Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. M. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo argumentais, kadangi jis į teismą kreipėsi dar nesant priimtam Kompensavimo įstatymui. Teismo sprendimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius ir prieštarauja teisinės valstybės principui, todėl jam turi būti priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui V. M. VRM 2008 m. lapkričio 10 d. sprendimu Nr. 11SP-4647 paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą nuo 2008 m. spalio 7 d. neterminuotai (b. l. 40). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms, pareiškėjo valstybinė pensija buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. ir mokama sumažinta (b. l. 6). Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pažyma patvirtina, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, susidarė 5 541,22 Lt (1 604,85 Eur) valstybinės pensijos nepriemoka (b. l. 6–7). Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 3 d. su pareiškimu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 44-46). VRM, atsakydama į pareiškėjo 2014 m. gruodžio 3 d. pareiškimą, 2014 m. gruodžio 16 d. sprendime Nr. D-9221(11) nurodė, kad pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą reikalavimui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti, dėl to jo prašymo dėl valstybinės pensijos išmokėjimo, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, nenagrinės (b. l. 47–48).

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu (2012 m. birželio 30 d. Nr. XI-2195) Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Nagrinėjamam ginčui aktuali teisės norma buvo pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos, tačiau vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą; iš šio konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Asmens teisės kreiptis į teismą realizavimas yra neatsiejamas nuo atitinkamų įstatymais nustatytų procesinių reikalavimų, kurių būtina laikytis. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėjas tinkamai – laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų – realizavo savo teisę kreiptis į teismą, iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies kylantys imperatyvai teismui ginti asmens teises realiai ir veiksmingai suponuoja pareiškėjo teisę reikalauti teisme pašalinti jo teisių pažeidimą, nulemtą Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jam paskirtą pensiją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pažeistas pareiškėjo teises teismas privalo ginti, kadangi priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, garantuojančios asmens teisę į pensinį aprūpinimą, taip pat iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o pati asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi – asmuo, laikydamasis įstatymais nustatytų reikalavimų kreipęsis į teismą dėl iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai šių savo teisių apginti negalėtų. Tai lemtų, kad teisinis reguliavimas, Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas, kas nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, draudžiančiais teismui (teisėjui) taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Nagrinėjamoje byloje, asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant, be kita ko, užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjo teises ginti realiai ir veiksmingai.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, visiškai nenagrinėjęs šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakovės veiksmais, mokant pareiškėjai sumažintą pensiją laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., o tik nustatęs, kad administraciniai teismai negali ignoruoti pensijų kompensavimo tvarką nustatančių įstatymų. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, yra nustatyta ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo mokėtos sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo tvarka, nesudaro pagrindo netenkinti šioje byloje pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su tuo, kad VRM nepagrįstai pareiškėjui ginčo laikotarpiu mokėjo sumažintą pensiją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo po Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo nagrinėtose bylose, nepaisant šio įstatymo galiojimo, buvo pripažinta asmenų teisė į dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-822/2015; 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-822/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1909-143/2015). Šiose bylose asmenų teisė į dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo nėra siejama su įstatymų leidėjo pareiga nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, bei išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą senatvės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo neatsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformuluotas tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui V. M. ginčo laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nebuvo išmokėta 1 604,85 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (b. l. 42–43), ginčo dėl susidariusios nepriemokos dalies byloje nėra.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog yra pagrindas atmesti pareiškėjo skundą, padarė iš esmės neteisingai išaiškinęs ir pritaikęs teisės aktų nuostatas, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos panašaus pobūdžio bylose. Atsižvelgus į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisiama laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėta 1 604,85 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis.

Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovės pirmosios instancijos teisme patirtas 200 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro skundo parengimas – 100 Eur ir teisinės konsultacijos – 100 Eur (b. l. 56). Šioms išlaidoms pagrįsti, pareiškėjas pateikė 2015 m. rugsėjo 21 d. pinigų priėmimo kvitą serija LAT Nr. 762723, iš kurio matyti, kad pareiškėjas advokatui E. S. už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą sumokėjo 200 Eur (b. l. 58).

ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. To paties straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokias Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2004 m. balandžio 16 d. redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) patvirtino Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85.

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šioje normoje yra įtvirtintas reikalavimas šaliai pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012). Prašomų sumų apskaičiavimas iš esmės turėtų būti detalus, išsamus ir su pagrindimu (žr., pvz., 2010 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146–2022/2010, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756–34/2011). Šių reikalavimų nepaisymas gali lemti prašymo dėl išlaidų atlyginimo atmetimą (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje AS62–521/2011).

Pareiškėjas, kaip minėta, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už pareiškimo projekto parengimą ir teisines konsultacijas. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėją pirmosios instancijos teisme pagal 2015 m. rugsėjo 9 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokato S. Chimino kontoros advokato padėjėjas E. S. (b. l. 57). Skundas teismui parengtas 2015 m. sausio 7 d. (b. l. 1–4), t. y. ženkliai anksčiau nei sudaryta atstovavimo sutartis su advokato padėjėju. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad skundą teismui parengė ir teisines konsultacijas pareiškėjui iki 2015 m. rugsėjo 9 d. atstovavimo sutarties sudarymo teikė advokato padėjėjas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad skundo pateikimo metu advokato ir pareiškėjo atstovavimo santykiai nebuvo susiklostę, dėl to pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, netenkinamas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jokių įrodymų dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų nepateikė. Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ ne tik įtvirtina asmens teisę reikalauti atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas, bet ir numato minėtos teisės įgyvendinimo mechanizmą. Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui V. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 604,85 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus keturis eurus 85 euro centus).

Sprendimas neskundžiamas.