Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė. R. Ž., pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką numatytą BK 287 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 1 (vienų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos manuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 16 d., 22:39:33 val. ir 22:43:04 val. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio IMEI: (duomenys neskelbtini), abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini), esančioje sodyboje, paskambino į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), kur, pagal iš anksto suplanuotą darbo grafiką, vykdė tarnybą sargyboje „Užkardos pamainos vyresnysis“ specialistas I. J., su kuriuo R. Ž. nepagarbiai, pakeltu tonu kalbėjo telefonu, reikalaudamas nuo kelio (duomenys neskelbtini), patraukti „gaidžius“ (tarnybinį automobilį), nes jam trukdo pravažiuoti, priešingu atveju taranuos tarnybinį automobilį, t. y. panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo atlikti veiksmus jo naudai, o paprašius, kad skambinantis asmuo prisistatytų, R. Ž. pradėjo grasinti (duomenys neskelbtini) rinktinės Sargybų skyriaus specialistui I. J.: „aš su tavimi susidorosiu, užversiu, palauksiu prie namų, žinau kur gyveni“, „ką gaidį, negirdi, namo gyvas negrįši“, t. y. tiesiogiai grasino nužudyti žmogų ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad Neabejotinai nustatyta, kad kaltinamasis R. Ž., skambindamas į Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) bei reikalaudamas patraukti nuo kelio pasienio policijos tarnybinį automobilį, žinojo ir suprato, kad nukentėjusysis yra policijos pareigūnas, žinojo jo darbo vietą. Teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad pareigūnas patyrė psichinę privartą, buvo priverstas nerimauti, nesijausti saugiai. Kaltinamasis tai darė sąmoningai tyčia ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Kaltinamasis R. Ž. skambindamas nukentėjusiajam, kaip policijos pareigūnui, reikalaudamas su grasinimais nuo kelio (duomenys neskelbtini), patraukti tarnybinį automobilį, priešingu atveju grasindamas taranuoti tarnybinį automobilį, reikalavo policijos pareigūno I. J. atlikti neteisėtus veiksmus. Teismas padarė išvadą, kad šie jo veiksmais yra dalis bendros psichinės prievartos, todėl kaltinamojo veiksmai kvalifikuotini kaip idealioji BK 145 straipsnio 1 dalies, 287 straipsnio 1 dalies sutaptis.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. Ž. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nurodoma, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismas nagrinėdamas bylą padarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. R. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nuteisdamas jį pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 287 straipsnio 1 dalį pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Skunde pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindžiančiais įrodymais, o viso abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas jo kaltę nustatė remdamasis vien prielaidomis ir abejonėmis, nes jokių nenuginčijamų duomenų dėl jo nusikalstamos veikos byloje nėra. Nuteistasis atkreipia dėmesį į liudytojo R. I. parodymus, kuris teisme patvirtino, kad skambino A. L. ir su nuteistuoju nesitarė ką kalbėti bei nesakė su kuo kalba, o tik baigęs kalbėti pasakė, kad kalbėjo telefonu su Kudirkos Naumiesčio užkarda. Nurodo, kad būdamas šalia su R. I. girdėjo necenzūrinius žodžius ir manė, kad jis ginčijasi su kokiu nors pažįstamu. Nurodo, kad byloje nėra jokio patvirtinimo, kad skambino R. Ž., nebuvo atlikta balso ekspertizė. Skunde teigia, kad būdamas šalia A. L. jis pasakė kelis necenzūrinius žodžius, nes nežinojo kam jis skambina, tačiau tai nėra pagrindas jį nuteisti. Nuteistojo nuomone teismas padarė teisiškai nepagrįstas išvadas.Skunde nuteistasis nurodo, kad 2016 m. gegužės 16 d. kratos protokolu paimti daiktai yra A. L., nes jis pas R. Ž. gyveno daugiau nei mėnesį ir išvykdamas gyventi į Kauną, paliko pas jį visus daiktus. Aplinkybę, kad A. L. gyveno pas jį gali patvirtinti kaimynai, tėvai. R. Ž. nuomone, apylinkės teismas neišdėstė visų ištirtų įrodymų, nesujungė jų į loginę grandinę ir nevertino įrodymų visumos. Nuteistasis skunde daro išvadą, kad apylinkės teismas tinkamai neįvertinęs įrodymų, nesivadovavo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl neteisingai ir nepagrįstai pripažino jį kaltu padarius nusikaltimus numatytus BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 287 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka konstatuoja, jog Vilkaviškio rajono apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Konstatuotina, kad teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo išvada, kad R. Ž. veiksmai kvalifikuotini kaip idealioji BK 145 straipsnio 1 dalies ir 287 straipsnio 1 dalies sutaptis.Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad R. Ž. 2016 m. balandžio 16 d., 22:39:33 val. ir 22:43:04 val. iš mobiliojo ryšio telefono, kurio IMEI: (duomenys neskelbtini), abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas (duomenys neskelbtini), esančioje sodyboje, paskambino į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) rinktinės (duomenys neskelbtini) užkardos tarnybinį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), kur, pagal iš anksto suplanuotą darbo grafiką, vykdė tarnybą sargyboje „Užkardos pamainos vyresnysis“ specialistas I. J., su kuriuo R. Ž. nepagarbiai, pakeltu tonu kalbėjo telefonu, reikalaudamas nuo kelio (duomenys neskelbtini), patraukti „gaidžius“ (tarnybinį automobilį), nes jam trukdo pravažiuoti, priešingu atveju taranuos tarnybinį automobilį, t. y. panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo atlikti veiksmus jo naudai, o paprašius, kad skambinantis asmuo prisistatytų, R. Ž. pradėjo grasinti (duomenys neskelbtini) rinktinės Sargybų skyriaus specialistui I. J.: „aš su tavimi susidorosiu, užversiu, palauksiu prie namų, žinau kur gyveni“, „ką gaidį negirdi, namo gyvas negrįši“, t. y. tiesiogiai grasino nužudyti žmogų ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.BK 287 straipsnyje numatyta atsakomybė už grasinimą valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šio straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad atsako tas, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Nusikaltimo, numatyto BK 287 straipsnio 1 dalyje sudėtis yra formali: nusikaltimas yra baigtas nuo psichinės prievartos panaudojimo, reikalaujant atlikti veiksmus kaltininko naudai momento. Priešingai, negu savo skunde teigia nuteistasis, aprašytos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės yra pakankamai konkrečios bei aiškios, iš jų galima spręsti apie BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apkaltinamajame nuosprendyje darant išvadas apie objektyviųjų ir subjektyviųjų R. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių buvimą, be kita ko, atskleistas psichinės prievartos – grasinimų susidoroti su valstybės sienos pareigūnu – turinys, jų akivaizdumas, paties pareigūno grėsmės suvokimas bei jo atitinkamas elgesys. Nustatyta, kad iš nukentėjusiojo pareigūno I. J. nurodyto pokalbio su R. Ž. turinio ir visumos seka, kad kaltinamasis be įžeidimų, išsakė grasinimą jį nužudyti, sužaloti, reikalavo jo naudai atlikti veiksmus. Aplinkybę, kad R. Ž. išsakyti grasinimai buvo suprasti kaip tiesioginė grėsmė, patvirtina tai, kad pareigūnas I. J. žino nuteistojo kriminalinę praeitį. Nustatyta, kad R. Ž. grasindamas pareigūnui susidoroti, reikalavo jo naudai atlikti veiksmus, t. y. nuo kelio patraukti tarnybinį automobilį.Nuteistasis skunde teigia, kad ne jis skambino pareigūnui, o su juo kartu pas R. I. sodyboje buvęs A. L.. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs surinktus įrodymus, konstatuoja, kad R. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą numatytą BK 287 straipsnio 1 dalyje, visiškai įrodyta, o nuteistojo keliama versija, kad su pareigūnu telefonu kalbėjo ir jam grasino A. L., laikoma jo gynybine pozicija. Pirmos instancijos teismas pagrįstai R. I. parodymus vertino kritiškai, nes jie prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir yra paneigti kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Byloje esantis asmens parodymų atpažinti pagal kitus jutimo organais suvokiamus požymius protokolas patvirtina, kad byloje buvo atlikta balso atpažinimo procedūra, kurios metu pareigūnas I. J. iš kelių dalyvavusių atpažinimo procedūroje asmenų atpažino, kad jam skambino, būtent, R. Ž. (1 t., b.l. 31-34), todėl nuteistasis neteisus skunde teigdamas, kad nebuvo atlikta balso atpažinimo ekspertizė. R. Ž. skunde įtikinėja teismą, kad A. L. pas jį gyveno, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti šią aplinkybę. Tokios aplinkybės taip pat nepatvirtino ir kartu gyvenanti R. Ž. motina V. Ž.. Nuteistojo motina V. Ž., apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu paneigė nuteistojo R. Ž. skunde keliamą versiją, kad visi telefonai paimti 2017 m. gegužės 10 d. kratos metu, tame tarpe ir cigaretės „West Silver“ priklauso A. L.. Liudytoja nurodė, kad visi kratos metu paimti telefonai ir cigaretės priklauso jos sūnui R. Ž., išskyrus telefoną „Ferari“, kuris priklauso jai (1 t., b. l. 86-88). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto teiginiai, susiję su netinkamu įrodymų vertinimu, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, atmetami kaip nepagrįsti, nes byloje surinkta pakankamai įrodymų, kurie nekelia jokių abejonių ir patvirtina R. Ž. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 287 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad jeigu nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Nagrinėjimo teisme dalyvių pozicija dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privaloma. Taigi konstatuoti, kad R. Ž. veikoje nėra BK 287 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių ir šiuo pagrindu jį išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija, neturi jokio pagrindo. Pagal byloje nustatytas ir apkaltinamajame nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes R. Ž. veika pagal BK 287 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Dėl nusikalstamų veikų sutapties

Skundžiamame nuosprendyje nuteistojo R. Ž. veiksmai dėl reikalavimo iš valstybės tarnautojo atlikti veiksmus jo naudai panaudojant psichinę prievartą, buvo kvalifikuoti kaip idealioji nusikaltimų, numatytų BK 287 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, sutaptis. Teisėjų kolegijos nuomone, toks nuteistojo veiksmų teisinis įvertinimas nėra teisingas.Kaip minėta pagal BK 287 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas panaudodamas psichinę prievartą reikalavo iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai reiškiasi: veika – reikalavimu iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų naudai bei būdu – panaudojant psichinę prievartą.BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar gali būti sunkiai sutrikdyta jo sveikata. Grasinimas gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai.Taigi abi aukščiau aptartos nusikalstamos veikos objektyviai pasireiškia grasinimais panaudoti fizinį smurtą, siekiant paveikti asmens psichiką. Kaip jau buvo minėta, nuteistojo neteisėtus veiksmus - žodžiu išreikštus grasinimus panaudoti fizinį smurtą, verčiant nukentėjusįjį atlikti veiksmus, apylinkės teismas kvalifikavo kaip nusikaltimų numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 287 straipsnio 1 dalies sutaptį. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra ne idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o bendrosios ir specialiosios normos konkurencija. Iš BK 287 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, kad ši norma specialioji ir ji skirta asmeniui turinčiam tam tikrus įgalinamus (valstybės tarnautojui). Iš pareikšto kaltinimo ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad BK 287 straipsnio 1 dalis R. Ž. inkriminuota pagal epizodą, kuriame R. Ž. paskambinę užkardos pamainos vyresniajam specialistui I. J. reikalavo nuo kelio patraukti tarnybinį automobilį, nes jam trukdo pravažiuoti, priešingu atveju grasino taranuoti tarnybinį automobilį. BK 145 straipsnio 1 dalis inkriminuota dėl to, kad pareigūnui paprašius, kad skambinantis asmuo prisistatytų, R. Ž. pradėjo grasinti Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus specialistui I. J., kad jis su pareigūnu susidoros, „užvers“, palauks prie namų, žino kur gyvena, grasino, kad namo gyvas negrįš. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes grasinimas taranuoti tarnybinį automobilį ir grasinimas susidoroti susijęs su nuteistojo reikalavimu pareigūnui, kad šis atliktų veiksmus jo baudai, t. y. patrauktų tarnybinį automobilį. Pagrindinė šios normos saugoma vertybė yra normali valstybės tarnautojų ir viešojo administravimo subjektų veikla. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia kaltininko neteisėtu reikalavimu iš valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens atlikti veiksmus ar nuo jų susilaikyti kaltininko ar kitų asmenų naudai bei psichinės prievartos panaudojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2013). Todėl esant specialiajai normai veika pagal bendrąją normą veika nekvalifikuojama ir toks kvalifikavimas laikytinas pertekliniu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-194/2013, 2K-531/2011, Nr. 2K-138-976/2015). Atsižvelgiant į tai Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendis keistinas, panaikinant nuosprendžio dalį dėl R. Ž. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių ir R. Ž. šioje dalyje išteisinamas. Už BK 287 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą apylinkės teismas skyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas patikrinęs bausmės skyrimo pagrindus nustatė, kad vienerių metų laisvės atėmimo bausmė R. Ž. paskirta teisingai. Vertintina tai, kad nenustatyta R. Ž. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, todėl vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra adekvati ir proporcinga padarytam nusikaltimui.Dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendis keistinas.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo R. Ž. skundą tenkinti iš dalies. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje R. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir nuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių subendrinimo.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.