- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-12
- Bylos Nr.
- I-2456-422/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- T. J.
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. J. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 7000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų 3 būrio 1 sekcijoje nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Tvirtino, kad jo gyvenamoji vieta buvo avarinės būklės, joje buvo šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų lašėjo vanduo, buvo apipelijusios sienos. Tokios kalinimo sąlygos sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą ir sveikatos negalavimus (susirgo pleuritu), t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 7000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 7-11) bei Alytaus pataisos namų atstovas teismo posėdžių metu nurodė, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma. Paaiškino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, kuris neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose dėl nuolatinės jų rotacijos keičiasi, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Tam tikrais periodais 3 būrio 1 miegamajame buvo užimtos ne visos miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tekdavo didesnis nei minimalus gyvenamasis plotas. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose (ne kameroje) ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti įstaigos teritorijoje – lokalinio sektoriaus kieme, sportuoti įstaigos futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, sporto salėje, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla. Be to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Tai kompensavo santykinai mažą gyvenamųjų patalpų plotą. Paaiškino, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras 2011 m. gruodžio 20 d. patikrinimo akte bei LR Seimo kontrolierius 2011m. rugsėjo 30 d. pažymoje Nr. 1/3D-2517 konstatuota, jog nustatytas didžiausias leidžiamų laikyti nuteistųjų skaičius neviršytas, nustatyto dydžio gyvenamasis plotas užtikrintas, gyvenamųjų patalpų sąlygos geros. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas į Alytaus PN administraciją nesikreipė. Alytaus PN nežemino nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) orumo, nesielgė su juo nežmoniškai, t.y. jam nebuvo sudarytos išskirtinės blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Pareiškėjo tvirtinimas, kad jo sveikata pablogėjo dėl kalinimo sąlygų Alytaus PN yra nepagrįstas. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas. Prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas iš dalies tenkinamas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. netinkamomis sąlygomis – laikant jį perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose ( esant didelei patalpų drėgmei, pelėsiui, netinkamai temperatūrai).
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN 3 būrio 1 sekcijoje pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl per mažo gyvenamojo ploto, higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų į Alytaus PN administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Alytaus PN administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, t.y. nuo 2011 m. balandžio 5 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 4 d. (b.l. 5).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog vertinamuoju laikotarpiu būdamas Alytaus PN jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Be to, pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti senaties terminą, nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 5 d. iki 2012 m. kovo 3 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2013 m. gruodžio 17 d.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Tai priklauso nuo daugelio aplinkybių, tokių kaip įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmė, fizinių ir psichinių įkalintojo savybių, kalinčio asmens amžiaus, lyties, sveikatos ir kt.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹. 1. punkte nurodyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d., nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. gyveno Alytaus PN 3 būryje (b.l. 13).
Kadangi objektyvių duomenų apie Alytaus pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė (išskyrus duomenis apie nuteistųjų skaičių 3 būrio 1 miegamajame 2013 m. sausio 24 d. (b.l. 18,19), todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas (išskyrus 2013 m. sausio 24 d.) skaičiuotinas 3 būrio 1 miegamojo gyvenamąjį plotą padalinant iš jame įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad Alytaus PN 3 būrio 1 miegamojo gyvenamasis plotas yra 52,57 kv.m., jame įrengta 20 miegamųjų vietų (b.l.8,133), todėl vienam asmeniui teko 2,6 kv.m. gyvenamojo ploto. 2013 m. sausio 24 d. ginčo miegamajame buvo užimta 17 lovų (b.l.18,19), todėl vienam asmeniui šią dieną teko 3,1 kv.m. gyvenamojo ploto.
Akivaizdu, kad visu vertinamuoju laikotarpiu (išskyrus 2013 m. sausio 24 d.) pareiškėjui teko mažesnis (0,5 kv.m.) nei teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, todėl darytina išvada, jog pareiškėjui nurodytais laikotarpiais atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.
Pareiškėjas tvirtina, kad 3 būrio 1 miegamajame buvo šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų bėgo vanduo, ant sienų buvo pelėsis, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Hacioglu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Pshenichnyy prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje Gridin prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Į bylą pateiktame ginčui aktualiame Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte Nr. PA-339 (b.l. 134-136) nurodyta, kad 2012 m. gruodžio 7 d. atlikus Alytaus PN visų lokalinių sektorių gyvenamųjų patalpų patikrinimą Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nebuvo nustatyta, tačiau iš šio patikrinimo akto turinio galima spręsti, jog minėtų patalpų patikrinimas atliktas tik vizualiai, neatliekant gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės drėgmės fizikinių matavimų, todėl pareiškėjo argumentai dėl šaltų 3 būrio 1 miegamojo patalpų bei drėgmės lieka nepaneigti.
Teismo nuomone, pelėsis patalpoje yra matomas ir gali būti nustatomas be jokių specialių matavimų, todėl, minėtame patikrinimo akte nesant konstatuoto Higienos normos HN 56 punkte reglamentuoto pažeidimo, tikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl pelėsio ant gyvenamųjų patalpų lubų ir sienų nėra pagrindo. Pažymėtina, kad Higienos normos HN 76:2010 56 punktas įpareigoja ir pačius nuteistuosius rūpintis patalpų švara.
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis turėjo sveikatos sutrikimų (susirgo pleuritu). Iš pareiškėjo asmens sveikatos byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu yra kreipęsis į medikus dėl galvos, dantų skausmų, sinusito, peršalimo, gerklės skausmo, slogos, pakilusio rūgštingumo, buvo hospitalizuotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje dėl skausmo po kairiu šonkauliu ir pan. (b.l.52, 89-98, 123). Tačiau tie patys bylos duomenys patvirtina, kad su analogiškais nusiskundimais (sloga, gerklės skausmas, peršalimas) pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi ir anksčiau – iki jį patalpinant į Alytaus pataisos namus (b.l. 52, 69-72,78,80,81), 2009 metais jam diagnozuotas ūmus respiratorinis susirgimas (b.l. 54) bei vėliau - jį perkėlus į kitas gyvenamąsias patalpas (12 būrį), kurių neatitiktis higienos reikalavimams neginčijama (b.l.99-109), todėl, teismo vertinimu, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadai, jog kvėpavimo takų susirgimais (tame tarpe ir pleuritu) pareiškėjas susirgo dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam gyvenant Alytaus PN 3 būrio 1 miegamajame. Be to, teismo nuomone, tokio pobūdžio ligomis, kuriomis vertinamuoju laikotarpiu sirgo pareiškėjas, serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl priežastinio ryšio tarp netinkamų kalinimo sąlygų ir pareiškėjo sveikatos sutrikimų nenustatyta.
2015-03-19 Alytaus pataisos namų gydytojo išrašas Nr. 50/40 iš pareiškėjo medicininės kortelės ( b.l. 20) patvirtina, jog pareiškėjas 2011m. Alytaus PN metu buvo gydytas 13 dienų dėl miego sutrikimų, emocinės įtampos, tačiau, taikant ieškinio senatį dėl minėto laikotarpio, šie duomenys nevertinami kaip ginčui reikšmingi. Duomenų apie tai, kad dėl minėto pobūdžio sveikatos sutrikimų jis būtų kreipęsis ( ar gydomas) ginčo laikotarpiu, byloje nėra.
Pareiškėjas nurodė, jog bausmę atliko nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Nors pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno pakankamai ilgą laiko tarpą (apie 12 mėn.), gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai (0,50 kv.m.), tačiau šis pažeidimas nebuvo pastovus, nes vertinamuoju laikotarpiu jis buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b.l. 13). Be to, nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, koplytėlę, užsiimti kita leistina veikla. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2005 m. gruodžio 30 d. Alytaus PN direktorius įsakymu Nr. 1-356 (pakeistas 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 1-339) buvo patvirtinta nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, kurioje pareiškėja turėjo galimybę dalyvauti (b.l. 27-29,31). Įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė dalyvauti užimtumo programoje, užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla galėjo kompensuoti jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Akivaizdu, kad tik nuo pareiškėjo valios priklausė jo buvimo gyvenamosiose patalpose trukmė.
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, taip pat, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, perkėlimo į kitas gyvenamąsias patalpas pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, kad jo sveikatos būklė jam būnant Alytaus PN vertinamuoju laikotarpiu būtų ženkliai pablogėjusi.
Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamos temperatūros ir patalpų drėgmės), laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. T. J. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus. Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka ir terminu pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas – 8,30 Eur transporto išlaidų, susijusių su atsakovo atstovo atvykimu į teismo posėdį (b.l. 47,48, 125). Byloje esantys duomenys (b.l. 126-127) patvirtina, kad Alytaus pataisos namai dėl atsakovo atstovo vykimo į 2015 m. birželio 20 d. teismo posėdį patyrė 8,30 Eur transporto išlaidų.
ABTĮ 44 str. numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, tame tarpe ir patirtų transporto išlaidų atlyginimą (ABTĮ 45 str. 1 d., 2 d. ). Kadangi pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies, todėl proporcingai atmestų pareiškėjo reikalavimų daliai, iš pareiškėjo T. J. Alytaus pataisos namams priteistinas 4,15 Eur išlaidų atlyginimas (ABTĮ 44-45 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, 44 ir 45 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo T. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 4 d. iki 2013 m. sausio 24 d. ir nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 11 d. buvo pažeista.
Pareiškėjo T. J. reikalavimą dėl 7000 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Priteisti iš pareiškėjo T. J. Alytaus pataisos namams 4,15 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.