Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2009-10-19 · Administracinė byla Nr. A-525-1239-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-10-19
Bylos Nr.
A-525-1239-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
A. V., R. V.
Atsakovas
Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, Neringos savivaldybės administracijai
Kategorijos
  • 13.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 13.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 13.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525 – 1239/2009Procesinio sprendimo kategorija 13.2; 13.3.1; 13.6 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui A. V.,pareiškėjo atstovui advokatui Ramūnui Širviui,atsakovo atstovui Sergej Juzik,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. ir R. V. skundą atsakovams Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai ir Neringos savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. V. ir R. V. skundu (t. I, b.l. 3 – 5), kurį patikslino (t. I, b.l. 15 – 19, 129 – 133), kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Neringos savivaldybės nuolatinės statybos komisijos (toliau – ir Komisija) 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą, kuriuo Neringos savivaldybės administracijai (toliau – ir Administracija) rekomenduota neišduoti statybos leidimo, panaikinti Administracijos 2007 m. birželio 19 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti statybos leidimą, ir įpareigoti Administraciją išduoti statybos leidimą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai.

Nurodė, kad Neringos savivaldybės administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatais, neišdavė leidimo statybai, kadangi Komisija rekomendavo neišduoti statybos leidimo. Neigiama rekomendacija suteikta dėl to, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija (toliau – ir Direkcija) nepritarė statybos leidimo išdavimui. Vienu iš motyvų ji nurodė, tai kad Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 120 patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Neringoje, detalus planas prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), Juodkrantės ir apylinkių principinio plano, Architektūrinės- planinės dalies VIII daliai ir šiuo metu nagrinėjamas paruošto teritorijų planavimo dokumento teisėtumas. Informacija, kad pastatas adresu (duomenys neskelbtini), patenka į objektų, kurių detalieji planai ruošti pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus, sąrašą, yra klaidinanti. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2006 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. V3-8.5-2093 bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2006 m. lapkričio 13 d. raštu Nr.6-464-V pranešė, jog nenustatė, kad minėtas detalusis planas paruoštas pažeidžiant įstatymus ir prokuratūrai medžiagos dėl to neperdavė. Tuo tarpu Klaipėdos apskrities viršininko administracija, nors ir nustatė tam tikrus įstatymo pažeidimus, detaliojo plano derinimo procedūroje (Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2007-08-13 raštas Nr. 21-307-(l-14)) laikė juos neesminiais, todėl jokių teisinių veiksmų nesiėmė ir ieškinio dėl šio detaliojo plano nepareiškė. Tokiu būdu detaliojo plano (duomenys neskelbtini), teisėtumas yra patikrintas. Svarstant minėtą detalųjį planą, Direkcija jo sprendiniams neprieštaravo. Pabrėžė, kad dėl detaliojo plano sprendinių Direkcija savo nuomonę pareiškė Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui, todėl laikytina, kad kartu Direkcija pasisakė ir dėl projektavimo sąlygų, tačiau vien šis formalus faktas negali būti pagrindas atsisakyti išduoti statybos leidimą. Direkcijos raštuose, kuriais prieštaraujama dėl pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos techninio projekto, nenurodyta jokių konkrečių projekto neatitikimų galiojančiam detaliajam planui bei nenurodoma reikalavimų, kurie nenustatyti ir nepakankamai išsamiai nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose. Techninių sąlygų išdavimo momentu (2004 m.) galiojo ankstesnė Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalies redakcija, pagal kurią spręsdama statybos leidimo išdavimo klausimą savivaldybės administracija ir turėjo vadovautis - patikrinti atsisakymo pritarti statybos leidimui pagrįstumą ir tik tada spręsti, ar yra pagrindas atsisakyti išduoti statybos leidimą. Nagrinėjamu atveju pažeidžiamos ne tik pareiškėjų teisės rekonstruoti pastatą ir jame apsigyventi, bet ir viešasis interesas.

Atsiliepimas

Atsakovas Direkcija atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 47 – 48, 87 – 88) prašė skundą atmesti, taip pat prašė administracinę bylą nutraukti.

Nurodė, kad Direkcija ne kartą raštu pateikdavo pastabas ir pasiūlymus Administracijos architektūros skyriui dėl baseino pastato rekonstrukcijos į gyvenamąjį namą adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, nurodydama, kad statiniai Kuršių nerijos nacionaliniame parke turi būti projektuojami, statomi, restauruojami, renovuojami ar rekonstruojami atsižvelgiant į Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) reikalavimus, vietovės kraštovaizdžio ypatumus bei tradicinės regiono architektūros savitumus (formos, tūriai, spalvos ir pan.). Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemoje (generaliniame plane) ginčo pastatas patenka į poilsio įstaigų teritoriją, kurios paskirties keitimas į gyvenamąją ir pastato adresu (duomenys neskelbtini), Neringa, stogo tūrio akivaizdus didinimas, visiškai nesivadovaujant teisės aktais, prieštarautų statybą Lietuvos Respublikoje reglamentuojantiems teisės aktams bei įstatymams. Iš skundo matyti, kad pareiškėjai vadovaujasi naujai ruošiamu Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planu, tačiau priimant sprendimą šioje byloje teismas negali vadovautis nepatvirtintu dokumentu, kuris neturi galiojančio teisės akto statuso. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 27 d. nutarimu nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1269 pagal paskelbimo tvarką neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, toks nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas. Be to, vadovaujantis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punkto ir Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 215) 11.4. punkto nuostatomis, Direkcija privalėjo gauti prašymą išduoti statiniui (duomenys neskelbtini), projektavimo sąlygas. Direkcija tokio prašymo negavo ir projektavimo sąlygų techniniam projektui nenustatė. Teritorijos detaliojo plano sprendiniai, patvirtinti Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr.120 bei pateiktas derinimui (duomenys neskelbtini) pastato techninis projektas prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), Juodkrantės ir apylinkių principinio plano, Architektūrinės - planinės dalies, VIII daliai (Naujų poilsio namų komplekso (duomenys neskelbtini) tvarkymas). Be to, objektas adresu (duomenys neskelbtini) patenka į objektų, kurių detalieji planai ruošti pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus, sąrašą. Nurodė, jog šiuo metu yra nagrinėjamas paruošto teritorijų planavimo dokumento teisėtumas. Taip pat, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog pareiškėjas skundą pirmosios instancijos teismui turėjo teisę paduoti iki 2007 m. liepos 19 d., o skundas teisme gautas 2007 m. liepos 30 d.

Atsakovas Administracija atsiliepimais į skundą (t. I, b.l. 51, 125 – 126) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalis nustato, kad sprendimas išduoti statybos leidimą gali būti priimtas tik tuo atveju, kai visi nuolatinės statybos komisijos nariai pritaria statybos leidimo išdavimui. Direkcija atsisakė pritarti statybos leidimo išdavimui, todėl statybos leidimo išdavimas buvo negalimas. Taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas A. V. dalyvavo abiejuose Komisijos posėdžiuose.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimu (t. I, b.l. 198 – 202) skundą patenkino ir panaikino Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą, kuriuo Administracijai rekomenduota neišduoti statybos leidimo, panaikino Administracijos 2007 m. birželio 19 d. sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti statybos leidimą bei įpareigojo Administraciją išduoti statybos leidimą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai.

Nurodė, kad ginčo esmė yra dėl Direkcijos nepritarimo išduoti statybos leidimą baseino rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Neringoje. Atsižvelgdamas į Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-12-28 įsakymu Nr. D1-696) 16.1 ir 18 punktus, pažymėjo, jog minėtais teisės aktais aiškiai apibrėžtos Komisijos narių veiklos ribos, t.y. tai, ką jie privalo patikrinti ir nustatyti šioje statybos leidimo išdavimo stadijoje. Remdamasis Statybos įstatymo 2 straipsnio 27 ir 40 dalimis, liudytojo V. K. parodymais, pažymėjo, kad bendru sutarimu Komisija nutarė, jog statinio projektas atitinka statinio projektavimo sąlygų sąvado ir žemės sklypo detaliojo plano reikalavimus, tačiau rekomenduota neišduoti statybos leidimo, kadangi nepritarė Direkcija, tai patvirtina ir Komisijos 2007 m. balandžio 26 d. (2007-05-10) posėdžio protokolas Nr. 3. Nurodė, kad Direkcija savo nepritarimą dėl statybos leidimo išdavimo baseino rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Neringoje, grindžia 2007 m. gegužės 10 d. rašte Nr. S1-(1.11/3)-416 išdėstytais pagrindais: Direkcija nebuvo gavusi paraiškos statinio projektavimo sąlygoms išduoti ir jų nenustatė; Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 120 patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Neringa, detalusis planas prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), Juodkrantės ir apylinkių principinio plano, Architektūrinės- planinės dalies, VIII daliai (Naujų poilsio namų komplekso (duomenys neskelbtini) tvarkymas); minėtas detalus planas patenka į sąrašą, kurių detalieji projektai ruošti pažeidžiant įstatymus ir yra perduotas teisėsaugos institucijoms paruošto teritorijų planavimo dokumento teisėtumo nustatymui. Pabrėžė, jog tokie Direkcijos argumentai, susiję su galiojančio detaliojo plano nepagrįstumu statinio projekto statybos leidimo išdavimo nagrinėjimo stadijoje, negalėjo būti vertinami kaip priežastys, dėl kurių buvo nepritarta statybos leidimo išdavimui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 3 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimu, padarė išvadą, jog Direkcijos argumentai, kad minėtas detalus planas prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano), Juodkrantės ir apylinkių principinio plano, Architektūrinės – planinės dalies, VIII daliai (Naujų poilsio namų komplekso (duomenys neskelbtini) tvarkymas), nepagrįsti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimas Nr. 120, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Neringa, detalusis planas yra galiojantis, o apie jo teisėtumo tikrinimą byloje nepateikta jokių duomenų. Nurodė, jog Direkcija nesiėmė jokių leistinų priemonių, kad šis detalusis planas būtų panaikintas kaip neteisėtas. Kadangi šiuo metu detalusis planas yra galiojantis ir nėra šios bylos ginčo dalykas, jo teisėtumas šioje byloje nevertinamas ir nekvestionuojamas. Teismas pripažino, kad visi nurodyti Direkcijos argumentai, susiję su detaliojo plano neteisėtumu, nenuginčijus detaliojo plano nustatyta tvarka, nepakankami bei negalėjo būti vertinti kaip objektyvios priežastys neišduoti statybos leidimo, nes toks Direkcijos vertinimas prieštarauja Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 daliai bei Nuolatinės statybos komisijos pavyzdinių nuostatų 16.1 ir 18 punktų reikalavimams. Remdamasis Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 4 punktu, Statybos techninio reglamento STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 215) 11.4 punktu, pripažino Direkcijos argumentą, kad ji negavo prašymo išduoti statiniui (duomenys neskelbtini), projektavimo sąlygas, pagristu. Tačiau konstatavo, jog nustatytas pažeidimas yra susijęs su Neringos savivaldybės neveikimu, kuris vertintinas kaip formalus pažeidimas, kadangi Direkcija, vykdydama jai priskirtas funkcijas saugomose teritorijose, savo pažeistų teisių negynė ir statinio projektavimo sąlygų sąvado nustatyta tvarka neginčijo. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į pareiškėjų teisėtų lūkesčių ir įgytų teisių apsaugos principus. Pareiškėjai šioje situacijoje statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti elgėsi sąžiningai ir buvo įgiję teisėtus lūkesčius gauti statinio projektavimo sąlygų sąvadą. Vėliau, realiai įgijus statinio projektavimo sąlygų sąvadą, teisėti lūkesčiai virto teisėtai įgyta teise, kuri taip pat saugoma bendrųjų teisės principų, ir tokia suteikta teisė gali būti atimta tik esant teisės turėtojo nesąžiningumui. Byloje nėra nustatytas pareiškėjų nesąžiningumas ar neteisėti veiksmai, jie pagal įstatymą teisėtai atliko visus būtinus statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti veiksmus, pateikė visus reikiamus dokumentus ir pagrįstai negalėjo numatyti, jog Administracija jų nepateiks Direkcijai. Konstatavo, kad nustatytas pažeidimas negali būti vertintinas kaip pagrindas nepritarti statybos leidimo išdavimui. Teismas padarė išvadą, jog Direkcijos nepritarimas išduoti statybos leidimą nepagrįstas, todėl skundžiami sprendimai naikintini, kaip nepagrįsti ir neteisėti. Atsižvelgdamas į Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį, pabrėžė, jog Administracija priėmė teisėtą ir teisingą sprendimą neišduoti statybos leidimo, Direkcijai nedavus sutikimo, kadangi įstatymas imperatyviai nurodo koks sprendimas vienu ar kitu atveju galimas. Tačiau, įvertinęs tai, kad naikinamas Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas, kuriuo Administracijai rekomenduota neišduoti statybos leidimo, pabrėžė, jog naikintinas ir Administracijos 2007 m. birželio 19 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta išduoti statybos leidimą. Taip pat Administracija įpareigotina išduoti statybos leidimą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai, kadangi Direkcijos nepritarimas statybos leidimo išdavimui ir Komisijos 2007 m. gegužės10 d. sprendimas yra nepagrįsti.

III.

Atsakovas Direkcija pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 2 – 4), kuriuo prašo konstatuoti apeliacinio skundo 1 punkte nurodytus faktus ir perduoti bylos medžiagą nagrinėti ikiteisminio tyrimo įstaigai, bylą sustabdžius iki sprendimo ikiteisminio tyrimo byloje priėmimo; nepatenkinus pirmojo reikalavimo, konstatuoti faktą, kad pareiškėjas, pateikęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tikrovės neatitinkančius duomenis, praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir bylą nutraukti pagal ABTĮ 101 straipsnio 6 punktą; nenustačius arba atsisakius nagrinėti klausimą dėl praleisto termino ir bylos medžiagos dalies perdavimo ikiteisminio tyrimo įstaigai, panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, o pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, visiškai neįsigilinęs į bylos medžiagą, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio 2008 m. birželio 27 d. neskundžiamą nutartį administracinėje byloje Nr. AS22-360/2008 pagal pareiškėjų atskirąjį skundą pradėjo nagrinėti šią administracinę bylą, nors iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai teismui buvo pateikę žinomai melagingus parodymus apie tai, kad nedalyvavo Komisijos 2007 m. gegužės 10 d. posėdyje, o pasirašytą protokolą gavo tik 2007 m. gegužės 30 d. ir nuo to laiko reikia skaičiuoti skundo padavimo teismui terminą. Administracijos 2008 m. kovo 26 d. atsiliepimas į skundą Nr. (4.16)V-15-863, patvirtina, jog A. V. dalyvavo Komisijos posėdžiuose, toks dokumentas buvo prijungtas prie bylos atskirojo skundo nagrinėjimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu. Tuo tarpu Direkcija iš teismo negavo nei atskirojo skundo, nei kitų privalomų atsiliepimui paruošti bylos dokumentų. Tokiu būdu, pažeidžiant Direkcijos, kaip atsakovo teisės, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. birželio 26 d. priėmė neteisėtą, neskundžiamą nutartį, kuria Kauno apygardos administracinis teismas rėmėsi ir pradėjo nagrinėti administracinę bylą. Į Direkcijos atstovo parodymus dėl minėto fakto Kauno apygardos administracinis teismas dėmesio neatkreipė. Be to, nuo administracinės bylos nagrinėjimo pradžios Direkcija pilna apimtimi negaudavo visos bylos medžiagos ir buvo priversta prašyti teismo daryti bylos medžiagos kopijas ir paskutinėmis dienomis skubos tvarka rašyti teismams atsakymus. Taip pat pažymi, jog Kauno apygardos administracinio teismo posėdžio metu pirmininkaujanti teisėja nerado prie bylos medžiagos prijungto Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos 2007 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. (l-17)-D8-7420, adresuoto pareiškėjams, nors Direkcijos atstovas rašto kopiją buvo gavęs susipažinęs su byla Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Tokiu būdu Direkcijai kyla įtarimų, kad iš bylos medžiagos dingo pareiškėjams nepalankūs rašytiniai įrodymai. Todėl atsakovas prašo teismo nustatyti minėtų faktų buvimą ir informaciją perduoti teisėsaugos institucijai ikiteisminio tyrimo atlikimui, siekiant nustatyti, ar pareiškėja nepiktnaudžiauja tarnybine padėtimi ir faktą, kuriame teisme dingo svarbus bylai išspręsti rašytinis įrodymas.

2. Nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo išvada, kad statybos leidimo neišdavimo faktas pažeidžia viešąjį interesą, nes toks interesas vertinamas pareiškėjų naudai, neatsižvelgiant į tai, kad tokiu būdu kaip tik tenkinami pavienių asmenų, kurie gali siekti sau materialinės naudos, interesai. Be to, atsakovo atstovo teismas tinkamai neišklausė ir į jo poziciją neatsižvelgė, neįsigilino į bylos medžiagą. Taip pat pažymi, kad teismui tik posėdžio metu tapo aišku, jog Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-12-19 nutarimu Nr.1269) yra vienas, o ne du atskiri dokumentai.

3. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas bei įpareigojimas išduoti statybos leidimą pareiškėjui priimtas visiškai neatsižvelgiant į Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Planavimo dokumente nenustatytas ginčo poilsio įstaigų teritorijos keitimas į gyvenamąją (grafinė dalis), todėl nagrinėjamo pastato (baseino) rekonstrukcija į daugiabutį gyvenamąjį namą šių sprendinių neatitinka. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių minėtą faktą paneigiančių įrodymų, nesikreipė kartu su kitu atsakovu, norėdamas taikiai išspręsti situaciją, į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu pakeisti planavimo schemos (generalinio plano) sprendinius.

4. Teismas nevertino Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimo teiginių ir priėmė Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį sprendimą.

5. Bylos nagrinėjimo metu visiškai nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą, kurio normos draudžia statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytuose vietose. Be to, projektuojant, statant ar rekonstruojant statinius valstybiniuose parkuose turi būti vadovaujamasi valstybinių parkų tvarkymo planų (planavimo schemų ) sprendiniais.

6. Pažymi, jog Direkcijai nepriskirtos Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos funkcijos. Viešąjį interesą, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą, gina prokuroras, todėl savarankiškai kreiptis dėl detaliojo plano pripažinimo negaliojančiu atsakovas negali.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Esminis byloje kilęs ginčas - ar Direkcijos sprendimas nederinti pateikto statinio projekto yra teisėtas ir pagrįstas.

Direkcija 2007 m. gegužės 10 d. rašte Nr. S1-(1.11/3)-416 nurodė, jog nederins ginčo statinio techninio projekto dėl to, kad Direkcija negavo prašymo išduoti projektavimo sąlygas tokiam statiniui, be to, ginčo teritorijos detaliojo plano sprendiniai ir statinio techninis projektas prieštarauja Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) nuostatoms, kad nagrinėjamas ginčo teritorijos detaliojo plano teisėtumas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku nėra Neringos savivaldybės tarybos 2003 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr.120 patvirtintas detalusis planas ar jo sprendiniai, t.y. šis detalusis planas nėra ginčijamas nagrinėjamoje byloje. Byloje taip pat nepateikta ir nesurinkta duomenų, jog šis detalusis planas yra panaikintas ar pakeistas, jog dėl šio detaliojo plano teisėtumo vyktų teisminis ginčas kitoje kokioje nors byloje. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog detalusis planas yra galiojantis ir juo nesivadovauti bei nesinaudoti jokio pagrindo nėra. Todėl visi apeliacinio skundo argumentai dėl detaliojo plano sprendinių prieštaravimo Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemai (generaliniam planui) atmetami kaip nepagrįsti.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 33 punktas apibrėžia statinio projektavimo sąlygų sąvadą kaip savivaldybės administracijos direktoriaus (jo įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo) patvirtintą konkrečiam statiniui nustatytų projektavimo sąlygų, įvardytų šio straipsnio 32 dalyje, bendrąjį dokumentą. Skundžiamo Komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusios Statybos įstatymo redakcijos 20 straipsnio 3 dalis nustatė, jog savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs statinio projektavimo sąlygų sąvadui gauti statytojo (užsakovo) pateiktus dokumentus, per 3 dienas pateikia paraišką statinio projektavimo sąlygoms parengti. Tokia paraiška turi būti pateikiama inžinerinių tinklų bei susisiekimo komunikacijų savininkams ar naudotojams; aplinkos apsaugos institucijai; už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projektui rengti); už saugomos teritorijos apsaugą atsakingai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos statinio, statomo saugomoje teritorijoje, projektui rengti); kitoms institucijoms, jei tai nustatyta įstatymų. Pažymėtina, jog iš esmės ta pati tvarka buvo nustatyta projektavimo sąlygų sąvado ginčo statiniui išdavimo metu (2004-08-30).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad projektavimo sąlygos šioje byloje buvo nustatytos statinio, rekonstruojamo būtent saugomoje teritorijoje (Kuršių nerijos nacionaliniame parke), projektui rengti. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad už saugomos teritorijos, t.y. Kuršių nerijos nacionalinio parko, apsaugą atsakinga institucija yra Direkcija. Tai patvirtina ir Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų (patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-19 nutarimu Nr. 308) normos (16 p.). Todėl, atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, jog Administracija, iš pareiškėjo gavusi Statybos įstatyme nurodytus dokumentus projektavimo sąlygų sąvadui gauti, privalėjo kreiptis į Direkciją, kaip už Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugą atsakingą instituciją, nes Direkcijos planavimo sąlygos yra būtinas planavimo sąlygų sąvado elementas. Kaip matyti iš byloje pateikto Projektavimo sąlygų sąvado Nr. 62 (patvirtintas Administracijos direktorės 2004-08-09) (Techninis projektas, t. I, b.l. 34), Administracija į Direkciją dėl sąlygų ginčo pastatui nesikreipė, o atitinkamai Direkcija nėra išdavusi savo projektavimo sąlygų. Šių aplinkybių bylos šalys iš esmės neginčija.

Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalį savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas), gavęs statytojo (užsakovo) prašymą ir kitus dokumentus, perduoda juos Nuolatinei statybos komisijai, kuri privalo patikrinti ir nustatyti, ar statinio projektas atitinka teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus statybos sklypo tvarkymo reikalavimus (reglamentą), projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus ir Nuolatinės statybos komisijos nuostatuose nurodytus teisės aktus. Kolegijos vertinimu šios Statybos įstatymo nuostatos įpareigojančios Komisiją įvertinti projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus apima ir įpareigojimą patikrinti ar projektavimo sąlygų sąvadas yra sudarytas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, tame tarpe ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Kadangi nagrinėjamoje byloje Administracija neįvykdė teisės aktuose nustatytų privalomų reikalavimų ir dėl projektavimo sąlygų nesikreipė į Direkciją, dėl ko Direkcija nebuvo išdavusi savo planavimo sąlygų, o tuo pačiu projektavimo sąlygų sąvadas nebuvo pilnas ir neatitiko Statybos įstatymo 20 straipsnio 3 dalies reikalavimų, konstatuotina, kad Direkcijos atstovas Komisijoje pagrįstai atsisakė pritarti statybos leidimo išdavimui.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog pareiškėjai, Administracijai patvirtinus projektavimo sąlygų sąvadą, įgijo teisėtus lūkesčius, virtusius teise gauti statybos leidimą, jeigu jų parengtas projektas atitiks Administracijos patvirtinto projektavimo sąlygų sąvado reikalavimus. Pabrėžtina, jog teisės teorijoje yra laikomasi visuotinai demokratinės visuomenės bei teisinės valstybės pripažinto principo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė (ex injuria jus non oritur), toks principas taikomas ir administracinių teismų praktikoje. Todėl nagrinėjamu atveju, Administracijai nesikreipus į Direkciją ir negavus ginčo statinio projektavimo sąlygų, buvo padarytas pažeidimas, dėl kurio buvo patvirtintas teisės aktų reikalavimus neatitinkantis projektavimo sąlygų sąvadas, todėl ir negalėjo atsirasti pareiškėjų teisė gauti statybos leidimą, jeigu statinio projektas atitiks tokį projektavimo sąlygų sąvadą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į individualias šios bylos aplinkybes, konstatuotina, jog ginčijamas Direkcijos atsisakymas patvirtinti, kad ginčo statinio projektas atitinka projektavimo sąlygų sąvadą, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas.

Remiantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 9 dalimi, sprendimas išduoti statybos leidimą gali būti priimtas tik tuo atveju, kai visi nuolatinės statybos komisijos nariai pritaria statybos leidimo išdavimui. Jeigu bent vienas komisijos narys nepritaria statybos leidimo išdavimui, priimamas sprendimas neišduoti statytojui (užsakovui) jo prašomo statybos leidimo. Komisijos sprendimas išduoti statytojui (užsakovui) jo prašomą statybos leidimą ar statybos leidimo neišduoti yra privalomas savivaldybės administracijos direktoriui (jo įgaliotam savivaldybės administracijos valstybės tarnautojui).

Nagrinėjamu atveju Direkcijai pagrįstai atsisakius pritarti statybos leidimo išdavimui, Komisija pagrįstai priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjams statybos leidimo. Vadinasi, remiantis skundžiamo Administracijos sprendimo priėmimo metu galiojusiomis Statybos įstatymo nuostatomis, Direkcijai pagrįstai nepritarus statybos leidimo išdavimui, o Komisijai priėmus sprendimą neišduoti statybos leidimo, Administracijos direktorius privalėjo priimti sprendimą prašomo statybos leidimo neišduoti, todėl skundžiamas Administracijos sprendimas vertintinas kaip teisėtas ir pagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjų skundo padavimo termino atnaujinimo klausimas buvo sprendžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 26 d. nutartimi (byla Nr. AS63-360/2008). Kaip pripažino ir pats apeliantas, tokia nutartis yra neskundžiama, todėl nėra pagrindo iš naujo spręsti klausimus, susijusius su skundo teismui padavimo terminu.

Pagal ABTĮ 109 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, apie tai praneša prokurorui. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pateikta duomenų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą konstatuoti, jog proceso šalies ar kitų asmenų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, todėl apelianto prašymas dėl bylos medžiagos perdavimo ikiteisminio tyrimo pradėjimui netenkintinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, todėl teismo sprendimas naikintinas, o pareiškėjų skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia

atsakovo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. V. ir R. V. skundą atmesti.

Likusioje dalyje apeliacinį skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius