Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-11-20 · Administracinė byla Nr. A-143-1064-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-20
Bylos Nr.
A-143-1064-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė
Pareiškėjas
E. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių
Advokatai
Bronius Varsackis
Kategorijos
  • 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A11 – 1064/2007Procesinio sprendimo kategorija 15.2; 62 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės,

sekretoriaujant Kristinai Bielinienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Broniui Varsackiui,atsakovo atstovams Mariui Vainauskui ir Verai Aleksejenkovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. B. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 3), kurį patikslino (b. l. 39 – 40), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pripažinti, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) bei Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas pažeidė jo teises, bei priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Higienos norma HN 76:1999) 6.15 punkto reikalavimais vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto. Išnagrinėję jo skundus dėl laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro Visuomenės sveikatos priežiūros skyriaus (toliau – Visuomenės sveikatos priežiūros skyrius) specialistai nustatė, kad patikrinimo metu vienam asmeniui teko 4,42 m² ploto. Patikrinimo metu jis buvo laikomas 105 – oje, 164 – oje ir 143 – oje kamerose, kurių plotas atitinkamai yra 7,38, 7,86 ir 7,94 m² ploto, o jose buvo du, trys ir keturi asmenys. Taigi buvo pažeisti minėtos Higienos normos HN 76:1999 reikalavimai bei jo teisės į normalias kalinimo sąlygas. Pareiškėjas pažymėjo, jog Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs jo 2006 m. rugpjūčio 22 d. skundą, 2006 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. 2S-1219 nepagrįstai nurodė, kad faktinių duomenų, patvirtinančių, jog dėl perkėlimo iš vienos kameros į kitą pablogėjo jo sveikata, nenustatyta. Šiuo metu jis yra Laisvės atėmimo vietų ligoninės Bendrajame skyriuje, o sveikata pablogėjo dėl antisanitarinių laikymo sąlygų. Antisanitarines sąlygas konstatavo Visuomenės sveikatos priežiūros skyrius. Teigė, kad Kalėjimų departamentas ir Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas minėtais neteisėtais veiksmais, pažeidžiant jo teises nesudarant normalių kalinimo sąlygų bei dėl to pablogėjus sveikatai, padarė jam didelę moralinę žalą ir privalo ją atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 10 – 11) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad pareiškėjo 2006 m. rugpjūčio 22 d. skundas buvo išnagrinėtas, o jis 2006 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 2S-1219 informuotas, jog šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimo suimtą ar nuteistą asmenį laikyti kardomojo kalinimo vietoje tik toje pačioje kameroje, todėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija Kardomojo kalinimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) nuostatų nepažeidė. Faktinių duomenų, patvirtinančių, kad dėl perkėlimo iš vienos kameros į kitą pablogėjo pareiškėjo sveikata, nenustatyta. Pažymėjo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojo J. Šturo pateiktame pareiškėjo ambulatorinio ligonio ligos istorijos išraše nurodyta, kad nuo 2006 m. liepos 20 d. iki 2006 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas dėl sveikatos pablogėjimo, susijusio su perkėlimu iš vienos kameros į kitą, į šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus nesikreipė, įrašų apie tai ambulatoriniame gydytojų priėmimo registracijos žurnale nėra. Visuomenės sveikatos priežiūros skyriaus specialistai nustatė, kad kamerų bendra higieninė būklė patenkinama. 2006 m. birželio 8 d. kamerose atlikus mikroklimato matavimus buvo nustatyta, kad oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio parametrai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. V-479 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 42:2004 „Gyvenamųjų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“ (toliau – Higienos norma HN 42:2004) normuojamas vertes.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimu į skundą (b. l. 48 – 49) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą atvyko 2006 m. liepos 20 d. iš Pravieniškių 2 – ųjų pataisos namų ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 105, vėliau jis buvo laikomas kamerose Nr. 164, Nr. 143, Nr. 107 ir kt. Nors Higienos norma HN 76:1999 nustatyta, jog gyvenamasis plotas asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 m², tačiau dėl to, kad Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas yra perpildytas, o įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, minėtame teisės akte nustatytas reikalavimas buvo viršytas. Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centras 2006 m. rugpjūčio 18 d. pažymoje Nr. 02-599 konstatavo, kad pareiškėjo skunde teismui nurodytų kamerų bendra higieninė būklė patenkinama, tačiau reikalingas remontas. 2006 m. pabaigoje buvo remontuojamos antrojo gyvenamojo korpuso kairiojo sparno pirmojo aukšto kameros. Šiuo metu pradėtos remontuoti antrojo korpuso dešiniojo sparno ketvirtojo aukšto gyvenamosios kameros. Kameros remontuojamos etapais pagal nustatytą planą, gavus lėšų. Pareiškėjo nurodytoje kameroje Nr. 164 2006 m. rugsėjo 28 d. buvo pabaigti remonto darbai: išklijuotos plytelės, padažytos sienos ir kt. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijos veikos neteisėtumą grindžia bendrojo pobūdžio teiginiais apie netinkamas suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas, o ne konkrečiais įrodymais, patvirtinančiais (arba galinčiais patvirtinti), kad jo atžvilgiu buvo padaryti pažeidimai. Pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad laikymas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime jam padarė didelės moralinės žalos, nes neturtinės žalos faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo) veiksmų, nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 1 d. sprendimu (b. l. 66 – 69) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo Lietuvos valstybei atlyginti jam neturtinę žalą pagrįstumo. Pareiškėjas atsiradusią neturtinę žalą kildina iš netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime ir dėl šių aplinkybių pablogėjusia jo sveikata. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, 6.283 straipsnio 1 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu. Teismas pažymėjo, jog nors byloje esantis Sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro 2006 m. rugpjūčio 18 d. raštas Nr. 02-599 patvirtina, kad pareiškėjas tam tikrą laiką buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis ir vienam asmeniui teko mažiau ploto negu reglamentuota Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte, atsižvelgus į byloje esančių įrodymų visumą, vertintina, ar minėtos aplinkybės gali būti pripažintos pareiškėjo sveikatos pablogėjimo priežastimi. Teismas, įvertinęs paminėtą raštą, taip pat pareiškėjo ligos istorijos išrašą, Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2006 m. gruodžio 12 d. raštą Nr. 9-18242, padarė išvadą, kad pareiškėjas iki atvykstant į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą turėjo sveikatos problemų, jam buvo rekomenduojamas gydymas, todėl pareiškėjo nurodytos ir su jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime sąlygomis susijusios aplinkybės negali būti pripažintos sveikatos pablogėjimo priežastimi. Be to, skunde teismui nurodyti motyvai, jog sveikata pablogėjo dėl antisanitarinių laikymo sąlygų, prieštarauja pareiškėjo paaiškinimams teismo posėdžio metu, kad jis kuo toliau, tuo blogiau jaučiasi, nors dabartiniu metu yra laikomas vienas 5 m² ploto kameroje, t. y. visiškai užtikrinant higienos reikalavimus, bei skunde Kalėjimų departamentui nurodytiems motyvams, jog sveikata pablogėjusi dėl dažno perkėlimo iš vienos kameros į kitą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo gyvenimas Lukiškių tardymo izoliatoriaus –kalėjimo kamerose Nr. 105 (nuo 2006 m. liepos 20 d. iki 2006 m. liepos 23 d.) bei Nr. 164 (nuo 2006 m. liepos 24 d. iki 2006 m. rugpjūčio 10 d.), kurios iš dalies neatitiko higienos normų reikalavimų, nustatančių vienam asmeniui tenkantį plotą, nepripažintinas aplinkybe, sąlygojančia jo nurodytą neturtinę žalą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų neteisėtai perkeliamas iš vienos kameros į kitą ar kaip nors kitaip išskiriamas šiuo požiūriu iš kitų nuteistųjų. Minėtose kamerose jis buvo laikomas pakankamai neilgai, kamerų bendra higieninė būklė buvo patenkinama, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir oro judėjimo greičio parametrai atitiko Higienos normos HN 42:2004 normuojamas vertes, o nepakankamas tenkančio ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas pasivaikščiojimais. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad tarp pareiškėjo sveikatos pablogėjimo ir jo laikymo sąlygų nėra priežastinio ryšio, o tuo pačiu vienos iš būtinų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78 – 80) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neatsižvelgė į objektyvias aplinkybes bei į reikalavimo esmę. Jis pirmiausia prašė pripažinti, kad Kalėjimų departamentas ir Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas pažeidė jo teises į normalias kalinimo sąlygas, ir tik kaip vieną iš argumentų nurodė, kad dėl to pablogėjo sveikata. Nereikalavo, kad teismas pripažintų, jog pablogėjo sveikata.

2. Teismas nepagrįstai sprendė jo sveikatos pablogėjimo klausimą. Tačiau ir šio dalyko nenustatė objektyviai.

3. Tai, kad buvo laikomas antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant ne tik Lietuvos Respublikos įstatymus, bet ir tarptautines konvencijas, patvirtina byloje esantys įrodymai, taip pat ir atsakovo atstovų atsiliepimai.

4. Teismas privalėjo pripažinti, kad jo teisės į normalias bausmės atlikimo sąlygas buvo ir yra pažeistos.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 85 – 86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, jog tarp pareiškėjo sveikatos pablogėjimo ir jo laikymo sąlygų nėra priežastinio ryšio, o tuo pačiu vienos iš būtinų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87 – 88) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nurodo, kad teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, jog tarp pareiškėjo sveikatos pablogėjimo ir jo laikymo sąlygų nėra priežastinio ryšio, o tuo pačiu vienos iš būtinų sąlygų Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad apelianto skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2007 m. kovo 1 d., o ne 2006 m. kovo 1 d., kaip tai dėl rašymo apsirikimo nurodyta bylą išnagrinėjusio teisėjo pasirašytame sprendimo tekste (b. l. 66). Todėl ir atsižvelgdama į tai, kad dėl nurodyto apsirikimo proceso šalys nepareiškė jokių pastabų, o priešingai surašytuose procesiniuose dokumentuose patvirtina, jog sprendimas buvo priimtas 2007 m. kovo 1 d., kolegija nurodo tikrąją pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo datą (2007-03-01).

Dėl bylos esmės

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kolegija pažymi, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimo (Institucija) arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat yra būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto ir apeliacinio skundų matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (Institucijos) administracijos veikos neteisėtumą pareiškėjas iš esmės grindžia nuoroda į Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto (pagal kurį vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 m² kameros ploto) pažeidimą. Todėl (pirmosios instancijos teismui neginčijamai nustačius tokio pažeidimo faktą) būtina aptarti, ar šis pažeidimas pagal aukščiau nurodytus kriterijus laikytinas pakankamu pagrindu priteisti pareiškėjui jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimo sumą.

Aptardama šį klausimą, kolegija pažymi, kad pagal byloje esančius įrodymus galima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apie minėto pažeidimo mastą bei jo trukmę. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodytas pažeidimas iš esmės buvo sąlygojamas ne Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracijos ar pareigūnų pareiškėjo atžvilgiu pasirinkto elgesio, o dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo perpildymo, t. y. priežasčių, kurios iš esmės nepriklauso nuo administracijos valios. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo skundo reikalavimas negali būti pripažintas pagrįstu nei CK 6.250 straipsnio 1 dalies, nei CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė