- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-07
- Bylos Nr.
- P-5-552/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-14071-2012-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- S. V.
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-246/2014 pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo išmokėti kompensacijos, išmokėtos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, indeksuotą dalį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. V. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Kauno rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) išmokėti jam piniginės kompensacijos, išmokėtos už valstybės negrąžinamą bei išperkamą nekilnojamąjį turtą, indeksuotą sumą – 17 519,55 Lt, už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 30 dienos.
Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno rajono valdyba 1999 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 468 atkūrė nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Pareiškėjas tuo metu pasirinko kompensavimo būdą už valstybės išperkamą turtą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn tuščių nenuomojamų pastatų, kadangi Kauno rajono valdybos sprendime nebuvo svarstytas kompensavimo pinigais klausimas. Iki 2008 m. neatsirado tinkamų tuščių nenuomojamų pastatų, todėl pareiškėjas sutiko su atsakovo 2008 m. gruodžio 17 d. pasiūlymu, išdėstytu rašte Nr. 219-3D-3685, ir pasirinko kitą kompensavimo būdą – už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą gauti kompensaciją pinigais. 2008 m. gruodžio 30 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. ĮS-2881 (toliau – ir Įsakymas), kuriuo nusprendė pareiškėjui išmokėti 56 000 Lt kompensaciją. Pareiškėjas nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalimi, už minėtą laikotarpį atsakovas privalėjo kompensacijos sumai taikyti indeksaciją atsižvelgiant į infliacijos rodiklius šalyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo teigimu, pareiškėjas yra praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatytą terminą reikalavimui dėl indeksacijos priteisimo pareikšti. Atsakovas paaiškino, kad, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1456 patvirtinto Atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punktu, priėmė Įsakymą dėl kompensacijos išmokėjimo ir iš karto kreipėsi į pareiškėją su prašymu nurodyti sąskaitą dėl piniginių lėšų pervedimo. Pareiškėjas tokių duomenų nepateikė, todėl kompensacija buvo pervesta į depozitinę sąskaitą. 2010 m. gruodžio 16 d. pareiškėjas pateikė sąskaitos rekvizitus ir 2011 m. sausio 13 d. buvo pervestos lėšos į pareiškėjo nurodytą sąskaitą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu skundą tenkino.
Remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, ABTĮ 13, 20 straipsniais, įvertinęs atsakovo atsakymų į pareiškėjo kreipimąsi dėl kompensacijos išmokos indeksavimo turinį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsnių kontekste, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino skundui paduoti, nes atsakovas pareiškėjui nesudarė objektyvaus pagrindo manyti, jog atsakovas atsisako taikyti Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje. Teismas pažymėjo, kad atsakovas atsiliepime nepagrindė nesutikimo su skundu motyvų už laikotarpį nuo 1999 m. iki 2008 m. (ABTĮ 57 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimą ir darė išvadą, kad, atsakovui priėmus sprendimą, pareiškėjas įgijo savininko teises į 56 000 Lt vertės turtą, taip pat ir atitinkamai teisę į kompensacijos išmokėjimą pagal 1999 m. rinkos kainas. Atsižvelgdamas į Įstatymo 2 straipsnį, 8 straipsnio 2 dalį, Aprašo 12 punktą bei tai, kad kompensacijų už natūra negrąžinamą ir valstybės išperkamą turtą mokėjimo tvarką, dydį ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuojantys teisės aktai buvo ne kartą keičiami, teismas konstatavo, kad, priimdamas Įsakymą, atsakovas privalėjo taikyti Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies ir Aprašo 12 punkto nuostatas. Teismas pažymėjo, kad sprendimo turinys yra iš dalies neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 3, 8 straipsnių reikalavimų, nes nėra pakankamai konkretus ir aiškus, nėra aiškiai išreikštas nuosavybės teisių atkūrimo būdas pareiškėjo atžvilgiu. Aplinkybė, kad kompensacija tiesiogiai paminėta tik Įsakyme, teismo vertinimu, negali būti laikoma pakankamu pagrindu atsisakyti taikyti indeksaciją.
Teismas nurodė, kad atsakovo atstovė patvirtino, jog pareiškėjo pateiktas indeksacijos apskaičiavimas matematiškai yra teisingas ir kitokio dydžio apskaičiavimo nepateikė, todėl teismas neturėjo jokio realaus pagrindo atmesti pareiškėjo pateiktą apskaičiavimą (ABTĮ 57 str.). Darydamas šią išvadą, teismas vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentais, išdėstytais 2010 m. gegužės 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-629/2010 (ABTĮ 13, 20 str.).
Šalies argumentai
Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Pareiškėjas S. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-246/2014 Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą panaikino ir administracinę bylą pagal S. V. skundą nutraukė.
Teisėjų kolegija rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad termino skaičiavimui yra reikšmingos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatos, jog iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).
Teisėjų kolegija rėmėsi Kompensacijų įstatymo 7 straipsnio 1, 2 dalimis, nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra atkurtos Kauno rajono valdybos 1999 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 468. Šiuo įsakymu buvo nustatytas atkūrimo būdas, t. y. atlyginant pinigais už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ĮS-2881 buvo nurodyta išmokėti pareiškėjui 56 000 Lt kompensaciją. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad tokiu būdu 2008 m. gruodžio 30 d. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra buvo užbaigta ir pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į konkretų turtą, t. y. piniginę kompensaciją. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su nuosavybės teisių atkūrimu, turėjo teisę, remdamasis specialiu Įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo skųsti teismui per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos. Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartis patvirtina, kad pareiškėjas šia teise pasinaudojo, skųsdamas Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ĮS-2881 dalį dėl kompensacijos dydžio. Tačiau pareiškėjas nepasinaudojo savo teise skųsti minėtą įsakymą dėl kompensacijos sumos indeksavimo. Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ĮS-2881 nurodžius išmokėti kompensacijos sumą, buvo užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas ir nuo šio sprendimo įteikimo dienos pareiškėjui jis turėjo teisę skųsti minėtą sprendimą dėl kompensavimo sumos indeksavimo už neišmokėtos piniginės kompensacijos laikotarpį. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjas praleido vieno mėnesio terminą skundui paduoti dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ĮS-2881 apskundimo ir prarado teisę reikalauti išmokėti atlyginimo pinigais indeksuotą sumą.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas po priimto Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. ĮS-2881 pripažino pareiškėjo teisę į kompensacijos sumos indeksavimą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo kitaip skaičiuoti skundo padavimo termino eigos pradžios ir ji sietina su pareiškėjo kreipimosi data į Kauno apygardos administracinį teismą.
Paaiškėjus, kad buvo praleistas skundo padavimo administraciniam teismui terminas, o pareiškėjui neprašant termino atnaujinti, teisėjų kolegijos vertinimu, byla nutrauktina (ABTĮ 101 str. 6 p.).
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo S. V. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A261-246/2014. Pareiškėjo vertinimu, teisėjų kolegija pažeidė Konstitucijos 29 straipsnį, nepagrįstai konstatavo, jog Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje savivaldybių administravimo subjektams nustatyta pareiga gali būti nevykdoma, jei subjektas yra teisiškai neišprusęs ir neprašo įstatymo vykdymo per vieną mėnesį. Pareiškėjo manymu, vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Kauno rajono valdyba privalėjo išmokėti 17 519,55 Lt dydžio neišmokėtos kompensacijos indeksuotą sumą už laikotarpį nuo 2000 m. iki 2008 metų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-246/2014.
Vertindama pateiktą pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Šioje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.
Pareiškėjas S. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu turi būti nustatyta trijų sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatytas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taigi, nenustačius bent vienos iš minėtųjų sąlygų, atsižvelgus į tai, kad užbaigtų bylų procesas, kaip minėta anksčiau, gali būti atnaujinamas tik laikantis ABTĮ nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, konkrečios administracinės bylos procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu negalėtų būti atnaujintas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Pažymėtina ir tai, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti grindžiamas bylos proceso šalies siekiu, jog būtų iš naujo atliktas įrodymų vertinimas.
Prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-246/2014 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu pareiškėjas grindžia ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi ir tvirtina, kad Įstatymo reikalavimo įvykdymo terminas nėra pasibaigęs, todėl jis, nepraleisdamas ABTĮ nustatyto termino, kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą įgyvendinti įstatymo reikalavimus. Kaip matyti, pareiškėjas tokią pat poziciją dėl termino skundui pareikšti išdėstė patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 79). Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino konstatavęs, jog ABTĮ 33 straipsnyje numatytas terminas skundui paduoti nėra praleistas, kadangi atsakovo rašto turinys nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, jog atsakovas atsisakė taikyti indeksavimą laikotarpiu nuo 1999 m. iki 2008 metų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-246/2014, dėl kurios pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą, atsakovo Kauno rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o administracinę bylą pagal S. V. skundą nutraukė. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas, nesutikdamas su nuosavybės teisių atkūrimu, turėjo teisę skųsti sprendimą teismui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, tačiau šia teise pasinaudojo tik skųsdamas atsakovo įsakymą dėl kompensacijos dydžio, bet ne dėl kompensacijos sumos indeksavimo, konstatavo, jog pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti.
Iš prašymo atnaujinti procesą matyti, jog pareiškėjas, nors šiame prašyme ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, tačiau iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu aptariamos bylos faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo galimybe kreiptis į teismą ir termino kreiptis į teismą eigos pradžios skaičiavimu, vertinimu ir būtent šiuo aspektu teigia, jog nebuvo praleistas terminas skundui paduoti. Kaip minėta, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų aukščiau įvardytiems proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei leistų nepagrįstai sumenkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo galią. Administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas tik griežtai laikantis įstatymo nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog yra neišvengiama, kad teismo procese šalys turi priešingas nuomones dėl faktų interpretavimo ir materialinės teisės taikymo. Teismai turi įvertinti šiuos argumentus teisingo ir rungtyniško proceso metu (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Kot prieš Rusiją). Tuo atveju, kai prieš paduodant prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą bylos esmė yra išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų, ir nėra nustatyta, kad kuris nors iš šių teismų veikė už savo kompetencijos ribų ar buvo padarytas esminis proceso pažeidimas, faktinių aplinkybių nagrinėjimas iš naujo gali pažeisti teisinio tikrumo principą ir pareiškėjo „teisę į teismą“ (pvz., 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą).
Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodyti argumentai negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Teisėjų kolegija nenustatė akivaizdaus materialinės teisės normos pažeidimo ją taikant. Jeigu procesas byloje būtų atnaujintas, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų anksčiau aptartai Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgiant į teisinio tikrumo, res judicata principus, aptartą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nes pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. V. prašymo atnaujinti procesą netenkinti.
Neatnaujinti proceso administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo išmokėti kompensacijos, išmokėtos už negrąžintą nekilnojamąjį turtą, indeksuotą dalį.
Nutartis neskundžiama.