Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Romo Aikevičiaus, teisėjų Reginos Cemnolonskienės ir Kęstučio Dargužio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, gynėjui advokatui Edmundui Pangoniui, kaltinamajam A. L., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2007-09-24 nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas pagal LR BK 180str.2d., 214str.1d., neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo kaltinamas, kad jis įvykdė plėšimą, panaudojus specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, o būtent: 2006 m. kovo 25 d., apie 22 val., Marijampolėje, Pašešupio parke, prie R. J. gatvės važiuojamosios dalies, veikdamas bendrai su T. Š., M. P. ir K. P., kurių atžvilgiu jau yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, panaudojant psichinį ir fizinį smurtą prieš P. L., A. K. ir I. P., tai yra kartu su T. Š., M. P. ir K. P., eidami keturiese link nukentėjusiųjų, po to K. P. ir M. P. naudojant fizinį smurtą, sukūrė nukentėjusiesiems bauginančią, keliančią nerimą ir saugumo trūkumo situaciją, tuo sustiprindamas K. P. ir M. P. vartojamos fizinės prievartos poveikį, mažindamas nukentėjusiųjų galimybes priešintis užpuolimui ir jų turto grobimui, bei K. P. beisbolo lazda vieną kartą sudavus P. L. per kairę ranką, o M. P. medine lazda vieną kartą sudavus A. K. per galvą, bei vieną kartą I. P. medine lazda sudavus į nugarą ir spiriant per kojas ją pargriovus, taip atimant galimybę nukentėjusiems priešintis, tokiu būdu padarant P. L. nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl kairio stipinkaulio galvutės lūžimo, A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą dėl muštinės žaizdos galvoje, I. P. nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl kraujosruvos abejose kojose, pagrobė svetimą turtą, tai yra T. Š. paėmus ant suoliuko likusią A. K. priklausančią rankinę - 50 Lt vertės, su joje buvusiais daiktais -A. K. priklausančia pinigine - 10 Lt vertės, 15 litų, 50 eurų, kas atitinka 173 Lt, A. K. asmens tapatybės kortele, mokinio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), AB banko „NORD/LB Lietuva" mokėjimo kortele „Visa Elektron" Nr. (duomenys neskelbtini), dviem buto raktais, bei B. K. priklausančiais: transporto priemonės registracijos liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros talonu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio užvedimo rakteliu su signalizacijos pulteliu, automagnetolos „PIONEER" valdymo skydeliu, M. P. ištraukus iš rankų I. P. priklausančią rankinę - 20 Lt vertės, su joje buvusiais daiktais - mobilaus ryšio telefonu "Sagėm" - 200 Lt vertės, pinigine - 20 Lt vertės, 4 litais, I. P. asmens tapatybės kortele, mokinio pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu nukentėjusiajai A. K. padarydamas bendrą 248 Lt turtinę žalą, o I. P. padarydamas bendrą 244 Lt turtinę žalą, t.y. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 180 str. 2 d., padarymu.

Be to, jis dar buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti bei panaudojo svetimą mokėjimo instrumentą finansinei operacijai inicijuoti, o būtent: 2006 m. kovo 25 d., apie 22 val., Marijampolėje, Pašešupio parke, prie R. J. gatvės, plėšimo būdu įgijo A. K. priklausančią AB banko "NORD/LB Lietuva" mokėjimo kortelę "Visa Electron" Nr. (duomenys neskelbtini), po to, veikdamas bendrai su T. Š., M. P. ir K. P., tą pačią dieną, panaudojo A. K. priklausančią AB banko "NORD/LB Lietuva" mokėjimo kortelę "Visa Electron" Nr. (duomenys neskelbtini), finansinėms operacijoms inicijuoti: 2006 m. kovo 25 d., 22:52:07 val. iš AB banko "Hansabankas" priklausančio bankomato, esančio Šakių m., V.Kudirkos g. 66, bandė paimti 100 litų, 22:52:18 val. iš to pačio bankomato bandė paimti 40 litų ir 22:56 val. AB banko „NORD/LB Lietuva" bankomate, esančiame Šakių m., Nepriklausomybės a. 4, patikrino pinigų likutį, t.y. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 214 str. 1 d., padarymu.

Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde nurodyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį A. L. atžvilgiu, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis, nes, ištyręs byloje esančius įrodymus, teismas netinkamai juos įvertino ir padarė klaidingas išvadas, kad nenustatyta, jog A. L. nukentėjusiųjų atžvilgiu būtų pats atlikęs ar suteikęs būtiną pagalbą kitiems kaltinamiesiems atlikti nusikalstamus veiksmus, bei dalyvavo užvaldant svetimą mokėjimo instrumentą ir jį panaudojant finansinei operacijai inicijuoti. Skunde teigiama, kad nors A. L. neprisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau jo kaltę patvirtina ir įrodo teismo metu apklaustų kaltinamųjų bei nukentėjusiųjų parodymai: nuteistasis K. P. parodė: „grįžom į tą pačią vietą, tikslu apiplėšti. Mes eidami šnekėjom, kai visi 4 išlipom iš automobilio, kad iš panelių pasiimsime rankinukus“ (b.l. 14, tomas 3), <...> „O M. sakė, kad paims vieną merginą. M. tai P., o kiti, kad rankines paims.“ (b.l. 15, tomas. 3), <...> „Jei būtų nesutikęs, L. būtų nevažiavęs. Jie žinojo, ką mes darysim“ (b.l. 16, tomas 3), <...> „visi sutarėm plėšti“( b.l. 16, tomas 3); nuteistasis T. Š. parodė: „kuris tiksliai pasakė, bet buvo tokia kalba, kad einam plėšti. Pasiūlė juos apiplėšti“ (b.l. 17, tomas 3), <...> „K. pasakė, kad reikia pasiimti lazdą, jei prireiktų. Nuėjom prie mašinos, atrakinau aš, visi 4 atėjom prie mašinos, K. pasiėmė beisbolo lazdą „(b.l. 17, tomas 3), <...> „važiuojant kalba buvo, kad einam apiplėšti „(b.l. 18, tomas 3); nuteistasis M. P. parodė: „kilo mintis apiplėšti, atimti tuos rankinukus. Šnekėjom bendrai, vienas per kitą, kuris tai pasiūlė nežinau. Pats nepasiūliau. Šnekėjom gal apiplėšti. Galbūt, K. pasakė, einam iki mašinos, pasiimam lazdą ir ateinam vėl „(b.l 19, tomas 3), <...> „o ką Š. su L. sakė neatsimenu, jie šalia stovėjo. Nežinau, ką jiedu sakė, ką darys, bet mes visi vienoje vietoje stovėjom. Niekas nesiūlė neiti“ (b.l. 19, tomas3), <...> „ėjom bendrai link to suoliuko, kur vaikinas ir merginos buvo. Kalbėjom visi, kad plėšim“ (b.l. 20, tomas 3), <...> „L. ir Š. ėjo kartu to paties, ko ir mes. Juk buvo neakivaizdžiai pasakyta, kad plėšim“ ( b.l. 20, tomas 3); nukentėjusysis P. L. parodė: „jie visi 4 iš šono atėjo" (b.l. 23, tomas 3), „Jie buvo keturiese, dar su lazdomis. Jei būčiau šokęs prieš, būčiau daugiau gavęs. Buvau vienas su keturiais“ (b.l. 59, tomas 3), „man atrodė, kad jie visi eina krūvoje“ ( b.l. 20, tomas 4), „trenkė man tik vienas. Kiti man nieko nedarė, bet užpuolė visi“ (b.l. 20, tomas 4); nukentėjusioji I. K. parodė: <...> „jie visi keturi buvo krūvoje“ (b.l. 24, tomas 3), <...> „visi puolė, taip supratau, nes mačiau keturis“ (b.l. 59, tomas 3), „jie buvo keturi“ (b.l. 51, tomas 4); nukentėjusioji I. P. parodė: „ateina vėl tie patys keturi vaikinai“ (b.l. 25, tomas 3), <...> „supratau, kad puola visi, toks vaizdas susidarė“ ( b.l. 59, tomas 3), „ateina keturi vaikinai“ ( b.l. 20, tomas 4).

Skunde teigiama, kad įvertinus šiuos teismo posėdžio metu duotus parodymus bei nusikaltimo padarymo aplinkybes, jog nusikaltimas buvo padarytas tamsiu paros metu, nuošalioje vietoje, iš anksto pasiruošus priemones bei pasiskirsčius vaidmenis, o taip pat apžiūrėjus nusikaltimo aukas ir sugrįžus pasiimti nusikaltimo įrankių, suponuoja išvadą, kad nors ir išteisintasis A. L. žodžiais neišreiškė savo sutikimo dalyvauti nusikaltime, tačiau atliko vykdytojo veiksmus, pasireiškusius psichologine prievarta nukentėjusiesiems.

Prokuratūra nurodo, kad A. L. ėjo kartu apiplėšiant nukentėjusiuosius, stovėjo šalia, todėl jis suprato draugų tikslą užvaldyti turtą, naudojant fizinį smurtą ir jų veiksmams pritarė, nes buvimas šalia tuo metu, kai kitas asmuo grobia turtą, nukentėjusiųjų suprantamas kaip dar kito bendrininko buvimas, kaip psichinis smurtas - stiprino prieš nukentėjusiuosius bendrininkų vartojamos prievartos poveikį, sukuriant situaciją, kuri baugino, kėlė nerimo, nesaugumo jausmus nukentėjusiesiems.

Prokuratūra teigia, kad teismas padarė klaidingą išvadą, kad A. L. nedalyvavo užvaldant svetimą mokėjimo instrumentą bei jį panaudojant finansinei operacijai inicijuoti, nes tai prieštarauja teismo posėdžio metu ištirtiems įrodymams: nuteistasis K. P. parodė: „rankinę kraustė P. arba L., minėjo, kad telefonas yra <...> man davė telefoną Andrius ar M., automobilyje, važiuojant namo“ (b.l. 16, tomas 3), „T. apsirengė A. L. striukę, M. P. kepurę, kad neatpažintų, kad užsimaskuotų“ (b.l. 16, tomas 3); nuteistasis T. Š. parodė: „grįžtant P. sėdėjo šalia manęs, priekyje, apžiūrinėjo rankines, mėtė jas iš galo į priekį ir atgal. P. ištraukė dokumentus iš rankinės, kažkuris parodė telefoną. Nuvažiavom į Šakius, P. rankinėj rado banko kortelę ir lapelį su PIN kodu, kažkuris pasiūlė ją patikrinti. Aš vairavau, negaudžiau kiekvieno žodžio, kas ką sakė. <...> K. klausė, kas moka elgtis su bankomatu, visi kiti nemokėjo, tik aš mokėjau, nes juo naudojuosi. Paklausiau, kas duos striukę, nes buvo šalta, L. davė striukę, o P. kepurę, nuo kameros. Pats žinojau, kad kameros yra, tai, kad užsidengti nuo jos. Pats pasakiau, kad reikia užsidengti kepure, P. padavė kepurę“ ( b.l. 18, tomas 3), nuteistasis M. P. parodė: „ automobilyje K. turėjo vieną rankinę, o aš kitą, atitraukiau ir iškrausčiau ant sėdynės, A. paėmė telefoną, bet K. atsisuko ir paėmė tą telefoną iš jo. <...> Kita rankinė buvo, ją iškraustė K. P., sakė, kad ten yra pinigų <...> banko kortelė yra.“ <...> iš bendros kalbos supratom, kad niekas nemoka naudotis bankomatu (b.l. 20, tomas 3), „grįžo nuo bankomato, pasakė, kad likutis tik du litai su centais“ (b.l. 21, tomas 3).

Prokuratūra nurodo, kad teismas ignoravo šiuos nuteistųjų parodymus ir vadovavosi tik paties A. L. parodymais, kuriuose jis teigė nusikaltimo nedaręs ir nesupratęs, kad jo draugai vykdo nusikaltimą, todėl daroma išvadą, kad teismas, išteisindamas A. L. dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 str.2d, 214str.ld., padarymo, neteisingai įvertino įrodymų visumą, nesivadovavo baudžiamojoje byloje teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas, jog neįrodyta, kad A. L. dalyvavo darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Prokuratūra savo apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2007-09-24 nuosprendį dėl A. L. išteisinimo pagal BK 180str.2d., 214str.1d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant A. L. kaltu pagal BK 180str.2d. ir nuteisti laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Pripažinti kaltu pagal BK 214str.ld. ir nuteisti laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63str.1, 4d., prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėti švelnesnę bausmę ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Prokuroras prašo, įvertinus surinktus įrodymus, apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus bylą, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išanalizavo visus byloje esančius įrodymus, ir padarė teisingą išvadą, jog neįrodyta, kad A. L. dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 180str.2d. ir 214str.1d., padaryme, todėl prokuratūros teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymų visumą, nesivadovavo teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais ir padarė nepagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad A. L. dalyvavo darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, yra nepagrįsti, todėl atmestini. Teisėjų kolegija nurodo, kad negalima pripažinti asmenį kaltu remiantis prielaidomis, o bet kokia abejonė turi būti traktuojama kaltinamojo naudai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180str.2d.

Vadovaujantis BK 180str., plėšimą galima apibūdinti, kaip svetimo turto pagrobimą, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis. Taigi plėšimo objektyviąją pusę apibūdina ne tik turto pagrobimas, bet ir fizinio ar psichinio smurto panaudojimas ar grasinimas panaudoti fizinį smurtą plėšimo metu. Pažymėtina, kad grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą gali būti išreiškiamas žodžiais ar veiksmais, tačiau grasinimas taip pat gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam asmeniui. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 11 punktas). BK 180str.2d. kvalifikuoja plėšimą ir nurodo, kad viena iš šio straipsnio dalies kvalifikuojančių aplinkybių yra plėšimo įvykdymas panaudojant specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą, šiuo atveju beisbolo lazdą. Nors prokuratūra savo skundo argumentus grindžia citatomis iš nuteistųjų ir nukentėjusiųjų parodymų, gautų teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau šie parodymai yra pagrįsti prielaidomis bei aiškiai neapibrėžti, todėl neįrodo, kad A. L. atliko konkrečius aktyvius ar pasyvius veiksmus siekiant užvaldyti nukentėjusiųjų turtą. Prokuratūra teigia, kad A. L. nuteistųjų veiksmams pritarė ir tai motyvavo tuo, kad buvimas šalia tuo metu, kai kitas asmuo grobia turtą, nukentėjusiųjų suprantamas kaip dar kito bendrininko buvimas, kaip psichologinis smurtas, t.y. grasinimas nukentėjusiesiems - sustiprinantis kitų bendrininkų vartojamos prievartos poveikį, taip mažinant nukentėjusiųjų galimybes priešintis jų turto grobimui. Tačiau teisėjų kolegija nurodo, kad iš byloje surinktų įrodymų negalima teigti, kad grobiant nukentėjusiųjų turtą ir panaudojant prieš juos fizinę ir psichinę prievartą, A. L. buvo kartu su kitais nuteistaisiais plėšimo įvykdymo momentu ir, stovėdamas šalia, sustiprino psichinės prievartos poveikį, sukuriant nukentėjusiesiems didesnį nesaugumo jausmą, siekiant užvaldyti jų turtą. Tai patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymai duoti teisiamajame posėdyje, kur jie teigė, kad matė link jų einančius keturis vaikinus, tačiau nieko įtartino jų elgesyje nepastebėjo, ir tik, kai vienas iš jų, išsitraukęs lazdą, sudavė nukentėjusiajam P. L. per ranką, visi nukentėjusieji ėmė bėgti. Tai rodo, kad nukentėjusieji iki to laiko, kol buvo pavartotas prieš juos fizinis smurtas, neturėjo kada pajusti psichinę prievartą, pajusti didesnį nesaugumo jausmą, nes kaltinamieji lazdas išsitraukė staiga, o tada visi nukentėjusieji išsilakstė. Nuteistieji K. P., T. Š., M. P. savo duotais parodymais patvirtino, kad jie A. L. iš namų pasiėmė paskutinį ir jis nežinojo kokiu tikslu važiuojama į Marijampolę. Juo labiau, kad išteisintasis įsėdo į nuteistųjų automobilį galvodamas, kad visi važiuos į Kauną ieškoti merginų. Pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad visi trys nuteistieji teigė, kad tam tikra prasme išankstinis tarimasis įvykdyti užpuolimą buvo, tačiau, teismo paprašyti detalizuoti tarimosi turinį, nei vienas konkrečiai negalėjo nurodyti kokius veiksmus pagal tokį tarimąsi turėjo atlikti išteisintasis, nei vieno iš jų parodymais nėra nustatyta, kad A. L. žodžiu ar veiksmais buvo išreiškęs sutikimą daryti nusikalstamą vieką ar būtų pats nurodęs kokius veiksmus jis atliks užvaldant nukentėjusiųjų turtą, ar, kad jam buvo pavesta atlikti kokius nors veiksmus ir jis su tuo sutiko, ar kitaip būtų pažadėjęs prisidėti ar prisidėjęs prie nusikalstamos veikos padarymo. Tokios išvados negalima daryti nei iš nukentėjusiųjų duotų parodymų. A. L. nematė, kaip K. P. iš automobilio pasiėmė beisbolo lazdą, o ją pastebėjo tik tuomet, kai A. P. išsitraukė ją iš rankovės ir užsimojo, tuomet išteisintasis išsigando ir ėmė bėgti. Einant parko taku ir artėjant prie nukentėjusiųjų, A. L. ėjo kartu su T. Š., o priekyje jų ėjo K. P. ir M. P., todėl, visiems priartėjus prie nukentėjusiųjų, o K. P. užsimojus beisbolo lazda, nuteistieji nematė, kada A. L. pradėjo bėgti, nes viskas įvyko labai greitai, o visų trijų nuteistųjų dėmesys buvo nukreiptas į nukentėjusiųjų pasipriešinimo palaužimą, siekiant užvaldyti jų turtą – rankines. Nei vienas iš nuteistųjų negalėjo paaiškinti, ką užpuolimo momentu darė išteisintasis. Nukentėjusieji savo parodymuose taip pat kategoriškai nenurodo, kad visi keturi įvykdė plėšimą, o tik teigia, kad visi keturi ėjo link jų, visi keturi priėjo ir iš to jiems susidarė vaizdas, kad puola visi keturi. Teisėjų kolegija pažymi, kad išteisintasis nieko nepasisavino iš daiktų, kurie buvo užvaldyti įvykdant apiplėšimą (tai patvirtino ir K. P., kuris pasidalino plėšimo metu įgytais daiktais su T. Š. ir M. P.), šis faktas taip pat šalina prielaidas dėl išteisintojo kaltumo šio nusikaltimo padaryme, nes iš BK 180str. dispozicijos galima aiškiai suprasti, kad plėšimo tikslas – svetimo turto užgrobimas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors baudžiamasis įstatymas nereikalauja, jog tais atvejais, kai keli asmenys padaro nusikaltimą bendrininkaudami (BK 24 str.1d.), visi bendrininkai padarytų visus veiksmus, aprašytus BK 180 straipsnio dispozicijoje, todėl nusikaltimo bendrininku – vykdytoju yra ir tas asmuo, kuris pilnai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį asmenį ir grobė jo turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo šiuos požymius (pvz., tik grobė nukentėjusiojo asmens turtą). Tačiau, vien ta aplinkybė, kad A. L. ėjo kartu su K. P., T. Š. ir M. P. nukentėjusiųjų link, matė, kada K. P. išsitraukė beisbolo lazdą ir užsimojo, siekiant palaužti nukentėjusiuosius fiziškai ir psichiškai, norint užvaldyti pastarųjų turtą, negali būti vertinama kaip išteisintojo sutarimas ar sutikimas kartu su kitais veikiant bendrai padaryti plėšimą ar plėšimo padarymas.

Išanalizavusi visus surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20str.5d., padarė teisingą išvadą, kad nenustatyta, jog A. L. dalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 180str.2d., padaryme.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 214str.1d.

Byloje nėra duomenų, liudijančių, kad A. L. neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą bei jį panaudojo finansinei operacijai inicijuoti. Išteisintasis parodė, kad 2006-03-25, važiuodamas mašinoje su kitais nuteistaisiais, jis matė, jog K. P. vienoje iš pagrobtų rankinių rado mokėjimo kortelę, tačiau A. L. jos neėmė bei nesitarė su kitais dėl jos panaudojimo. Kada automobilis sustojo Šakių mieste, jis davė T. Š. savo striukę, dėl tos priežasties, kad buvo šalta (nes T. Š. tuo metu nebuvo apsivilkęs jokios striukės), o ne todėl, kad siekė palengvinti nuteistajam daryti šį nusikaltimą. Nesant byloje kitų aplinkybių ar faktų, paneigiančių aukščiau išdėstytuosius, negalima teigti, kad 2006-03-25 A. L. neteisėtai įgijo svetimą mokėjimo instrumentą bei jį panaudojo finansinei operacijai inicijuoti. Be to, remiantis nuteistųjų K. P., T. Š., M. P. bei pačio A. L. parodymais, nustatyta, kad A. L. nedalyvavo ir nesitarė su kitais asmenimis dalyvauti pakartotinai bandant 2006-03-28 Jurbarko mieste, parduotuvėje (duomenys neskelbtini) esančio bankomato pagalba, patikrinti nusikalstamu būdu įgytos mokėjimo kortelės sąskaitos likutį ar paimti pinigus panaudojant šią kortelę.

Išanalizavusi surinktus įrodymus, dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 214str.1d. padarymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustatyta, jog A. L. dalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos BK 180str.2d., padaryme.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.