Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Zigmas Pocius Baudžiamoji byla Nr. 1A-181-382/2015

Teisėjas Vandalinas Vainius Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00276-2014-8

2015 m. balandžio 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 straipsnio 2 dalį trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. nuteistas už tai, kad apiplėšė žmogų panaudodamas peilį. 2014 m. balandžio 7 d., laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 20.00 val., jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atvyko adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajonas, pas pažįstamą L. K. ir paprašęs, kad pastaroji pavaišintų jį kava, užėjo į namo vidų. Būnant namo viduje, M. B. paėmė verandoje ant stalo gulėjusį peilį, jį įrėmė į L. K. kelį, grasindamas supjaustyti ją gabalais bei išžaginti, liepė eiti į kambarį. L. K. ėmus atkalbinėti ir paklausus, ko jam reikia, M. B. pareikalavo atiduoti visus pinigus ir laikydamas rankoje peilį nusekė L. K. į kitą kambarį. L. K. iš savo rankinės paėmė 100 litų įvairiomis kupiūromis ir padavė M. B. Po to, M. B. pareikalavus, L. K. pateikė 150 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 311. M. B. ranka stipriai patempė L. K. už kairiosios ausies ir pareikalavo atiduoti įvertus 500 litų vertės auksinius auskarus. Po to M. B. grasindamas peiliu pareikalavo atiduoti 5000 litų vertės automobilio „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užvedimo raktus. Gavęs automobilio raktelius išėjo į kiemą, turimu užvedimo raktu užvedė automobilio „Honda Accord“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) variklį ir pasišalino. Tokiais veiksmais, t. y. grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą ir pavartodamas fizinį smurtą, M. B. pagrobė L. K. priklausančio turto už 5750 Lt.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo M. B. apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo bei veikos kvalifikavimo klausimas. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Pagrindinis nuteistojo apeliacinio skundo argumentas kvestionuojant kaltę dėl kvalifikuoto plėšimo yra tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė tik nukentėjusiosios parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys. Apeliantas neneigia paties svetimo turto pagrobimo fakto, tačiau ginčija apylinkės teismo nustatytą aplinkybę, kad jis šiuos veiksmus atliko grasindamas peiliu nukentėjusiajai, todėl mano, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, negali sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais ir konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, todėl pagrįstai nustatė M. B. veikoje BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos požymius. Apygardos teismui nekelia abejonių pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės veikos aplinkybės, o būtent tai, kad M. B., peiliu grasindamas nukentėjusiajai pavartoti fizinį smurtą, pagrobė jai priklausančio turto už 1665,31 Eur.

Atmestinas kaip nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip vagystė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Turto pagrobimas vagystės būdu nuo plėšimo skiriasi tuo, kad kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nevartoja nei fizinio, nei psichinio smurto, neatima galimybės priešintis. Tais atvejais, kai kaltininkas turtui pagrobti pavartoja fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip plėšimas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai tvirtino, kad pas ją į namus atėjo M. B. ir paprašė padaryti kavos. Kavos neturėjo, todėl padarė jam arbatos. Ji pažinojo M. B., nes jis anksčiau bendravo su jos sūnumi. Sėdint namo verandoje M. B. griebė ant stalo gulėjusį peilį ir, sakydamas: „ar nori aš tave gabalais supjaustysiu“ ir „dabar tave per visas skyles padarysiu“, įrėmė jai peilį į kairįjį kelį. M. B. nusivedė ją į kitą kambarį, griebė už ausies ir paklausęs, ar auskarai auksiniai, liepė juos išsiverti. Po to jis iš piniginės paėmė vieną šimtą litų, mobilųjį telefoną ir automobilio raktelius, su juo ir išvažiavo. Išeidamas pasakė: „nemėgink skambinti policijai“. Visą tą laiką M. B. rankose laikė peilį (t. 2, b. l. 7).

Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti ir nesiremti šiais nukentėjusiosios parodymais apie nuteistojo atliktus nusikalstamus veiksmus, nes nukentėjusiosios parodymai nuo pat kreipimosi į teisėsaugos institucijas momento sutapo ne tik tarpusavyje, tačiau ir su baudžiamosios bylos medžiaga, priešingai nelogiškiems nuteistojo M. B. parodymams, kurie visiškai prieštarauja bylos medžiagai. Be to, aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusioji gali būti šališka bei siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde.

Tai, kad nukentėjusioji davė teisingus parodymus, patvirtina ir ta aplinkybė, kad iš karto po įvykio, atvykus policijos pareigūnams, įvykio vietoje buvo rastas peilis, kuriuo M. B. grasino nukentėjusiajai (t. 1. b. l. 15–21). Taigi byloje neabejotinai nustatytas objektyvusis BK 180 straipsnio 2 dalies numatytos veikos požymis – peilio panaudojimas. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktas tyrimas, siekiant nustatyti, ar ant peilio yra likę nuteistojo pirštų antspaudų ar DNR pėdsakų, nepaneigia apelianto kaltės dėl padaryto nusikaltimo.

Nors nuteistojo veiksmai, atlikti prieš nukentėjusiąją, nepaliko akivaizdžių sužalojimų, tačiau vertintini kaip fizinis smurtas. Pagal teismų praktiką fizinis smurtas suprantamas kaip bet koks fizinis-smurtinis poveikis nukentėjusiojo kūnui, nepriklausomai, kokie sveikatos sutrikdymai buvo padaryti nukentėjusiajam. Taip pat fiziniu smurtu laikoma ir fizinis poveikis nukentėjusiajam, kai teisiškai reikšmingų sveikatos sutrikdymų nebuvo padaryta, bet smurtiniais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi, nors nukentėjusiajai nebuvo padaryta akivaizdžių sužalojimų, ši aplinkybė nešalina nuteistojo atsakomybės už jo atliktus veiksmus.

Įvertinus šias aplinkybes, daroma išvada, kad nuteistojo M. B. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip plėšimas, o ne vagystė. Todėl apelianto skundas dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.