Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-14 · Civilinė byla Nr. 2A-65/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-14
Bylos Nr.
2A-65/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė, Rimvydas Norkus
Ieškovas
K. K.
Atsakovas
S. B., R. B.
Trečiasis asmuo
UAB „Lamaringas“
Civilinė byla Nr. 2A-65/2013Procesinio sprendimo kategorija . (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2805-585/2011 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovams S. B. ir R. B., trečiajam asmeniui UAB „Lamaringas“ dėl be pagrindo gautų lėšų grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas K. K. prašė iš atsakovų priteisti solidariai 1 013 226,60 Lt. Nurodė, kad 1994 m. kovo 4 d. su komerciniu banku „Balticbank“ (toliau - KB „Balticbank) sudarė 1 167 088,52 Lt paskolos sutartį, kurios pagrindu minėta suma buvo pervesta į jo (ieškovo) sąskaitą. 1994 m. kovo 9 d. šio banko pavedimu iš jo (ieškovo) sąskaitos 949 900 Lt buvo pervesti į atsakovo R. B. sąskaitą, esančią tame pačiame banke, įvykdant atsakovo R. B. prievolę grąžinti paskolą, gautą sutarties, sudarytos su banku „Balticbank“, pagrindu, todėl, remdamasis 1964 metų redakcijos CK 179 straipsniu, jis (ieškovas) reikalauja iš atsakovų 1 013 226, 60 Lt (949 900 Lt skolos ir 63 326,67 Lt palūkanų). Ieškovas teigė, kad nėra praleidęs ieškinio senaties termino, o abiejų atsakovų solidarią atsakomybę grindė tuo, kad pinigai be pagrindo buvo gauti abiejų atsakovų naudai, todėl atsakovai privalo grąžinti pinigus solidariai. Kadangi atsakovai sudarė santuokos nutraukimo teisinių pasekmių sutartį, ieškovas reikalavo pripažinti ją negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu, nurodydamas, kad tokia sutartimi buvo pažeistos ieškovo - atsakovų kreditoriaus teisės.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė tokiais motyvais: KB „Balticbank“ garantavo UAB leidyklos „Šachmatai“ prievolių Lietuvos taupomajam bankui įvykdymą. 1994 m. vasario 8 d. Lietuvos taupomasis bankas pateikė KB „Balticbank“ inkasinį pavedimą, reikalaudamas iš KB „Balticbank“ 949 900 Lt, mokėtinų už UAB leidyklos „Šachmatai“ skolą. 1994 m. vasario 9 d. atsakovas S. B. su KB „Balticbank“ pasirašė kredito sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo suteikti atsakovui 949 900 Lt kreditą iki 1994 m. kovo 9 d. Kreditas suteiktas 1994 m. vasario 9 d. banko kredito komiteto sprendimu, pažeidžiant banko nustatytą kreditų išdavimo tvarką ir pačią sutartį, kurios 2.8 punktu buvo numatytas įpareigojimas paskolos gavėjui užtikrinti prievolių pagal sutartį įvykdymą visu savo turtu. Pažeidimai išduodant kreditą fiksuoti ir Revizijų departamento prie Finansų ministerijos 1997 m. kovo 25 d. akte. Byloje esantis KB „Balticbank“ valdytojo parėdymas buhalterijai įrodo atsakovo R. B. teiginį, kad jis (atsakovas) pinigų iš KB „Balticbank“ negavo ir realios teisės disponuoti paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma neįgijo: pinigai, šio banko pervesti į atsakovo vardu atidarytą sąskaitą, be atsakovo valios ir jam nežinant, kitą dieną po paskolos sutarties sudarymo buvo pervesti Lietuvos taupomajam bankui, vykdant KB „Balticbank“ prievolę, t. y. panaudoti paties banko, suteikusio paskolą, valia ir banko naudai. Nustatęs paminėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas S. B. pinigų pagal 1994 m. vasario 9 d. sutartį su KB „Balticbank“ negavo, todėl jam neatsirado prievolė grąžinti paskolos sumą (1964 m. CK 291 str. 2 d.). Be to, bankui „Balticbank“ panaudojus pinigus, numatytus paskolos sutartyje su atsakovu S. B., savo prievolei tretiesiems asmenims vykdyti ir tai atlikus be atsakovo valios, teismas sprendė, kad paskolos sutartis, sudaryta tarp KB „Balticbank“ ir atsakovo R. B. buvo apsimestinė, pasirašyta siekiant vykdyti KB „Balticbank“ prievoles tretiesiems asmenims. Apsimestinis sandoris teismo turi būti ex officio pripažįstamas niekiniu, todėl 1994 m. vasario 9 d. paskolos sutartis tarp R. B. ir KB „Balticbank“ teismas pripažino nesudaryta ir negaliojančia nuo jos pasirašymo dienos - 1994 m. vasario 9 d. (1964 m. CK 52 str.). Sutarties apsimestinį pobūdį patvirtina ir šios sutarties šalių veiksmai bei nustatyti jų tikrieji ketinimai – banko siekis sudaroma sutartimi pridengti savo prievolių tretiesiems asmenims vykdymą, atsakovo R. B. formalus dalyvavimas vien kredito sutarties pasirašyme, neteikiant bankui jokių paskolos panaudojimą pagrindžiančių planų, neteikiant jokio užtikrinimo paskolos grąžinimui, taip pat aktyvus banko dalyvavimas be atsakovo R. B. valios disponuojant kredito sąskaitoje buvusiais pinigais.

1994 m. kovo 9 d. iš ieškovo sąskaitos KB „Baltikbank“ buvo atliktas mokėjimas į atsakovo R. B. vardu atidarytą sąskaitą, pervedant į šią sąskaitą pinigus atskirais mokėjimo pavedimais. Vienu mokėjimo pavedimu buvo pervesta 949 900 Lt (mokėjimo paskirtyje nurodant paskolos dengimą), kitu – 217 188,52 Lt, iš kurių 25 330,67 Lt ir 37 996 Lt pervesti nurodant paskirtį – palūkanos. Iš viso iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą, esančią tame pačiame KB „Balticbank“ buvo pervesta 1 013 22, 67 Lt. Ieškovo paskolos sutartis su banku įvykdyta tokiu būdu: bankas susigrąžino pinigus, pervestus į ieškovo sąskaitą, suteikiant paskolą, todėl paskolos santykis dalyje dėl 1 013 226.67 Lt kredito grąžinimo tarp ieškovo ir banko pasibaigė 1994 m. kovo 9 d., ieškovui šioje dalyje įvykdžius paskolos sutartį, t. y. grąžinus bankui pinigus, net jeigu grąžinimas buvo 1994 m. kovo 9 d. įvykdytas į atsakovo R. B. sąskaitą, kuria jis nesinaudojo ir nebegalėjo naudotis, nes sąskaita buvo atidaryta specialiai 1994 m. vasario 9 d. paskolos sutarčiai aptarnauti. Ieškovo pervestus į atsakovo sąskaitą pinigus KB „Balticbank“ panaudojo savo reikmėms. Teismas sprendė, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir KB „Balticbank“ sudaryta bankui turint tikslą ne kredituoti ieškovo verslą, kaip nurodyta sutartyje ir paskolos byloje, bet bankui siekiant suteiktais ieškovui pinigais padengti atsakovo sąskaitoje esantį pinigų trūkumą, susidariusį, kaip nustatyta, bankui iš atsakovo sąskaitos savavališkai pervedus pinigus Lietuvos Taupomajam bankui, o taip sutvarkyti savo buhalterinį balansą. Teismui akivaizdu, kad tikrasis banko „Balticbank“ paskolos sutarties su ieškovu vykdymo tikslas buvo ne ieškovo kreditavimas, bet savo neteisėtų fiktyvių ir apsimestinių sandorių ir bankinių operacijų paslėpimas. Dėl šios priežasties sandoriai, kuriais buvo atlikti pavedimai iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą pripažįstami apsimestiniais ir dėl to niekiniais (1964 m. CK 52 str.). Teismas sprendė, kad KB ,,Balticbank“ 1994 m. kovo 9 d. pavedimais iš ieškovo sąskaitos pervedė pinigus į atsakovo sąskaitą, siekdamas tas lėšas pasisavinti ir tokį ketinimą įvykdė, lėšas pervedė iš ieškovo į atsakovo sąskaitą ir jas, nesant jokių duomenų apie kitokį pinigų, 1994 m. kovo 9 d. patekusių iš ieškovo sąskaitos į atsakovo sąskaitą panaudojimą, pasisavino, todėl 1994 m. kovo 9 d. pavedimais atsakovas pinigų iš ieškovo negavo, o ieškovas tos pačios dienos pavedimais pervedė KB „Balticbank“ naudai 1 013 226,67 Lt, taip iš dalies įvykdė 1994 m. kovo 4 d. kreditavimo sutartį, sudarytą su KB „Balticbank“, grąžindamas bankui paskolos dalį - 1 013 226,67 Lt. Teismo ištirtosios ir nustatytosios aplinkybės, susijusios su banko KB „Balticbank“ apsimestinių sandorių sudarymu siekiant paslėpti savo neteisėtos veiklos pėdsakus, nebuvo tirtos civilinėse bylose, kuriose yra priimti teismo sprendimai bylose, nagrinėjant ginčus tarp byloje dalyvaujančių asmenų, todėl tokios aplinkybės gali būti nustatomos šiuo sprendimu, teismui nesant suvaržytam prejudicinių faktų galios (CPK 182 str. 2 p.). Be to, teismo naujai nustatytos aplinkybės nepaneigia įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyto sutarties tarp banko ir ieškovo sudarymo prejudicinio fakto.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas K. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti ir priteisti iš atsakovų solidariai 949 900 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas išėjo už ieškinio ribų, vertindamas atsakovo R. B. sutartinius santykius su banku, nes ieškinys grindžiamas pinigų pervedimo iš ieškovo sąskaitos į atsakovo R. B. sąskaitą faktu, taip jam įgyjant turtą be pagrindo. Teismas tik formaliai nurodė kokios pinigų sumos bus skirtos gamybai ir prekybai maisto produktais. Tokia teismo išvada yra neteisinga, nes sutartinių įsipareigojimų nevykdymas ar pažeidimas sukelia kaltai sutarties šaliai pareigą atlyginti žalą ar sumokėti sutartines netesybas, galimas ir sutarties nutraukimas, bet dėl to sutartis nėra apsimestine. Teismo išvada, kad atsakovas pinigų iš banko negavo ir realios teisės disponuoti paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma neįgijo, neteisinga. Teismas atsakovo paskolos sutartį pripažindamas apsimestiniu sandoriu, kuriuo, anot teismo, iš tikrųjų buvo siekiama vykdyti KB „Balticbank“ prievoles tretiesiems asmenims, taip pripažįsta atsakovą veikus sąmoningai ir sutartinai su banku. Dėl to visiškai neįtikinamai skamba teismo sprendimo motyvai, kad piniginės operacijos R. B. sąskaitoje vyko jam nežinant, be jo valios ir jis nėra atsakingas už kilusias pasekmes. Banko valdytojo parėdimas tokiu atveju būtent atitinka tikrąją šalių suderintą valią ir tikslus.Teismo padarytas ieškovo kredito sutarties Nr. 94-22 teisinis įvertinimas, ypač nurodant, kad ieškovas grąžino banko kreditą, pervedant pinigus į R. B. sąskaitą, padarytas šiek tiek pavėluotai, nes 2000 metų sausio 24 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimu kredito sutartis pripažinta teisėtu pagrindu priteisti 1 627 929,87 Lt skolą. Dėl to teismo padaryta išvada apie paskolos sandorio apsimestinumą, neturi teisinės galios (CPK 182 str. 2 p.). Ieškovas pripažįsta, kad naudojosi KB „Balticbank“ paslaugomis, tai pat ir kreditais, panaudotais realiai komercinei veiklai. Tai, kad aptariamojo kredito pinigai buvo panaudoti kitiems tikslams, nereiškia, kad tai buvo iš anksto su banku aptarta ir įvykdyta piniginė operacija, slepiant, kaip teigia teismas, kitų banko sandorių neteisėtumą.Teismas padarė klaidą priskiręs ginčo mokėjimo bankinę operaciją sandoriams ir dėl to pripažinęs pinigų pervedimą apsimestiniu (niekiniu) sandoriu. Piniginiai mokėjimai tėra vienas iš sandorių vykdymo būdų, o ne savarankiški sandoriai, dėl ko jiems negali būti taikomi įstatyminiai sandorių negaliojimo pagrindai bei pasekmės. Iš teismo sprendimo motyvų darytina išvada, kad ieškovas tyčiniais veiksmais prisidėjo prie banko įvykdyto piniginių lėšų pasisavinimo, t. y. įvykdė baudžiamąją veiką. Vienintelė pozityvi teismo išvada ieškovo naudai yra ta, kad teismas faktiškai pripažino, kad dėl ieškovo paskolos bankas neturėjo jokių nuostolių, nes paskoliniai pinigai apsisuko vidaus bankinėse operacijose, neišeidami už banko ribų. Atsakovas S. B. buvo realus banko skolininkas, dėl kurio asmeninės bei su juo susijusios įmonės veiklos bankas prarado 2 500 000 Lt.Teismo sprendime teigiama priešingai nei nustatyta byloje, kad atsakovas pinigų iš KB „Balticbank“ negavo ir realios teisės jais disponuoti neįgijo. Akivaizdu, kad asmuo, sudaręs paskolos sutartį ir gavęs pinigus, privalo elgtis protingai, apdairiai ir sąžiningai, kad nepadaryti kitiems asmenims žalos ar nepažeisti jų teisių savo veiksmais ar neveikimu. Iš į bylą pateiktų atsakovų apklausos baudžiamojoje byloje protokolų matosi, kad dar 1996 metais jie buvo apklausiami dėl atsakovo sudarytos kredito sutarties ir pinigų judėjimo atsakovo sąskaitoje. Apklausos metu S. B. pripažino, kad dar 1994 metais jam buvo žinoma, kad jo paskola padengta, pareikšdamas, kad jam nežinoma, kokiu pagrindu ir už ką pinigai iš K. K. sąskaitos buvo pervesti į jo sąskaitą. Pagal tuo metu galiojusio CK 179 straipsnio nuostatas jis (apeliantas) padengti atsakovo skolos bankui, pervesdamas pinigus bankui, kaip padaryta pervedus į banko sąskaitą 63 326,67 Lt palūkanų už atsakovo kreditą, negalėjo. Atsakovas S. B. neginčijo tokio veiksmo ir jį akceptavo. Tas pats pasakytina ir apie pinigus, kuriuos atsakovas gavo į savo sąskaitą iš jo (apelianto) sąskaitos. Banko sąskaitos valdytojas turi teisę ne tik savo nuožiūra disponuoti, bet ir yra atsakingas už tas pinigines lėšas, kurios įskaitomos į jo sąskaitą (CK 468 str., 1964 m. CK) To paties CK 512 straipsnis nustatė, kad asmuo, kuris be įstatymu ar sandoriu nustatyto pagrindo įgijo turtą kito sąskaitą, privalo grąžinti pastarajam be pagrindo įgytą turtą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai S. B. ir R. B. prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad K. K. neturi teisės reikalauti iš R. B. be pagrindo gautų lėšų grąžinimo, nes S. B. nėra gavęs iš K. K. jokių lėšų nei be pagrindo, nei esant pagrindui. Visi K. K. mokėjimai buvo nukreipti bankui, ir bankas juos priėmė, padarydamas apie tai atžymas dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat ir kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008, ir kt.).

Šios bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme apibrėžė ieškovo pareikšti reikalavimai (ieškinio dalykas), faktinės aplinkybės, kuriomis buvo grindžiamas ieškinys (faktinis ieškinio pagrindas) ir atsakovų atsikirtimai į jiems pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, negali sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė visų nagrinėjamam ginčui reikšmingų klausimų, peržengė ieškinio ribas, netinkamai įvertinto sandorių sudarymo bei jų vykdymo aplinkybės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir įvertino visas bylos faktines aplinkybes, atskleidė nagrinėjamos bylos esmę.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad apeliantas, siekdamas iš atsakovų prisiteisti reikalaujamą pinigų sumą, nėra nuoseklus, nes vienu metu teigia, kad pinigus pervedė į atsakovo sąskaitą, įvykdydamas atsakovo prievolę grąžinti paskolą bankui, gavęs atsakovo pritarimą tylėjimu (CK 179 str., 1964 m. CK ), vėliau teigė, kad tokios skolininko prievolės nevykdė, nes tam neturėjo atsakovo sutikimo, todėl atsakovo sąskaitoje atsidūrę pinigai atsakovo gauti be pagrindo (CK 6.237 str.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė pinigų judėjimo mechanizmą ir tokių piniginių operacijų tikslus. Rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimas įrodyta, kad ginčo pinigai (ieškovo paskola KB ,,Balticbank“ su palūkanomis), be atsakovo žinios pervesti į atsakovo vardu atidarytą specialią sąskaitą KB „Balticbank“ 1994 m. kovo 9 d. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas neturėjo pareigos įvykdyti prievolę (grąžinti kreditą) už atsakovą, nes atsakovas tokios prievolės neturėjo, nors formaliai paskolos sandoris buvo sudarytas, tačiau, kaip nustatyta byloje, atsakovas, nors pinigai buvo pervesti į jo vardu atidarytą specialią sąskaitą, jais (pinigais) nepasinaudojo: šiais pinigais pasinaudojo pats KB ,,Balticbank“, tą pačią dieną (1994 m. vasario 9 d.) pervesdamas pinigus (atsakovo sutikimas negautas) į Lietuvos taupomojo banko sąskaitą, taip įvykdydamas Lietuvos taupomajam bankui savo prievolę, kilusią iš garantinės sutarties, sudarytos tarp Lietuvos taupomojo banko ir KB „Balticbank“.

Taigi byloje esančių įrodymų visetas leidžia prieiti prie išvados, kad atsakovas, neturėdamas realios paskolos prievolės KB ,,Balticbank“ (pinigų negavo, jais nedisponavo ir realios galimybės jais disponuoti neturėjo, nes pinigai pervestu į sąskaitą buvo joje vos vieną dieną), neturėjo ir pareigos tariamą prievolę įvykdyti - grąžinti paskolą. Nustatyta, kad KB „Balticbank“ tokia pinigų pervedimo operacija įvykdė Lietuvos taupomajam bankui savo prievolę, kilusią iš garantinės sutarties, sudarytos tarp Lietuvos taupomojo banko ir KB „Balticbank“.

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas neturėjo pagrindo įvykdyti prievolę už atsakovą ne tik dėl to, kad atsakovas prievolės bankui neturėjo, bet ir dėl to, kad bylos šalys (ieškovas ir atsakovas) nebuvo sudariusios paskolos (CK 291 str., 1964 m. CK) ar prievolės įvykdymo už atsakovą sutarčių (CK 179 str., 1964 m. CK), atsakovas S. B. nebuvo įpareigojęs apeliantą įvykdyti KB „Balticbank“ prievolę (grąžinti paskolą) už jį (atsakovą). Be to, nei tuo metu galioję įstatymai, nei kitokios sutartys taip pat nenumatė apelianto pareigos įvykdyti prievolę už atsakovą (CK 179 str., 1964 m. CK).

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia prieiti prie išvados, kad apelianto reikalavimas atsakovams neįrodytas, ir pirmosios instancijos teismas jo netenkino pagrįstai.

Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su teismo atliktu faktinių bylos aplinkybių įvertinimu ir pateikia dėl to savo poziciją. Teisėjų kolegija pripažįsta apelianto teisę į savo nuomonę, tačiau pažymi, kad tokia nuomonė teismui nėra privaloma, be to, ji turi būti pagrįsta įrodymais (CPK 177, 178 str.). Apeliantas tokių įrodymų nepateikė, o savo teiginius grindžia prielaidomis. Kaip jau minėta, tirti, vertinti įrodymus ir daryti dėl to išvadas - teismo prerogatyva (CPK 185 str.). Apelianto teiginys, kad kredito sutartis, sudaryta tarp jo ir banko galiojanti, nes teismas iš apelianto yra pritiesęs bankui skolą, šiam ginčui esminės reikšmės neturi.

Teisėjų kolegija nenustatė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimų ir sutinka su teismo sprendime padarytomis išvadomis.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas sumokėjęs už apeliacinį skundą 7 000 Lt Kitos žyminio mokesčio dalies (6 499 Lt) sumokėjimas atidėtas pirmosios instancijos teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi (2 t., 178-179 b. l.) iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo (CPK 84 str.). Kadangi apeliacinis skundas nepatenkintas, apeliantas žyminio mokesčio nepriemoką privalo sumokėti. Atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo nėra pagrindo: prašymas atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, o taip pat nauji įrodymai apie apelianto blogą turtinę padėtį apeliaciniam teismui nepateikti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. K. valstybei 6 499 Lt ( šešis tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt devynis litus) žyminio mokesčio.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėRimvydas NorkusNijolė Piškinaitė