Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-157-485/2015

Teisėjas Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01135-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2015 m. balandžio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorams Vytautui Nacikūnui, Jonui Abraičiui, nuteistajam J. M., nukentėjusiajam L. Š., gynėjoms advokatėms Violetai Naujokienei, Angelei Fomininei, Stasei Kupčiūnienei, Kęstučiui Kalinauskui viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. N., V. N., J. M., A. M. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nuosprendžio, kuriuo

A. M. dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., pripažintas kaltu ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d. prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-09-20 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 11 mėnesių.

V. N. dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams ir 3 mėnesiams, įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose ir atlyginti nukentėjusiam L. Š. nusikaltimu padarytos turtinės žalos dalį - 289,62 Eur (1000 litų).

E. N. dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. pripažintas kaltu ir nuteistas 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013-05-22 iki 2013-05-23, vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

J. M. dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. pripažintas kaltu ir nuteistas 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d. prie Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-08-29 nuosprendžiu paskirtos griežtesnės bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - 3 metai ir 6 mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-05-21 iki 2013-05-23, nuo 2014-01-15 iki 2014-06-15, vieną suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir bausmė, atlikta pagal 2013-08-29 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Šiuo nuosprendžiu civilinio ieškovo L. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai solidariai iš A. M., V. N., E. N. ir J. M. priteista 466,90 Eur (1612,12 litų) dydžio turtinė žala ir 434,43 Eur (1500 litų) neturtinė žala.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., E. N., V. N. ir J. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 178 str. 2 d., dėl to, kad bendrai veikdami pagrobė svetimą turtą įsibrovę į patalpą, o būtent 2012 m. rugsėjo 15 d., tiksliai nenustatytu laiku, veikdami bendrai: A. M. išdaužus lango stiklą, E. N. ir A. M. įsibrovus į L. Š. priklausantį ūkinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir perdavus per išdaužtą langą V. N. ir J. M., vagystės dalykus, pagrobė 6 (šešias) 20 litrų talpas su žymėtu dyzeliniu kuru 404,40 litų vertės, 1 (vieną) 50 litrų talpą su žymėtu dyzeliniu kuru 168,50 litų vertės, 2 (dvi) 20 litrų talpas su tepalu 200 litų vertės. Tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam L. Š. 772,90 litų turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinių skundų ribose. Kaip matyti iš gautų apeliacinių skundų nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Romualdas Matonis prašo paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę bei sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį, nuteistieji J. M., E. N., V. N. ginčija jų kaltę dėl vagystės įsibraunant į patalpą pagal BK 178 str. 2 d. padarymo, nuteistasis J. M. taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų A. M., E. N., V. N. ir J. M. kaltės ir jų padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo bei priteistos neturinės žalos dydžio.

Kaip matyti iš nuteistųjų J. M., E. N. ir V. N. apeliacinių skundų, jie neigia padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., nurodydami, kad jų kaltė patvirtinta vien tik kito nuteistojo, t.y. A. M. šioje byloje teiktais parodymais, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Nuteistųjų nuomone, apylinkė teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nevertino byloje ištirtų įrodymų visumos ir nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankias įrodymais. Teismas tik išvardino ištirtus įrodymus, tačiau jų visiškai nevertino, neišdėstė motyvų, kodėl vienus įrodymus laiko patikimais, o kitus atmeta.

Nors nuteistieji neigia kartu su A. M. įvykdę vagystę, tačiau byloje nustatyta, kad nuteistasis A. M. nuosekliai nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme teigė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įvykdęs kartu su J. M., E. N. ir V. N., t.y. kad 2012 metais rugsėjo mėnesį, įvykio dieną, kartu su J. M., E. ir V. N. išdaužęs lango stiklus, įsibrovė į nukentėjusiojo L. Š. garažą, pagrobė 6 talpas po 20 litrų, vieną talpą 50 litrų dyzelino ir tepalą. Mintis įvykdyti vagystę kilo bendrai. Su kaltinamaisiais nesipyksta. Patvirtino teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 str., perskaitytus parodymus, kad į patalpos vidų pateko kartu su E. N., per langą padavė talpas V. N. ir J. M.. Atvykus R. M., kiti kaltinamieji buvo pasislėpę, nes nenorėjo, kad kas nors juos matytu, talpas į R. M. automobilio bagažinę sudėjo vienas. Kurą pardavė bendradarbiui Giedriui, ir kaip buvo sutarę gautus pinigus pasidalino. Apklaustas iš karto po įvykio nenorėjo nurodyti kitų kaltinamųjų, tačiau vėliau persigalvojo.

Tuo tarpu kiti nuteistieji (J. M., E. N. ir V. N.) tiek ir pirmos instancijos teisme, tiek ir apeliaciniuose skunduose, neigia, kartu su A. M. įvykdę vagystę. Nuteistasis J. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. M. jį apšmeižė norėdamas ilgiau išbūti laisvėje, o jis pats apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu prisipažino dalyvavęs vagystėje dėl jam daromo pareigūnų psichologinio poveikio. Nuteistieji Edgaras ir V. N. savo apeliaciniuose skunduose taip pat tvirtina, kad nedalyvavo padarant vagystę, teismas nepagrįstai rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais, neįvertino to, kad A. M. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė kaip bendrininko E. N., be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kad nuteistiesiems pareigūnai darė psichologinį poveikį, jų apklausos buvo atliktos nedalyvaujant advokatams ir tik vėliau ant apklausų protokolų atsirado gynėjų parašai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į A. M. ir kitų nuteistųjų visiškai priešingus parodymus duotus teisme dėl faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių, jų parodymų teisingumą vertina pagal tai, kiek juos patvirtina arba paneigia kiti byloje surinkti įrodymai. Todėl, nežiūrint į nuteistųjų J. M., E. N. ir V. N. poziciją, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusikaltimo padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis nuteistojo A. M. iš esmės nuosekliais parodymais, kuriais netikėti neturėjo jokio pagrindo. Tokių aplinkybių nenustatyta ir apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo A. M. parodymus apie esmines bylos aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai – paties nuteistojo V. N. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 15-16), kai jis patvirtino, jog su A. M. ir J. M. dalyvavo vagystėje, nurodė, kokiu būdu pateko į patalpas, nuteistojo J. M. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai jis patvirtino, kad vagystę įvykdė visi keturi kaltinamieji ( t. 3, b. l. 128), paaiškino, kurie kaltinamieji pateko į patalpos vidų, kurie laukė išorėje ir priėmė vagystės dalykus; įvykio vietos apžiūros protokolas; 2013-03-19 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro duomenys; liudytojos N. G. parodymai ir kiti rašytiniuose įrodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys. Pirmosios instancijos teismas, analizuodamas bylos duomenis dėl J. M., E. N. ir V. N. kaltės, rėmėsi ne tik esminėse aplinkybėse nuosekliais nuteistojo A. M. parodymais, bet ir visuma byloje esančių įrodymų, pripažintų tinkamais įrodymais, juos analizuodamas bei susiedamas į vieną loginę grandinę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis A. M. būtų norėję neteisingai apkalbėti ir apkaltinti nebūto nusikaltimo padarymu kitus nuteistuosius. Atkreiptinas dėmesys, jog pats nuteistasis E. N. nurodė, kad jokių nesutarimų tarp jo ir nuteistojo A. M. nėra ir nebuvo, o nuteistasis V. N. nurodė, kad iš viso nebendravo su A. M.. Nors byloje buvo pareikštas civilinis ieškinys, tačiau apeliacinės instancijos teismas nemano, jog A. M. apkalba J. M., E. N. ir V. N., siekdamas palengvinti savo padėtį atlyginant žalą, nes kaip jau buvo minėta, apie kitus kaltinamuosius A. M. parodymus davė nuo įrodymų tyrimo teisme pradžios, ir esmingai, nurodė kiekvieno iš dalyvavusių nuteistųjų vaidmenį vagystėje, patekimo į patalpą būdą, vagystės dalykų išgabenimo aplinkybes, priežastis dėl ko apie kitus dalyvavusius asmenis nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu nuteistųjų J. M., E. N. ir V. N. parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Remiantis įrodymu visetu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tokiais parodymais abejoti ir nesiremti vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija apeliantų versiją, jog jie nedalyvavo aptariamoje vagystėse taip pat vertina kritiškai, kaip siekį išvengti atsakomybės. Kaip matyt iš V. N. pagarsintų teismo posėdyje ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, jis dar 2013-02-19 patvirtino, jog su A. M. ir J. M. dalyvavo vagystėje, nurodė, kokiu būdu pateko į patalpas, kas atitinka ir įvykio vietos apžiūros protokolu nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, kad iki šios apklausos pareigūnams, atliekantiems ikiteisminį tyrimą, nebuvo žinoma apie tai, kad vagystėje galėjo dalyvauti A. M., įtarti jį pagrindas atsirado tik tai po V. N. apklausos, o to pagrįstumą patvirtino 2013-03-19 gauta DNR išvada iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro. Pažymėtina, kad pagarsinus J. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jie yra analogiški A. M. duotiems parodymams teisme, kad vykdant vagystę dalyvavo visi keturi nuteistieji. Atsižvelgiant į šiuos parodymus, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti nuteistojo A. M. parodymais dėl visų nuteistųjų dalyvavimo vagystėje.

Dėl apeliantų V. N., E. N. ir J. M. skundų argumentų, kad jie ikiteisminio tyrimo metu pripažino padarę vagystę tik todėl, kad policijos pareigūnai jiems darė stiprų psichologinį poveikį, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokius nuteistųjų teiginius. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų kreipęsi dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų ikiteisminio tyrimo metu. Nuteistieji parodymus, duotus apklausų metu, patvirtino savo parašais, nepareiškė jokių pastabų dėl apklausos protokoluose užfiksuotų parodymų neatitikimo, duomenų, kad būtų davę parodymus ne laisva valia, nėra. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai tokią poziciją laikė kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, patikrinęs juos, teisingai vienais įrodymais rėmėsi ir atmetė kitus bei vertino visus įrodymus jų visumos kontekste, padarė teisingas, pagrįstas išvadas dėl visų aplinkybių, turinčių reikšmės apeliantų J. M., E. N. ir V. N. veiksmų kvalifikavimui pagal BK 178 str. 2 d. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, ar pakanka byloje įrodymų kaltinamojo kaltei pagrįsti. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantams nepriimtinų teismo išvadų dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo padarymas nelaikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Vien proceso dalyvių nesutikimo su teismo padarytomis išvadomis nepakanka konstatuoti, kad priimtas apkaltinamasis nuosprendis prieštarauja nuosprendžio surašymui įstatyme keliamiems ir šiuo klausimu teismų praktikoje formuojamiems reikalavimams. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant nuosprendį pirmosios instancijos teisme, nenustatyta.

Nuteistieji A. M. ir J. M. apeliaciniuose skunduose taip pat prašo sušvelninti jiems skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. M. ir J. M. bausmes už jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nuteistųjų kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, nuteistųjų asmenybes, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, A. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes. Apylinkės teismas pagrįstai A. M. ir J. M. paskirtas bausmes pagrįstai subendrino su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis nepažeisdamas BK 63 ir 64 straipsnių nuostatų.

Kaip teisingai pažymi nuteistojo A. M. gynėjas, nuteistasis prisipažino dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ir nuoširdžiai gailėjosi bei padėjo išsiaiškinti šią veiką ir joje dalyvavusius asmenis, ką skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai pripažino lengvinančia jo atsakomybę aplinkybe pagal BK 59 str. 1 d. 2 p. Todėl dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę ir jos pagrindu švelninti paskirtą bausmę nėra pagrindo. Apylinkės teismas taip pat pagrįstai nustatė A. M. ir J. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Skundžiamame nuosprendyje tinkamai įvertinta ir tai, kad A. M. administracine tvarka nebaustas, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, o J. M. administracine tvarka baustas, tačiau nusikaltimą, už kurį nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, jie padarė būdami anksčiau ne kartą teisti, teistumai neišnykę, be to, A. M. padarė nusikaltimą lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, todėl jie laikomi recidyvistais BK 27 straipsnio prasme. BK 56 str. 1 d. nurodyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Bausmės skyrimui labai svarbu ir tai, kad A. M. anksčiau teistas 3 kartus, o J. M. 4 kartus už tokio paties pobūdžio nusikalstamas veikas (nusikaltimai nuosavybei), išvadų iš jiems skiriamų bausmių nedaro, todėl valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jų daromų veikų pavojingumui, kad juos paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo.

Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuteistajam A. M. už apysunkio tyčinio nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra artimas minimaliam, o J. M. paskirta laisvės atėmimo bausmė mažesnė už sankcijos vidurkį, tikrai nėra per griežtos ar aiškiai neteisingos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad tik terminuoto laisvės atėmimo bausmė užtikrins BK 41 str. numatytus bausmės tikslus – ne tik nubausti nuteistuosius, bet ir apriboti jiems galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti juos, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

Nuteistojo A. M. gynėjas savo skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė nukentėjusiajam L. Š. 1500 litų dydžio neturinę žalą ir prašo šios žalos dydį sumažinti, kadangi nukentėjusiojo patirti nepatogumai ir rūpestis tikrai nėra tokie dideli, kad būtų įvertinti 1500 litų. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, kurį nustatydamas teismas CK 6.250 str. nuostatų nepažeidė. Priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymas, patvirtinančias išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. N., J. M. ir A. M., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokatų užmokesčiai (už teisinės pagalbos teikimą V. N. – 66,59 Eur, J. M. – 34,74 Eur, A. M. – 83,96 Eur (t. 4, b. l. 100-105). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš V. N., J. M. ir A. M. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

Nuteistųjų E. N., V. N., J. M. ir A. M. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinius skundus atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjų dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistųjų V. N., J. M. ir A. M. nepriteisti.