- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- I-2801-162/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01984-2015-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.21Bylos dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo ar vidaus administravimo srityje
- 3.21Teismo sprendimas
2015 m. gruodžio 7 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Š. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Kretingos rajono policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. birželio 20 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-8) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. birželio 20 d. buvo laikomas Kretingos rajono policijos komisariato (toliau – ir Kretingos rajono PK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Kretingos rajono PK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Kretingos rajono PK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo drėgna, tamsu (į kameras nepateko natūrali šviesa), iš sanitarinio mazgo sklido dvokas, be to, tualetas buvo atitvertas tik pertvara. Pareiškėjo teigimu, įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai per maži ir jie nebuvo tinkamai prižiūrimi, kadangi juose pilna nuorūkų, nenupjauta žolė ir kt. Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus. Mano, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis bei Konstitucijos 21 straipsnis. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą įvertina 3000 Eur.
Pareiškėjas A. Š. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 30). Alytaus pataisos namai pateikė pareiškėjo patvirtinimą, kad jam įteiktas Klaipėdos apygardos administracinio teismo šaukimas bei siųsti procesiniai dokumentai (b. l. 29). Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 23 d. pareiškimu prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 31).
Atsiliepimas
Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime (b. l. 11-12) nurodo su pareiškėjo skundu nesutinkantis.
Teigia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, o ir atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo teisių pažeidimų laikotarpiu kai pareiškėjas buvo laikomas Kretingos rajono PK areštinės kamerose.
Nurodo, jog Kretingos rajono PK areštinės kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus.
Pažymi, kad areštinės kamerose yra įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jos vėdinamos ir per langus. Langai sandarūs, drėgmės nėra. Niekada nebuvo nustatyta faktų, kad kamerose būtų drėgmė ar pelėsiai.
Nurodo, kad tiek Kretingos rajono PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai (unitazai ir praustuvės atskirti 1,2 m aukščio pertvara nuo kameros bendrojo ploto), tiek pasivaikščiojimo kiemeliai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintas Lietuvos higienos normas HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, inter alia yra galiojantis Lietuvos policijos generalinio komisaro leidimas visų areštinės kamerų eksploatavimui. Pabrėžia, kad areštinėje profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimas yra nuolatos vykdomas.
Nurodo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktu nustatyta, kad asmeniui turi tekti ne mažiau nei 5 kv. m., neįskaičiuojant sanitarinio mazgo ploto į bendrą gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas Kretingos rajono PK areštinės kamerose aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktais nustatyto minimalaus ploto tenkančio areštinės kameroje vienam laikomam asmeniui.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 26). Atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Kretingos rajono policijos komisariato (minėta, toliau – ir Kretingos rajono PK) areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. birželio 20 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl ieškinio senaties termino
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjo skundas surašytas 2015 m. spalio 26 d., Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2015 m. spalio 27 d. Pareiškėjas prašo priteisti patirtą neturtinę žalą už atitinkamus laikotarpius nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. birželio 20 d., t. y. pareiškėjas savo pažeistas teises ėmėsi ginti nepažeisdamas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino.
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio specialistė V. J. 2015 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-28272 „Dėl A. Š. skundo“ pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas atitinkamais periodais nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 9 d. kamerose Nr. 2, 3, 4, 5 ir 6 (b. l. 13-14). Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas visada buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo didesnis nei 5 kv. m. Tarnybiniame pranešime nurodyta data „2015 metai“ laikytina aiškia rašymo apsirikimo klaida, nes asmuo negali būti pristatytas į areštinę 2012 m. gegužės 6 d. (atvykimo data) ir išvežtas tik 2015 m. gegužės 9 d. (išvykimo data). Tokio buvimo areštinėje laikotarpio nenurodo ir pareiškėjas.
Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“.
Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose buvo prastas apšvietimas, kameros drėgnos, jose netinkamai įrengtas tualetas (tik aptvertas sienele).
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas).
Higienos normos HN 37:2009 21 punktas numato, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (22 punktas); Higienos normos HN 37:2009 23 punktas numato, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 7.13 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Minėtame Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio specialistės V. J. 2015 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-28272 „Dėl A. Š. skundo“ nurodyta, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl laikymo sąlygų per visą jo buvimo Kretingos rajono PK areštinėje laikotarpį nebuvo gauta. Nurodyta, kad areštinėje kameros natūralus ir dirbtinis apšvietimas yra pakankamas, yra natūralus ir dirbtinis vėdinimas, kamerų apšildymas centrinis. Be to, kameroje esančius langus areštinėje laikomi asmenys gali atsidaryti patys. Areštinės kamerose esantis sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų lentynėlė.
Faktinę aplinkybę dėl areštinės kamerų tinkamumo eksploatavimui įrodo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos generalinio komisaro 2000 m. vasario 21 d. patvirtintas leidimas pradėti eksploatuoti Kretingos rajono PK areštinę (b. l. 21-22). Minėtame leidime nurodyta, kad apšildymas centrinis, patalpų apšvietimas natūralus ir dirbtinis; vėdinimas natūralus ir mechaninis; areštinės patalpų techninė higieninė būklė gera.
Remiantis aptartomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog į Kretingos rajono PK areštinės kameras patenka natūrali šviesa, kadangi jose yra langai. Be to, suimtieji gali patys atsidaryti kameros langą ir ją išsivėdinti. Todėl pareiškėjo argumentai, kad į kameras nepatenka natūrali šviesa bei drėgna, laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas jo laikymo Kretingos rajono PK areštinėje laikotarpiu nebuvo pateikęs jokių skundų, todėl Klaipėdos visuomenės sveikatos centras pareiškėjo areštinėje buvimo laikotarpiu areštinės patikrinimo nebuvo atlikęs (b. l. 14).
Remiantis minėtais duomenimis taip pat nustatyta, kad Kretingos rajono PK areštinės kamerose esantis unitazas yra atskirtas nuo gyvenamosios paskirties atskirtas 120-130 cm. aukščio pertvara, t. y. laikantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto bei Taisyklių 7.13 punkto reikalavimų.
Esant minėtoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose buvo netinkamas apšvietimas, drėgmė, tvyrojo blogas kvapas ar buvo prastai įrengtas sanitarinis mazgas.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat teigia, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, be to, jie buvo netinkamai prižiūrimi.
Higienos normos HN 37:2009 16-17.4 punktuose nustatyti reikalavimai policijos areštinių pastatams, teritorijai. Higienos normos HN 37:2009 17 punkte nurodyta, kad policijos areštinių teritorija turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama (17.1 punktas); teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas; tamsiuoju paros metu apšvietimo lygis žemės paviršiuje turi būti ne mažesnis kaip 20 lx (17.2 punktas); teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens (17.3 punktas).
Aptartoje teisės normoje nėra reglamentuoti areštinių pasivaikščiojimo kiemelių dydžiai, todėl pareiškėjo argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio dydžiai vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų, laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo nušienauta žolė.
Iš Klaipėdos AVPK Kretingos rajono PK Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio specialistės V. J. 2015 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-28272 pateiktos informacijos matyti, jog pareiškėjas Kretingos rajono PK areštinėje buvo laikomas periodais nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., t. y. žiemos ir pavasario metu, kas leidžia daryti išvadą, jog pasivaikščiojimo kiemelyje tuo laikotarpiu negalėjo būti priaugusios žolės, kaip kad nurodė pareiškėjas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju pareiškėjo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, jog pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas Kretingos rajono PK areštinėje pareiškėjui nebuvo pažeista.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą teigdamas, kad dėl kalinamo nepriimtinomis ir nežmoniškomis sąlygomis patyrė pažeminimą ir nepatogumus.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Tačiau teisminėje praktikoje ir teisės teorijoje neturtinė žala suprantama kaip ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Asmens laisvės apribojimas neabejotinai vertintinas kaip sukeliantis neigiamus išgyvenimus ir sukrėtimą veiksnys, tačiau neturtine žala gali būti pripažįstami tik neigiamo poveikio sukelti netrumpalaikiai ir nevienkartiniai išgyvenimai ar emocijos.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencijos 3 straipsnio reikalavimai įpareigoja ir kardomąjį kalinimą vykdančias, ir jo tvarką užtikrinančias institucijas. Jei asmuo yra laikomas tokiomis sąlygomis, kurios pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, tai yra akivaizdus teisės pažeidimas, kuris negali būti pateisinamas.
Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis numato, jog žmogaus orumą gina įstatymas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Įvertinus byloje minėtas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalys ar kiti teisės aktai, todėl nenustačius teisės aktų pažeidimų pareiškėją laikant Kretingos rajono PK areštinėje atitinkamais periodais laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 20 d. iki 2013 m. birželio 20 d., nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Pareiškėjo reikalavimas priteisti atlyginti neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsniais, 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą, arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.