- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-24
- Bylos Nr.
- 2A-674-440/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-473-3-00218-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Laisvė Aleknavičienė, Vilija Valantienė (pran.)
- Ieškovas
- B. J.
- Atsakovas
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
- 11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.9.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Laisvės Aleknavičienės, Danutės Burbulienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės B. J. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-440-304/2014 m. pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini)pagrindinei mokyklai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką, išmokos priteisimą ir neturinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė B. J. kreipėsi su ieškiniu į Telšių rajono apylinkės teismą, prašydama pripažinti 2014-01-06 (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos direktoriaus įsakymą Nr. P-1 neteisėtu, priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas, priteisti iš atsakovės 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2014 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. P-1 yra neteisėtas, nes netinkamai nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą ( toliau LR DK ) 129 straipsnio 2 dalį, o nutraukiant darbo sutartį pagal LR DK 129 straipsnio 1 dalį darbdavys turėjo įrodyti svarbias priežastis. 2013-02-20 įspėjime nenurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės. Ji išdirbo 19 metų, nuolat kėlė kvalifikaciją, jai suteikta pradinių klasių vyresniojo mokytojo kvalifikacijos kategorija, 2012 m. išorinio vertinimo ataskaitoje jos veikloje nenustatyta pažeidimų, ji skatinta, darbo drausmės pažeidimų neturėjo, todėl turėjo pirmenybės teisę likti darbe. Darbdavys pažeidė LR DK 93-95 straipsnių nuostatas dėl darbo sutarties sudarymo. Dėl netikėto ir neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė stresą, dvasinių išgyvenimų, nervinę įtampą.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad 2010 metais Telšių r. savivaldybėje prasidėjo mokyklų tinklo pertvarka. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011-03-24 sprendimu Nr. T1-119 „Dėl (duomenys neskelbtini)vidurinės mokyklos vidaus struktūros pertvarkymo“ nutrauktas vidurinio ugdymo programos vykdymas ir pakeistas mokyklos tipas. Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus, nuo 2013-09-01 (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo nutrauktas pradinio ugdymo vykdymas, šis faktas yra susijęs su struktūriniais pertvarkymais (duomenys neskelbtini)vidurinėje mokykloje. 2013-02-20 įspėjimas dėl atleidimo yra teisėtas, nes tinkamai buvo vadovautasi LR DK 129 straipsnio 2 dalimi „dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių“, nes mokinių skaičiaus mažėjimas, įtakojęs pradinio ugdymo programos nebevykdymą yra pakankamai svari priežastis darbuotojo atleidimui iš darbo, tą patvirtino Darbo ginčų komisija 2013-05-23 sprendimu Nr. DGKS-1699. Atsakovė nurodė, kad vadovaujantis (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos Kolektyvinės darbo sutarties 26 punktu, skirstant pedagoginį krūvį yra laikomasi klasių perimamumo. Mokytoja E. M. 2012-2013 m. mokslo metais dirbo su trečios klasės mokiniais, kurie ugdosi ketvirtoje klasėje. Mokykloje B. J. ir E. M. nepertraukiamas darbo stažas darbovietėje buvo vienodas. Ieškovė neturėjo pirmumo teisės likti darbe, priešingai E. M. turėjo pirmumo teisę likti darbe. E. M. slaugė mamą, vėliau teismo nutartimi buvo paskirta jos rūpintoja. Ieškovei, iki ji buvo profesinės sąjungos renkamu organu, du kartus buvo taikyta pirmumo teisė, nuo 2012 m. ji nebeteko pirmumo teisės likti darbe. Ieškovė į darbą buvo priimta 1995-09-01 direktoriaus įsakymu Nr. 21-K, darbo santykiai buvo reguliuojami direktoriaus įsakymais, kas neprieštarauja teisės normoms. Ieškovei nebuvo pasiūlytas kitas darbas, nes įspėjimo dėl atleidimo iš darbo metu ir atleidimo iš darbo metu mokykloje laisvų darbo vietų nebuvo. Ieškovės nedarbingumo metu buvo priimti nauji darbuotojai sezoniniam darbui baseine, darbuotojai mokytojų, turinčių nedarbingumo pažymas vadavimui. B. J. aplinkybės, kad ji gali būti atleista iš darbo nebuvo netikėtos, 2008 m. jai buvo taikyta pirmumo teisė, nes ji priklausė profesinės sąjungos renkamiems organams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2014-04-09 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad darbdavys (duomenys neskelbtini) pagrindinė mokykla savo iniciatyva nesant darbuotojo kaltės direktorės 2014-01-06 įsakymu Nr. SR – 48 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ nuo 2014-04-06 B. J. atleido iš pradinių klasių mokytojos pareigų LR DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, teisėtai. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovė B. J. turėtų LR DK 131-135 straipsniuose suteikiamas papildomas garantijas, apribojančias atsakovo teisę atleisti ieškovę iš darbo darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos direktorės 2013-02-20 įspėjimu Nr. SR-48 nurodyta, kad dėl mažėjančio mokinių ir klasių komplektų skaičiaus nuo 2013-06-20 mokytoja B. J. bus atleista pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį. Įsakyme taip pat nurodyta, kad kito darbo darbdavys pasiūlyti negali, nes laisvų darbo vietų įstaigoje nėra. Be to nurodyta ir tai, kad naujo darbo paieškoms skiriamas laikas 2013 m. birželio 10-19 dienos. Teismas vertino ar atleidimo iš darbo pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį pagrindu konkretus atvejis pripažintinas ypatingu atveju, kai darbuotojo atleidimui realiai egzistuoja tokios svarbios priežastys, dėl kurių neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai. Teismas padarė išvadą, kad sumažėjus vaikų skaičiui pradinėse klasėse, ne dėl darbdavio kaltės, dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas šio darbuotojo darbo funkcijų vykdymas. Šio darbuotojo perkelti į kitą darbą nebuvo galimybės, nes buvo atleista 17 darbuotojų. Daugumos darbuotojų atleidimo priežastys, sumažėjęs mokinių skaičius ir po mokyklos reorganizacijos sumažėjęs darbo krūvis, klasių skaičius. Dėl darbo vietų mažėjimo atsakovė neturėjo galimybės pasiūlyti ieškovei kitą darbo vietą, nes ieškovės atleidimo iš darbo dieną laisvų darbo vietų nebuvo, todėl darbdavys neturi pareigos laikyti darbuotojo du ar daugiau mėnesių darbovietėje neapibrėžtose pareigose, tikintis, kad gal būt atsiras kita darbo vieta, nes tai prieštarauja teisinio apibrėžtumo principui, tiek vienos, tiek kitos šalies atžvilgiu. Atleidus ieškovę iš darbo, į jos dirbtą ir darbdavio panaikintą darbo vietą nebuvo priimta nuolatinių darbuotojų, ieškovės užimtas etatas nebuvo atkurtas. Susidarius tokiai padėčiai, darbdavys pagrįstai turėjo pradėti darbuotojo atleidimo procedūrą LR DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Iš byloje esančių Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-03-21 sprendimo Nr. TI – 139 „Dėl 2013-2014 mokslo metų klasių (grupių) skaičiaus ir mokinių skaičiaus vidurkio klasėse (grupėse) Telšių rajono savivaldybės švietimo įstaigose tvirtinimo“ suteikė teisėtą pagrindą įstaigos vadovui mažinti darbo vietas. Ieškovei B. J. įspėjimas apie galimą darbo sutarties nutraukimą įteiktas pasirašytinai nepažeidžiant LR DK 130 straipsnyje numatytų procedūrų, neviršijant LR DK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto keturių mėnesių termino prieš atleidžiant iš darbo. Ieškovės teigimu jai įspėjimas įteiktas anksčiau nei Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-03-21 priimtas sprendimas Nr. TI – 13. Teismo vertinimu tai formalus požiūris į susidariusią padėtį. Akivaizdu, kad apie vaikų skaičiaus sumažėjimą mokykloje buvo aišku ne tik darbdaviui, bet ir (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos mokytojams. Teismas nustatė, kad atsakovas ieškovei nesiūlė darbo neturėdamas jos išsilavinimui tinkamo. Nors bandė susisiekti su ieškove jos nedarbingumo metu ir siūlyti kitose mokslo įstaigose atsirandantį darbą, ar (duomenys neskelbtini) mokykloje sezoninį darbą baseine bei mokytojų, turinčių nedarbingumo pažymas, vadavimui, bet ieškovė į telefono skambučius neatsiliepdavo. To ir pati ieškovė teismo posėdyje nepaneigė. Pati nesidomėjo ir neieškojo galimybių įsidarbinti mokyklose į minėtas darbo vietas, kurios ieškovės nedarbingumo metu buvo užpildytos kitų, tokią padėtį turinčių darbuotojų. Teismas įvertinęs faktines aplinkybes padarė išvadą, kad mokyklos struktūros pertvarkymas, kuriuo atsakovė grindė ieškovės atleidimą, buvo realus. Ieškovė neturėjo pirmumo teisės likti dirbti, atsakovė teisėtai ieškovę atleido iš darbo pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pasibaigus įspėjimo terminui), laikantis DK 129 straipsnio, 130 straipsnio, 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies įspėjimo ir atleidimo iš darbo procedūrų. Atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestas ir išvestinis reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė B. J. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškinį pilna apimtimi bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Su teismo sprendimu nesutinka visiškai dėl sekančių priežasčių. Įsakyme nurodomas atleidimo pagrindas LR DK 129 straipsnio 2 dalis, kuris numato, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai. Iš šio teisinio pagrindo net neaišku ar nutraukta darbo sutartis dėl aplinkybių, susijusių su jos kaip darbuotojos kvalifikacija, ar dėl ekonominių, technologinių priežasčių. Sprendžiant jau vien tik iš teisinio pagrindo yra aišku, kad netinkamai taikoma teisės norma, nes atleidimo pagrindas gali būti nustatomas pagal LR DK 129 straipsnio 1 dalį, o ne pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį. Netinkamas teisės normų taikymas, nurodant netinkamą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, yra teisinis pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau teismas šio motyvo net neanalizavo, nevertino ir nepasisakė. Įspėjime ir įsakyme neatsispindi teisinis pagrindas klasių sumažinimui, nežinomi kriterijai, kuriais vadovaujantis būtent ji yra atleista iš darbo, galimai pats įspėjimas buvo nepagrįstas. Šiuos įrodymus turi pateikti atsakovas.
2. Viena iš privalomųjų sąlygų atleisti darbuotoją pagal LR DK 129 straipsnį yra galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą nebuvimas. Faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, yra vienas iš juridinių faktų, sudarančių neterminuotos darbo sutarties nutraukimo pagal LR DK 129 straipsnį pagrindą. Nesant šio juridinio fakto, darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutartį pagal LR DK 129 straipsnį. Ji yra išdirbusi 19 metų, todėl pagal LR DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas turėjo pirmenybės teisę likti darbe. Sutinka su teismo nuostata, kad atsakovė ieškovei nesiūlė darbo neturėdama jos išsilavinimui tinkamo darbo. Jau vien šiuo pagrindu teismas turėjo panaikinti atsakovės įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Atsakovės atstovė patvirtino teisme, kad buvo atsiradusių galimybių įdarbinti ją kitose pareigose (sezoninį darbą baseine bei mokytojų, turinčių nedarbingumo pažymas, vadavimui), tačiau motyvavo tuo, kad su ja nesusisiekė, nes neprisiskambino. Darbdavys turi imtis visų priemonių kito darbo suteikimui, reikalui esant turėjo kreiptis į ją raštu, jeigu susidarė tokia situacija, kad telefonu nesusisiekė, tačiau savo pareigos neįvykdė, o taip pat nepagrindė įrodymais ir aplinkybių, kad bandė susisiekti su ja dėl naujo darbo pasiūlymo.
3. Nemotyvuodamas arba nepakankamai detaliai motyvuodamas sprendimą, teismas ginčo iš esmės neišsprendžia, t. y. neįvykdo teisingumo, taip pat pažeidžia ir privatų ginčo šalių interesą sulaukti pagrįsto ir teisėto ginčo išsprendimo. Kartu teismas neįvykdo LR CPK 265 straipsnyje ir 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Mano, kad teismas netinkamai taikė teisės normas, iškraipė faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė (duomenys neskelbtini)pagrindinė mokykla prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais atsakovė nesutinka. Įspėjimo dėl atleidimo iš darbo bei atleidimo iš darbo metu mokykloje laisvų darbo vietų nebuvo. Visą atleidimo iš darbo laikotarpį ieškovė vengė bendrauti su darbdaviu. Turėdama nedarbingumo pažymą ne visada atlikdavo pareigą pranešti apie pažymos pratęsimą ar nutraukimą. Su asmeniu, pildančiu darbo apskaitos žiniaraštį, tiesiogine vadove, skyriaus vedėja nebendraudavo. Pasitaikydavo atvejų, kad neatsiliepdavo į skambučius. Duomenis apie B. J. nedarbingumą mokyklai teikdavo centralizuotos buhalterijos darbuotoja. Ieškovei, turinčiai 19 m. darbo stažą mokykloje, buvo žinoma, kad mokyklos baseinas pradeda veiklą spalio mėnesį, nuo 2013-10-01 iki 2014-05-21. 2013-10-01 priimant darbuotojus sezoniniam darbui, B. J. turėjo nedarbingumo pažymą. Pokalbių su darbdaviu metu ieškovė niekada nebuvo pareiškusi pageidavimo dirbti baseine. Priešingai, dar 2008 m., kada ieškovei pirmą kartą buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo, B. J. raštu buvo informavusi darbdavį, kad nesutiks dirbti mažiau apmokamo darbo. 2013-02-20 gavusi įspėjimą dėl atleidimo iš darbo, B. J. toliau laikėsi šios nuostatos ir atkakliai bei nepagrįstai siekė kito darbuotojo atleidimo.
Motyvuojamoji dalis
I. A. instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau tekste LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pagrįstumo, teisėtumo.
Bylos duomenimis ieškovė B. J. (duomenys neskelbtini)vidurinėje mokykloje priimta dirbti pradinių klasių mokytoja 1995-09-01 įsakymu Nr. 21-K, 24-K ( 12, 61,62 b.l.). su B. J. darbo sutartis nebuvo sudaryta. (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos direktorės 2013-02-20 įspėjimu Nr. SR-48 ieškovė įspėta, kad dėl mažėjančio mokinių ir klasių komplektų skaičiaus nuo 2013-06-20 ji bus atleista pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį ( b.l. 10). (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos direktorės 2014-01-06 įsakymu Nr. SR – 48 „ Dėl darbo sutarties nutraukimo“ ieškovė nuo 2014-01-06 atleidžiama iš pradinių klasių mokytojos pareigų Lietuvos Respublikos DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Įsakyme nurodyta išmokėti penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką už nepertraukiamą darbo stažą darbovietėje. Nurodant, kad išeitinė kompensacija bus mokama praėjus vienam mėnesiui nuo atleidimo dienos kas mėnesį lygiomis dalimis. Nurodyta dėl išmokos už nepanaudotas kasmetines atostogas už 18,72 kalendorines dienas išmokėjimo ( b.l. 11). Ieškovė reikšdama ieškinį pateikė duomenis dėl kvalifikacijos, 1990-07-12 Šiaulių pedagoginio instituto diplomą, kad yra įgijusi pradinio mokymo specialybę, 1996-09-26 pažymėjimą, kad suteikta pradinių klasių vyresniojo mokytojo kvalifikacijos kategorija, 2012-05-7-11 d. (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos išorinio vertinimo ataskaitą, 2012-06-07 padėką, duomenis apie dalyvavimą kvalifikacijos tobulinimo kursuose, metodinėje veikloje, seminaruose ( 13-53 b.l.).
2014-01-13 rašte nurodoma, kad darbo sutartis su ieškove nebuvo sudaryta. 2010 metais Telšių r. savivaldybėje prasidėjo mokyklų tinklo pertvarka. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011-03-24 sprendimu Nr. T1-119 „Dėl (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos vidaus struktūros pertvarkymo“ nutrauktas vidurinio ugdymo programos vykdymas ir pakeistas mokyklos tipas. Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus, nuo 2013-09-01 (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo nutrauktas pradinio ugdymo vykdymas. (duomenys neskelbtini) pagrindinėje mokykloje ir (duomenys neskelbtini) skyriuje dirbo devynios pradinių klasių mokytojos. Iš jų septynios turėjo mokytojo metodininko kvalifikaciją, dvi, t.y. B. J. ir E. M. turėjo vyresniojo mokytojo kvalifikaciją. Mokytoja B. J. dirbo (duomenys neskelbtini) skyriaus jungtinėje 3-4 klasėse. 2013 metų pavasarį, išėjus šešiems ketvirtokams, liko keturi 3-osios klasės mokiniai. Dviejų būsimų pirmokų tėvai į jungtinę klasę leisti vaikų nesutiko, todėl Telšių rajono savivaldybės 2013-03-21 sprendimu Nr. T1-139 „Dėl 2013-2014 metų klasių (grupių) skaičiaus ir mokinių skaičiaus vidurkio klasėse (grupėse) Telšių rajono savivaldybės švietimo įstaigose patvirtinimo“ (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriuje neliko pradinių klasių komplekto, šiuo pagrindu B. J. įteiktas įspėjimas Nr. SR-48 apie darbo sutarties nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį.
Telšių rajono savivaldybės taryba 2011-03-24 priėmė sprendimą Nr. T1-119 „Dėl (duomenys neskelbtini)vidurinės mokyklos vidaus struktūros pertvarkymo“ nutraukti vidurinio ugdymo programos vykdymą ir pakeisti mokyklos tipą –(duomenys neskelbtini)pagrindinė mokykla ( 6 0 b.l.). Telšių rajono savivaldybės taryba 2013-03-21 priėmė sprendimą Nr. T1-139 „Dėl 2013-2014 metų klasių (grupių) skaičiaus ir mokinių skaičiaus vidurkio klasėse (grupėse) Telšių rajono savivaldybės švietimo įstaigose patvirtinimo“ iš kurio matyti, kad (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos (duomenys neskelbtini) skyriuje neliko pradinių klasių komplekto ( b.l. 64). Bylos duomenimis ieškovė kreipėsi į darbo ginčų komisiją. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriaus darbo ginčų komisija išnagrinėjusi B. J. prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo anuliavimo jo netenkino 2013-05-23 sprendimu Nr. DGKS – 1699. Nurodė, kad pagrįstai priimtas sprendimas mažinti darbo vietas, įspėjimas B. J. įteiktas nepažeidžiant LR DK 130 straipsnyje numatytų procedūrų ( 65,66 b. l.).
Byloje pateikti duomenys dėl E. M., pažymėjimas dėl jos turimos pradinių klasių vyresniojo mokytojo kvalifikacijos, charakteristika, 2011-02-21, 2012-10-01 įsakymai dėl padėkos, pažymėjimai dėl kvalifikacijos kėlimo, 2014-01-30 įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2014-05-30 ( b.l. 73, 91,92-103). Byloje pateikti duomenys apie dirbančiuosius ( b.l. 106-114). 2014-08-20 atsakovė pateikė papildomus duomenis dėl kitų mokytojų kvalifikacijos, dėl baseino veiklos pradžios ir pabaigos, priimtų darbuotojų, jų kvalifikacijos, mokyklos kolektyvinę sutartį ( b.l. 11-82).
Pažymėtina, kad teisėje pripažįstama neteisėto atleidimo iš darbo prezumpcija. Bylose dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu darbuotojų, atleistų iš darbo darbdavio iniciatyva, darbdavys (atsakovas) privalo įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo (LR DK 129 straipsnis) pagrindo teisėtumą.
LR DK 129 straipsnis numato darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Šio straipsnio1 dalyje numatyta, kad darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį LR DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. LR DK 129 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių, taip pat tais atvejais, kai priežastis nustato šis Kodeksas ir kiti įstatymai. LR DK 130 straipsnis numato, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius. 4 dalyje numatyta, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Darbuotojai, nurodyti LR DK 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Įspėjime apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta: 1) atleidimo iš darbo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 2) atleidimo iš darbo data; 3) atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarka (LR DK 130 straipsnio 2 dalis). Per įspėjimo laikotarpį darbdavys turi duoti darbuotojui laisvo nuo darbo laiko naujo darbo paieškoms. Šio laiko trukmė negali būti mažesnė negu dešimt procentų darbo laiko normos, tenkančios darbuotojui per įspėjimo terminą. Laisvas nuo darbo laikas suteikiamas darbuotojo ir darbdavio sutarta tvarka. Už šį laiką darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis (LR DK 130 straipsnio 3 dalis). Įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui (LR DK 130 straipsnio 4 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, spręsdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, turi patikrinti, ar įspėjimas atitinka LR DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Minėta, kad darbo sutartis darbdavio iniciatyva gali būti nutraukta dėl svarbių priežasčių, bet jos turi būti nurodytos įspėjime tokiu būdu, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įspėjime darbuotojui apie darbo sutarties nutraukimą turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (LR DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį. 2013-02-20 įsakyme nurodyta, kad ieškovė bus atleista dėl mažėjančio mokinių ir klasių komplektų skaičiaus ( 10 b.l.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad akivaizdu, kad apie vaikų skaičiaus sumažėjimą mokykloje buvo aišku ne tik darbdaviui, bet ir (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos mokytojams. Bylos duomenimis vadovaujantis mokinių registro duomenimis nuo 2009 m. iki 2014 m. mokykloje mokinių skaičius sumažėjo nuo 662 iki 371, klasių komplektų nuo 32 iki 19. Pirmą kartą B. J. įspėjimas dėl atleidimo iš darbo buvo įteiktas 2008 m., bet buvo taikyta pirmumo teisė likti darbe. Atsakovės teigimu ji nuo 2012 m. nebepriklausė profesinės sąjungos renkamiems organams, todėl jai buvo žinomas faktas, kad sumažėjus mokinių skaičiui jai nebebus taikoma pirmumo teisė likti darbe. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įspėjimas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, nutraukimo pagrindus ir pasekmes ieškovei buvo aiškūs, suprantami, todėl nėra pagrindo vertinti, kad jie neatitiko įstatymo leidėjo įtvirtintų formos ir turinio reikalavimų. Teismo vertinimu įspėjime darbdavys nurodė juridinį atleidimo pagrindą ir faktinį pagrindą, įspėjime darbo sutarties nutraukimo priežastis yra nurodyta pakankamai konkrečiai bei ieškovei suprantamai. Darbdaviui įrodžius svarbių priežasčių visumą, formaliai LR DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus atitinkantis įspėjimas, vien dėl to, kad nebuvo visapusiškiau informatyvus, negali būti pripažintinas pagrindu darbo sutarties nutraukimą laikyti neteisėtu.
Įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas skaičiuojamas pagal LR DK 26 straipsnio taisykles. Įspėjimo termino eiga prasideda kitą dieną po tos kalendorinės dienos, kurią darbuotojas gavo rašytinį įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą (LR DK 26 straipsnio 1 dalis). Darbuotojo, įspėto apie darbo sutarties nutraukimą, laikino nedarbingumo ir atostogų laikas yra įskaitomi į įspėjimo terminą, nes įstatymas nenumato, kad šie laikotarpiai neįskaitomi į įspėjimo terminą (LR DK 130 straipsnis). LR DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą privaloma rašytinė forma. Darbuotojo, raštu neįspėto apie darbo sutarties nutraukimą, atleidimas iš darbo vertintinas kaip atleidimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, kuris sukelia DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalyse numatytas teisines pasekmes.
Bylos duomenimis (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos direktorė 2013-02-20 įspėjimu Nr. SR-48 įspėjo ieškovę, kad dėl nurodytos priežasties ji bus atleista pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį nuo 2013 m. birželio 20 d. Įsakyme nurodyta, kad kito darbo darbdavys pasiūlyti negali, nes laisvų darbo vietų įstaigoje nėra. Nurodė, kad bus išmokėta penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Išeitinė kompensacija bus mokama praėjus vienam mėnesiui nuo atleidimo dienos ir bus mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Nurodyta, kad naujo darbo paieškoms skiriamas laikas 2013 m. birželio 10-19 dienos. Naujo darbo paieškos metu bus mokamas vidutinis darbo užmokestis ( b.l. 10).
Byloje nustatyta, kad ieškovė įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino eigos metu nuo 2013-06-19 iki 2013-08-04 atostogavo, buvo laikinai nuo 2013-07-25 iki 2013-12-23 nedarbinga, dėl to įspėjimo terminas prasitęsė, atleidimo iš darbo diena pagrįstai nurodyta 2014-01-06. Atsižvelgiant į įspėjimo, atleidimo datas nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė iš darbo atleista pažeidžiant LR DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytą įspėjimo terminą.
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad iš ieškovei nurodyto teisinio pagrindo dėl atleidimo neaišku ar su ja nutraukta darbo sutartis dėl aplinkybių, susijusių su jos kaip darbuotojos kvalifikacija, ar dėl ekonominių, technologinių priežasčių. Netinkamai taikoma teisės norma, nes atleidimo pagrindas gali būti nustatomas pagal LR DK 129 straipsnio 1 dalį, o ne pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį. Apeliantės vertinimu netinkamas teisės normų taikymas, nurodant netinkamą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, yra teisinis pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau teismas šio motyvo net neanalizavo, nevertino ir nepasisakė.
Žemesnės instancijos teismas
LR DK 129 straipsnio 2 dalyje suteikiama darbdaviui teisė nutraukti savo iniciatyva neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju dėl svarbių priežasčių. Įstatyme nepateikta „svarbios priežasties,“ sudarančios pagrindą nutraukti neterminuotą darbo sutartį darbdavio iniciatyva, sampratos, o tik išvardijamas aplinkybių, pripažintinų svarbiomis atleidimo priežastimis, sąrašas, kuris yra nebaigtinis ir reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju, kilus ginčui dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, teismas vertina, ar atleidimo iš darbo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ne kartą yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, esminis dalykas yra atleidimo iš darbo priežasties svarba, ar konkrečiu atveju realiai buvo darbdavio nurodytos priežastys, ar jos gali būti vertinamos kaip svarbios priežastys, dėl kurių darbdavys turėjo pagrindą nutraukti su konkrečiu darbuotoju darbo sutartį pagal LR DK 129 straipsnį. LR DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodomos pagrindinės svarbių priežasčių rūšys, tai – ekonominės, technologinės priežastys, darbovietės struktūriniai pertvarkymai, panašios svarbios priežastys. Darbdavys turi įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą. Be to, aiškinant ypatingo atvejo, kaip LR DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, sampratą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad, sprendžiant, ar darbuotojas buvo atleistas iš darbo, nepažeidžiant LR DK 129 straipsnio 4 dalyje jam įtvirtintos garantijos, vertintina, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu: ar realiai egzistavo tokia svarbi darbuotojo atleidimo priežastis, dėl kurios neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai; taigi darbdavys turi turėti svarią priežastį darbo sutarčiai su darbuotoju, patenkančiu į LR DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategorijas, nutraukti; tokia priežastis siejama su esminiais darbdavio interesais ir jų pažeidimu; ar darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, nustatoma atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką ir aplinkybes, konkrečias darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes bei jį pagrindžiančias priežastis (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje O. T. v. Panevėžio K. P. vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356/2004).
Pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažinti svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“.
Atsakovės teigimu 2010 metais Telšių r. savivaldybėje prasidėjo mokyklų tinklo pertvarka. Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011-03-24 sprendimu Nr. T1-119 „Dėl (duomenys neskelbtini)vidurinės mokyklos vidaus struktūros pertvarkymo“ nutrauktas vidurinio ugdymo programos vykdymas ir pakeistas mokyklos tipas. Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus, nuo 2013-09-01 (duomenys neskelbtini) skyriuje buvo nutrauktas pradinio ugdymo vykdymas, šis faktas yra susijęs su struktūriniais pertvarkymais (duomenys neskelbtini)vidurinėje mokykloje. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad sumažėjus vaikų skaičiui pradinėse klasėse, ne dėl darbdavio kaltės, dėl pas jį įvykusių pasikeitimų yra visiškai nereikalingas šio darbuotojo darbo funkcijų vykdymas. Daugumos darbuotojų atleidimo priežastys buvo sumažėjęs mokinių skaičius ir po mokyklos reorganizacijos sumažėjęs darbo krūvis, klasių skaičius. Iš byloje esančių Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-03-21 sprendimo Nr. TI – 139 „Dėl 2013-2014 mokslo metų klasių (grupių) skaičiaus ir mokinių skaičiaus vidurkio klasėse (grupėse) Telšių rajono savivaldybės švietimo įstaigose tvirtinimo“ suteikė teisėtą pagrindą įstaigos vadovui mažinti darbo vietas. Teismas sprendė, kad ieškovės teigimas, kad jai įspėjimas įteiktas anksčiau nei Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013-03-21 priimtas sprendimas Nr. TI – 13 vertintinas formaliu požiūriu į susidariusią padėtį. Apeliacinis teismas pritaria teismo išvadai, kad atsižvelgiant į konkrečių priimtų sprendimų datas, ši aplinkybė nepaneigia faktinių aplinkybių dėl struktūrinių pakeitimų, byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė turėjo pagrindą priimti sprendimus dėl darbuotojų atleidimo, nes struktūriniai pertvarkymai vyko faktiškai, buvo realūs. Mokinių skaičiaus mažėjimas įtakojo klasių komplektų mažėjimą, pradinio ugdymo programos nebevykdymą, ir tai yra pakankamai svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad jai neaišku ir nesuprantama dėl kokių priežasčių nutraukta darbo sutartis, ar dėl aplinkybių, susijusių su jos kaip darbuotojos kvalifikacija, ar dėl ekonominių, technologinių priežasčių. Nei priimant darbdaviui sprendimus dėl įspėjimo, atleidimo, nei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu nebuvo keliamas klausimas dėl netinkamos ieškovės kvalifikacijos, ir nėra pagrindo manyti, kad ieškovė turėjo pagrindą taip vertinti. Teisėjų kolegijos vertinimu moksleivių skaičiaus sumažėjimas bei kitos nustatytos faktinės aplinkybės dėl struktūrinių pertvarkymų, nesuteikė jokio pagrindo apeliantei manyti, kad atleidimas iš darbo yra susijęs su jos netinkama kvalifikacija, bei, kad ieškovei atleidimo priežastys ir pagrindas buvo nežinomi, nesuprantami. Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentais, kad netinkamas teisės normų taikymas, nurodant netinkamą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, yra teisinis pagrindas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad nutraukiant darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, dokumentuose apie darbo sutarties nutraukimą nurodomas LR DK 129 straipsnis, tačiau jo nenurodymas arba netikslus nurodymas (pavyzdžiui, LR DK 129 straipsnio atitinkamos dalies nurodymas) savaime nesudaro pagrindo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu (LR DK 10 straipsnio 3 dalis, LR CPK 3 straipsnio 6 dalis, LR DK 297 straipsnio 3 dalis).
Tarp šalių kilusį ginčą nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar atleidžiant darbuotoją iš darbo nebuvo pažeisti LR DK 135 straipsnio reikalavimai, visų pirma turi nustatyti, ar yra faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą šį darbuotoją priskirti prie asmenų, kuriems įstatymas numato pirmenybės teisę būti paliktiems dirbti darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju, kokios konkrečiai tos aplinkybės ir pagal kurį LR DK 135 straipsnio punktą jis turi pirmenybės teisę, o po to, jeigu konstatuotas pirmenybės teisės turėjimas, teismas, reikiamais atvejais (LR DK 135 straipsnio 2 dalis) lyginamuoju aspektu įvertinęs šio ir kitų atitinkamų darbuotojų kvalifikaciją, turi nustatyti, ar pirmenybė šiam darbuotojui taikytina ir prieš kuriuos paliktus dirbti darbuotojus, ar pirmenybės teisė nėra pažeista. Darbdavio neapsvarstymas klausimų, reikšmingų LR DK 135 straipsnio taikymui, savaime nereiškia, kad šis darbuotojas atleistas iš darbo pažeidžiant LR DK 135 straipsnio reikalavimus. Teismas, darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo, LR DK 135 straipsnio pažeidimą konstatuoja nustatęs, kad darbuotojas, kuriam taikoma LR DK 135 straipsnyje nustatyta pirmenybė būti paliktam dirbti, yra atleistas iš darbo, o kitas darbuotojas, prieš kurį atleistam darbuotojui turėjo būti taikoma pirmenybė būti paliktam dirbti, yra paliktas dirbti.
Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga LR DK 129 straipsnio 2 dalies taikymui, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis. Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina jo turimos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Ji nėra tapati išsimokslinimui, kadangi išsimokslinimas yra tik vienas iš kriterijų, apibūdinančių darbuotojo kvalifikaciją. LR DK 135 straipsnis reglamentuoja pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Ši teisės norma, kaip ir kitos LR DK normos, turi būti aiškinama sistemiškai (LR DK 10 straipsnio 1 dalis). Jos tikslas ir uždavinys - numatyti teisės į darbą apsaugos priemones tam tikrų kategorijų darbuotojams, kuriems tokia speciali apsauga yra reikalinga darbuotojų skaičiaus mažinimo atveju. Realizuojant šį tikslą, aptariamojoje teisės normoje numatytos tam tikrų kategorijų darbuotojų teisės į darbą apsaugos priemonės turi būti taikomos nepriklausomai nuo to, dėl kokių priežasčių mažinamas darbuotojų skaičius. Darbuotojų skaičius gali būti mažinamas ne tik dėl LR DK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, bet ir dėl LR DK 129 straipsnio 2 dalyje numatytų ,,panašių svarbių priežasčių“. LR DK 135 straipsnį aiškinant taip, kad jis taikomas tik tais atvejais, kai darbuotojų skaičius mažinamas dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, o kai darbuotojų skaičius mažinamas dėl panašių svarbių priežasčių (LR DK 129 straipsnio 2 dalis) - netaikomas, LR DK 135 straipsnio tikslas ir uždavinys nebūtų realizuotas. Todėl LR DK 135 straipsnis turi būti taikomas, kai darbuotojų skaičius mažinamas ne tik dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir dėl LR DK 129 straipsnio 2 dalyje numatytų panašių svarbių priežasčių (LR DK 10 straipsnio 1, 3 dalys). LR DK 135 straipsnis taikomas tiek esant neterminuotai, tiek ir terminuotai darbo sutartims. Jeigu darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo nepakankamos kvalifikacijos ar kitokių su darbuotojo asmeniu susijusių svarbių priežasčių (LR DK 129 straipsnio 2 dalis), LR DK 135 straipsnis netaikomas.
Pagal LR DK 135 straipsnį pirmenybės teisę būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, turi darbuotojai, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje. LR DK 135 straipsnio 2 dalis neišplečia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto sąrašo, o tik detalizuoja pirmenybės taikymą. Darbuotojai, kurie nėra nurodyti LR DK 135 straipsnio 1 dalyje, neturi pirmenybės teisės būti palikti dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Jų atžvilgiu darbdavys, nesant kitų teisės aktuose įtvirtintų garantijų, turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti LR DK 129 straipsnio pagrindu.
LR DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir 6 punktuose numatytų darbuotojų pirmenybės teisė būti paliktiems dirbti nesiejama su jų turima kvalifikacija, jie turi pirmenybės teisę likti dirbti visų kitų tos darbovietės darbuotojų atžvilgiu (taigi ir darbuotojų, nurodytų LR DK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4, 5 punktuose, atžvilgiu) net ir turėdami žemesnę kvalifikaciją. Kai, mažinant darbuotojų skaičių, būti paliktais dirbti tarpusavyje konkuruoja du ar daugiau tos pačios specialybės darbuotojų, turinčių pirmenybės teisę pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 1 ir (ar) 6 punktus, pirmenybė taikoma tam iš jų, kurio kvalifikacija yra aukštesnė, o jeigu jų kvalifikacija yra vienoda - darbdavys šiuo aspektu turi teisę pasirinkti, su kuriuo darbuotoju tęsti darbo santykius, o kurį darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį.
Atsakovė pateikė papildomus duomenis bei nurodė, kad kitos mokytojos, kurių atžvilgiu buvo taikyta pirmumo teisė likti darbe, atitinka kvalifikacinius reikalavimus, apibrėžtus Kvalifikacinių reikalavimų mokytojams, dirbantiems pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio, neformaliojo vaikų švietimo, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo ir profesinio mokymo programas, apraše, patvirtintame 2005 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymu Nr. ISAK-506. Mokytojų ir pagalbos mokiniui specialistų (išskyrus psichologus) atestacijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2008 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. ISAK-3216, II skyriaus 8 ir 9 punktuose yra išdėstyti reikalavimai vyresniojo mokytojo ir mokytojo metodininko kvalifikacinės kategorijos atitikčiai. Mokytojo, kuriam yra suteikta mokytojo metodininko kvalifikacinė kategorija, kvalifikacija yra aukštesnė už vyresniojo mokytojo kvalifikaciją. Septynioms pradinių klasių mokytojoms metodininkėms buvo taikyta pirmumo teisė likti darbe dėl jų aukštesnės kvalifikacijos. E. M., vyresniajai pradinių klasių mokytojai, pirmumo teisė likti darbe taikyta vadovaujantis LR DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei mokyklos kolektyvinės sutarties 26 punktu (b.l. 14-15 2 tomas).
Apeliantė nurodė, kad ji yra išdirbusi 19 metų, todėl pagal LR DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas turėjo pirmenybės teisę likti darbe. Nurodė, kad nuolat kėlė kvalifikaciją, jai suteikta pradinių klasių vyresniojo mokytojo kvalifikacijos kategorija, 2012 m. išorinio vertinimo ataskaitoje jos veikloje nenustatyta pažeidimų, ji skatinta, darbo drausmės pažeidimų neturėjo. Atsakovė nurodė, kad vadovaujantis (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos Kolektyvinės darbo sutarties 26 punktu, skirstant pedagoginį krūvį yra laikomasi klasių perimamumo. Mokytoja E. M. 2012-2013 m. mokslo metais dirbo su trečios klasės mokiniais, kurie ugdosi ketvirtoje klasėje. Mokykloje B. J. ir E. M. nepertraukiamas darbo stažas darbovietėje buvo vienodas. Ieškovė neturėjo pirmumo teisės likti darbe, atsakovės vertinimu pirmumo teisę likti darbe turėjo E. M.. Ji slaugė motiną, vėliau 2013-08-21 teismo nutartimi buvo paskirta jos rūpintoja. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis, atsakovės argumentus, kad buvo atsižvelgta į mokytojos E. M. padėtį, kuri turi slaugomą ir prižiūrimą motiną. Kad šios abi mokytojos lygiavertės, bet jų nuomone, dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, B. J. nebeturint klasėje mokinių, atleidimui iš darbo buvo pasirinkta būtent ji, sprendė, kad nepagrįstas ieškovės argumentas, kad atsakovė nevykdė pasirinkimo procedūros. Padarė išvadą, kad darbdavys tinkamai vertino abiejų darbuotojų kvalifikaciją ir socialinį pažeidžiamumą nustatydamas, kad jie yra vienodi. Darbdavys turėdamas teisę pasirinkti, su kuriuo iš jų tęsti darbo santykius, o kurį atleisti iš darbo pagal LR DK 129 straipsnį, pagrįstai sprendė, kad pirmumo teisę likti darbe turi E. M.. Iš esmės apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo su teismo argumentais nesutikti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojais, kurie vieni prižiūri kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais, ir šiuo pagrindu pagal LR DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi pirmenybės teisę būti palikti dirbti darbuotojų skaičiaus sumažinimo atveju, yra pripažįstami darbuotojai, kurie faktiškai vieni prižiūri (saugo, rūpinasi saugumu, gyvenimu) kitą savo šeimos narį (narius), pripažintą pirmos ar antros grupės invalidu (pavyzdžiui, darbuotojas, gyvenantis kartu su savo tėvu, pripažintu antros grupės invalidu, jeigu nėra kitų kartu gyvenančių pilnamečių šeimos narių, kt.). Priežiūros faktui patvirtinti pakanka, kad darbuotojas pateiktų dokumentus, patvirtinančius jo ir šeimos nario (narių), pripažinto pirmos ar antros grupės invalidu, tapačią gyvenamąją vietą. Praktikoje gali būti ir kitų situacijų, kai darbuotojas gali būti pripažįstamas faktiškai vienas prižiūrintis kitus šeimos narius, pripažintus pirmos ar antros grupės invalidais. Darbuotojo šeimos nariais aptariamosios teisės normos prasme gali būti jo tėvai (įtėviai), sutuoktinis, vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai ir kiti giminaičiai. Konkrečiu atveju byloje pateikti duomenys dėl ieškovės priėmimo į darbą, jos kvalifikacijos, dėl E. M. priėmimo į darbą, jos kvalifikacijos, duomenys apie kitus dirbančiuosius, jų kvalifikacijos, patvirtina, atsakovės nurodytas aplinkybes kad ieškovė neturėjo pirmumo teisės likti darbe. 2008-10-09 Mokyklos kolektyvinės sutarties 26 punkte numatyta, kad kasmet iki liepos 1 d. suderinus su profesinės sąjungos komitetu ir dirbančiaisiais, paskirstomas pedagogų darbo krūvis dalyko metodinėse grupėse, laikantis klasių pereinamumo nuostatos ir paliekant turėtą pedagoginio darbo krūvį (jei pedagogas neturi drausminių nuobaudų ir nemažėja moksleivių skaičius), ( 56-61 b.l., 2 tomas). Aplinkybę, kad E. M. slaugė motiną, patvirtina byloje esantys duomenys. Tai, kad teismo sprendimas buvo priimtas vėliau, t.y. 2013-08-21 teismo nutartimi E. M. buvo paskirta motinos rūpintoja, nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių dėl globos reikalingumo bei globos fakto.
Aukščiausiasis teismas formuodamas teismų praktiką ne kartą yra pasisakęs, kad teismas spręsdamas ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, turi tesę remtis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padarytį išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Visais atvejais teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys nesuteikia pagrindo išvadai, kad ieškovė įvertinus aplinkybes dėl jos pirmenybės teisės likti darbe, tokią teisę turėjo, kad jos teisės buvo pažeistos ir kad dėl šios priežasties iš darbo ji atleista nepagrįstai.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės perkelti į kitą darbą nebuvo galimybės, nes buvo atleista 17 darbuotojų. Dėl darbo vietų mažėjimo atsakovė neturėjo galimybės pasiūlyti ieškovei kitą darbo vietą, nes ieškovės atleidimo iš darbo dieną laisvų darbo vietų nebuvo, todėl darbdavys neturi pareigos laikyti darbuotojo du ar daugiau mėnesių darbovietėje neapibrėžtose pareigose, tikintis, kad gal būt atsiras kita darbo vieta, nes tai prieštarauja teisinio apibrėžtumo principui, tiek vienos, tiek kitos šalies atžvilgiu. Be to teismas nustatė, kad atsakovė ieškovei nesiūlė darbo neturėdama jos išsilavinimui tinkamo. Nors bandė susisiekti su ieškove jos nedarbingumo metu ir siūlyti kitose mokslo įstaigose atsirandantį darbą, ar (duomenys neskelbtini) mokykloje sezoninį darbą baseine bei mokytojų, turinčių nedarbingumo pažymas, vadavimui, bet ieškovė į telefono skambučius neatsiliepdavo. To ir pati ieškovė teismo posėdyje nepaneigė. Pati nesidomėjo ir neieškojo galimybių įsidarbinti mokyklose į minėtas darbo vietas, kurios ieškovės nedarbingumo metu buvo užpildytos kitų, tokią padėtį turinčių darbuotojų.
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad viena iš privalomųjų sąlygų atleisti darbuotoją pagal LR DK 129 straipsnį yra galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą nebuvimas. Atsakovė ieškovei nesiūlė darbo neturėdama jos išsilavinimui tinkamo darbo. Atsakovės atstovė patvirtino teisme, kad buvo atsiradusių galimybių įdarbinti ją kitose pareigose (sezoninį darbą baseine bei mokytojų, turinčių nedarbingumo pažymas, vadavimui), tačiau motyvavo tuo, kad su ja nesusisiekė, nes neprisiskambino. Apeliantės teigimu darbdavys turi imtis visų priemonių kito darbo suteikimui, reikalui esant turėjo kreiptis į ją raštu, jeigu susidarė tokia situacija, kad telefonu nesusisiekė, tačiau savo pareigos neįvykdė.
Atsakovė iš esmės neneigė, kad ieškovei nebuvo pasiūlytas kitas darbas, motyvuodama tuo, kad įspėjimo dėl atleidimo iš darbo metu ir atleidimo iš darbo metu mokykloje laisvų darbo vietų nebuvo. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad su ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nesutinka. Visą atleidimo iš darbo laikotarpį ieškovė vengė bendrauti su darbdaviu. Pasitaikydavo atvejų, kad neatsiliepdavo į skambučius. Ieškovei, turinčiai 19 m. darbo stažą mokykloje, buvo žinoma, kad mokyklos baseinas pradeda veiklą spalio mėnesį, nuo 2013-10-01 iki 2014-05-21. 2013-10-01 priimant darbuotojus sezoniniam darbui, B. J. turėjo nedarbingumo pažymą. Pokalbių su darbdaviu metu ieškovė niekada nebuvo pareiškusi pageidavimo dirbti baseine. Priešingai, dar 2008 m., kada ieškovei pirmą kartą buvo įteiktas įspėjimas dėl atleidimo iš darbo, B. J. raštu buvo informavusi darbdavį, kad nesutiks dirbti mažiau apmokamo darbo. 2013-02-20 gavusi įspėjimą dėl atleidimo iš darbo, B. J. toliau laikėsi šios nuostatos ir atkakliai bei nepagrįstai siekė kito darbuotojo atleidimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ labai išsamiai pasisakyta dėl darbdavio pareigos pasiūlyti kitą darbą. LR DK 129 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleisti darbuotoją, dirbusį pagal neterminuotą darbo sutartį, iš darbo, kai nėra jo kaltės, leidžiama, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. LR DK 129 straipsnio 5 dalis (sakinio dalis iki žodžio ,,arba“) taip pat nustato, kad darbdavys, turi teisę nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, laikydamasis 129 ir 130 straipsnių nuostatų tik ypatingais atvejais, jei negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Taigi darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį, išskyrus atvejį, kai nutraukiama terminuota darbo sutartis ir darbuotojui išmokamas vidutinis darbo užmokestis už likusį darbo sutarties galiojimo laiką (LR DK 129 straipsnio 5 dalis, sakinio dalis po žodžio ,,arba“), pagal įstatymą turi pareigą ieškoti galimybių perkelti darbuotoją į kitą darbą ir, esant darbuotojo sutikimui, jį perkelti į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį iki pat faktinės atleidimo iš darbo dienos imtinai. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas, įspėtas apie atleidimą iš darbo prieš du mėnesius, buvo atleistas iš darbo ne iš karto pasibaigus įspėjimo terminui, o DK 130 straipsnio 7 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino eigos metu, tai, esant ginčui, teismas, tikrindamas, ar nebuvo galima perkelti darbuotojo jo sutikimu į kitą darbą, šiuo aspektu turi patikrinti ne tik darbuotojo dviejų mėnesių įspėjimo laikotarpį, bet ir atitinkamą po to ėjusį laikotarpį iki pat darbuotojo faktinio atleidimo iš darbo dienos. Faktas, kad atleistas iš darbo darbuotojas galėjo būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, reiškia, jog darbo sutartis su šiuo darbuotoju nutraukta nesant vieno iš būtinų jai nutraukti juridinių faktų sudėties elementų, t.y. fakto, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta be teisėto pagrindo.
Įstatymas nereikalauja, kad atleidžiamą iš darbo darbuotoją darbdavys perkeltų į lygiavertį buvusiajam darbą. Kitas darbas (laisva darbo vieta ar pareigos) visų pirma turi būti siūlomos atsižvelgiant į atleidžiamo darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir, reikiamais atvejais, į sveikatos būklę, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra arba darbuotojas nesutinka būti į jas perkeltas, - turi būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, galėtų dirbti. Jeigu darbuotojo profesija, specialybė bei kvalifikacija, o atitinkamais atvejais - ir sveikatos būklė, yra tinkami laisvai darbo vietai (pareigoms) užimti, darbdavys privalo jam šį darbą (pareigas) pasiūlyti, išskyrus atvejus, kai darbdavys to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių (pavyzdžiui, kai laisva darbo vieta pasiūloma kitam atleidžiamam iš darbo darbuotojui ir pastarasis jo sutikimu į ją perkeliamas dirbti ir kt.). Įstatymas taip pat nereikalauja, kad atleidžiamą iš darbo darbuotoją darbdavys perkeltų būtent į analogišką buvusiajam termino požiūriu darbą. Taigi įspėtam apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui, dirbančiam pagal neterminuotą darbo sutartį, darbdavys privalo siūlyti ir terminuoto pobūdžio darbą ir, priešingai, - darbuotojui, dirbančiam pagal terminuotą darbo sutartį, privalo siūlyti ir neterminuoto pobūdžio darbą.
Vykdydamas aptariamąją pareigą, darbdavys, jau įspėdamas darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą, turėtų informuoti apie esamas laisvas atitinkamas darbo vietas (pareigas), o vėliau, iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos, turi informuoti apie atsilaisvinusias ar naujai įsteigtas atitinkamas darbo vietas (pareigas). Tai darydamas darbdavys privalo (LR DK 35 straipsnio 1 dalis) nurodyti esmines naujo (kito) darbo sąlygas: darbo funkcijas, darbo apmokėjimo sąlygas ir pan., būtent tas, kurios objektyviai reikšmingos darbuotojo apsisprendimui dėl sutikimo būti perkeltam į konkretų kitą darbą (pareigas). Siūlydamas kitą darbą, darbdavys turi suteikti įspėtam apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui laiko priimti sprendimą dėl sutikimo ar atsisakymo būti perkeltam į kitą darbą. Darbdavys, vadovaudamasis LR DK 35 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atsižvelgdamas į savo interesus, gali nustatyti darbuotojui terminą atsakymui dėl perkėlimo į pasiūlytą darbą. Tokiu atveju darbuotojas apie savo sutikimą arba nesutikimą būti perkeltam į pasiūlytą kitą darbą (pareigas) turėtų darbdavį informuoti per pastarojo nustatytą terminą. Akivaizdu, kad darbdavio nustatytas terminas darbo sutarties šalių susitarimu gali būti pratęstas. Jeigu darbdavys nėra nustatęs termino darbuotojui atsakymui dėl perkėlimo į kitą darbą (pareigas) duoti, tai darbuotojas apie savo apsisprendimą darbdavį turėtų informuoti per protingą laiką (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbuotojas piktnaudžiauja sprendimo priėmimo teise (pavyzdžiui, ne vieną kartą nurodo, kad dar nėra apsisprendęs ir pan.), tai gali būti laikoma, jog darbuotojas atsisakė būti perkeltas į pasiūlytą kitą darbą. Darbuotojo atsisakymas būti perkeltam į konkretų kitą darbą nepanaikina darbdavio pareigos iki pat faktinio atleidimo iš darbo dienos ieškoti galimybės tokį darbuotoją perkelti į kitą darbą. Darbdavys negali nuspręsti už darbuotoją, ar laisvą darbo vietą (pareigas) darbuotojas sutiks užimti. Teisę priimti tokį sprendimą turi darbuotojas. Taigi darbdavys, nepasiūlęs įspėtam apie darbo sutarties nutraukimą darbuotojui buvusios laisvos darbo vietos (pareigų), savo įstatyme numatytos pareigos nevykdymo negali pagrįsti tuo, kad, jo (darbdavio) nuomone, darbuotojas nebūtų sutikęs būti perkeltas į buvusią laisvą darbo vietą (pareigas).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje darbuotojas ginčija atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ir nustatęs, kad darbuotojo atleidimas iš darbo buvo galimas tik nesant galimybės šį darbuotoją perkelti jo sutikimu į kitą darbą, turi patikrinti, ar darbdavys nepažeidė DK 129 straipsnio 1 ir 5 dalyse numatytos pareigos. Pripažinimą, kad darbdavys pažeidė aptariamus DK 129 straipsnio 1 ir 5 dalių reikalavimus, sąlygoja ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė atleidžiamam iš darbo darbuotojui kito darbo (pareigų), o faktas, kad darbdavys neperkėlė darbuotojo į kitą atitinkamą darbą (pareigas), nors tokia galimybė buvo. Spręsdamas, ar darbdavys, nepasiūlydamas darbuotojui kito atitinkamo darbo (pareigų) ir neperkeldamas į jį darbuotojo, pažeidė įstatymo reikalavimus, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 straipsnio 6 dalis). Sprendžiant, ar darbdavys pažeidė įstatymo reikalavimus, nepasiūlydamas darbuotojui terminuoto pobūdžio darbo (pareigų) ir į jį neperkeldamas, turi būti atsižvelgiama į terminuoto pobūdžio darbo trukmę, jo sąlygas, darbuotojo perkėlimo į tokį darbą teisines pasekmes jo turimų garantijų aspektu, darbuotojo gautinų terminuoto pobūdžio darbe ir dėl perkėlimo į tokį darbą prarastinų su darbo santykiais susijusių išmokų balansą, į tai, ar darbuotojo interesai objektyviai yra pažeisti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad darbdavys turi pareigą darbuotoją perkelti į kitą darbą per visą numatomo atleisti darbuotojo įspėjimo laikotarpį, įskaitant darbuotojo atleidimo iš darbo dieną (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, Nr. 3K-3-227/2004). Įspėjimo terminas pratęsiamas atitinkamai tiek kalendorinių dienų, kiek jo eigos metu darbuotojas buvo nedarbingas, atostogavo, teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (LR DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-3-156/2008). Taigi darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sąlygomis darbdavys privalo iki pat faktinio atleidimo iš darbo ieškoti galimybės tokį darbuotoją perkelti jo sutikimu dirbti į kitą darbą, o esant darbuotojo sutikimui dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, turi pareigą perkelti darbuotoją dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Darbdavys privalo svarstyti ir ieškoti galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą. Šią pareigą darbdavys realizuoja informuodamas darbuotoją apie esamas laisvas darbo vietas, pasiūlydamas kitą darbą, jeigu tokia galimybė yra, ir, darbuotojui sutikus būti perkeltam į kitą konkretų darbą, perkeldamas jį į kitą darbą. Įstatymas nekonkretizuoja, kuriuo įspėjamojo laikotarpio momentu darbdavys privalo realizuoti šią pareigą. Tačiau kadangi įstatymas nustato, kad darbuotojo atleidimas iš darbo galimas tik esant sąlygai - jei darbuotojo negalima perkelti jo sutikimu į kitą darbą, darytina išvada, kad šią pareigą darbdavys privalo realizuoti per visą darbuotojo įspėjamąjį laikotarpį iki pat darbuotojo faktinio atleidimo iš darbo ir esant bet kokiai galimybei. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, Nr. 3K-3-238/2005, 3K-3-60/2008).
Kaip minėta darbdavys privalo įrodyti įstatyme numatyto atleidimo iš darbo (LR DK 129 straipsnis) pagrindo teisėtumą ( LR CPK 178 straipsnis). Įrodymai - civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti LR CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardintomis įrodinėjimo priemonėmis ir šio kodekso bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (Pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 „Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsakovė vadovaudamasi LR CPK 42 straipsniu, LR CPK 142 straipsniu, LR CPK 7 straipsniu, privalėjo sąžiningai naudotis jai suteiktomis teisėmis ir siekdama, kad būtų priimtas teisingas sprendimas bei byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, privalėjo pateikti teismui visus įrodymus, turinčius reikšmės bylos nagrinėjimui. Atsakovė pateikė papildomus duomenis, nurodė, kad įspėjimo dėl atleidimo iš darbo įteikimo metu bei atleidimo iš darbo metu mokykloje laisvų darbo vietų nebuvo. Nurodė, kad į finansinius 2013 metus įeina dveji mokslo metai: 2012-2013 mokslo metų pabaiga ir 2013-2014 mokslo metų pradžia. 2012-2013 mokslo metams buvo priimti nedarbingumo pažymas turinčių mokytojų vadavimui du kūno kultūros mokytojai ir viena pradinių klasių mokytoja. B. J. 2012-2013 m. m. dirbo (duomenys neskelbtini) skyriaus pradinių klasių mokytoja, todėl pavaduoti nedarbingumo pažymą turinčią pradinių klasių mokytoją negalėjo. 2012-2013 m. m., pasibaigus ugdymo procesui, B. J. kreipėsi į mokyklos vadovą dėl kasmetinių atostogų suteikimo. Atostogos B. J. buvo suteiktos, nukeliant atleidimo iš darbo datą. Būdama kasmetinėse atostogose B. J. susirgo. 2013-10-01 pradėjo darbą mokyklos baseinas. Sezoniniam darbui buvo priimti darbuotojai. Atsakovė nurodydama aplinkybes pateikė baseino darbuotojų pareiginių instrukcijų, direktoriaus įsakymų, reglamentuojančių baseino veiklos pradžią ir pabaigą, biudžetinių įstaigų darbuotojų pareigybių sąrašo kopija, direktoriaus įsakymų dėl darbuotojų priėmimo ir atleidimo kopijas. Dėl galimybės pasiūlyti ieškovei darbą nurodė, kad specialūs kvalifikaciniai reikalavimai nekeliami tik baseino administratorės pareigybei ( b.l.14-55). Atsakovė nurodė, kad B. J. nebuvo siūlyta dirbti baseino administratorės pareigose nes darbuotoja nebuvo pareiškusi pageidavimo dirbti baseino administratore, baseino darbuotojų priėmimo į darbą metu ji turėjo nedarbingumo pažymą, siūlomas darbas reikalauja mažesnės kvalifikacijos ir yra mažiau apmokamas, su baseino darbuotojais yra sudaromos sezoninio darbo sutartys 8 mėnesiams. Atsakovės vertinimu dėl mažesnės kvalifikacijos reikalaujančio darbo ieškovė yra pareiškusi nuomonę 2008-04-30, ką patvirtina teismui su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta rašto kopija ( b.l. 137).
Teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis dėl priimtų į darbą asmenų 2013 m., atsakovės pateiktus papildomus dokumentus, sprendžia, kad byloje pateikti duomenys dėl priimtų darbuotojų funkcijų ir atsakovės nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė turėjo galimybę ieškovei pasiūlyti kitą – baseino administratorės darbą, kuriam specialūs kvalifikaciniai reikalavimai nekeliami. Iš esmės atsakovė neginčijo aplinkybių, kad kito darbo nebuvo ir atsakovė dėl šios priežasties kito darbo pasiūlyti neturėjo galimybių. Atsakovė nurodė kitas, minėtas aplinkybes kodėl ieškovei kitas darbas nebuvo pasiūlytas. Atsakovės nurodomos aplinkybės, kad visą atleidimo iš darbo laikotarpį ieškovė vengė bendrauti su darbdaviu, kad neatsiliepdavo į skambučius, kad jai buvo žinoma, kad mokyklos baseinas pradeda veiklą spalio mėnesį, nuo 2013-10-01 iki 2014-05-21 ir kad pati ieškovė galėjo pasidomėti ar išreikšti pageidavimą nėra pagrįsti. Taip pat atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atsakovė turėjo pareigą pasiūlyti iškovei kitą darbą per visą įspėjimo laikotarpį, nepaisant to, kad ieškovė atostogavo, ar turėjo nedarbingumo pažymą. Taip pat atsakovės nuo šios pareigos neatleidžia ir nurodyti argumentai, kad ji niekada nebuvo pareiškusi pageidavimo dirbti baseine ir net priešingai 2008 m., raštu buvo informavusi darbdavį, kad nesutiks dirbti mažiau apmokamo darbo. Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje darbdavys negali nuspręsti už darbuotoją, ar laisvą darbo vietą (pareigas) darbuotojas sutiks užimti. Teisę priimti tokį sprendimą turi darbuotojas. Taigi atsakovė, nepasiūliusi įspėtai apie darbo sutarties nutraukimą ieškovei buvusios laisvos darbo vietos (pareigų), savo įstatyme numatytos pareigos nevykdymo negali pagrįsti tuo, kad, jo (darbdavio) nuomone, darbuotoja nebūtų sutikusi būti perkelta į buvusią laisvą darbo vietą. Faktas, kad atleista iš darbo ieškovė galėjo būti perkelta jos sutikimu į kitą darbą, reiškia, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta nesant vieno iš būtinų jai nutraukti juridinių faktų sudėties elementų, t.y. fakto, kad darbuotoja negali būti perkelta jos sutikimu į kitą darbą, o tai sudaro pagrindą pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta be teisėto pagrindo. Įvertinus tai, kad iš esmės tarp šalių ginčo dėl to, kad buvo galimybė bet ieškovei kitas darbas nebuvo pasiūlytas, plačiau šiuo klausimu nepasisakytina. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su apeliantės argumentais, kad viena iš privalomųjų sąlygų atleisti darbuotoją pagal LR DK 129 straipsnį yra galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą nebuvimas. Kad darbdavys turėjo kreiptis į ją raštu, jeigu susidarė tokia situacija, kad telefonu nesusisiekė, tačiau savo pareigos neįvykdė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovė ieškovei nesiūlė darbo neturėdama jos išsilavinimui tinkamo, kad atsakovė bandė susisiekti su ieškove jos nedarbingumo metu ir siūlyti kitose mokslo įstaigose atsirandantį darbą, ar sezoninį darbą baseine bei mokytojų, turinčių nedarbingumo pažymas, vadavimui, bet ieškovė į telefono skambučius neatsiliepdavo ir kad ji pati nesidomėjo ir neieškojo galimybių įsidarbinti mokyklose į minėtas darbo vietas, kurios ieškovės nedarbingumo metu buvo užpildytos kitų, tokią padėtį turinčių darbuotojų, negali būti pripažintos pagrįstomis bei teisingomis. Taip pat teismo išvada, kad darbdavys neturi pareigos laikyti darbuotojo du ar daugiau mėnesių darbovietėje neapibrėžtose pareigose tikintis, kad gal būt atsiras kita darbo vieta, nėra pagrįsta, nes neatitinka byloje nustatytų konkrečių faktinių aplinkybių.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas, ar šalys tinkamai įvykdė įrodinėjimo pareigą, privalo atsižvelgti į bendruosius įrodymų pakankamumo ir patikimumo civiliniame procese principus, taip pat į bylos materialinį teisinį pobūdį. Nustatęs, kad pateiktų įrodymų neužtenka, priklausomai nuo ginčo pobūdžio, teismas atlieka procesinius veiksmus, nustatytus LR CPK 179 straipsnio 1 dalyje arba 414 straipsnio 1 dalyje. Nors LR CPK 414 straipsnio 1 dalyje ir reglamentuota teismo teisė darbo bylose rinkti įrodymus, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, tačiau tai neatleidžia proceso šalių nuo argumentų nurodymo, ar įrodymų pateikimo, šalių manymu turinčių reikšmės bylos nagrinėjimui. Konkrečiu atveju buvo nustatyta, kad byloje buvo reikalingi papildomi įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, netikrino ir neįvertino, kad būtų išaiškintos visos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normas (LR CPK 176–185 straipsniai).
Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs konkrečias, objektyvias byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, atsižvelgęs į įstatymų nuostatas bei suformuotą teismų praktiką ir vadovaudamasis teisingumo protingumo principais daro išvadą, kad dėl išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo reikšmingas ginčo išsprendimui aplinkybes, netinkamai vertino įrodymus (LR CPK 185 straipsnis), dėl to netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (LR DK 135 straipsnio 2dalis), todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.
Pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad atsakovė teisėtai ieškovę atleido iš darbo pagal LR DK 129 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pasibaigus įspėjimo terminui), laikantis LR DK 129 straipsnio, LR DK 130 straipsnio, LR DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 2 dalies įspėjimo ir atleidimo iš darbo procedūrų sprendė, kad atmetus pagrindinį reikalavimą, atmestas ir išvestinis reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Kadangi naikintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtinas naujas sprendimas spręstina dėl kitų ieškovės pareikštų reikalavimų. Ieškovė reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos bei 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
LR DK 300 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (LR DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui. Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kiekvienoje byloje, sprendžiant dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir neprieštarauja teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principams.
Bylos duomenimis ieškovė (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos direktorės 2014-01-06 įsakymu Nr. SR – 48 „ Dėl darbo sutarties nutraukimo“ nuo 2014-01-06 atleidžiama iš pradinių klasių mokytojos pareigų LR DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Įsakyme nurodyta išmokėti penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką už nepertraukiamą darbo stažą darbovietėje. Nurodant, kad išeitinė kompensacija bus mokama praėjus vienam mėnesiui nuo atleidimo dienos kas mėnesį lygiomis dalimis. Nurodyta dėl išmokos už nepanaudotas kasmetines atostogas už 18,72 kalendorines dienas išmokėjimo ( b.l. 11). 2014-03-21 VĮ Sveikatos priežiūros centro pažymoje nurodoma, kad B. J. į gydymo įstaigą kreipėsi 2013-07-25, nedarbingumo pažymėjimas tęstas iki 2013-12-23 ( b,l.115). Pažymoje dėl nedarbingumo nurodoma, kad ieškovė turėjo nedarbingumo pažymėjimą nuo 2013-07-25 iki 2013-12-23 ( b.l. 135-136). 2013-06-07 raštu atsakovė informavo ieškovę apie tai, kad bus suteiktos atostogos nuo 2013-06-19 iki 2013-08-16, nukeliant atleidimo iš darbo dieną po kasmetinių atostogų pasibaigimo į 2013-08-19 ( b.l. 78). Iš ieškovės pateikto į bylą 2013-05-05 įsakymo Nr. KA-65 matyti, kad panaikintas 2013-06-11 įsakymas dėl atostogų suteikimo ir B. J. suteiktos 45 k.d. kasmetinių atostogų už darbo laikotarpį 2012/2013 m. nuo 2013-06-19 iki 2013-08-04 atleidimo iš darbo dieną nukeliant į 2013-08-05. Atsakovė nurodė, kad su ieškove yra pilnai atsiskaityta, pateikė 2014-08-19 pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas ( b.l. 79,80).
Pažymėtina, kad LR DK 204 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatas apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, pirmiausia turi būti apskaičiuojamas jo vidutinis darbo dienos užmokestis: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (6.2 punktas). Skaičiuojamasis laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį mokamas vidutinis darbo užmokestis (6.1 punktas). Iš byloje pateiktos pažymos ( b.l. 78,79, 2 t.) matyti, kad atsakovė teisingai paskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas - 1819,88 Lt, teisingai paskaičiavo ieškovo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį- 2916,48 Lt. Ieškovei B. J. iš atsakovės (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos priteistinas 25137,28 Lt vidutinis mėnesio darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos - 2014-09-24 ( skaičiuojant po 2916,48 Lt ) ir 138,88 Lt vidutinis dienos darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014-09-25 iki sprendimo įvykdymo.
Ieškovė neginčijo atsakovės paskaičiavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio, neneigė kad atsakovė sumokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 5 mėnesių išeitinę išmoką. Teismas nenustatė aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas mažinti atsakovei priteistinų išmokų, visų aplinkybių kontekste vertinant, nėra pagrindo spręsti kad pažeidžiami šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas. Priteistina suma nėra didelė, konkrečiu atveju tinkamai atlieka socialinę funkciją, apsaugo ieškovę nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai atsakovę kaip darbdavį, bei atitinka proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, t.y. atitinka LR DK 2 straipsnyje, LR DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisės principus.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovei priteistina priskaičiuoto vidutinio mėnesio darbo užmokesčio - 2916,48 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Vidutinis dienos darbo užmokestis sudaro 138,88 Lt.
Ieškovė prašo priteisti 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą, motyvuodama tuo, kad jos atleidimas iš darbo jai buvo netikėtas. Dėl netikėto ir neteisėto atleidimo iš darbo ji patyrė stresą, dvasinių išgyvenimų, nervinę įtampą. Atsakovės vertinimu B. J. aplinkybės, kad ji gali būti atleista iš darbo nebuvo netikėtos, 2008 m. jai buvo taikyta pirmumo teisė nes ji priklausė profesinės sąjungos renkamiems organams. Kaip minėta teismas sprendė, kad apie vaikų skaičiaus sumažėjimą mokykloje buvo aišku ne tik darbdaviui, bet ir mokytojams. Byloje esantys duomenys patvirtino, kad nuo 2009 m. iki 2014 m. mokykloje mokinių skaičius sumažėjo nuo 662 iki 371. Byloje pateikti duomenys, kad B. J. įspėjimas dėl atleidimo iš darbo buvo įteiktas 2008 m. bet tuomet buvo taikyta pirmumo teisė likti darbe. Tačiau nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė neturėjo pagrindo manyti, kad mažėjant moksleivių skaičiui, galimi struktūriniai pasikeitimai, darbuotojų mažinimas, todėl byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovei įspėjimas ir atleidimas iš darbo buvo netikėti. Į bylą pateikti duomenys dėl ieškovės nedarbingumo nuo 2013-07-25 iki 2013-12-23 ( b.l. 135-136) bei 2014-03-21 VĮ Sveikatos priežiūros centro pažyma. Minėtoje pažymoje nurodoma, kad B. J. į gydymo įstaigą kreipėsi 2013-07-25, dėl stiprių nugaros skausmų strėnose, 2013-11-22 jos sveikata pablogėjo sustiprėjo nugaros skausmai, skirtas gydymas iki 2013-12-23 ( b.l.115).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas įstatymo nuostatų, be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma neturtinė žala, tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą neturtinę žalą atsiradimo pagrindas (LR DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 4 punktas, 250 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.250 straipsnis). Neturtinės žalos dydis nustatomas LR CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Teismų praktikoje suformuluota, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Konkrečiu atveju ieškovės pareiga įrodyti, kad yra pagrindas priteisti neturtinę žalą bei pagrįsti jos dydį. Kaip minėta ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Be to vertintina ir tai, kad teismų praktikoje taip pat suformuluota, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Įvertinus tai, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 5000,00 Lt nėra pagrįstas. Atsižvelgiant į konkrečią situaciją, ieškovės pateiktus duomenis dėl nedarbingumo, byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta neturtinės žalos.
Ieškovė nuo žyminio mokesčio atleista (LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Duomenų byloje apie patirtas išlaidas dėl procesinių dokumentų įteikimo nėra. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.( LR CPK 93 straipsnis).
Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pareiškė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, pateikė duomenis, kad patyrė 2000,00 Lt atstovavimo išlaidų (1 t., b.l. 84,85). Teismas atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį, apimtis bei keliamų klausimų sudėtingumą, teismo posėdžių trukmę, atsižvelgdamas į rekomendacijas dėl užmokesčio dydžio, įvertinęs tai, kad pagrindinis reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo yra tenkintas, sprendžia, kad prašymas dėl atstovavimo išlaidų yra pagrįstas. Vadovaujantis teisingumo, protingumo principais ieškovei priteistini 2000,00 Lt patirtų išlaidų.
Apeliantė teikdama apeliacinį skundą nurodė, kad patyrė 800,00 Lt bylinėjimosi išlaidas 2t. b.l.130). Prašo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės.
Teismas atsižvelgė į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, į ruošto apeliacinio skundo apimtį, turinį, klausimų sudėtingumą, įvertinus tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, tačiau pagrindinis reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu tenkintinas, daro išvadą, kad prašomos priteisti atstovavimo išlaidos pagrįstos ir apeliantei iš atsakovės priteistini 800,00 Lt patirtų atstovavimo išlaidų.
Iš atsakovės priteistina 144,50 Lt žyminio mokesčio dėl neturtinio reikalavimo ir 754,00 Lt nuo priteistos sumos, viso 898,50 Lt žyminio mokesčio valstybei ( LR CPK 80 straipsnis, 93 straipsnis ).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsniu, 93 straipsniu, 98 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 330 straipsniu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-440-304/2014 m. panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti neteisėtu atsakovės (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos direktoriaus 2014 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. P-1 dėl B. J. atleidimo nuo 2014 m. sausio 6 d. iš pradinių klasių mokytojos pareigų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį.
Pripažinti, kad darbo sutartis su B. J. yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
Priteisti ieškovei B. J., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos 25137,28 Lt ( dvidešimt penkis tūkstančius šimtą trisdešimt septynis litus 28 ct ) vidutinį mėnesio darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2014 m. rugsėjo 24 d. ir po 138,88 Lt ( vieno šimto trisdešimt aštuonių litų 88 ct) vidutinį dienos darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki sprendimo įvykdymo.
Atmesti ieškovės reikalavimą dėl 5000,00 Lt neturtinės žalos priteisimo.
Priteisti B. J., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos 2000,00 Lt (du tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme ir 800,00 Lt ( aštuonis šimtus litų) apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės (duomenys neskelbtini)pagrindinės mokyklos 898,50 Lt ( aštuonis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 50 ct) žyminio mokesčio valstybei.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Sprendimo patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.