Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 1-53-1-00379-2014-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.3.; 1.2.17.6.;

1.1.7.2.4.; 1.1.9.6.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

2015 m. gruodžio 22 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjo advokato M. P. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² str. 1 d. ir nuteistas 180 MGL dydžio (6778,80 eurų) bauda, pagal BK 202 str. 1 d. 40 MGL dydžio (1506,40 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL dydžio (7532 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 65 str., 66 str. į paskirtą bausmę įskaičius laikinajame sulaikyme nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2014 m. gruodžio 9 d. išbūtą laiką, laikoma, kad M. K. yra nubaustas 196 MGL dydžio (7381,36 eurų) bauda.

Vadovaujantis BK 72 str. 1-3 d., valstybės nuosavybėn konfiskuota M. K. priklausantis automobilis „Mazda 626“, v. n. (duomenys neskelbtini) mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6303ci“, IMEI: 354867047512508 su SIM kortele.

Vadovaujantis BK 72 str. 5 d., iš M. K. valstybės nuosavybėn priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų sumą – 5622,15 eurų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. K. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis, pažeisdamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1 punktą, neteisėtai, tyčia disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis:

jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku iki 2014 m. gruodžio 7 d. 14. 30 val., savo namuose (duomenys neskelbtini), iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdamas tikslą realizuoti, įgijo 4230 pakelių cigarečių „NL New Line Full Flavor“, 3161 pakelį cigarečių „Fest“, 720 pakelių cigarečių „5 Minsk Super Slims“, 3191 pakelį cigarečių „Fest 7“, 2983 pakelius cigarečių „NZ“, 2137 pakelius cigarečių „Minsk Capital“, iš viso 16 422 pakelius cigarečių, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, bendros 37 013,84 eurų vertės, šias cigaretes neteisėtai, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, iki tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laikotarpio, bet ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 7 d. 14.30 val. laikė savo pagalbiniuose pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), iš kurių 650 pakelių cigarečių „Fest“, 200 pakelių cigarečių „Fest 7“, 610 pakelių cigarečių „NL New Line Full Flavor“, 390 pakelių cigarečių NZ, 50 pakelių cigarečių „5 Minsk Super Slims“, 60 pakelių cigarečių „Minsk Capital“, iš viso 1960 pakelių cigarečių, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, 2014 m. gruodžio 7 d. savo automobiliu Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) gabeno iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), keliu (duomenys neskelbtini), 12.10 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Taip pat, M. K. nuteistas už tai, kad nuo 2011 metų lapkričio mėnesio, tikslus laikas nenustatytas, iki 2014 m. gruodžio 7 d. 14.30 val., pažeisdamas 1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 10 str. 1 d., 11 str. 1 d., 14 str. 3 d. 3, 4, 6, 7 ir 8 p., Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1, 3.1.2 p. reikalavimus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neįsteigęs ir neįregistravęs įmonės bei neturėdamas šiai veiklai vykdyti reikalingos licencijos, versliškai ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos, t. y. iš tyrimo metu nenustatyto asmens per 4-5 kartus, (duomenys neskelbtini) įsigijęs ne mažiau kaip 5550 vnt. cigarečių pakelių, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, jomis sistemingai prekiavo vidutiniškai realizuodamas ne mažiau kartą per mėnesį kiekvienam asmeniui ne mažiau kaip po 50 vnt. pakelių, t. y. pats nuveždamas pirkėjams į namus (duomenys neskelbtini), t. y. jas pardavė N. K. (1850 pakelių už 1874,05 eurų), V. K. (1850 pakelių už 1874,05 eurų), E. M. (1850 pakelių už 1874,05 eurų) (pakelio kaina 1,013 eurų), nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, taip tyčia, sistemingai, versliškai vertėsi neteisėta komercine veikla – prekiavo cigaretėmis, neturėdamas šiai veiklai leidimo, gavo iš šios veiklos nuolatines pajamas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, bet ne mažiau kaip 5622,15 eurų.

Apeliaciniame skunde nuteistojo M. K. gynėjas advokatas M. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį dalyje dėl automobilio Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) konfiskavimo, konfiskuotino turto išieškojimo bei mažinti paskirtą 7381,36 eurų baudą.

Apeliaciniu skundu nesutinkama su apygardos teismo nuosprendžio dalimi dėl paskirtos baudos, konfiskuotino turto išieškojimu ir lengvojo automobilio konfiskavimu. Apelianto vertinimu, BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, t. y. tokią bausmę, kuri atitiktų padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens pavojingumą. Mano, kad šiuo atveju, apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu skirdamas M. K. bausmę, nepakankamai atsižvelgė į lengvinančių aplinkybių visumą, nurodydamas tik eilines, formaliai lengvinančias aplinkybes, tokias kaip, kad M. K. neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirbantis, turintis šeimą, charakterizuojamas teigiamai, bei tuo pagrindu priėmė gana formalų sprendimą. Pasak apelianto, akivaizdu, kad skiriant bausmę, teismas nepakankamai išanalizavo M. K. asmenybės bruožus, polinkį nusikalsti, charakteristiką. Nevertino tai, kad M. K. nėra padaręs jokių panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų, neturi polinkio daryti kitų nusikalstamų veikų, taip pat neaptarė jo požiūrio į padarytų nusikalstamų veikų sukeltus padarinius. Pabrėžiama, kad M. K. prisipažino dėl nusikalstamų veikų, gailėjosi dėl jų padarymo, norėjo, jog byla būtų baigta baudžiamuoju įsakymu, vienok bausmė jam buvo paskirta per griežta. Apelianto teigimu, šiuo atveju, teismas turėjo įvertinti ne tik tai, kad M. K. prisipažino ir gailėjosi dėl nusikalstamų veikų padarymo, bet ir tai, kad jis suvokė savo atliktų veiksmų neteisėtumą, dėl jų išgyveno, pripažino, jog taip norėjo prisidėti prie didesnio šeimos biudžeto, kadangi šeimoje dirbantis yra tik jis vienas. Mano, kad įvertinus teigiamą M. K. charakteristiką, polinkio daryti nusikalstamas veikas nebuvimą, prisipažinimą dėl nusikalstamų veikų padarymo, gailėjimąsi, pastarajam skirta bausmė turėtų būti sumažinta.

Skunde akcentuojama, kad nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, todėl bausmės teisingumas yra neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas. Anot apelianto, šiuo atveju, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad teismas priimdamas nuosprendį, individualizuojant bausmę, turėjo išnagrinėti daug abejonių sukėlusias aplinkybes, tuo pačiu teigiant, kad ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas byloje buvo paremtas tik spėliojimais, netikslumais, dėl ko pamatiniai baudžiamosios teisės principai, tokie kaip proporcingumas, teisingumas, sąžiningumas, teisėti lūkesčiai telieka tik iliuzija. Apelianto vertinimu, yra nesuprantama, kaip asmeniui galima skirti bausmę, remiantis vien netiksliais paskaičiavimais, neteisingai nurodytais cigarečių kiekiais, abejonių keliančiais liudytojų parodymais, dėl ko iškyla klausimas, ar nėra dangstomi ir kiti asmenys dėl padarytų nusikalstamų veikų. Pasak apelianto, ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojos keitė parodymus, dėl ko pasidarė netikslus parduotų cigarečių kiekis, neaiškus nusikalstamų veikų pradžios laikas. Todėl mano, kad pagal pateiktą situaciją, galima daryti išvadą, jog bauda M. K. buvo paskirta neatsižvelgiant į objektyvias aplinkybes bei prevencinių tikslų siekimą, kadangi nėra objektyvaus įrodymų viseto. Apelianto teigimu, teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nustatytas baudos dydis yra pernelyg didelis, atsižvelgiant į tai, jog baudžiamoji byla pagrįsta abejones keliančiomis aplinkybėmis. Todėl, įvertinus šias aplinkybes bei vadovaujantis bendraisiais baudžiamosios teisės principais, mano, kad M. K. turėtų būti paskirta pati mažiausia bauda, o ne ta, kurios dydis yra mažesnis nei įstatyme numatytas šios baudos vidurkis. Juolab, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nurodė, kad visos abejonės ar neaiškumai yra aiškinami kaltinamojo naudai. Dėl šių priežasčių mano, kad apygardos teismo nuosprendžiu M. K. skirta bauda savo dydžiu yra neteisinga ir neadekvati, todėl turi būti mažintina, pažymint, kad Panevėžio apygardos teismas baudžiamuoju įsakymu, atsižvelgdamas į surinktų įrodymų visumą bei M. K. asmenybę, skyrė mažesnę baudą nei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Taip pat apeliaciniame skunde nesutinkama su M. K. skirta baudžiamojo poveikio priemone – transporto priemonės konfiskavimu. Pažymima, kad M. K. augina du vaikus, todėl automobilis ypatingai reikalingas rūpintis šeima, vykti į darbą. Mano, kad jau vien tai, jog nuosprendžiu buvo nuspręsta išieškoti valstybės nuosavybėn konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, yra pakankama bausmė M. K., todėl automobilio konfiskavimas yra neproporcingai perteklinė bausmė. Be to, anot apelianto, būtina atsižvelgti ir į tai, kad M. K. yra teisiamas pirmą kartą, todėl pati bausmė turėtų auklėti, o ne žlugdyti, pažymint, kad lengvasis automobilis buvo įgytas santuokoje ir yra ne tik M. K., bet ir jo žmonos turtas, todėl būtų nesąžininga M. K. žmonos atžvilgiu konfiskuoti turtą, kuris priklauso ir jai. Mano, kad šiuo atveju, žmona turėjo būti įtraukta kaip suinteresuota šalis bei pasisakyti dėl konfiskuojamo automobilio, juo labiau, kad papildomai taikomas transporto priemonės konfiskavimas neadekvačiai pablogintų ne tik pažeidėjo padėtį, bet ir jo žmonos, o taip pat pernelyg pakenktų šeimos gerovei. Anot apelianto, atimti iš asmens vienintelę transporto priemonę, kuri naudojama kasdien šeimos poreikiams tenkinti, yra neadekvatu, vertinant tai, kad M. K. ne tik turės sumokėti baudą, bet iš jo dar bus išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Dėl nuosprendžiu priteistos išieškoti valstybės nuosavybėn konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, apeliantas pažymi, jog byloje nebuvo nustatyta, kiek tiksliai pajamų gavo M. K. pardavinėdamas cigaretes, vienok teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie apklausų metu teigė, kad apklausos protokolų neskaitydavo, todėl duomenys apie cigarečių kiekį nuolat keitėsi. Anot apelianto, šioje byloje nėra jokių įrodymų tiek apie apskritai iš nuskalstamos veikos gautas pajamas, tiek apie jų kiekį. Be to, konfiskuoti galima daiktus, kurie yra rasti. Šiuo atveju tiek atliktus kratas, tiek asmens apžiūrą jokių pinigų rasta nebuvo, tad yra nesuprantamas ir teismo sprendimas paskirti pinigų, kurių apskirtai nėra, konfiskavimą. Anot apelianto, konfiskuojamų pinigų M. K. neturi ir nėra jų matęs. Juo labiau, nėra įrodyta ir tiksli konfiskuojamų pinigų kilmė, kaip konkrečiai pinigai buvo gauti, ar jie yra investuoti į kratos metu rastas cigaretes, ar yra konkretūs praturtėjimo įrodymai. Mano, kada jei byloje būtų įrodymų, kad M. K. neteisėtai praturtėjo iš cigarečių pardavinėjimo, tai siekiant taikyti turto konfiskavimą dar ikiteisminio tyrimo metu privalėjo būti nustatyti konkretūs duomenys, rodantys tokį praturtėjimą (rastas ir aprašytas konkretus iš nusikalstamos veikos gautas turtas, pinigai, kurių asmuo negali pateisinti kitais teisėtais įgijimo šaltiniais), bei kaltinimuose nurodyta konkreti skaitmeninė išraiška, rodanti tokio praturtėjimo mastą. Taigi, apelianto manymu, vertinant tai, jog nebuvo nustatyta M. K. įgyta turtinė nauda, todėl nerealu būtų kalbėti ir apie konfiskuotino turto, t. y. 5622,15 eurų, kurių iš viso nėra, išieškojimą.

Apeliantas taip pat teigia, kad šioje byloje nebuvo nustatyta tiksli pinigų suma, kiek M. K. gavo pajamų iš neteisėtos veikos – prekiavimo nelegaliomis cigaretėmis. Ikiteisminio tyrimo metu remiantis liudytojų (N. K., V. K. ir E. M.) parodymais buvo nustatyta, kad M. K. už parduotas cigaretes turėjo gauti 16333 eurų pajamų, t. y. mažiau nei 500 MGL, vėliau teisme liudytojų parodymai keitėsi, todėl buvo manoma, kad M. K. iš nusikalstamos veikos įgijo mažiau nei 5622,15 eurų. Tačiau, anot apelianto, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasta jokių faktinių įrodymų, kurie pagrįstų 16333 eurų ar 5622,15 eurų pajamų gavimą. Nei kratos metu prie kaltinamojo namų esančiose pagalbinėse patalpose, nei asmens kratos metu nerasta jokių įrodymų (raštelių, čekių, buhalterinės apskaitos, nei pačių pinigų), patvirtinančių pinigų turėjimą. Galima teigti, kad nebuvo nustatytas iš vykdomos veiklos, t. y. cigarečių pardavinėjimo gautų pajamų dydis. Nesant jokių įrodymų, pagrindžiančių tiek pinigų gavimą apskritai, tiek stambų pinigų gavimo mastą, nėra pagrindo teigti, kad M. K. kyla baudžiamoji atsakomybė ir pagal BK 202 str. 1 d.

Apelianto vertinimu, byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, kad M. K. nuolat vertėsi kontrabandinių cigarečių prekyba, iš to gavo naudos ir tai buvo jo pragyvenimo šaltinis. Parodymai yra grįsti tik netiksliais liudytojų V. K., N. K., E. M. parodymais. Vienok, jokių duomenų apie tokio kiekio įsigijimą ir pardavimą byloje nėra. Tuo pačiu atkreipiamas dėmesys, jog atlikus kratas minėtų liudytojų namuose, rasta buvo tik po kelis cigarečių pakelius (ne blokus), kas kelia abejonę, kad liudytojos prekiavo dideliais kiekiais cigarečių, juo labiau, kad cigaretes pirko iš M. K.. Byloje nėra jokių realiai pagrįstų įrodymų dėl liudytojų įsigytų cigarečių kiekio, nes nėra nei liudytojų, ar kaltinamojo užrašų, nėra kitų rašytinių įrodymų. Liudytojos tarpusavyje taip pat negali patvirtinti, kiek cigarečių įsigijo. Apelianto teigimu, M. K. pirko ne daugiau 5 dėžių, ką ir pats patvirtino bylos nagrinėjimo metu, o tai jo manymu, užtraukia ne baudžiamąją, o administracinę atsakomybę. Tad baudžiamosios atsakomybės taikymas su tokia griežta sankcija M. K. atžvilgiu yra apskirtai nesuvokiamas.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį.

Nuteistojo M. K. gynėjo advokato M. P. skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Nagrinėjamu atveju, iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nėra ginčijama M. K. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² str. 1 d., jos kvalifikacijos, tačiau nesutinkama su teismo procesiniu sprendimu dėl M. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 202 str. 1 d., šioje dalyje iš esmės ginčijant surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms. Taip pat, apeliaciniu skundu prašoma M. K. sumažinti paskirtos baudos dydį, argumentuojant tam tikrų, pirmosios instancijos teismo, bylos faktinių aplinkybių neįvertinimu, nesutinkama su baudžiamojo poveikio priemonių taikymu, t. y. konfiskuotino turto išieškojimu ir automobilio konfiskavimu. Taigi, skundžiamo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinės instancijos teisme tikrintinas atsižvelgus į pateikto apeliacinio skundo ribas.

Dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniu skundu keliamas M. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 202 str. 1 d. pagrįstumo klausimas, teigiant, kad byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, jog M. K. nuolat vertėsi kontrabandinių cigarečių prekyba, iš to gavo naudos, o remiamasi tik liudytojų netiksliais parodymais, taip pat tai, kad nuteistojo įgytų cigarečių nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis kiekis, užtraukia administracinę, o ne baudžiamąją atsakomybę.

Teisėjų kolegija, su tokiais skundo argumentais nesutinka. Patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad priešingai nei teigiama, pirmosios instancijos teismas, išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė nuteistajam M. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 str. 1 d. padarymo aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išsamiai bei nešališkai ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nėra teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, kuriais buvo grindžiama M. K. kaltė dėl veikos, numatytos BK 202 str. 1 d., tinkamai realizavo BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Kolegija išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti padarytomis išvadomis. Pažymėtina, kad įrodymai ir jų vertinimas yra teismo prerogatyva, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Todėl vien tai, kad byloje ištirtų įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ir jo gynėjo lūkesčių, savaime negali būti traktuojama, kaip apkaltinamojo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės, juolab, kad ir jokių duomenų, jog pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus tirdamas ir vertindamas įrodymus, taip pat darydamas išvadas dėl M. K. kaltumo, veikos kvalifikacijos, teisėjų kolegija nenustatė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad už vertimosi ūkine, komercine veikla pažeidimus yra numatyta dviejų rūšių teisinė atsakomybė ir paprastai už verslo tvarkos pažeidimus, pirmiausia atsiranda administracinė atsakomybė. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173 str. 1 d. administracinė atsakomybė atsiranda už vertimąsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo), kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu, kai gaunamos pajamos (įplaukos) ar paskutiniųjų 12 mėnesių pajamos (įplaukos), ar nustatyta tvarka neįtrauktų į apskaitą prekių vertė neviršija 500 MGL dydžio sumos. BK 202 str. 1 d. dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Iš šios normos dispozicijos matyti, kad asmeniui baudžiamoji atsakomybė atsiranda esant tokioms sąlygoms kaip: 1) kaltininkas neturi licencijos (leidimo) tokiai veiklai vykdyti, kuriai ji (jis) reikalingas, ar ėmėsi šiame straipsnyje numatytos veiklos kitokiu neteisėtu būdu. Šios sąlygos alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka bent vienos iš jų. Kitokių neteisėtų veiklos būdų įstatymas neatskleidžia, tačiau sistemiškai aiškinant nagrinėjamo nusikaltimo sudėties požymius, šiuo atveju neteisėtumas taip pat sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veikos pobūdžiu; 2) versliškas veiklos pobūdis ar stambus jos mastas. Šios sąlygos taip pat alternatyvios, todėl baudžiamajai atsakomybei atsirasti užtenka bent vienos iš jų, esant bent vienai iš pirmame punkte numatytų sąlygų. Taigi, iš šių aukščiau nurodytų normų palyginimo matyti, kad baudžiamoji atsakomybė yra siejama su papildomais požymiais, numatytais BK 202 str., t. y. veiklos versliškumu arba stambiu mastu. Būtina pastebėti, kad baudžiamojo įstatymo normos nenustato formalių ribų absoliučiais skaičiais, koks veiklos mastas laikytinas stambiu. Tai, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines bylos aplinkybes. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad ATPK 173 str. numato administracinę atsakomybę tik tuo atveju, kai iš neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos gaunamos pajamos (prekių vertė) neviršija 500 MGL per metus, laikytina, kad viršijus šią ribą visuomet yra verčiamasi stambiu mastu, ir tokiais atvejais kyla nebe administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Jeigu ši riba neviršyta, ar buvo verčiamasi stambiu mastu, vertina ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, o galutinį sprendimą priima teismas. Nagrinėjamu atveju, M. K. stambaus masto požymis nebuvo inkriminuotas, tačiau buvo konstatuota, kad jis neteisėta veikla vertėsi versliškai, todėl jo pajamų iš neteisėtos veiklos dydis nėra administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijus.

Teisėjų kolegija pastebi, kad atribojimas baudžiamosios ir administracinės atsakomybės pagal veiklos versliškumo požymį yra sudėtingesnis. Baudžiamoji atsakomybė už verslišką ėmimąsi baudžiamajame įstatyme numatyta veikla galima ir nesant stambaus masto požymio. Versliškumas turi būti suvokiamas kaip kriterijus, rodantis didesnį tokios veikos pavojingumą nei tokio paties administracinio teisės pažeidimo. Versliškumas kaip BK 202 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymis reiškia veiklos pastovumą (ji tęsiasi gan ilgą laiką), taip pat tai, kad iš šios veiklos gaunamos pajamos yra pagrindinis ar papildomas asmens pragyvenimo šaltinis. Versliškumas identifikuojamas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veikos pobūdį, pajamų dydį. Tačiau versliškumo sąvoka gali apimti ir kitus požymius (darbų tokiai veiklai atlikti organizavimas, vykdymas, atitinkamų priemonių turėjimas, įgijimas, ir kitokie veiksmai rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį), skiriančius ją nuo vertimosi ūkine, komercine ar kitokia veikla sąvokos. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, toks klausimas sprendžiamas individualiai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes. Būtina pastebėti, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas pagal BK 202 str. 1 d. vien dėl kelių smulkių netesėtos veikos epizodų neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties ir principų.

Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą nustatė, jog M. K. nuo 2011 m. lapkričio mėnesio, tikslus laikas nenustatytas, iki 2014 m. gruodžio 7 d., pažeisdamas Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 10 str. 1 d., 11 str. 1 d., 14 str. 3 d. 3, 4, 6, 7 ir 8 p., Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Dėl fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2.1.1, 3.1.2 p. reikalavimus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka neįsteigęs ir neįregistravęs įmonės bei neturėdamas šiai veiklai vykdyti reikalingos licencijos, versliškai ėmėsi ūkinės, komercinės veiklos, t. y. iš tyrimo metu nenustatyto asmens per 4-5 kartus, įsigijęs cigarečių, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, jomis sistemingai prekiavo, taip tyčia, sistemingai, versliškai vertėsi neteisėta komercine veikla – prekiavo cigaretėmis, neturėdamas šiai veiklai leidimo, ir gavo iš šios veiklos nuolatines pajamas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą sumą, bet ne mažiau kaip 5622,15 eurų. Šią išvadą, pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis paties nuteistojo M. K., liudytojų N. K., V. K. ir E. M. parodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga (kratų, operatyvinių veiksmų, daiktų apžiūros protokolais), juos vertindamas visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu. Visų šių byloje surinktų įrodymų analizės rezultate, visiškai pagrįstai konstatuota, jog M. K. kaip fizinis asmuo pažeisdamas įstatymo reikalavimus ėmėsi komercinės veiklos, t. y. prekybos akcizais apmokestinamomis prekėmis ir iš šios komercinės veiklos gavo pajamų, taip pat tai, kad turėdamas tikslą realizuoti savo namuose laikė 16422 pakelius kontrabandinių cigarečių bei dalį jų – 1960 pakelių cigarečių nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, gabeno savo automobiliu.

Nors iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad baudžiamojo proceso teisės taikymo aspektu apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendį iš esmės nuorodomis į pažeidimus, padarytus šioje nagrinėjamojoje byloje, taikant BPK 20 str. nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, t. y. argumentuojant netiksliais liudytojų V. K., N. K. ir E. M. parodymais, duomenų apie šių liudytojų iš M. K. atitinkamo kiekio cigarečių įgijimą ir pardavimą byloje nebuvimu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam išnagrinėjus ir patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamus duomenis. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes. Be to, įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryšys.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teisme liudytojų V. K., N. K. ir E. M. parodymais buvo nustatyta, kad M. K., laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. gruodžio mėnesio, mažiausiai kartą per mėnesį joms parduodavo cigaretes nepaženklintas Lietuvos Respublikos banderolėmis. Teisme liudytoja apklausta V. K. parodė, kad M. K. minėtu laikotarpiu, maždaug kartą-du kartus per mėnesį jai atveždavo po 5-6 blokus cigarečių, už kurių pakelį ji vidutiniškai sumokėdavo nuo 3.60 Lt iki 4 Lt. Liudytoja apklausta N. K. paaiškino, kad M. K. jai cigaretes veždavo kartą per mėnesį ar kartą per du mėnesius. Iš jo imdavo nuo 3 iki 5 ar 8 blokus cigarečių, už bloko kainą vidutiniškai sumokėdama 40-43 Lt. Liudytoja E. M. parodė, kad jai M. K. cigarečių atveždavo vieną kartą per mėnesį, iš jo pirkdavo po 5-6 blokus cigarečių už kurių pakelį sumokėdavo po 3.50 Lt, 4 Lt. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas M. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumą pagal BK 202 str. 1 d., atsižvelgė ne tik į šių liudytojų duotus parodymus teisme, bet ir jų duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu, atliko jų analizę bei vertino juos kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, t. y. M. K. parodymais, kuriais jis parodė cigarečių nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis įgijimo iš nenustatyto asmens ir jų tiekimą minėtoms liudytojoms aplinkybes; telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokoluose ir tarnybiniame pranešime dėl informacijos pateikimo užfiksuota informacija apie M. K. bendravimą 2014 m. lapkričio 28 d.-2014 m. gruodžio 6 d. su nenustatytais asmenimis dėl cigarečių įgijimo ir jų pristatymo, taip pat nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 21 d. bendravimą su liudytojomis V. K., N. K. ir E. M.; kratos protokoluose esančiais duomenimis, kuriuose užfiksuota liudytojų V. K., N. K., E. M. ir nuteistojo M. K. namuose atliktų kratų rezultatai; daiktų apžiūros protokoluose užfiksuota informacija, iš kurios matyti, kad buvo apžiūrėti mobiliojo ryšio telefonai, cigaretes rastos ir paimtos iš V. K., N. K., E. M. ir M. K.. Šių apžiūros metu buvo nustatyta, kad pas liudytojas rastais mobilaus ryšio telefonais buvo bendrauta su M. K.; Kauno teritorinės muitinės 2015 m. sausio 30 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad 2014 m. gruodžio 7 d. M. K. automobilyje rastų cigarečių (1960 pakelių) muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius yra 4350.30 eurų, o jo namuose rastų cigarečių (14462 pakelių) muitinė vertė – 32582.52 eurų.

Visų šių byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leido teismui daryti pagrįstą išvadą dėl M. K. vykdomos veiklos pastovumo, nuolatinio pobūdžio, jos sistemingumo (veika buvo vykdoma gan ilgą laiką, M. K. pripažino, kad iš šios veiklos gaunamos pajamos buvo papildomas pragyvenimo šaltinis), t. y., kad aptariama veika, jis vertėsi versliškai. Ir nors apeliaciniu skundu yra apeliuojama į liudytojų parodymų patikimumą, jų tikslumą, tačiau baudžiamosios bylos įrodymų analizė duodą pagrindą išvadai, kad šių liudytojų parodymai esminėse įvykio aplinkybėse kartu su paties nuteistojo parodymais sutapo, atitiko kitais bylos įrodymais nustatytas aplinkybes. Nežiūrint į gynėjo apeliaciniame skunde nurodytą poziciją, nuteistojo M. K. kaltę patvirtinantys įrodymai buvo išdėstyti ir aprašyti baudžiamosios bylos medžiagoje. Jų visumos pagrindu, nustatyta, kad M. K. vertėsi ūkine, komercine veikla, iš kurios gavo pajamų. M. K. veika buvo teisiškai įvertinta pagal konkrečiai užfiksuotus jo veiksmus, t. y. įvertinus jo paties ir kiekvieno liudytojo parodymus. Kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste įvertinus M. K. laikomų ir gabenamų tabako gaminių kiekį, kuris akivaizdžiai nėra skirtas asmeniniam naudojimui, taip pat spręstina dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 202 str. 1 d. pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, baudžiamojoje byloje buvo surinkta pakankamai duomenų patvirtinančių M. K. kaltę, įvykdžius BK 202 str. 1 d. numatytą veiką, jų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Patikrinus pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir įvertinus ištirtus įrodymus, darytina išvada, kad įrodymų vertinimo klaidų apygardos teismas nepadarė, teismo padarytos išvados yra teisingos ir atitinkančios nustatytas faktines aplinkybes. Tokiu būdu, atsižvelgus į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog M. K. veikoje yra ne administracinio teisės pažeidimo, o nusikaltimo, numatyto BK 202 str. 1 d., požymiai.

Apeliaciniu skundu prašoma švelninti skundžiamu nuosprendžiu M. K. skirtą bausmę, argumentuojant tuo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę, nustatydamas jos dydį, nepakankamai atsižvelgė į M. K. asmenybės bruožus, charakteristiką, polinkio nusikalsti nebuvimą, atliktų neteisėtų veiksmų suvokimą, kitas reikšmingas aplinkybes, nurodydamas tik eilines, formaliai lengvinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Pastebėtina tai, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes. Bausmės paskyrimu siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 str. 2 d.). Taigi, bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Svarbu pastebėti tai, kad bausmės skyrimas yra ne tik išimtinė teismo teisė, bet ir viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis uždavinys yra vadovaujantis įstatymu, visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti pagrįstą, teisėtą ir taipogi teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų baudžiamojo įstatymo nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Savo ruožtu, kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, jog skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1-2 d.).

BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad BK, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 str.), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių sistemą pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui. Skiriant konkrečią bausmę turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 str. 2 d. nurodytos aplinkybės ir pasisakyta, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį.

Nagrinėjamu atveju, nuosprendį priėmęs teismas, atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį, pavojingumo visuomenei laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tiek už sunkaus nusikaltimo, tiek už apysunkio nusikaltimo padarymą, paskyrė M. K. bausmes – baudas, kurių dydį parinko mažesnį nei straipsnių sankcijoje numatyti bausmės vidurkiai. Subendrinus šias bausmes BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu, M. K. buvo skirta galutinė bausmė, kuri savo dydžiu buvo mažesnė, nei bausmės – baudos, numatytos už sunkiausią jam įkaltintą nusikalstamą veiką, vidurkis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam skyrė galutinę 196 MGL dydžio baudą.

Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas gali paskirtą bausmę sušvelninti ar pagriežtinti tik tada, kai žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo konkrečiu atveju kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau M. K. paskyrė per griežtą bausmę. Skundžiamu nuosprendžiu už sunkiausią nusikaltimą, numatytą BK 199² str. 1 d., M. K. paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta. Nors M. K. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas ekonomikai ir verslo tvarkai, o nusikaltimas numatytas BK 199² str. 1 d., yra sunkus, tačiau nusikalstamą veiką M. K. padarė pirmą kartą, iki tol nebuvo teistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, dirbo, buvo charakterizuojamas teigiamai, išlaikė šeimą, kurioje auga du mažamečiai vaikai. Savo neteisėtus veiksmus pripažino, suprato jų neteisėtumą, gailėjosi dėl jų. Taigi, nors nuosprendžiu nuteistajam ir buvo paskirta mažesnė nei BK 199² str. 1 d., numatytos sankcijos vidurkis bausmė, atsižvelgus į šioje byloje esančius duomenis, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, teisėjų kolegijos nuomone, ji savo dydžiu, neatitinka teisingumo principo reikalavimų. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija sprendžia, kad M. K. už nusikaltimą, numatytą BK 199² str. 1 d. baudos dydis turi būti mažinamas. Nustatant naują baudos dydį, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į M. K. turtinę padėtį (gaunamas pajamas), skundžiamu nuosprendžiu jam skirtas baudžiamojo poveikio priemones ir apimtį (nuosprendžiu iš M. K. valstybės nuosavybėn priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 5622,15 eurų)

Taigi, iš dalies tenkinant apeliacinį skundą, pagal BK 199² str. 1 d. paskirtą bausmę, teisėjų kolegija švelnina iki artimesnės sankcijos žemutinei ribai. Sušvelninta šiuo nuosprendžiu pagal BK 199² str. 1 d. bausmė, kaip ir skundžiamame nuosprendyje, iš naujo bendrinama su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme, už nusikaltimo numatyto BK 202 str. 1 d. padarymą, bausmių dalinio sudėjimo būdu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo konkrečiu atveju, M. K. atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 64¹ str. numatytų sąlygų, kadangi iš baudžiamosios bylos duomenų akivaizdu, kad ši byla buvo išnagrinėta pagal bendrąsias proceso taisykles (ne pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą), bei kaltininko atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliacinės instancijos teisme, argumentuojant M. K. gaunamomis pajamomis, taip pat buvo prašoma paskirtos baudos sumokėjimą išdėstyti kiek įmanoma ilgesniam laikotarpiui.

BPK 352 str. nustato, kad nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistajam bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda. Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 22 str. 2 d. numato, kad nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką pripažįstama, kad bausmės vykdymas pirmiausia yra savanoriškas, todėl nuosprendį priėmęs teismas negali išdėstyti baudos mokėjimo dalimis tam tikram laikotarpiui, o gali tik nustatyti ilgesnį nei įstatymo numatytas terminą, per kurį turi būti sumokėta bauda. Tokiu būdu nuteistasis privalo sumokėti baudą iki nustatyto termino pabaigos, o tai ar bauda bus sumokėta dalimis ar visa suma vienu kartu, nėra skirtumo. Spręsdamas, ar reikia nustatyti ilgesnį nei dviejų mėnesių bausmės – baudos – įvykdymo laikotarpį, teismas turi atsižvelgti į aplinkybes, leidžiančias spręsti, kad sumokėti visą paskirtą baudą savanoriškai per dviejų mėnesių laikotarpį yra neįmanoma.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu, M. K., įvertinus paskirtos piniginės bausmės dydį, taip pat atsižvelgus į tai, kad nors M. K. ir dirba, tačiau augina du nepilnamečius vaikus, kurių vieną namuose prižiūri žmona, o kitas eina į mokyklą, buvo nustatytas dviejų metų terminas, per kurį paskirta bauda turi būti sumokėta į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad bauda – tai ne įprastas mokėjimas, bet apkaltinamuoju nuosprendžiu teismo paskirta bausmė, kurios viena iš paskirčių – nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Tam ji turi būti savalaikiai vykdoma. Šiuo konkrečiu atveju, nuosprendį priėmusio teismo nustatytas dviejų metų baudos sumokėjimo terminas rodo teismą buvus humanišką ir atsižvelgus į nuteistojo padėtį (paskirtos bausmės dydį, M. K. darbinę veiklą, šeimyninę padėtį). Todėl teisėjų kolegijos nuomone, tenkinti nuteistojo gynėjo prašymą ir nustatyti kitą baudos sumokėjimo terminą, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, juo labiau, kad į visas šias minėtas aplinkybes apygardos teismas atsižvelgė ir M. K. skiriant bausmės rūšį ir jos dydį, nėra teisinio pagrindo.

Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su M. K. priklausančio automobilio Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu. Teigiama, kad taikoma baudžiamojo poveikio priemonė (transporto priemonės konfiskavimas) yra neadekvati, neproporcingai perteklinė, bloginanti M. K. šeimos gerovę. Tačiau su tokiais skundo argumentais nesutiktina. Teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš M. K. konfiskuoti automobilį, pagrįstas ir teisėtas.

Kolegija pažymi, jog turto konfiskavimo pagrindus numato BK 72 str. Turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri tam tikrais atvejais privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme (BK 67 str. 2 d. 7 p.). Turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, kuria siekiama suvokimo, jog svarbu yra ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudinga, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris yra naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Pagal BK 72 str. 1 d., turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas tik tam tikras turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (BK 72 str. 2 d.). Šis įstatymo reikalavimas yra imperatyvus.

Šioje byloje konfiskuota nusikalstamų veikų priemonė – automobilis Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) kurio savininkas pagal byloje pateiktą informaciją apie kelių transporto priemones iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės yra M. K. (t. 2, b. l. 47). Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo priemone laikomas bet koks daiktas (įtaisai, įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai), kuris sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jo panaudojimas savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ir dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone laikoma ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą. Transporto priemonė laikoma panaudota nusikaltimui daryti, jeigu ji specialiai tam buvo pritaikyta (pvz. įrengta slėptuvė akcizais apmokestinamoms prekėms paslėpti) arba tiesiogiai panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas. Todėl teismas, kiekvieną kartą spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos priemone, įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. K., 2014 m. gruodžio 7 d., savo automobiliu Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) neteisėtai, iš anksto numatydamas, kad naudos automobilį akcizais apmokestinamoms prekėms gabenti, iš savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), keliu (duomenys neskelbtini), gabeno Lietuvos Respublikos banderolėmis nepažymėtas cigaretes, iki kol 2014 m. gruodžio 7 d. 12.10 val., ties (duomenys neskelbtini), buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Taigi transporto priemonė buvo panaudota daromai nusikalstamai veikai palengvinti. Nors automobilis, kuriuo M. K. gabeno cigaretes, nebuvo specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, jame nebuvo įrengta slėptuvių ar pan., tačiau remiantis bylos medžiaga, akivaizdu, kad be transporto priemonės, nusikaltimo dalykas – prekių (cigarečių) gabenimas, atsižvelgus į jų kiekį (1960 pakelių cigarečių), gabenamą nuotolį (M. K. cigaretes veždavo parduoti iš (duomenys neskelbtini)), būtų labai apsunkintas ar net neįmanomas. Taigi, M. K. priklausanti transporto priemonė – Mazda 626, v. n. (duomenys neskelbtini) pagrįstai pripažinta nusikaltimo padarymo priemone, kuri tiesiogiai buvo panaudota Lietuvos Respublikos banderolėmis nepažymėtoms cigaretėms gabenti. Šio automobilio pripažinimas konfiskuotinu turtu yra teisingas. Todėl esant šių nustatytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir BK 72 str. 2 d. pagrindu konfiskavo M. K. priklausantį automobilį.

Apelianto nurodoma aplinkybė, kad transporto priemonė buvo įgyta santuokoje ir yra ne tik M. K., bet ir jo žmonos turtas, nėra esminė. Šios nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad teismas pagal BK 67 str. 2 d. gali taikyti baudžiamojo poveikio priemones, kai yra teisinis ir faktinis pagrindas, o šiuo nagrinėjamu atveju aiškiai nustatyti tokie turto konfiskavimo pagrindai. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, jeigu darydamas nusikalstamą veiką kaltininkas kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 str., todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Kita vertus, žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (LAT kasacinė byla Nr. 2K-237/2011).

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl nuteistojo M. K. šeimyninės padėties, automobilio būtinybės, nėra pagrindas netaikyti turto konfiskavimą reglamentuojančių įstatymo normų, nes sprendžiant šį klausimą minėtos aplinkybės neturi teisinės reikšmės, baudžiamasis įstatymas tokių išimčių nenumato. Savo ruožtu, ši M. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė neprieštarauja proporcingumo bei protingumo principui.

Apeliacinės instancijos teismui, taip pat ginčijama skundžiamu nuosprendžiu M. K. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotino turto vertės išieškojimas, teigiant, kad byloje nebuvo nustatyta nei kiek tiksliai pajamų gavo M. K. pardavinėdamas cigaretes, nei jų kiekis, o remtasi tik liudytojų parodymais, kurie tiek bylos ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodant šias aplinkybes nebuvo nuosekliai tokie patys.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog baudžiamąją bylą perdavus į teismą nagrinėti pagal bendrąsias proceso taisykles, M. K. pareikštame kaltinime buvo nurodyta, kad jis nuo 2011 m. rudens, tikslus laikas nenustatytas, iki 2014 m. gruodžio 7 d., pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, vidutiniškai realizuodamas ne mažiau kaip po du kartus per mėnesį kiekvienam asmeniui, ne mažiau kaip po 70 vnt. pakelių, t. y. pats nuveždamas į namus, jas pardavė N. K. (7020 pakelių už 8539 eurus), V. K. (4680 pakelių už 5422 eurus), E. M. (1950 pakelių už 2372 eurus) ir kitiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems fiziniams asmenims (pakelio kaina nuo 1,2 iki 1,3 eurų) bei iš šios veiklos gavo nuolatines pajamas, kurios sudaro ne mažiau kaip 16 333 eurų. Apygardos teismas ištyręs ir sugretinęs visus liudytojų duotus parodymus dėl tiriamu laikotarpiu iš M. K. įgyjamo cigarečių kiekio ir kainos, konstatavo, jog jie yra prieštaringi, tuo pačiu pažymėdamas, kad tokie prieštaravimai galėjo atsirasti įvertinus laikotarpį nuo šios veikos padarymo iki bylos nagrinėjimo teisme, dėl ko liudytojos ir pats kaltinamasis, nevesdami prekybos cigaretėmis apskaitos, galėjo tam tikras aplinkybes pamiršti bei jų neprisiminti. Neturėdamas galimybės pašalinti byloje esančių prieštaravimų dėl įgyjamų cigarečių kiekio ir kainos, pirmosios instancijos teismas visas abejones aiškino kaltinamojo naudai, keičiant M. K. kaltinimą, jį tikslinant iš naujo apskaičiuojant parduotų cigarečių pakelių skaičių bei jas pardavus gautų pajamų dydį, skaičiavimui imant laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. gruodžio 7 d. (37 mėnesiai) bei pasirenkant vienus mažiausių iš liudytojų nurodytus skaičius. Tokiu būdu, apygardos teismas, nesant patikimų duomenų, kad M. K., be aukščiau minėtų liudytojų, cigaretes pardavinėjo ir kitiems, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino bei nustatė, kad M. K., N. K., V. K. ir E. M. pardavęs cigarečių, nepaženklintų Lietuvos Respublikos banderolėmis, iš nusikalstamo veikos gavo ne mažiau kaip 5622,15 eurų pajamų, tai laikant nusikalstamos veikos rezultatu. Įvertinęs, kad tokio nusikalstamos veikos rezultato konfiskavimas yra negalimas, vadovaudamasis BK 72 str. 5 d., sprendė, jog iš kaltininko turi būti išieškota ši, konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas ir dydis yra baudžiamojo byloje įrodinėtinos aplinkybės, nes jos susijusios su baudžiamojo įstatymo (BK 72 str.) taikymu. BPK nenustatyta specialių, būtent turto konfiskavimui taikomų įrodinėjimo būdų, todėl minėtos aplinkybės nustatomos pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles (pvz., liudytojų, kaltinamojo parodymais, ekspertų išvadomis). Kaip jau minėta, pagal BK 72 str. 2 d. konfiskuotinu turtu laikomas tik tam tikras turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas; be kito nurodyto konfiskuotino turto teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų BK 72 str. 4 d. nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad šia turto konfiskavimo nuostata visų pirma siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą išvengtų turto konfiskavimo taikymo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, baudžiamojo įstatymo normas reglamentuojančias turto konfiskavimo taikymą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pasirinko tinkamą konfiskuotino turto vertės nustatymo būdą, ir taip BPK nuostatų nepažeidė. Byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų pagrindu, neginčijamai nustatyta, kad M. K., laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio mėnesio, tikslus laikas nenustatytas, iki 2014 m. gruodžio 7 d., pažeisdamas įstatymų reikalavimus, iš tyrimo metu nenustatyto asmens per 4-5 kartus, įsigijęs cigarečių, nepažymėtų Lietuvos Respublikos banderolėmis, jomis sistemingai prekiavo. Aukščiau minėtų liudytojų parodymais, taip pat iš dalies ir paties kaltinimo parodymais, buvo nustatyta, kad M. K. iš šios veiklos gavo tam tikrų pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatos ir nustatydamas (apskaičiuodamas) iš šios netiesėtos veiklos M. K. gautas pajamas, pasirinko būdą atitinkantį protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, visus kilusius prieštaravimus aiškino kaltininko naudai. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju ar gauti duomenis laikytini įrodymais, sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Tokiu būdu, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas iš M. K. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (šiuo atveju 5622,15 eurų), pagrįstas ir teisėtas.

Atsižvelgusi į šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas iš nuteistojo išieškotino konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė BK 72 str. 5 d. nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo M. K. gynėjo advokato M. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį pakeisti.

M. K., pripažintam kaltu pagal BK 199² str. 1 d., paskirti 140 MGL (5271.08 eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., šiuo nuosprendžiu M. K. paskirtą bausmę bausmių dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu pagal BK 202 str. 1 d. paskirta bausme ir paskirti M. K. subendrintą 154 MGL (5798.19 eurų) baudą.

Vadovaujantis BK 65 str., 66 str., į M. K. paskirtą subendrintą bausmę įskaityti 2 dienas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2014-12-07 iki 2014-12-09, vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir galutinę bausmę M. K. paskirti 150 MGL (5647.59 eurų) baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.