Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Ingrida Krušienė Baudž. byla Nr. 1A–281-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4; 1.2.14.5.1.; 1.2.14.5.2.; 2.1.7.4.; 1.1.8.1.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2010 m. liepos 8 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. gynėjo Algimanto Jucio ir nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-03-25 nuosprendžio, kuriuo:

V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 1 dalį (4 epizodai), 182 straipsnio 2 dalį (4 epizodai) ir nuteistas:

pagal BK182 straipsnio 1 dalį (dėl V. A. turto įgijimo apgaule) – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl S. G. didelės vertės turto įgijimo apgaule) – vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK182 straipsnio 1 dalį (dėl L. J. turto įgijimo apgaule) – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. Ž. didelės vertės turto įgijimo apgaule) – vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK182 straipsnio 1 dalį (dėl R. M. turto įgijimo apgaule) – septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl J. S. ir S. S. didelės vertės turto įgijimo apgaule) – vienerių metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK182 straipsnio 1 dalį (dėl V. R. turto įgijimo apgaule) – septynių mėnesių laisvės atėmimo bausme;

pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl I. R. turto įgijimo apgaule) – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmė, paskirta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl S. G. didelės vertės turto įgijimo apgaule) ir bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl V. A. turto įgijimo apgaule), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl L. J. įgijimo apgaule), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. M. įgijimo apgaule), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl V. R. įgijimo apgaule), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl I. R. turto įgijimo apgaule), subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirta subendrinta vienerių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, prie subendrintos bausmės iš dalies pridėtos bausmės, paskirtos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. Ž. didelės vertės turto įgijimo apgaule), bei pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl J. S. ir S. S. didelės vertės turto įgijimo apgaule), ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuosprendžiui įsiteisėjus, kardomąsias priemones nuspręsta panaikinti.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti po nuosprendžio įsiteisėjimo, nuo faktinio V. M. sulaikymo dienos.

Iš V. M. priteista V. A. naudai 9 000 litų, S. G. naudai 75 700 litų, L. J. naudai 8 500 litų, A. Ž. naudai 45 000 litų, R. M. naudai – 15 000 litų, S. S. ir J. S. naudai 46 000 litų, V. R. naudai 8 000 litų, I. R. naudai 11 500 litų civiliniams ieškiniams atlyginti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir bylai nagrinėti – kompaktinę plokštelę „Verbatim CD-R“ Nr. 1241N su garso įrašu – 1 vnt., kompaktinę plokštelę „Verbatim CD-R“ Nr. 1362N su garso įrašu – 1 vnt., kompaktinę plokštelę „Verbatim CD-R“ Nr. 1317N su garso įrašu – 1 vnt., kompaktinę plokštelę „Verbatim CD-R“ Nr. 1243N su garso įrašu – 1 vnt., nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti prie bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008 m. balandžio mėn. pabaigoje–gegužės mėn. pradžioje, tiksli data nenustatyta, paprašė V. A. paskolinti 5 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu ir šis verslas gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus investuoti į minėtą verslą, o skolą grąžinti maždaug po trijų savaičių. Taip apgaule suklaidintas V. A. 2008 m. gegužės mėnesio pradžioje, tiksli data ir laikas nenustatyti, prie Pilies g. 5 namo, Klaipėdoje, V. M. perdavė 5 000 litų;

V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau V. A. turto, 2008-05-08 paprašė jo paskolinti dar 11 000 litų, taip pat melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus investuoti į minėtą verslą, o skolą, tai yra 6 000 litų, grąžinti iki 2008-05-14, bei likusius 10 000 litų – iki 2008-05-30. Taip apgaule suklaidintas V. A. 2008-05-08, tikslus laikas nenustatytas, Vilties g. 12, Klaipėdoje, V. M. perdavė dar 11 000 litų. Iš viso V. M. įgijo 16 000 litų, iš jų 2008-05-14 perdavė V. A. 4 600 litų, o 2008-08-10 – 2 400 litų. Tokiu būdu V. M. apgaule įgijo 9 000 litų V. A. priklausančio turto.

Be to, V. M., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008 m. birželio–liepos mėn., tiksli data nenustatyta, paprašė S. G. paskolinti 15 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu ir šis verslas gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui, o skolą grąžinti maždaug po trijų savaičių. Taip, apgaule suklaidintas S. G. 2008 m. birželio–liepos mėn., tiksli data nenustatyta, Vilties g. 12, Klaipėdoje, V. M. perdavė 15 000 litų.

V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau S. G. turto, siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo pinigus ir sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, praėjus maždaug trims savaitėms po pinigų pasiskolinimo, 2008 m. liepos mėnesį, tiksli data nenustatyta, S. G. perdavė 5 000 litų, nurodydamas, kad grąžina dalį anksčiau paskolintų pinigų, tačiau tą pačią dieną grąžintus 5 000 litų vėl pasiskolino, žadėdamas visą skolą grąžinti 2008 m. spalio mėnesį. Toliau tęsdamas nusikalstamus veiksmus, įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, 2008-10-09 paprašė S. G. trumpam laikui paskolinti dar 60 700 litų, melagingai sakydamas, kad pinigus panaudos automobilių pirkimui, o visą skolą dalimis grąžins iki 2008-10-29. Taip apgaule suklaidintas S. G. 2008-10-09, tikslus laikas nenustatytas, Vilties g. 12, Klaipėdoje, perdavė V. M. 60 700 litų. Tokiu būdu V. M. apgaule įgijo didelės vertės S. G. turto, iš viso 75 700 litų.

Be to, V. M., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008-06-19 paprašė L. J. paskolinti 12 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui, o skolą grąžinti 2008-07-04, siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo turtą, už paskolintus pinigus pažadėjo sumokėti 2 500 litų palūkanų. Taip apgaule suklaidintas L. J. 2008-06-19, tikslus laikas nenustatytas, Jotvingių g. l, Klaipėdoje, V. M. perdavė 12 000 litų.

V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau L. J. turto, siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo pinigus ir sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, 2008-07-09 L. J. perdavė 2 500 litų, nurodydamas, kad tai palūkanos už anksčiau paskolintus pinigus, ir, įgijęs nukentėjusiojo pasitikėjimą, tą pačią dieną paprašė pastarojo trumpam laikui, tai yra iki 2008-07-20, paskolinti dar 5 000 litų, melagingai sakydamas, kad pinigus panaudos automobilių pirkimui ir už šiuos paskolintus pinigus sumokės 1 000 litų palūkanų. Taip apgaule suklaidintas L. J. 2008-07-09, tikslus laikas nenustatytas, Jotvingių g. l, Klaipėdoje, V. M. perdavė 5 000 litų. Tokiu būdu V. M. iš L. J. įgijo 17 000 litų, iš jų grąžino 8 500 litų, tai yra iš viso apgaule įgijo 8 500 litų L. J. priklausančio turto.

Be to, V. M., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008-07-31 paprašė A. Ž. paskolinti 15 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu ir šis verslas gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus investuoti į minėtą verslą. Siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo turtą, už paskolintus pinigus pažadėjo sumokėti 5 procentus palūkanų. Taip apgaule suklaidintas A. Ž. 2008-07-31, Mėtų skersgatvyje 5–4, Palangoje, V. M. perdavė 15 000 litų.

Po to V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau A. Ž. turto, 2008-08-05 paprašė jo paskolinti dar 30 000 litų, taip pat melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins. Siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo pinigus, melagingai nurodė, kad už prašomus paskolinti pinigus pirks mikroautobusą, kurį iš karto parduos biudžetinei įstaigai, tai yra bibliotekai, ir dėl to nebus jokių problemų grąžinti skolą, bei pažadėjo sumokėti 5 procentus palūkanų. Taip apgaule suklaidintas A. Ž. 2008-08-05 Šaulių gatvėje, Klaipėdoje, V. M. perdavė 30 000 litų. Tokiu būdu V. M. apgaule įgijo A. Ž. turtą, iš viso 45 000 litų.

Be to, V. M., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008-08-06 paprašė R. M. paskolinti 10 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu ir šis verslas gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui, o skolą grąžinti iki 2008-08-20. Siekdamas paskatinti nukentėjusiąją perduoti savo turtą, melagingai nurodė, kad į šį verslą yra investavęs apie 100 000 litų, bei už paskolintus pinigus pažadėjo surasti jai tinkamą automobilį, skirtą žirgams vežti. Taip apgaule suklaidinta R. M. 2008-08-08, apie 11.00 val., Vilties g. 12, Klaipėdoje, V. M. perdavė 10 000 litų.

Po to V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau R. M. turto, tą pačią dieną paprašė jos paskolinti dar 5 000 litų, melagingai sakydamas, kad tokios sumos pinigų trūksta, jog galėtų nupirkti reikiamą kiekį naudotų automobilių. Taip apgaule suklaidinta R. M. 2008-08-08, apie 14.00 val., prie K. Donelaičio–S. Daukanto g. sankryžos, Klaipėdoje, V. M. perdavė 5 000 litų. Tokiu būdu V. M. apgaule įgijo R. M. turto, iš viso 15 000 litų.

Be to, V. M., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008 m. liepos mėn. pabaigoje–rugpjūčio mėn. pradžioje, tiksli data nenustatyta, paprašė S. S. paskolinti 25 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, kad automobilius perka bei parduoda dideliais kiekiais ir šis verslas gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui. Siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo turtą, už paskolintus pinigus pažadėjo sumokėti 5 000 litų atlygį. Taip apgaule suklaidintas S. S. 2008-08-13, tikslus laikas nenustatytas, Tiltų gatvėje, Klaipėdoje, prie AB SEB banko skyriaus V. M. perdavė 25 000 litų.

V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau svetimo turto, siekdamas sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, 2008-09-06 S. S. perdavė 5 000 litų, nurodydamas, kad tai žadėtas atlygis už anksčiau paskolintus pinigus, ir, įgijęs jo pasitikėjimą, 2008-09-11 J. S. paprašė trumpam laikui, tai yra iki 2008-09-17 paskolinti 10 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, kad šis verslas labai gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui. Siekdamas paskatinti nukentėjusiąją perduoti savo turtą, už paskolintus pinigus pažadėjo sumokėti 2 000 litų atlygį. Taip apgaule suklaidinta J. S. 2008-09-11, tikslus laikas nenustatytas, Zeigių k., Klaipėdos r., V. M. perdavė 10 000 litų.

Po to V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai dar daugiau svetimo turto, 2008-10-01 J. S. paprašė trumpam laikui, tai yra iki 2008-10-08, paskolinti dar 26 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, kad šis verslas labai gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui. Siekdamas paskatinti nukentėjusiąją perduoti savo pinigus ir sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, prieš tai per du kartus perdavė S. S. 7 000 litų, nurodydamas, kad tai atlygis už anksčiau paskolintus pinigus. Taip apgaule suklaidinta J. S. 2008-10-01, tikslus laikas nenustatytas, Zeigių k., Klaipėdos r., V. M. perdavė 26 000 litų. Tokiu būdu iš viso V. M. įgijo 61 000 litų vertės bendrą S. S. ir J. S. turtą, iš jų grąžino 12 000 litų, tai yra iš viso apgaule įgijo didelės vertės bendrą S. S. ir J. S. turtą – 45 000 litų.

Be to, V. M., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008 m. rugsėjo mėn. viduryje, tiksli data ir laikas nenustatyti, paprašė V. R. paskolinti 4 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu ir šis verslas gerai sekasi, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui, o skolą grąžinti po mėnesio. Siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo turtą ir sudaryti mokaus bei patikimo asmens įvaizdį, tariamai įrodydamas sąžiningus savo ketinimus, prieš tai perdavė jam anksčiau pasiskolintus 10000 litų bei pažadėjo už prašomus paskolinti 4 000 litų sumokėti 1 000 litų palūkanų. Taip apgaule suklaidintas V. R. 2008 m. rugsėjo mėn., tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, Klaipėdos g. 17, Gargžduose, Klaipėdos r., V. M. perdavė 4 000 litų.

Po to V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau V. R. turto, po kelių dienų, tai yra 2008 m. rugsėjo mėn., paprašė jo paskolinti dar 4 000 litų, melagingai sakydamas, kad pinigus ketina panaudoti automobilių pirkimui. Siekdamas paskatinti nukentėjusįjį perduoti savo turtą, pažadėjo už prašomus paskolinti 4 000 litų sumokėti 1 000 litų palūkanų. Taip apgaule suklaidintas V. R. 2008 m. rugsėjo mėn., tiksli data ir laikas nenustatyti, Joniškės gatvėje, Klaipėdoje, perdavė V. M. 4 000 litų. Tokiu būdu V. M. apgaule įgijo V. R. turto, iš viso 8 000 litų.

Be to, V. M., turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą, 2008-09-25, tikslus laikas nenustatytas, paprašė I. R. paskolinti 5 000 litų, melagingai sakydamas, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, tačiau realiai jokiu verslu nesiversdamas ir žinodamas, kad pasiskolintų pinigų negrąžins, žadėdamas šiuos pinigus panaudoti automobilių pirkimui, o skolą grąžinti 2008-10-10. Siekdamas paskatinti nukentėjusiąją perduoti savo turtą, už prašomus paskolinti 5 000 litų pažadėjo sumokėti 500 litų atlygį. Taip apgaule suklaidinta I. R. 2008-09-25, tikslus laikas nenustatytas, Vilties g. 12, Klaipėdoje, V. M. perdavė 5 000 litų.

Po to V. M., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai daugiau I. R. turto, 2008-10-01 paprašė jos paskolinti dar 6 500 litų, melagingai sakydamas, kad pinigus ketina panaudoti verslui, tai yra automobilių pirkimui, o skolą grąžinti 2008-10-15. Siekdamas paskatinti nukentėjusiąją perduoti savo turtą, už prašomus paskolinti 6 500 litų pažadėjo sumokėti 500 litų atlygį. Taip apgaule suklaidinta I. R. 2008-10-01, tikslus laikas nenustatytas, Kretingos g. 19–33, Klaipėdoje, V. M. perdavė 6 500 litų. Tokiu būdu V. M. apgaule įgijo I. R. turtą, iš viso 11 500 litų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 2 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr.2K-24/2010) nurodyta: „<...> Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos nusikalstamų veiktą pripažintų įrodytomis, aplinkybės ir jų kvalifikavimas turi atitikti nuosprendžio rezoliucinę dalį, kurioje nurodomas baudžiamasis įstatymas, pagal kurį asmuo pripažintas kaltu ir nuteistas. Nustačius prieštaravimus tarp nusikalstamos veikos sudėties požymius atskleidžiančių faktinių aplinkybių aprašymo ar išvadų dėl veikų kvalifikavimo aprašomojoje nuosprendžio dalyje ir veikos teisinio vertinimo BK straipsnio ir (ar) jo dalies, kurioje nurodyti rezoliucinėje nuosprendžio dalyje, akivaizdu, kad toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 307 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, ir tai yra esminiai BPK pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis <...>.“ Teismas nuosprendyje konstatavo visiškai naujas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiamas nuosprendis, nuosprendyje nurodydamas: „<...> Tęsdamas nusikalstamas veikas, V. M. naudojo tą pačią taktiką -grąžindavo dalį pasiskolintų pinigų arba sakydavo, kad tai palūkanos už paskolintus pinigus <...>.“ Taip pat teismas nurodė ir kitą naują aplinkybę, kuria grindė apkaltinamąjį nuosprendį, tai nuosprendyje teismas padarė tokią išvadą: „<...> Iš aptartų įrodymų visumos nustatyta, jog V. M. 2008 m. kaltinamajame akte nurodytu laiku, realiai nebeužsiimdamas automobilių prekyba, priešingai, buvusį verslą naudodamas kaip įtaigos nukentėjusiesiems būdą, tyčia, panaudodamas apgaulę – suklaidindavo nukentėjusiuosius – turto savininkus tiek anksčiau aptartomis pasyviąją tiek aktyviąją apgaule, kurie dėl suklydimo minėtoje įtakoje, savanoriškai perleido V. M. savo turtą -pinigus, kuriais V. M. realiai turėjo galimybę disponuoti, jais naudotis. Tuo pagrindu teismas konstatuoja, jog V. M. veikoje yra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str.2 d. ir 182 str.l d. sudėtis <...>.“ Tuo tarpu kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad V. M. iš viso neužsiiminėjo naudotų automobilių prekyba. Teismas nuosprendyje taip pat konstatavo kitas aplinkybes, nei buvo nurodyta kaltinamajame akte, tai yra kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad V. M. nevykdė jokios padėvėtų automobilių prekybos veiklos, tuo tarpu teismas nuosprendyje (be anksčiau minėtų aplinkybių) nurodė: „<...> Taip pat aptartų nukentėjusiojo, kaltinamojo, liudytojų parodymais, kitų įrodymų pagrindu nustatyta, jog V. M. anksčiau nei kaltinamajame akte nurodytu laikotarpiu užsiimdavo automobilių verslu ir visi nukentėjusieji apie tai žinojo. Taigi suvokdamas, jog nukentėjusieji apie jo ankstesnį verslą žino, prašydamas jų skolinti pinigus, V. M. nurodydavo būtent tai, kad pinigų jam reikia automobilių prekybai plėtoti, tuo skatindamas nukentėjusiųjų pasitikėjimą juo labiau, kad nukentėjusieji matydavo prokuratūros kieme laikomus vieną–du V. M. automobilius su tranzitiniais numeriais <...>.“ Taigi ši teismo išvada paneigia kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, taip pat paneigia ir sukčiavimo elementą.

Daug liudytojų teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad V. M. jam inkriminuotų nusikaltimų periodu vertėsi automobilių prekyba. Šios aplinkybės nepaneigtos. Taigi šioje byloje yra keletas skirtingų nusikaltimo sudėties būtinųjų požymių. Todėl akivaizdu, kad įstatymo nustatyta tvarka nėra užfiksuotas apgaulės konkretus pobūdis, o tai taip pat prieštarauja suformuotai teismų praktikai (2007 m. birželio 19 d. LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270/2007).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 „ Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ nurodoma: „<...> 1) sukčiavimas, turto pasisavinimas arba iššvaistymas – tai nusikalstamos veikos, kuriomis kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį; 2) sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turini tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teise jį gauti <...>.“ Šioje byloje tokių esminių aplinkybių nenustatyta. Pinigus nukentėjusieji V. M. perdavė savo valia ir savo noru, žinodami, kad juos V. M. panaudos versle. Taigi reikia pripažinti, kad visi nukentėjusieji turėjo suvokti, kad šis verslas gali būti ir būna rizikingas. Tai, kad kaltinamasis užsiiminėjo šiuo verslu, kaip minėta, nurodė tiek patys nukentėjusieji, tiek ir liudytojai, apklausti šioje byloje. Todėl kaltinimo pagrindinis teiginys, jog V. M. melagingai sakė, kad verčiasi naudotų automobilių pardavimo verslu, visiškai neįrodytas. Priešingai, bylos medžiaga įrodo, kad kaltinamasis vertėsi naudotų automobilių pardavimo verslu. Visos kitos aptariamos aplinkybės neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiųjų apsisprendimui perduoti turtą. Dėl analogiškų aplinkybių yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008 m. spalio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-387/2008, nurodydamas: „<...>Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas savo ar kitų naudai, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl to svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Svetimas, t.y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y., sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Sukčiavimo nusikaltimo rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimas ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu“. Tai pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-851/2001. Jau minėta, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Šioje byloje esminė apgaulė reikštų tai, kad butas realiai nebuvo parduodamas ar jau buvo parduotas, o sutartys buvo fiktyvios ir sudarytos tam, kad būtų galima apgaule pasisavinti nukentėjusiojo turtą (pinigus), neketinant buto parduoti ir grąžinti avanso, arba butas, nors ir parduodamas, bet jį parduoda kiti asmenys, o ne nurodyti preliminarioje sutartyje. Nuteistojo gynėjas įsitikinęs, kad teismas atsižvelgs į pacituotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis bei nutarimus, nes juose nurodomi teisiniai precedentai, kurie taikytini ir šioje byloje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. birželio 25 d. nutartyje (baudžiamoji byla Nr. 2K-551/2002, S-2.2.2: 2.2.4, „Teismų praktika“ Nr.18, 145–150 psl.) nurodė: „<...> Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog R. D. pateiktas kaltinimas yra pakankamai konkretus ir nepažeidžia kaltinamojo teisės į gynybą, nes jame nurodytos visos inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės: nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, motyvas, pasekmės, kuo pasireiškė veikos savanaudiški tikslai, neatskyrė faktinių kaltinimo aplinkybių nuo baudžiamajame įstatyme numatytų nusikaltimo sudėties požymių ir neatkreipė dėmesio į tai, kad nutarime patraukti kaltinamuoju turi būti nurodytos tiek faktinės nusikaltimo, kuriuo asmuo yra kaltinamas, aplinkybės, tiek šias aplinkybes atitinkantys nusikaltimo sudėties požymiai<...>.“ Byloje nenustatyta, kad kaltinamasis V. M. iš skolintų pinigų būtų įsigijęs kokį nors turtą. Nenustatyta, kad jis šiuos pinigus panaudojo savo reikmėms. V. M. nurodė, kad pinigus prarado. Šios aplinkybės nepaneigtos. Todėl ir ši esminė kaltinimo aplinkybė nėra įrodyta. Taip pat ir kitos faktinės aplinkybės, nustatytos šioje byloje, paneigia kaltinimo sukčiavimu pagrįstumą.

Nuteistojo gynėjo teigimu, veika, už kurią V. M. nuteistas, faktiškai sudaro tik civilinę atsakomybę. Sukčiavimo objektyviosios pusės požymis – veika – pasireiškia: 1) turto užvaldymu ar teisės į jį įgijimu; 2) apgaule. Šio nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisės į jį įgyti. Apgaulės tikslas – suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, kad pastarieji dėl apgaulės suklydę patys turtą ar teisę į turtą perleistų manydami, jog kaltininkas turi teisę jį gauti. Taigi sukčiavimo atveju turto perėjimas kaltininko nuosavybėn yra neįmanomas, jeigu tai nėra padaryta nukentėjusiojo laisva valia. Byloje pakanka įrodymų, kad nukentėjusieji laisva valia skolino pinigus. Jiems kaltinamasis teigė, kad pinigai bus naudojami padėvėtų automobilių perpardavimo versle. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad kaltinamasis iš tiesų vertėsi padėvėtų automobilių prekyba. Vadinasi, nepaneigta, kad pinigai buvo naudojami šiam verslui. Šios faktinės aplinkybės bylos medžiaga nepaneigtos. Kokiu mastu tai buvo daroma ir kokia buvo apyvarta, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškinamasi. Teismas, vykdydamas teisingumą, šių aplinkybių taip pat nustatyti negalėjo. Nebuvo apklausiami automobilių turgaus darbuotojai, arba asmenys, kaltinime minimu laiku turguose taip pat pardavinėję automobilius. Nebuvo nustatinėjami asmenys, kurie automobilius išsikraudavo iš keltų ir juos veždavo į Kauną ar Vilnių. Neapklausti automobilių saugojimų aikštelių darbuotojai, pavyzdžiui, iš Vilniaus, kur kaltinamasis laikė pardavimui automobilius. Nebuvo nustatinėjami ir apklausiami asmenys, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo kaltinamajam remontuoti nupirktus automobilius. Šios aplinkybės turėjo būti ištirtos, tačiau tai nebuvo padaryta

Situacija šioje baudžiamojoje byloje yra kiek neįprasta: V. M. – prokuratūros vairuotojas, dauguma nukentėjusiųjų – prokurorai. Advokatas A. Jucys pažymi, kad paskolos gavėjas neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, jeigu teisėtai gauta paskola negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Byloje pakankamai duomenų, kad dauguma nukentėjusiųjų kaltinamajam skolino pinigus daug kartų, už paskolintas lėšas jie gaudavo susitartas palūkanas. Kaltinime ir teisme buvo tiriami epizodai, kurie įvardyti pateiktuose rašteliuose ar vekseliuose. Tačiau dauguma šių epizodų yra tik galutinis rezultatas buvusio ilgalaikio proceso. Pinigai buvo paskolinti faktiškai ne raštelių išrašymo metu. Tai paneigia aplinkybę, kad paskolinant pinigus kaltinamasis turėjo tikslą jų negrąžinti. Kaltinamasis nurodė, kad jis didelę pinigų sumą (kurios būtų pakakę patenkinti nukentėjusiųjų teisėtas pretenzijas), prarado Kaune. Šias aplinkybes V. M. nurodė pirmojoje apklausoje 2008 m. spalio 30 d., jam būnant psichiatrinėje ligoninėje. Ikiteisminiame tyrime šios aplinkybės taip pat tinkamai tiriamos nebuvo.

Apeliantas atkreipia dėmesys į tai, kad kaltinamasis daug metų dirbo prokuratūroje. Jam buvo žinomos ir baudžiamųjų bylų tyrimo metodikos. Todėl jam buvo visiškai nesunku pateikti ir kitokias pinigų praradimo aplinkybes, pateikiant ir tam tikrus įrodymus. Tačiau to jis nepadarė. Todėl reikia pripažinti, kad jo pateikti duomenys apie pinigų praradimą nėra paneigti tyrimo metu. Tačiau ir prokuroras, ir teismas šias aplinkybes vertino kaip abejotinas. Teismas dėl šių aplinkybių nuosprendyje nurodė: „<...> grįždamas autostradoje ties Gargždais pajuto, kad nebeturi diržo su pinigais, tačiau apie įvykį policijai nepranešė, nelogiška, neatitinka nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms <...>.“ Tokia teismo pozicija nesuprantama, juk kiekvienam yra aišku, kad į policiją galima kreiptis tik tada, kai yra daromas ar padarytas nusikaltimas. Dėl galbūt pamestų daiktų ar pinigų į policiją galima nesikreipti, nes tokiu atveju joks tyrimas neatliekamas. Šios aplinkybės V. M., kaip prokuratūros darbuotojai, buvo gerai žinomos. Tuo labiau, kad V. M. teisme nurodė, jog jis versle buvo tik tarpininkas, apie šią jo veiklą individualios įmonės dokumentuose duomenys neužfiksuoti. Šios aplinkybės neištirtos.

Lietuvos baudžiamojoje praktikoje yra imperatyviai įvardijama, kad kilus abejonėms dėl vienų ar kitų aplinkybių, jos turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Dėl to yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo priimtuose sprendimuose. Tai nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto 2 dalyje.

Valstybinis kaltintojas į teismą pakvietė liudytojus, kurie taip pat yra paskolinę pinigų kaltinamajam. Tačiau jie nepareiškė prašymų pripažinti juos šioje byloje nukentėjusiaisiais. V. M. dėl šių epizodų nebuvo patrauktas atsakomybėn, dėl to jokie kaltinimai jam nepareikšti, nors faktiniu turiniu šie epizodai niekuo nesiskiria nuo įvardytų kaltinime. Tai įrodo kaltinimų teisinį nepagrįstumą, nes šios aplinkybės pačios savaime paneigia kaltinimus ir dėl kitų epizodų.

Be to, teismas, atmetęs V. M. paaiškinimus dėl pinigų praradimo ir automobilių pardavimo Kaune, rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu prokurorui žinomų telefonų išklotinėmis. Tačiau V. M. teisme nurodė, kad jis, užsiimdamas automobilių prekyba, naudojo dar kelis kitus telefonus, kurie prokurorui, atlikusiam ikiteisminį tyrimą, žinomi nebuvo. Šios aplinkybės visapusiškai taip pat ištirtos nebuvo.

Atsikirtimuose į nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinį skundą nukentėjusysis A. Ž. prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo nuteistojo V. M. gynėjo ir nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistasis V. M., jo gynėjas prašo nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. M. gynėjo advokato A. Jucio ir nukentėjusiojo A. Ž. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo V. M. kaltės. Nuteistojo V. M. įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Vien tai, kad nuteistojo V. M. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o V. M. veiką visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados dėl V. M. veiksmų įrodytumo neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto V. M. gynėjo teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais, nepagrįsti.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, padaromą tiesiogine tyčia, turi būti neabejotinai ir neginčytinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį. BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicija numato kvalifikuojantį požymį: „Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino.“

Visi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyti objektyvūs ir subjektyvūs požymiai nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatyti remiantis nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, Registrų centro duomenimis, kitais BPK numatyta tvarka surinktais ir įvertintais įrodymais.

Išanalizavus surinktus įrodymus padaryta pagrįsta išvada, kad V. M. 2008 m. kaltinime nurodytu laiku, realiai nebeužsiimdamas automobilių prekyba, priešingai – buvusį verslą naudodamas kaip įtaigos nukentėjusiesiems būdą, tyčia, panaudodamas apgaulę, suklaidindavo nukentėjusiuosius – turto savininkus tiek pasyviąja, tiek aktyviąja apgaule, šie suklydę dėl apgaulės savanoriškai perleido V. M. savo turtą – pinigus, kuriais V. M. realiai turėjo galimybę disponuoti, jais naudotis. Tad V. M. pagrįstai pripažintas BK 182 straipsnio subjektu.

Pats nuteistasis V. M. neneigė kaltinime nurodytu laiku skolinęsis iš nukentėjusiųjų V. A., S. G., L. J., A. Ž., R. M., S. S. ir J. S., V. R. bei I. R. nurodytas pinigų sumas. Šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiųjų parodymai ir byloje pateikti paskolos rašteliai – sutartys, vekseliai. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde be pagrindo tvirtina, kad V. M. veiksmuose nebuvo apgaulės požymių, kad jis iš nukentėjusiųjų pinigus skolinosi verslui ir nesiekė pasisavinti pasiskolintų pinigų. Tokį apelianto tvirtinimą paneigia byloje esantys duomenys. Iš byloje esančių 2008-11-05 VĮ„Regitra“ pateiktų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-10-24 V. M. vardu buvo įregistruotos tik trys transporto priemonės, kad V. M. individuali įmonė deklaracijų neteikia nuo 2007-01-01, duomenų apie vykdomą veiklą nėra, laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-10-24 V. M. verslo liudijimo ar leidimo vykdyti individualią veiklą įsigijęs nebuvo. Byloje kaip liudytojai buvo apklausti V. M. prašomi apklausti automobiliais prekiaujantys asmenys, tačiau jų parodymai nepatvirtino fakto, jog V. M. kaltinime nurodytu laiku vertėsi automobilių prekyba Kauno automobilių turguje. Kaip liudytojai apklausti J. P., A. K. parodė, kad nuo 2008 m. pavasario V. M. K. rajone ir Rietavo turguose, kuriuose anksčiau prekiaudavo automobiliais, nebeprekiavo. Pats V. M., duodamas parodymus apie prekybą automobiliais, nuolat keitė parodymus, nurodydamas, jog prekyba automobiliais vyko gerai, vėliau teigė, jog šis verslas nesisekė. Kaip liudytojas apklaustas D. Ž. patvirtino, kad nuo 2008 m. antros pusės V. M. į darbą atvykdavo tik vienu automobiliu su tranzitiniais numeriais, be to, skundėsi turintis finansinių problemų. Kaip liudytojas apklaustas UAB „Autoegnija” sandėlininkas R. L. parodė, kad V. M. į jų servisą automobilius atvarydavo tik iki 2008 m. Nukentėjusieji S. G., V. A. po to, kai paskolino V. M. pinigus, pastebėjo, kad prokuratūros kieme stovėdavo tik vienas ar keli nebrangūs automobiliai su tranzitiniais numeriais ir jie nesikeitė. Jokių kitų duomenų, kad 2008 m. kaltinime nurodytu laikotarpiu V. M. vertėsi automobilių prekyba, nėra.

Byloje nustatyta, kad V. M. anksčiau užsiimdavo automobilių verslu, ir apie tai žinojo visi nukentėjusieji. Taigi V. M. suvokdamas, kad nukentėjusieji apie jo ankstesnį verslą žino, prašydamas jų skolinti pinigus, nurodydavo, kad pinigai jam reikalingi būtent automobilių pardavimo verslui plėtoti, taip skatindamas nukentėjusiųjų pasitikėjimą, Be to, nukentėjusieji parodė, jog jie, žinodami kad V. M. anksčiau vertėsi automobilių pardavimo verslu, dirba Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro vairuotoju, ir tai įvertindami kaip dar vieną jo patikimumo garantą, jie sutikdavo skolinti V. M. dideles pinigų sumas. Pakartotinai skolindamasis pinigus iš tų pačių asmenų V. M. grąžindavo dalį pasiskolintų pinigų arba sakydavo, kad moka palūkanas už paskolintus pinigus, arba pateikdavo įtikinamą versiją apie būtinai įvyksiantį sėkmingą sandorį automobilių pardavimo versle ir dėl to grąžins skolą su palūkanomis, taip skatindamas nukentėjusiųjų pasitikėjimą. Tokiu būdu nuteistasis V. M. nukentėjusiesiems save pristatė kaip patikimą, mokų asmenį, siekdamas apgaule įgyti svetimą nukentėjusiųjų turtą – pinigus. Įtikinėdamas dar paskolinti pinigų, V. M. nukentėjusiesiems nurodydavo, kad pinigai reikalingai sėkmingam verslui plėtoti bei vėl prašydavo paskolinti tuos pačius grąžinamus pinigus arba dar didesnę pinigų sumą. Taigi V. M., siekdamas įtikinti nukentėjusiuosius paskolinti pinigų, naudodavo apgaulę, nurodydamas skirtingas versijas, tai yra L. Ž. nurodė, siekdamas pastarąjį įtikinti paskolinti dar didesnę pinigų sumą nei prieš tai pasiskolino – 30 000 Lt, kad yra suradęs mikroautobusą, kurį tikrai parduos biudžetinei įstaigai – bibliotekai, nors realiai toks sandoris sudarytas nebuvo. Nukentėjusiajam S. S. V. M. nurodė, kad prekyba automobiliais sekasi gerai, tačiau trūksta apyvartinių lėšų, nes dukrai iškėlė vestuves, nors V. M. dukros neturi, J. S. pasakė, kad trūksta apyvartinių lėšų, nes nupirko sūnui butą, nors buto nepirko. Norėdamas įtikinti V. R., kad jam gerai sekasi prekyba automobiliais, V. M. pasakė, kad buvo „Juralvyje“, užsisakė tralą automobiliams vežti į turgų, tačiau V. R. pasidomėjęs dėl to ir UAB „Juralvis” buvo informuotas, jog V. M. į šią bendrovę nesikreipė ir tralo neužsakinėjo, tai patvirtino teisme apklaustas šios bendrovės direktorius J. D., be to, šio fakto neneigė ir pats V. M.. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, V. M. apgaulė pasireiškė ne tik aktyviais, bet ir pasyviais veiksmais, nes jis skolindamasis dideles pinigų sumas iš nukentėjusiųjų, pastariesiems nesakė esminės aplinkybės, jog jis skolinimosi metu buvo skolingas dideles pinigų sumas kitiems fiziniams asmenims, kad turi finansinių įsipareigojimų bankui. V. M. ilgą laiką slėpė savo turtinę padėtį nuo nukentėjusiųjų, neinformavo jų apie realią savo turtinę padėtį, bet grąžindavo dalį pinigų kaip skolą arba kaip palūkanas, taip laimėdamas laiko ir galėdamas skolintis pinigų iš kitų asmenų. Akivaizdu, jog jei nukentėjusieji būtų žinoję šias aplinkybes, nebūtų skolinę V. M. pinigų, ir pastarasis tai suvokė. Kad V. M. ilgą laiką slėpė savo turtinę padėtį nuo nukentėjusiųjų, rodo ir ta aplinkybė, jog V. M. net ir tuomet, kai nukentėjusieji jam sakydavo, jog praneš prokuratūrai ar kreipsis į teismą dėl skolos išieškojimo, neinformavo jų apie realią savo turtinę padėtį, bet, kaip minėta, grąžindavo dalį pinigų kaip skolą arba kaip palūkanas, taip laimėdamas laiko ir galėdamas toliau skolintis pinigų iš kitų asmenų. Dėl šių aplinkybių nežinojimo nukentėjusieji apsisprendė skolinti V. M. dideles pinigų sumas.

V. M. pateikta versija dėl sėkmingo automobilių verslo bei dėl to, jog spalio mėn. viduryje Kauno automobilių turguje pietiečiai iš jo nupirko visus jo turėtus 21 ar 22 automobilius, o po sandorio pirkėjai pasikvietė jį išgerti, padovanojo diržą–piniginę, į kurią jis įsidėjo gautus pinigus, išgėrė taurę alkoholio, po to visi išsiskirstė ir tuomet jis pasijuto mieguistas, o grįždamas autostradoje ties Gargždais pajuto, kad nebeturi diržo su pinigais, tačiau apie įvykį policijai nepranešė, nelogiška, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas V. M. sūnus R. M. parodė, kad maždaug 2–3 metus laiko jo tėvas vertėsi automobilių prekyba – pirkdavo automobilių maždaug už 10 000 Lt ir juos parduodavo, o nuo 2008 m. balandžio mėn. apie tėvo verslą nieko nežino (t. 1, b. l. 115–116). Apklausta nukentėjusioji R. M. parodė, jog atėjusi 2008-10-28 pas prokurorą I. L. sutiko V. M. sūnų ir kitus nukentėjusiuosius ir V. M. sūnus pasakė, kad jo tėvas automobilių prekyba nebeužsiima. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių V. M. versiją, neva jis 2008 m. spalio mėn. viduryje Kaune pardavė visus turimus automobilius ir jam dingo apie 180 000 litų. V. M. negalėjo nurodyti nė vieno asmens, iš kurio, jo teigimu, jis įsigijo ir kam pardavė 21 ar 22 automobilius Kauno automobilių turguje. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad V. M. savo vardu ar kitų asmenų vardu būtų pirkęs 21 ar 22 automobilius ir juos pardavęs Kaune pietiečiams, nenustatyta, kad jis buvo Kaune įvykio metu, o pasigedęs už parduotus automobilius gautų pinigų – 180 000 litų, būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas. Pats V. M. parodė, kad dėl, jo teigimu, dingusių 180 000 Lt jis į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nukentėjusiųjų apie tai neinformavo. Esant šiems duomenims, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu V. M. nebeužsiėmė automobilių prekyba, 2008 m. spalio viduryje Kaune nepardavė 21 ar 22 automobilių, o likę vienas ar keli menkaverčiai automobiliai iš anksčiau vykdytos prekybos buvo kaip pretekstas nurodyti nukentėjusiesiems, jog jis dar verčiasi prekyba automobiliais.

Priešingai nei nurodyta nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. M. kaltinamajame akte nurodytu laiku, realiai nebeužsiimdamas automobilių prekyba, buvusį verslą naudodamas kaip įtaigos nukentėjusiesiems būdą, tyčia, panaudodamas apgaulę, suklaidindavo nukentėjusiuosius, kurie suklydę dėl apgaulės savanoriškai perleido V. M. savo pinigus, kuriais jis realiai turėjo galimybę disponuoti, naudotis savo tikslams. Nors nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde tvirtinama, jog teismas iš kaltinimo pašalino vieną iš svarbiausių požymį, tai yra kad V. M. svetimą turtą įgijo turėdamas tikslą jį panaudoti asmeniniams tikslams, tačiau sukčiavimo motyvas – savanaudiškumas – nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, tai nėra būtinais BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymis. Be to, nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytas ir priešingas motyvas, jog neradus pas V. M. ar jo artimuosius pinigų negalima teigti, kad jis juos panaudojo savo reikmėms.

Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusieji buvo apgaule įtraukti į civilinius sandorius su V. M., pinigus pastarajam skolino klaidingai manydami, kad jie bus panaudoti automobilių pirkimui, nors iš tikrųjų V. M. tuo metu jokių automobilių nebepirkdavo. Visa tai rodo, kad nuteistojo veika nebuvo vien tik netinkamas sutartinių teisių ir pareigų vykdymas, bet įgavo akivaizdų baudžiamąjį teisinį pobūdį bei atitiko sukčiavimo požymius.

Dėl kitų nuteistojo V. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentų

Nelaikytinas pagrįstu advokato A. Jucio apeliacinio skundo motyvas, kad nukentėjusieji gali dar kartą prisiteisti pagal vekselius V. M. paskolintas sumas. Prievolės samprata duota CK 6.1 straipsnyje. Prievolė – tai teisinis santykis, kuriuo viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Pagal CK 6.2 straipsnį prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Nukentėjusieji galėjo vekselius pateikti notarui, skolą prisiteisti pateikdami ieškinius teismui Civilinio proceso kodekso tvarka ar ieškinius baudžiamojoje byloje. Kiekvienas iš šių savo interesų gynimo būdų yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra skirtumo, kuria tvarka – notarine, civilinėje ar baudžiamojoje byloje nukentėjusiųjų ieškiniai yra tenkinami.

Nepagrįsti ir nereikšmingi apeliacinio skundo motyvai dėl telefoninių pokalbių. V. M. kaltė įrodyta kitomis įrodinėjimo priemonėmis ir kitais anksčiau patartais įrodymais, todėl telefoninių pokalbių buvimas ar nebuvimas baudžiamojoje byloje netrukdė tinkamai kvalifikuoti nuteistojo veiksmų.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nereiškia, kad reikalaujama pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Kitų bylai reikšmingų argumentų, dėl kurių būtų pagrindai keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniame skunde nėra.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Tiek nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, kad V. M. turi būti paskirta švelnesnė su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tiek nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinio skundo argumentai, kad V. M. turi būti paskirta žymiai griežtesnė bausmė, nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas taikė tinkamai ir nuteistajam V. M. paskyrė teisingą bausmę.

Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nuteistajam V. M. atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus. Skirdamas bausmę nuteistajam V. M., teismas tinkamai atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę bei į bausmės tikslus.

Skirdamas bausmę nuteistajam V. M. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą visuomenei – padaryti tyčiniai nusikaltimai, iš jų penki priskiriami nesunkių, trys – sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 straipsnio 3, 5 dalys), į nuteistojo asmenybę – anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, byloje nėra kitos jį neigiamai charakterizuojančios medžiagos, tačiau padarė net 8 nusikalstamas veikas, nusikaltimais padarytos žalos neatlygino, nedirbo, todėl teismas V. M. paskyrė atitinkamai už atskiras nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes, kurios savo dydžiu mažesnės nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Įvertinusi tai, kad V. M. už padarytus nusikaltimus yra paskirtos bausmės, neviršijančios sankcijoje numatytos bausmės vidurkio, kad kaltininkas priskirtinas asmenų, neturinčių susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kategorijai, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo sveikatos, jo šeiminės padėties ir kitų aplinkybių nesuteikia pakankamo pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos bausmės. Kadangi V. M. nuteistas atitinkamai ir už nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nėra pagrindo.

Skirdamas bausmę nuteistajam V. M. apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į jo asmenybę ir atitinkamai už atskiras nusikalstamas veikas paskyrė mažesnes bausmes nei sankcijoje nustatytas bausmių vidurkis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo gynėjo ir nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinių skundų argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam V. M., todėl laikyti paskirtą galutinę subendrintą bausmę atitinkamai pagal apeliantų skundus aiškiai per griežta ar per švelnia apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. M. gynėjo Algimanto Jucio ir nukentėjusiojo A. Ž. apeliacinius skundus atmesti.