Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-04-01 · Administracinė byla Nr. I-7290-244/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-04-01
Bylos Nr.
I-7290-244/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01179-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
V. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7290-244/2015(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01179-2015-9)Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. M. skunde (b. l. 1) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), jo naudai po 50 Eur už kiekvieną kalinimo dieną.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu apytiksliai nuo 2010-02-09 iki 2010-05-06 buvo kalinamas Lukiškių TI-K perpildytose ir neatitinkančiose higienos normų kamerose. Kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, o žala kilusi iš kankinimo sąlygų senaties termino neturi. Kalint perpildytose kamerose kilo psichologinių ir fizinių problemų, trūko oro, 1 valandos pasivaikščiojimai per dieną nekompensavo erdvės trūkumo. Kamerų plotas sumažėdavo ir dėl jose esančių baldų. Tualetai įrengti ne atskiroje patalpoje su atskira vėdinimo sistema, o bendroje kameros patalpoje ir atitverti nedidele sienele. Nežmoniškos kalinimo sąlygos sukėlė stiprų emocinį ir fizinį diskomfortą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 6–10) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą atsakovė prašė atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas teismui skundą parašė 2015-02-12, ir vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovė paaiškino, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“ (anksčiau su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“). Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlėjam konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu bei kamerų neatitikimo higienos normos reikalavimams.

Pareiškėjas teismo prašė priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010-02-09 iki 2010-05-06.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog visą buvimo Lukiškių TI-K laiką nuo 2010-02-09 iki 2010-05-06 dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, ir netinkamų laikymo sąlygų jautė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, taigi jau tuo metu turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 12 d. (b. l. 2), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-02-09 iki 2010-05-06 turi būti taikoma ieškinio senatis.

Atsakovės atstovas, atsižvelgdamas į tai, kad skundą V. M. pateikė 2015-02-12, prašė reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

V. M. skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015-02-12 (b. l. 2), todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012-02-12 praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodo, laikoma, kad V. M. teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2012-02-12. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą.

Apibendrinant teismo išdėstytus motyvus, skundo tenkinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska