Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2013-11-29 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-688-318-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-11-29
Bylos Nr.
1A-688-318-2013
Teisminio proceso Nr.
1-12-1-01164-2012-2
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Pocienė (pirm.), Daiva Pranytė-Zalieckienė, Vladislavas Lenčikas
Nuteistasis
V. U.
Advokatai
Liudmila Karvelienė
Kategorijos

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-688-318/2013

Teisėjas Antanas Virbalas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-01164-2012-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1;

2.4.6.3.; 1.1.8.1.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teisėjų Vladislavo Lenčiko, Daivos Pranytės-Zalieckienės,sekretoriaujant Giedrei Gudaitytei,dalyvaujant prokurorams Editai Naujokaitei, Gediminui Juknai,nuteistajam V. U.,gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės ir nuteistojo V. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

L. K. iš V. U. priteista 4000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. U. nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, 2012 m. kovo 25 d. nukentėjusiajai L. K. prisistatęs VšĮ VUL Santariškių klinikų Antrojo chirurginio skyriaus vedėju ir melagingai žadėdamas galįs tarpininkauti dėl kepenų transplantacijos, reikalingos V. J., ir iš anksto žinodamas, kad pažado neištesės, 2012 m. kovo 25 d. apie 12.00 val. Kalvarijų g. prie pastato Nr. 296, Vilniuje, iš nukentėjusiosios L. K. apgaulės būdu užvaldė 4000 Lt-, kuriuos neva jis turėjo įnešti į Valstybinę ligonių kasą, tačiau pinigų neįnešė, pažado neištesėjo.

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė (toliau prokurorė), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 312 str. 1 d., 313 str., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p., prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį dėl paskirtos bausmės dydžio ir paskirti nuteistajam V. U. 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį prokurorė prašo palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Prokurorė skunde nurodo, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad V. U. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į tai, kad praeityje jis teistas keturis kartus, tarp jų ir už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. Tai rodo, kad išvadų jis nedaro, taisytis nenori. Vadovaujantis šiais motyvais teismas nusprendė, kad nuteistajam tikslinga skirti realią 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės manymu, teismas teisingai ir argumentuotai parinko bausmės rūšį, tačiau, skirdamas V. U. bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., nenurodė, kodėl skiria baudžiamajame įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kurios trukmė artima minimaliai. Lietuvos Respublikos BK 61 str. yra numatyti skiriamos bausmės ir jos dydžio nustatymo pagrindai, kurie įpareigoja teismą nustatyti skirtinos bausmės vidurkį ir, nuo jo skaičiuojant, motyvuotai, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytų bausmės rūšies ir dydžio parinkimo kriterijų visumą, parinkti skiriamos bausmės dydį. Už Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatytą nusikaltimą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų. Taigi šiuo atveju, prokurorės manymu, bausmės vidurkis yra ne mažiau kaip 1 metai ir 7 mėnesiai laisvės atėmimo. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytų kriterijų kontekste V. U. asmenybė vertintina kaip itin neigiama: šį nusikaltimą jis padarė praeityje būdamas teistas, turėdamas neišnykusį teistumą už analogiško nusikaltimo padarymą. Jo padaryta veika pasižymėjo ypatingu cinizmu, nes sunkiai sergančiam V. J. buvo suteikta viltis, kad jis sulauks jam gyvybiškai reikalingos kepenų transplantacijos, o sužinojęs apie apgaulę, minėtas asmuo be abejonės išgyveno didelį nusivylimą ir jautė dideles kančias. V. U. dėl padaryto nusikaltimo visiškai nesigailėjo ir kritiškai nevertino savo poelgio. Padarytos turtinės žalos jis neatlygino. Nusikaltimas baigtas, buvo padarytas tiesiogine tyčia. Teismas nenustatė nei vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Kaip matyti, nėra visiškai jokių motyvų, kurie galėjo leisti nuteistajam V. U. paskirti ženkliai mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė nuteistajam V. U. yra aiškiai per švelni, todėl neteisinga.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. U. apeliaciniu skundu prašo baudžiamąją bylą nagrinėti iš naujo motyvuodamas tuo, kad pirmos instancijos teismo priimtame nuosprendyje nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis V. U. ir gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

V. U. skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, o prokurorės skundas tenkintinas. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo.

Dėl nuteistojo V. U. apeliacinio skundo.

Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 ir 301 straipsnių reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo V. U. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Nors V. U. nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu, tačiau nenurodo, kokios pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės, kokie faktiniai duomenys jas paneigia.

Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Apgaulė, kaip šios nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str., ji turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes. Pabrėžtina, jog pirmos instancijos teismas teisingai konstatavo, jog V. U. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., kuri pasireiškė tuo, kad jis, siekdamas užvaldyti svetimus pinigus, L. K. melagingai prisistatęs Santariškių klinikų Antrojo skyriaus vedėju, pažadėjo tarpininkauti dėl kepenų transplantacijos ir įnešti į Ligonių kasą nukentėjusiosios tuo tikslu jam duotus pinigus, nors pats žinojo, kad tokių pažadų įvykdyti negali ir jų neįvykdys, o pinigus panaudos savo reikmėms tenkinti. Taigi nuteistasis L. K. pateikė melagingus duomenis, kurie ir buvo šiuo atveju pagrindine sąlyga jos apsisprendimui dėl savo pinigų perdavimo V. U.. Taigi užvaldydamas svetimą turtą pastarasis panaudojo apgaulę. Tai patvirtina nukentėjusiosios L. K. nuoseklūs parodymai. L. K. paaiškino, kad V. U. prisistatė, jog yra Santariškių klinikų Antrojo skyriaus vedėjas. Sužinojęs, kad nukentėjusiosios draugui būtina persodinti kepenis, pasakė, jog reikia sumokėti 2000 Lt, kad gauti kepenis. Po kiek laiko jis paprašė 4000 Lt, todėl jie abu nuėjo prie bankomato ir L. K. išėmė 2000 Lt, o jis laukė šalia. Kai L. K. perdavė jam 4000 Lt, V. U. pasakė, kad reikia pinigus įnešti į Ligonių kasas ir pasileido bėgti. Nukentėjusioji pradžioje nieko neįtarė, grįžo namo, skambino V. U., tačiau jo telefonas buvo išjungtas. Pinigų jis jai negrąžino. L. K. parodymus, kad jį savo pinigus prarado apgaulės įtakoje, patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas Santariškių klinikų raštas, jog patikrinus duomenų bazę, nustatyta, kad VšĮ VUL Santariškių klinikose V. U. gydytoju nuo 2000 m. nedirbo (ankstesnis laikotarpis tikrintas nebuvo). Nors pastarasis nukentėjusiajai aiškino, kad pinigus įneš į Valstybinę ligonių kasą, teismui aiškino, kad sumokėjo už V. J. tyrimus, tačiau jokių savo šį aiškinimą patvirtinančių dokumentų nepateikė nei nukentėjusiajai, nei teismui. Šias V. U. nurodytas aplinkybes paneigia minėtas Santariškių klinikų pranešimas, kad jokio raštiško V. U. kreipimosi į įstaigą dėl kepenų transplantacijos Vaidotui J. K. nėra registruota. Transplantacijos išlaidos yra apmokamos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, o asmeniniai mokėjimai nėra numatyti. Taigi pinigus nešti į Ligonių kasą nuteistasis neturėjo jokio pagrindo, o kaip pats patvirtino apeliacinės instancijos posėdyje, juos panaudojo savo poreikiams tenkinti. Šių faktinių duomenų visetui neprieštarauja liudytojo V. J. parodymai. Taigi visi šie faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir patvirtina apylinkės teismo nustatytas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes, kad V. U., turėdamas tikslą įgyti svetimus pinigus, panaudojo apgaulę, ir taip sukčiavimo būdu įgijo L. K. 4000 Lt . Jis veikė tiesiogine tyčia.

Taigi, esant šių įrodymų visetui, apylinkės teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes ir pagrįstai V. U. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo.

Prokurorė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį dėl per švelnios bausmės paskyrimo.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas. Nors teismas teisingai nustatė nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrįstai V. U. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d., tačiau pagal šį baudžiamąjį įstatymą paskyrė netinkamą, aiškiai per švelnią bausmę, todėl nuosprendis keistinas (BPK 328 str.1 d.2 p.)

Bausmė už nusikalstamą veiką skiriama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis Lietuvos Respublikos BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 str. 1 d.). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes. Šias nuostatas teismas pažeidė.

Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sankcijoje numatyti viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Bausmė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka bausmės paskirtį, numatytą Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d.: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, skirdamas bausmę konkrečioje byloje, turi atsižvelgti ne tik į visus įstatyme išvardytus reikalavimus, bet ir įvertinti nusikaltusio asmens asmenines savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos.

Skirdamas bausmę apylinkės teismas konstatavo, kad V. U. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad jis praeityje ne kartą teistas, tame tarpe ir už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str., kas rodo, kad išvadų jis nedaro, taisytis nenori.

Kolegijos manymu, esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d., apylinkės teismas pagrįstai parinko griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nors apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kas pirmiau išdėstyta, tačiau nepakankamai įvertino visas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, nustatydamas šios bausmės trukmę, todėl nepagrįstai V. U. nustatė laisvės atėmimo bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatytai šios bausmės minimaliai ribai. Kolegija sutinka su prokurorės apeliacinio skundo motyvais, jog V. U. charakterizuojamas neigiamai. Nors byloje esantys duomenys patvirtina, jog V. U. nėra baustas administracine tvarka, neįrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro narkologinę įskaitą, tačiau jis nusikaltimą padarė, būdamas praeityje ne kartą nusikaltęs, turėdamas neišnykusį teistumą už sukčiavimą, neteisėtai veikė ir sunkią negalią turinčio asmens atžvilgiu. Jis savo kaltės nepripažino, dėl padaryto nusikaltimo nesigaili ir kritiškai nevertina savo veiksmų, padarytos turtinės žalos neatlygino. Nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia. Tai rodo nuteistojo asmenybės ir jo nusikalstamų veiksmų didesnį pavojingumo visuomenei laipsnį. Esant šių aplinkybių visetui, nesant jo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmė didintina, nustatant ją lygią sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui. Įvertinus visas išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai gali būti pasiekti tik ją V. U. atliekant pataisos namuose, nes, atsižvelgiant į tai, kad jis nusikalto ne pirmą kartą, du kartus bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, tačiau pastarasis išvadų nepadarė ir toliau vykdė nusikaltimus, kritiškai nevertina savo nusikalstamų veiksmų, nesigaili, nėra pagrindo manymui, kad jis daugiau nenusikals. Taigi taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas nėra įstatyminio pagrindo.

Be to atkreiptinas apylinkės teismo dėmesys į tai, kad šiuo nuosprendžiu paskirtoji bausmė nebuvo subendrinta su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Tuo buvo nesilaikyta bausmių, paskirtų pagal kelis nuosprendžius, bendrinimo taisyklių. Prokurorė apeliaciniame skunde neprašo subendrinti pagal kelis nuosprendžius paskirtas bausmes, todėl apeliacinės instancijos teismas, bylą nagrinėdamas apeliacinių skundų ribose, šios klaidos ištaisyti negali. Nežiūrint į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 362 str., keliais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrinti gali paskutinį nuosprendį priėmęs apylinkės teismas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.,

nusprendė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžio dalį, kurioje V. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir jam paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo V. U. sulaikymo, vykdant šį nuosprendį, dienos. Į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. kovo 28 d.

Nuteistojo V. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Regina PocienėTeisėjai Daiva Pranytė-ZalieckienėVladislavas Lenčikas