Klaipėdos apygardos teismo nutartis

dalyvaujant pareiškėjos, likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Faico“ atstovui bankroto administratoriui S. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Faico“ bankroto administratoriaus S. S. pareiškimą dėl likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Faico“ bankroto pripažinimo tyčiniu civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovei likviduojamai uždarajai akcinei bendrovei „Faico“ dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys E. K., J. L. ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2. Teismo posėdžio metu LBUAB „Faico“ atstovas bankroto administratorius S. S. palaikė prašymą, jame nurodytais motyvais ir prašė LBUAB „Faico“ bankrotą pripažinti tyčiniu bei apriboti likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Faico“ buvusio akcininko ir direktoriaus E. K. ir buvusio direktoriaus J. L., teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

5. Suinteresuotas asmuo E. K. atsiliepimo į prašymą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Bankroto administratoriaus prašymas tenkintinas.

7. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. sausio 18 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį, kuria iškėlė bankroto bylą UAB „Faico“. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 2 d. Įmonės bankroto administratoriumi paskirtas S. S.. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 5 d. ir 2017 m. liepos 4 d. nutartimis patvirtino UAB „Faico“ kreditorių finansinius reikalavimus bendrai 17 760,91 Eur sumai. Klaipėdos apygardos teismo 20018 m. vasario 7 d. nutartimi UAB „Faico“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. VĮ „Registrų centras“ duomenimis įmonėje juridinio asmens vardu nuo 2011 m. balandžio 6 d. veikė vienasmeniškas valdymo organas - direktorius, kuriuo laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. liepos 7 d. buvo suinteresuotas asmuo J. L., o nuo 2015 m. liepos 7 d. iki nutarties dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įsiteisėjimo dienos - suinteresuotas asmuo E. K.. Be to, E. K. laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 12 d. yra šios įmonės vieninteliu akcininku.

8. Bankroto administratorius argumentuoja, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

9. Įmonių bankroto įstatymo (toliau-ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

10. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Pažymėtina, jog tiek pagal buvusį reglamentavimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) tiek pagal esamą reglamentavimą (nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies) įmonės vadovui ar kitiems asmenims pagal kompetenciją nustatyta ne tik teisė, bet ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki.

11. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

12. Bankroto administratorius nurodo, kad paskutinis įmonės direktorius E. K. pateikė tik vieną įmonės veiklos, buhalterinės apskaitos bei personalo valdymo segtuvą iš viso 218 lapų apimties, tačiau jokio dokumentų perdavimo akto nepateikė. Iš pateiktų dokumentų administratoriui nebuvo ir nėra jokių galimybių nustatyti nei įmonės turto apimties, nei kreditorių, nei debitorių sąrašo, nei kitų registrų duomenų, kitaip tariant, E. K. Įmonių bankroto įstatymo bei Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartimi nustatyta tvarka administratoriui bankrutuojančios įmonės dokumentų neperdavė. E. K. administratoriui paaiškino, jog dokumentų jis negali perduoti dėl to, kad visi dokumentai yra policijoje, tiksliai jis negali įvardinti institucijos - ar tai Vilniaus FNTT ar Vilniaus VPK, tiksliai paaiškinti negalįs, kokių nors poėmio protokolų administratoriui nepateikė.

13. Byloje esančio FNTT Kratos protokolo duomenimis nustatyta, kad 2014 m. birželio 9 d atlikta krata ir paimti dokumentai. 2016 m. birželio 10 d. FNTT nutarimu dokumentai gražinti E. K. 2016 m. spalio 20 d. pasirašytinai, dar iki bankroto bylos iškėlimo. Suinteresuotas asmuo E. K. įsipareigojo šiuos dokumentus saugoti.

14. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus už 2012 metus (balansą) įmonėje buvo apskaityta turto už 33 439,53 Eur. Tačiau nežinoma, kaip, kokiu tikslu ir kam šis turtas buvo perduotas, ar kitaip panaudotas ar nurašytas, nes administratoriui šis turtas perduotas nebuvo. Iš 2014 m. balandžio 11 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos mokestinio patikrinimo akto Nr. FR0680-326, matyti, kad mokestinis patikrinimas su pertraukomis vykdytas nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. Iš jo matyti, kad per 2012 m. įmonė iki mokesčių patyrė 18 822 Lt (5451,23 Eur) nuostolių. Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas 2017 m. sausio 18 d. nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, konstatavo, jog įmonė yra nemoki. Kaip matyti iš 2012 m. balanso, skolos viršijo viso turimo turto vertę, todėl nustatant įmonės nemokumą nagrinėjamu atveju nebeturi reikšmės sąvoka nemokumo apibrėžime apie skolas, kurių mokėjimo terminas pasibaigė, kadangi net ir tuo atveju, jeigu per vienerius metus ir būtų padengti visi įsipareigojimai, vis tiek liktų įmonės skola kreditoriams, tuo labiau, kad kaip matyti iš turimų dokumentų (mokestinio patikrinimo medžiagos), įmonės veikla nutraukta 2013 m.

15. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bankroto pripažinimą tyčiniu lemia veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama įmonės padėtis ir kurie priežastiniu ryšiu susiję su įmonės nemokumu. Vis dėlto atkreiptas dėmesys į tyčinio bankroto požymio, įtvirtinto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, specifiką, kuri pasireiškia tuo, kad dėl apgaulingai ir (arba) netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos arba neišsaugotų buhalterinės apskaitos dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kai nėra galimybės visiškai ar iš dalies nustatyti šių aplinkybių, tampa neįmanoma ar itin sudėtinga įvertinti įmonės nemokumo priežastis - ar šis nemokumas buvo sukeltas sąmoningais veiksmais, ar jau nemokios įmonės padėtis sąmoningai buvo dar esmingai pabloginta. Tokių veiksmų egzistavimui ir priežastiniam ryšiui su nemokumu nustatyti būtina tirti įmonės finansinius dokumentus, jos valdymo organų sprendimus, sudarytus sandorius ir pan., tačiau šių aplinkybių neįmanoma ištirti, kai trūksta atitinkamų duomenų, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti reikalingi įmonės apskaitos dokumentai arba buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl šios priežasties kasacinis teismas išaiškino, kad, esant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytoms aplinkybėms, susijusioms su apgaulingu ir (arba) netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu arba neišsaugotais buhalterinės apskaitos dokumentais, kai dėl to visiškai ar iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, ar struktūros, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, neprivalo būti atskirai nustatytas ryšys tarp šių aplinkybių ir įmonės privedimo prie bankroto arba jau nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Priešingas aiškinimas, kad net ir netinkamai tvarkius buhalterinę apskaitą arba neišsaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų tyčinio bankroto nustatymas būtų įmanomas tik įrodžius konkrečias įmonės privedimo prie nemokumo priežastis, padarytų tyčinio bankroto aplinkybių įrodinėjimą neįmanomą bei neatitiktų principo, jog niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nulius commodum capere de sua injuria propria) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

16. Teismas pažymi, jog sprendžiant iš anksčiau minėto mokestinio patikrinimo medžiagos, galima daryti išvadą apie įmonės valdymo organų vengimą mokėti pridėtinės vertės mokesčius (toliau - PVM) ir kitus mokesčius. Tokia išvada darytina dėl to, kad įmonės valdymo organai, nepaisant mokestinio patikrinimo išvadų, vengė patikslinti deklaracijas dėl atsiradusių papildomų įsipareigojimų, neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, o tuo pačiu vengė ir mokesčių, susidariusių dėl PVM, GPM ir kitų mokesčių sumokėjimo. Taip pat iš LBUAB „Faico“ atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų matyti, kad per 2013 metus UAB „Faico“ atliko atsiskaitymus trečios eilės kreditoriams, o tai reiškia, kad įmonei esant nemokumo būsenoje, buvo vykdomi atsiskaitymai su trečios eilės kreditoriais, žinant, jog nėra atsiskaityta su antros eilės kreditoriais - VMI prie finansų ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau -VSDFV) Kauno skyriumi.

17. Pažymėtina, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Tam nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB ,,B. B. F.“, bylos Nr. 3K-3-448/2004; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Minera“ v. BUAB „ Gratus“, bylos Nr. 3K-3-648/2013; kt.).

18. Taigi esant nustatytai LBUAB „Faico“ bankroto požymių visumai, darytina pagrįsta išvada, jog egzistuoja tyčinio bankroto požymiai įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose bei 3 dalies 2 punkte. Esant nustatytoms aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reglamentavimui, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas bankroto administratoriaus prašymą tenkinti ir įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

19. Suinteresuoto asmens J. L. argumentai, kad jis nebuvo bendrovės valdymo organu ar jo nariu, todėl negalėjo daryti įtakos bendrovės veiklai, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog 2013 m. birželio 18 d. E. K. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi įgijo LBUAB „Faico“ akcijas (II t., b. l. 74) ir vienintelio akcininko E. K. sprendimu J. L. 2013 m. birželio 18 d. paskirtas LUAB „Faico“ direktoriumi. Teismo posėdžiu metu J. L. pats nurodė, jog kartu su akcininku E. K. vyko į VĮ Registrų centrą, ten pasirašė ir pateikė dokumentus. VĮ Registrų centro duomenimis dokumentai pateikti 2013 m. rugpjūčio 1 d., įregistruoti 2013 m. rugpjūčio 12 d. (II t., b. l. 76-82). Taip pat byloje pateiktas VSDFV UAB „Faico“ apdraustųjų, kurių valstybinis socialinis draudimas baigėsi per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 11 d. sąrašas, iš kurio matyti, kad J. L. draudimas galiojo nuo 2015 m. vasario 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. (II t., b. l. 110-112). Taigi, J. L. teiginiai, kad jis nebuvo bendrovės valdymo organu ar jo nariu, todėl negalėjo daryti įtakos bendrovės veiklai, prieštarauja byloje esantiems duomenims.

20. Suinteresuoto asmens E. K. argumentai, kad įmonė apskritai veiklos nevykdė, dokumentų bankroto administratoriui nepateikė, nes FNTT buvo paėmusi juos visus, mokesčių nemokėjo, nes neturėjo iš ko ir ilgai buvo nedarbingas, taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir paneigti byloje surinktais įrodymais, pagrindžiančiais, jog FNTT dokumentus grąžino dar iki bankroto bylos UAB „Faico“ iškėlimo, sąskaitos išrašai įrodo, jog atsiskaitoma buvo nesilaikant kreditorių eiliškumo, o nedarbingumas nebuvo betarpiškas bei nėra atsakomybę dėl įmonės bankroto šalinanti aplinkybė.

21. Dėl prašymo taikyti bankrutuojančios įmonės vadovui ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą teisių apribojimą.

22. Bankroto administratorius taip pat prašo dėl LBUAB „Faico“ tyčinio bankroto kaltais pripažinus suinteresuotus asmenis J. L. bei E. K., atimti jiems teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas, ar būti kolegialaus organo nariais.

23. Bankroto instituto paskirtis – apsaugoti nemokaus skolininko, negalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, kreditorių teises ir interesus, sudaryti galimybę jiems gauti kiek įmanoma palankesnį finansinių reikalavimų iš skolininko turto patenkinimą. Kartu bankroto institutas skirtas užtikrinti ir nemokaus skolininko interesus, siekiant užfiksuoti jo skolas, kad jos nedidėtų, sudaryti galimybę pertvarkyti savo veiklą ir, atsiradus galimybių, atkurti finansinį stabilumą. Dėl to tinkamas ir laiku atliekamas įmonės finansinės būklės vertinimas, nemokumo nustatymas ir bankroto proceso inicijavimas yra reikšmingas tiek nemokaus skolininko kreditorių, tiek paties skolininko ekonominei raidai.

24. ĮBĮ 5 straipsnyje yra pateiktas sąrašas subjektų, kurie turi teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei. Šioje teisės normoje nustatyta įmonės vadovo teisė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir jos realizavimo tvarka detalizuota ĮBĮ 8 straipsnyje.

25. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tiek pagal ankstesnės, tiek pagal dabar galiojančios redakcijos ĮBĮ normų nuostatas įmonės vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki.

26. Įstatyme nustatytą įmonės vadovo, kuris geriausiai žino įmonės finansinę būklę ir veiklos perspektyvas, pareigą inicijuoti bankroto procesą lemia bankroto instituto paskirtis ir tikslas – įmonei tapus nemokiai, per įmanomai trumpiausią laiką pradėti bankroto procesą, kad būtų sustabdytas kreditorių skaičiaus, jų įsiskolinimų didėjimas ir kiek įmanoma sumažinti kreditorių ir pačios įmonės turtiniai praradimai.

27. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad teismas gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikšmingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms. Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad minėtą įmonės vadovo teisių apribojimą teismas taiko savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu.

28. Teismas pažymi, kad ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatyta veika ir už ją įmonės vadovui taikytinas apribojimas dirbti tam tikrą darbą vertintina kaip papildoma teisinio poveikio priemonė, užtikrinanti efektyvesnį bankroto instituto tikslų įgyvendinimą.

29. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių imperatyviųjų įstatymo reikalavimų.

30. Teismas konstatuoja, kad atsakovės LBUAB „ Faico“ akcininkas bei paskutinis direktorius E. K. ir buvęs direktorius J. L., žinodami apie įmonės nemokumą, turėdami įstatyminę pareigą kreiptis į teismą, nepateikė teismui ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, nevykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, apgaulingai ir netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, vengė PVM bei kitų mokesčių mokėjimo, taip sukurdami teisinį pagrindą taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje numatytą draudimą ir apribojimą iki 5 metų teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Teismo vertinimu, esant nurodytoms aplinkybėms, bei turint omenyje, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartimi UAB „Faico“ iškelta bankroto byla, darytina išvada, kad yra pagrindas konstatuoti akivaizdų ir sąmoningą buvusių vadovų aplaidumą bei pareigų netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, yra pagrindas daryti išvadai, jog yra teisinių sankcijų taikymo sąlygos.

31. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta anksčiau, manytina, kad vieninteliam akcininkui bei paskutiniam direktoriui E. K. tikslinga apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, atitinkami 5 metus, kadangi pagal bylos duomenis jis buvo ne vienos įmonės savininkas ir vadovas, kas leidžia daryti išvadą, kad verslo srityje patirties jis turi pakankamai. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais spręstina, kad buvusiam direktoriui J. L. tikslinga apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, atitinkami 3 metus, kadangi jis yra dar pakankamai jauno amžiaus, iki paskyrimo UAB „Faico“ direktoriumi vadovaujančio darbo patirties neturėjo, didesnės gyvenimiškos patirties taip pat, o bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad tapęs direktoriumi ir supratęs įmonės realią padėtį, galimai negalėjo operatyviai spręsti dėl bankroto situacijos. Jo teismui nurodytą aplinkybę, kad negalėjo susisiekti su vieninteliu įmonės akcininku E. K., pastarasis šią aplinkybę patvirtino, pripažindamas, kad jam buvo uždrausta bendrauti su atitinkamais asmenimis tame tarpe ir su tuometiniu UAB „Faico“ direktoriumi J. L..

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, teismas

nutaria:

likviduojamos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faico“ bankroto administratoriaus S. S. prašymą tenkinti.

Pripažinti likviduojamos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Faico“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini), bankrotą tyčiniu.

Apriboti likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Faico“ buvusio akcininko ir direktoriaus E. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), teisę 5 (penkerius) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Apriboti likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Faico“ buvusio direktoriaus J. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenamosios vietos adresas (duomenys neskelbtini), teisę 3 (trejus) metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Nutarčiai įsiteisėjus ne vėliau kaip kitą darbo dieną informuoti Juridinių asmenų registrą Juridinių asmenų registro nuostatuose nustatyta tvarka, nurodant sprendimo (nutarties) priėmimo ir įsiteisėjimo datas, asmens vardą, pavardę, asmens kodą ir terminą, per kurį šis asmuo neturi teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigų ar būti kolegialaus valdymo organo nariu tvarka, ir nutarties kopiją išsiųsti prokurorui, taip pat pateikti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 12 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai.

Nutartis per septynias dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.