Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-522-853/2015 pagal L. Ž. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims UAB „General Financing“, VMI prie LR FM, UAB „Admituras“, „Swedbank“, AB, UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, UAB „Arvico“, UAB „Saurida“, antstolei E. M., antstoliui S. D.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Suinteresuotasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informavo teismą, kad 2015-01-27 duomenimis, pareiškėja skolinga valstybės biudžetui 2526,59 Eur sumą. Pagal 2015-01-27 antstolių informacinės sistemos duomenis, L. Ž. atžvilgiu yra užvestos 3 vykdomosios bylos dėl 1436,13 Eur; 1,45 Eur ir 0,58 Eur išieškojimo. Nurodė, jog pareiškėja registruoto jos vardu nekilnojamojo turto neturi. Prašė teismo bylą nagrinėti pagal pateiktus ir ištirtus įrodymus, neprieštaravo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo L. Ž..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė nurodo, kad iš byloje pateiktų pačios pareiškėjos faktinių aplinkybių matyti, kad šiuo metu pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), pati pareiškėja nurodo, kad (duomenys neskelbtini) ji gyvena ir dirba, o iš pateiktų dokumentų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) gyvena laikinai, pareiškėjos darbo sutartis yra neterminuota, turtinių interesų Lietuvos Respublikoje pareiškėja neturi. Dėl šių priežasčių apeliantė mano, kad pareiškėjai nėra taikytinas FABĮ, todėl byla negalėjo būti teisminga Lietuvos Respublikos teismui ir yra nutrauktina (LR CPK 293 str. 1 d. 1 p.). Apeliantė mano, kad byloje buvo pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėja gali tinkamai vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, tačiau sąmoningai to nedaro. Pastebi, kad staiga nemokumą lėmusių priežasčių pas skolininkę neatsirado. Pareiškėja nurodo, kad jos pajamos sudaro 1534,70 EUR, kai pagal banko paskaičiavimus 32518,30 EUR kredito aptarnavimui (t. y. kredito grąžinimui ir palūkanų mokėjimui) bankas reikalauja, kad skolininkė gautų ne mažiau nei 600,00 EUR pajamas. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjos gaunamos pajamos leidžia visiškai nevaržomai per tam tikrą laiką grąžinti 32518,30 EUR skolą kreditoriams. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjai priklauso 2537,00 Lt turtinės ir 20000,00 Lt neturtinės žalos reikalavimo teisė į pareiškėjos skolininką T. G..Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėja iš esmės nurodė tik tas aplinkybes, kurios siejamos tik su pareiškėjos interesais, tačiau pareiškime nebuvo nurodyta, kaip ir iš kokių lėšų bus mažinamas kreditorinis įsiskolinimas ir kaip skolininkė sieks išlaikyti jos ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Teismas tokių aplinkybių netyrė, todėl apeliantė mano, kad teismas nesilaikė FABĮ 1 str. 1 d. numatytos nuostatos, nevertino asmens gebėjimų vykdyti prisiimtas prievoles ir neužtikrino teisingos skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyros.Apeliantė nurodo, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėja yra sąžininga, teismas turėjo taikyti tiek objektyvųjį, tiek ir subjektyvųjį sąžiningumo nustatymo kriterijus, t. y. įvertinti pareiškėjos elgesį, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principų reikalavimus, kiek ji buvo rūpestinga ir atidi, taip pat reikėtų įvertinti jos asmenines savybes bei faktines aplinkybes. Apeliantė atkreipia teismo dėmesį į tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo pateikusi visos informacijos: tiek apie savo darbines ar kitokias pajamas, buvusias iki pareiškimo pateikimo, tiek ir kitas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui, kaip ir kokiomis dalimis vykdė savo kreditorinius įsipareigojimus (per paskutinius trejus metus) iki pareiškimo iškelti bankroto bylą (CPK 178 straipsnis). Nesant šių duomenų, teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjos veiksmai banko atžvilgiu buvo rūpestingi ir sąžiningi. Apeliantė teigia, kad teikdama atsiliepimą pirmos instancijos teismui nurodė, jog bankui įkeistas ir pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis turtas buvo parduotas dar 2012 metais ir nuo to laiko su banku pareiškėja jokių kontaktų nepalaikė ir iš esmės visiškai nesidomėjo savo paskoliniais reikalais. Mano, kad pareiškėjos veiksmai, t. y. visiškas neveikimas, akivaizdžiai parodė skolininkės abejingumą ir nenorą grąžinti skolą, o toks požiūris yra nesąžiningas.Atskirajame skunde nurodoma, kad pareiškėja nepateikė į bylą duomenų, kurie pateisintų jos neveikimą, nes turėdama didelius finansinius įsipareigojimus, ji turėjo ir privalėjo imtis visų įmanomų priemonių, siekdama gauti kaip įmanoma didesnes pajamas. Byloje nėra pateikta duomenų, kad prie pareiškėjos nemokumo fakto prisidėjo nuo jos valios nepriklausančios aplinkybės (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.) ir kad ji dėjo maksimalias pastangas, siekdama sumažinti įsiskolinimus kreditoriams. Apeliantei taip pat kelia abejones teismo aiškinimas dėl pareiškėjos įmonei UAB „Mažeikių švaros centras“ suteiktos paskolos. Mano, kad teismas nevisiškai ir neobjektyviai išanalizavo UAB „Mažeikių švaros centras“ paskolos suteikimo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjos turimų piniginių įsipareigojimų mastą, kuris viršija FABĮ nustatytą 25 MMA dydį, bei įvertinęs pareiškėjos gaunamų pajamų apimtį, tai, kad pareiškėja neturi turto, konstatavo pareiškėjos nemokumą ir iškėlė jai bankroto bylą. Suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB su tokiu pirmos instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka. Atskirasis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, jog pirmos instancijos teismas neįsigilino į faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė visus įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, jog pareiškėja yra nemoki, be to, apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai nelaikė pareiškėjos nesąžininga. Apeliantė teigia, kad byla turėjo būti nutraukta, kadangi pareiškėjai netaikytinas FABĮ, nes pareiškėjos gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini).

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu išspręsti klausimą dėl bylos teismingumo. FABĮ 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinis asmuo pareiškimą iškelti bankroto bylą pateikia vietovės, kurioje yra fizinio asmens gyvenamoji vieta, apylinkės teismui CPK nustatyta tvarka. CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. CK 2.16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens gyvenamoji vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena; asmuo faktiškai gali gyventi keliose gyvenamosiose vietose ir tokiais atvejais vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta; tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis). CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų, tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog nors šiuo metu pareiškėja gyvena ir dirba (duomenys neskelbtini), tačiau byloje nėra duomenų, paneigiančių aplinkybę, kad pareiškėja iki tol gyveno Lietuvos Respublikoje, pareiškėja čia iki šiol yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą, Lietuvos Respublikoje yra visi pareiškėjos kreditoriai ir debitoriai, pati pareiškėja viešai deklaruodama savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta laiko Lietuvos Respubliką. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja išvyko į kitą valstybę siekdama su šia valstybe susieti savo gyvenimą, priešingai, byloje nustatytos aplinkybės leidžia teismui tikėti, kad pareiškėja išvyko siekdama užsidirbti. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konkrečiu atveju pareiškėjos nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Lietuvos Respublika, dėl ko pareiškėja turėjo teisę pasinaudoti FABĮ nuostatomis kreipiantis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinti efektyvų kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka ir tuo pačiu išlaikyti teisingą kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyrą (FABĮ 7 str.). FABĮ 6 str. 1 d. numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 str. 8 d. numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Nors apeliantė ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėja yra nemoki, pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad pareiškėjos L. Ž. pradelsti įsipareigojimai sudaro 32518,30 Eur, ginčo byloje dėl šios sumos nebuvo, todėl akivaizdu, kad pareiškimas atitinka FABĮ 2 str. 2 d. reikalavimus, t. y. pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų suma viršija 25 MMA. Apeliantės teigimu, pareiškėja nėra nemoki, nes jos pajamos jai leidžia atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas su tokia suinteresuoto asmens pozicija nesutinka. Pažymėtina, kad nepaisant to, jog pareiškėjos pajamos siekia 1219,92 Eur atskaičius mokesčius, pareiškėja dirba (duomenys neskelbtini), todėl atitinkamai jos minimalių poreikių tenkinimui tenka didesnė išlaidų suma, kurią laikinai nustatė pirmosios instancijos teismas (858 Eur) ir kurios apeliantė iš esmės neginčija. Be to, byloje nustatyta, kad apeliantė neturi jokio turto, išskyrus debitorinę skolą, kurios iki šiol nepavyko išieškoti, apeliantė nėra vienintelė pareiškėjos kreditorė, todėl teigti, kad pareiškėja yra moki, šiuo konkrečiu atveju nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Kitas apeliantės argumentas, dėl kurio buvo pateiktas atskirasis skundas, yra apeliantės deklaruojamas pareiškėjos nesąžiningumas.

FABĮ 5 str. 8 d. numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu, be kita ko, paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Teismas pažymi, kad fizinio asmens bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, kas lemia rungimosi principo buvimą tokio pobūdžio bylose bei kiekvienos iš šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 12 str.). Pažymėtina, kad civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją (CK 1.5 str.), todėl šalis, kuri teigia, kad kita šalis yra nesąžininga, privalo tai įrodyti.

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-65/2015).

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie pareiškėjos sąžiningumą, nevertino aplinkybės, kad nuo 2012 m., kai iš varžytinių buvo parduotas apeliantei įkeistas pareiškėjos nekilnojamasis turtas – butas, pareiškėja su banku jokių kontaktų nepalaikė, nesidomėjo savo paskoliniais reikalais, be to, apeliantės teigimu, pareiškėja, nepateikusi duomenų apie jos buvusias pajamas iki šio pareiškimo pateikimo, nebuvo rūpestinga ir sąžininga. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad šioje bankroto stadijoje nėra akivaizdžių pareiškėjos galimą nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog bankrutavus įmonei, kurioje būdama vienintele akcininke direktore dirbo L. Ž., ji neteko darbo, vėliau neteko ir nekilnojamojo turto, kuris buvo įkeistas bankui, todėl buvo priversta išvažiuoti dirbti į kitą valstybę. Teismo vertinimu, šioje byloje negalima konstatuoti pareiškėjos nesąžiningumo, kadangi siekdama atkurti savo mokumą pareiškėja per pakankamai protingą laiko tarpą (iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad nuo buto pardavimo iš varžytinių praėjo metai laiko) susirado darbą užsienio valstybėje, neslepia savo pajamų, iš kurių, tikėtina bus galima tenkinti kreditorių reikalavimus pagal patvirtintą planą, ir siekia atsiskaityti su kreditoriais. Nors apeliantė teigia, kad teismas nevertino pareiškėjos sąžiningumo dėl apeliantės suteiktos paskolos panaudojimo tikslų, vien ta aplinkybė, kad paskola galimai buvo panaudota ne pagal tikrąjį tikslą nereiškia, kad pareiškėja ėmė paskolą nesitikėdama jos grąžinti, klaidindama apeliantę ar pan. Priešingai, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad UAB „Mažeikių švaros centras“ bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu, bankroto byloje nebuvo įrodinėjami pareiškėjos neteisėti veiksmai, todėl labiau tikėtina, kad pareiškėja, siekdama tęsti įmonės veiklą, atkurti jos mokumą, tikėdamasi gauti pajamų, elgėsi ne nesąžiningai, bet neapdairiai, kas tiesiogiai ar netiesiogiai lėmė jos nemokumą.

Be to, kaip jau minėta fizinių asmenų bankroto paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka, todėl kreditoriai turėtų būti suinteresuoti, kad asmuo, prižiūrint bankroto administratoriui ir kreditoriams, siektų atkurti savo mokumą įstatymo nustatyta tvarka. Kreditoriai dalyvauja plano patvirtinimo procese ir jiems ar teismui nepritarus parengtam planui, ar pareiškėjai per nustatytą terminą neparengus tokio plano, taip pat neįgyvendinant plane numatytų priemonių, gali būti inicijuotas bankroto bylos nutraukimas (FABĮ 10 str. 1 d. 1, 2 p., 2 d.). Be to, kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo ir tuo atveju, kai iškeltoje bankroto byloje nustatomas ir įrodomas asmens nesąžiningumas (FABĮ 24 str. 9 p.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad suinteresuoto asmens argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjos nemokumo ir sąžiningumo, o bankroto bylos iškėlimas yra galimybė užtikrinti tiek pareiškėjos, tiek jos kreditorių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, tinkamai taikė fizinio asmens bankrotą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Dėl to suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.