų. Nustatyta, kad pareiškėjas po atlikto tarnybinio tyrimo tolimesniam bausmės vykdymui 2013 m. gruodžio 18 d. buvo išsiųstas į Vilniaus pataisos namus, tačiau vis tik laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. (b.l. 18) jis buvo laikomas atsakovo įstaigoje, 14 vietų gyvenamojoje patalpoje, taip pažeidžiant imperatyvius minėtų teisės aktų reikalavimus.
Apibendrinant nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad aptariamuoju aspektu atsakovo neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas), neizoliuojant pareiškėjo nuo kitų nuteistųjų, laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, todėl spręstinas klausimas dėl šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.
Pareiškėjas teigia, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, kurią apibūdino kaip stresą, dvasinius išgyvenimus bei emocinę depresiją. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).
Ginčo atveju nustačius, kad pareiškėjas įkalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirto kalinimo režimo reikalavimus (BVK 70 str. 3 d.), darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas galimai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinius nepatogumus, papildomą dvasinį diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs kalinimas atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų reikalavimus. Teismas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju yra ypač svarbus pareiškėjo subjektyvus situacijos vertinimas. Nors kai kurie pareiškėjo teiginiai, susiję su atsiradusiomis pasekmėmis, yra deklaratyvūs, tačiau tai, kad jam esant kartu su kitais asmenimis, jis galėjo jausti įtampą, nesaugumo jausmą dėl to, jog išaiškėjus aplinkybei apie jo tarnybą muitinėje, su juo gali būti siekiama susidoroti, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, pažymėdamas, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Pareiškėjas vienu iš savo skundo argumentų nurodo ir tai, kad jam teko per mažas gyvenamasis plotas, kas yra akivaizdus jo teisių pažeidimas. Šiuo aspektu nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo paskirtas į būrį, bausmę atliko karantino patalpose, kurios plotas 40.69 m², miegamųjų lovų šioje gyvenamojoje patalpoje – 14, taigi vienam asmeniui teko 2.91 m² plotas (b.l. 31).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse reglamentuotos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustato minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2 punktų reikalavimų dėl minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui nevisiškas užtikrinimas iš dalies CK 6.271 straipsnio prasme yra formalus pagrindas pripažinti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Todėl ir nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog anksčiau paminėtu laikotarpiu (nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki gruodžio 18 d.) buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę teisės aktuose nustatyto ploto gyvenamosiose patalpose. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas - teismo prerogatyva. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, taigi teismas kiekvienu atveju, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatymuose bei teismų praktikoje įtvirtintus reikšmingais pripažintus kriterijus, turi nuspręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija ir kokio dydžio.
Atsižvelgiant į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl ploto trūkumo, bei įvertinus šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo pobūdį, mastą, net ir pripažinus, kad pareiškėjas galėjo iš dalies patirti tam tikrų trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų ar nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, darytina išvada, jog tokio pobūdžio neigiami aspektai savo mastu nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti realios neturtinės žalos atsiradimo faktą bei galimybę ją atlyginti pinigine išraiška. Nagrinėjamu atveju padaryto pažeidimo, susijusio su gyvenamojo ploto trūkumu, konstatavimas vertintinas kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinės žalos atlyginimas pinigine išraiška pareiškėjui atskirai nepriteistinas.
Sprendžiant dėl neturtinės žalos, padarytos neizoliavus pareiškėjo nuo kitų nuteistųjų, dydžio, privalu atsižvelgti į konkrečias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę apie akivaizdų vertybių, kurioms buvo keliama grėsmė pareiškėjui (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), pažeidimą, pablogėjusią pareiškėjo sveikatos (psichologinę) būklę dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje – laikymo kartu su kitais nuteistaisiais. Pareiškėjas nenurodė jokių duomenų bei nepateikė įrodymų, jog dėl dvasinių ir emocinių sukrėtimų, baimės, patiriamo streso būtų kreipęsis į gydytojus tiek kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje metu, tiek kai buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus. Jokių objektyvių įrodymų, jog būtų kėsintasi į pareiškėjo asmenį byloje nėra, į įstaigos administraciją, Kriminalinės žvalgybos skyrių dėl galimai gresiančio pavojaus jo sveikatai ar gyvybei ar psichologinės tarnybos specialistus, nors buvo apie tai informuotas, pareiškėjas nesikreipė (b.l. 45, 51), todėl darytina išvada, jog per kalinimo laikotarpį nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. tiesioginių susidūrimų su kitais nuteistaisiais dėl pareiškėjo vykdytų pareigūno pareigų nebuvo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas teismo konstatuotus pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigine išraiška, teismas taip pat atsižvelgia į neilgą pažeidimo trukmę – kartu su kitais nuteistaisiais pareiškėjas tebuvo kalinamas karantino patalpose tik vieną mėnesį ir septynias dienas, jo mastą, į tai, kad nėra įrodymų, jog atsakovas po prašymo pateikimo sąmoningai nesiėmė priemonių dėl laisvės atėmimo bausmės vietos pakeitimo, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą vykdė tarnybinį tyrimą, o jį atlikus ir pareiškėjo nurodytiems faktams pasitvirtinus, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėją operatyviai perkėlė į Vilniaus pataisos namus, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams.
Teismų praktikoje pripažįstama tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (Administracinės bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.).
Įvertinus LVAT praktiką šios kategorijos bylose (pvz. 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013, 2014 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-233/2014) teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, apibendrinus išdėstytų aplinkybių visetą ir atsižvelgiant į tai, kad konkrečių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo patirtą CK6.250 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje nurodytą neigiamą poveikį, byloje nėra, jo skunde nurodyti kaip patirti sutrikimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK6.250 straipsnio ir Konvencijos 3 straipsnio taikymo požiūriu juos galima būtų įvertinti pinigine išraiška, darytina išvada, kad dėl paminėto atsakovo veiksmų neteisėtumo pareiškėjas nebuvo patyręs pinigine išraiška atlygintinos neturtinės žalos, todėl padaryto pažeidimo konstatavimas, nepriteisinat pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo, vertintinas kaip pakankama satisfakcija pažeistai teisei apginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 18 d. buvo pažeista G. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti 30 000 Lt neturtinę žalą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.