Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas Mi. K.(toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK, ir atsakovės atstovas), atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Proceso šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų teritorinės policijos įstaigos areštinėje neužtikrinimo.

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (2012 m. spalio 2 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo.Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 460-564). Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje, kameras, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, atsakovę atstovaujantis Panevėžio apskrities VPK pateikė Ataskaitų apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą žurnalo išrašuose ir kituose rašytiniuose dokumentuose (b. l. 17-33). Tam tikrus duomenis pateikė ir pareiškėjas (b. l. 2). Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo2014 m. lapkričio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d.Areštinėje buvo laikomas: kameroje Nr. 20, kurios plotas 14,80 kv. m, 2014 m. lapkričio7 d. ryte–2014 m. lapkričio 9 d. vakare su vienu asmeniu,2014 m. lapkričio 10 d. ryte ir vakare su dviem asmenimis, 2014 m. lapkričio 11 d. ryte ir vakare su vienu asmeniu, kameroje Nr. 16, kurios plotas 14,38 kv. m, 2014 m. lapkričio 12 d. ryte – 2014 m. lapkričio 14 d. ryte su trimis asmenimis.

Nors atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kokį plotą šiose kamerose užėmė sanitarinis mazgas, darytina išvada, kad pareiškėjui mažiausias tenkantis gyvenamasis plotas, net ir neišskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, kameroje Nr. 16 buvo3,6 kv. m, kai jis šioje kameroje buvo laikomas su dar trimis asmenimis, kameroje Nr. 20 –4,93 kv. m, tuo metu, kai nurodytoje kameroje jis buvo laikomas su dar dviem asmenimis. Kai kameroje Nr. 20 pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu, net ir neturint duomenų apie šioje kameroje sanitarinio mazgo užimamą plotą, galima teigti, kad Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytas vienam asmeniui turintis tekti minimalaus ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, jog Panevėžio apskrities VPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, kad Areštinės kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 punkte buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.Pagal šios higienos normos 24 punkte pateiktą lentelę, policijos areštinės kameroješaltuoju metų periodu pakankama oro temperatūra – 18-26?C, santykinė oro drėgmė – 30-75 proc., oro judrumas –0,05-0,2 m/s,pagal 21 ir 22 punktuose įtvirtintusapšvietimo reikalavimus, kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., dirbtinė apšvieta – ne mažesnė kaip 200 lx, odirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Minėtos higienos normos 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovaspateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Areštinėje yra sumontuota moderni vėdinimo sistema, visose kamerose įrengti šviestuvai, 2014 m. lapkričio mėn. Areštinėje jau veikė centrinis šildymas ir pareiškėjo buvimo Areštinėje metu Panevėžio VSC atitikties Lietuvos higienos normos HN 37:2009reikalavimams patikrinimų neatliko (b. l. 1, 9). Išanalizavus teismui pateiktų Panevėžio VSC patikrinimo aktų rezultatus, darytina išvada, jog byloje nėra duomenų, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai ginčo laikotarpiu būtų atlikę apšvietos, šiluminės aplinkos matavimus kamerose Nr. 16 ir 20, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Taigi, nustatyta tvarka ginčo laikotarpiu nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir judrumo reikalavimais šiose kamerose. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų šiose kamerose į Areštinės administraciją ir Panevėžio VSC nei pareiškėjas, nei kiti kamerose Nr. 16 ir 20 laikomi asmenys nesikreipė. 2015 m. sausio 9 d. patikrinimo akto Nr. H5-3 duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 20 operatyvioji kontrolė atlikta 2015 m. sausio 7 d., kurios metu Lietuvos higienos normos HN 37:2009 23 punkto pažeidimų nenustatyta.Panevėžio VSC specialistai 2015 m. sausio 9 d. patikrinimo akte Nr. H5-3 užfiksavo, kad šioje kameroje yra du langai su dvigubu stiklu, rankenomis, vienas langas atsidaro ir užsidaro, antras langas sandariai uždarytas šaltuoju metų laikotarpiu; kontrolės metukameroje veikė mechaninė ventiliacija (b. l. 10-11). Į byla pateikto 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo akto Nr. H5-6 duomenys patvirtina, kad šaltuoju metų periodušiluminės aplinkos matavimai buvo atlikti kameroje Nr. 13. Matuojant šios patalpos viduryje 0,1 m aukštyje nuo grindų, nustatyta oro temperatūra 18,1 ?C (+/- 0,29), oro santykinė drėgmė 52,9 proc. (+/- 1,92), oro judėjimo greitis < 0,03 m/s, o matuojant patalpos viduryje 1,1 m aukštyje nuo grindų nustatyta oro temperatūra 18,8 ?C (+/- 0,29), oro santykinė drėgmė 52,3 proc. (+/- 1,93), oro judėjimo greitis < 0,03 m/s, kas atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodytus dydžius. Patikrinimo akte taip pat užfiksuota, kad kameroje Nr. 13 yra du plastikiniai langai su grotomis, kurie techniškai tvarkingi, sandarūs (užsidaro ir atsidaro); patalpos vėdinamos per varstomus langus (b. l. 12-16). Įvertinus šiuos duomenis,darytina išvada, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginio, kad Areštinės kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu konstatuoti Panevėžio apskrities VPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kamerose buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas nebuvo nepertraukiamas ir bendrai sudėjus truko apie 3 paras), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodyta, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-68/2014).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012 ir kt.). Teismas sprendžia, kad pareiškėjas dėl minimalaus plotoPanevėžio apskrities VPK Areštinėje neužtikrinimo galėjo jausti tam tikrus nepatogumus, tačiau įvertinus tokių nepatogumų trukmę ir mastą, akivaizdu, kad jie buvę vienkartiniai bei trumpalaikiai.Pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti trumpalaikiai, vienkartiniai pažeidimai sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą.Teismas nenustatė, jog nustatytas suėmimo vykdymo sąlygų pažeidimas būtų padaręs ilgalaikį ir gilų žalingą poveikį pareiškėjo psichinės ar fizinės sveikatos būklei. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, intensyvumą, taip pat įvertinęs kumuliatyvų pareiškėjo laikymo sąlygų Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose poveikį, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.