Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti priimti ieškinį ir grąžinti ieškinį jį padavusiam asmeniui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo išvada, kad tiek patenkinus, tiek atmetus ieškinį nepasikeistų turto valdymo režimas, nepagrįsta. Jeigu ieškinys būtų patenkintas ir prašomi panaikinti administraciniai aktai bei sandoriai būtų panaikinti, Lietuvos Respublikos žemės fondui priklausančia 5,46 ha ploto žeme Podkarolinkos kaime, dabartinėje Karoliniškių mikrorajono teritorijoje, Vilniuje, atitinkamos valstybės institucijos galėtų disponuoti, formuodamos žemės sklypus kitiems Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, o kol į šią žemę pretenduoja savininko teisių įgijėjai, šia žeme nėra galimybės kitaip disponuoti, todėl, patenkinus ieškinį, aptariamo turto valdymo režimas keistųsi.Teismas nepagrįstai susiaurino daiktinės teisės sąvoką, tapatindamas ją su nuosavybės teisės sąvoka. Teismas neanalizavo aplinkybės, kad ieškiniu prašoma panaikinti sutartis, kuriomis perleistos daiktinės teisės į konkretų daiktą - 5,46 ha ploto žemę, o asmuo, kuris tapo pretendentu atkurti nuosavybės teises į konkretų turtą, pripažįstamas specialios turtinės - daiktinės teisės turėtoju ir šią teisę gali perleisti visais įstatymuose numatytais turtinių teisių perleidimo būdais notariškai patvirtinta sutartimi asmenims, numatytiems specialiose teisės normose.CPK 85 straipsnio pirmosios dalies 2 ir 9 punktai atskiria bylas dėl turto išreikalavimo ir bylas dėl daiktinių teisių į turtą. Ginčijant administracinius aktus, kuriais pretendentams jau yra pripažintos teisės į konkrečiais požymiais apibūdintą turtą, ir šių teisių civilinė apyvarta, išreikšta pirkimo-pardavimo sutartimis, ginčijamos daiktinės teisės į turtą, todėl ieškinio suma skaičiuotina vadovaujantis CPK 85 straipsnio pirmosios dalies 9 puntu, o teismingumo klausimas spręstinas pagal CPK 27 straipsnio 1 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar konkreti byla yra teisminga tam teismui. Civilinio proceso kodekse yra numatytos teismingumo taisyklės, kuriomis vadovaujantis konkretus civilinis ginčas priskirtinas konkrečiam bendrosios kompetencijos teismui. Bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlyga, todėl, jeigu byla tam teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą. Kuris pirmosios instancijos teismas - apylinkės ar apygardos, turi nagrinėti bylą nustatoma taikant rūšinio (dalykinio) teismingumo taisykles. Rūšinį (dalykinį) teismingumą lemia tam tikrų kategorijų bylų specifika, reikalingumas, nagrinėjant šias bylas taikyti tarptautinius bei Europos Sąjungos teisės aktus, būtinumas šių kategorijų bylas koncentruoti viename teisme, kaip ir būtina ex facto teisėjų specializacija. CPK 27 straipsnyje numatyta, kokios bylos yra teismingos apygardos teismams, kaip pirmosios instancijos teismams. Šiuo atveju rūšinis teismingumas yra nustatomas pagal ginčo sumos, ginčo pobūdžio ir ginčo šalių kriterijus. Apylinkių teismų kompetencija yra reglamentuota CPK 26 straipsnyje, kurio pirmojoje dalyje nustatyta, kad visas civilines bylas, išskyrus nurodytas CPK 27, 28 straipsniuose, pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismas. Tokiu būdu, apylinkių teismai pirmąja instancija nagrinėja visas civilines bylas, jeigu įstatymas nenurodo išimčių iš šios bendrosios taisyklės.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ieškinys neteismingas apygardos teismui, nes ieškinio suma yra mažesnė nei 100 000 Lt ir ieškinys turi būti reiškiamas apylinkės teismui.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadų, kad minėtas ieškinys, atsižvelgiant į ieškinio sumą, teismingas apylinkės teismui. Ieškinio turinys patvirtina, kad ieškovas ieškiniu prašo panaikinti 1996 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ekspertų komisijos protokolo Nr. 12 6 punktą; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2000 m. lapkričio 20 d. pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 206, Nr. 207, Nr. 280; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. kovo 2 d. pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 303a; pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį tarp K. B. ir V. J. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį tarp V. M. ir V. J. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; pripažinti negaliojančia 2000 m. lapkričio 21 d. sutartį tarp F. T. ir J. B. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; pripažinti negaliojančia 2001 m. kovo 16 d. sutartį tarp K. B. ir P. T. , K. T. bei G. T. dėl teisės į išlikusio nekilnojamo turto nuosavybės atstatymą perleidimo; priteisti iš atsakovų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą į valstybės biudžetą. Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių (CK 4.20 str.). Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas (CK 4.21 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-900/2003 išaiškino, kad asmuo, kuris tapo pretendentu atkurti nuosavybės teises į konkretų turtą, pripažįstamas specialios turtinės - daiktinės teisės turėtoju ir šią teisę gali perleisti visais įstatymuose numatytais turtinių teisių perleidimo būdais notariškai patvirtinta sutartimi asmenims, numatytiems specialiose teisės normose. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareikšto ieškinio reikalavimus, konstatuoja, kad ieškiniu yra ginčijamos daiktinės teisės į turtą. Pagal CPK 85 straipsnio pirmosios dalies 9 punktą ieškinio suma bylose dėl daiktinių teisių į turtą nustatoma pagal turto rinkos vertę. Ieškinio turinys patvirtina, kad ieškovas, vadovaudamasis Vilniaus miesto bendruoju planu, patvirtintu Vilniaus miesto tarybos 2007 m. vasario 14 d, sprendimu Nr. 1-1519, ir Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti prie Finansų ministerijos 2007 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. 3 patvirtintomis nekilnojamojo ir kilnojamojo turto vidutinėmis rinkos vertėmis 2007 m. gegužės 1 d., apskaičiavo ir ieškinyje nurodė 8 688 672,97 Lt ieškinio sumą. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio sumą, konstatuoja, kad ieškinys yra teismingas apygardos teismui kaip pirmosios instancijos teismui (CPK 27 str. 1 p.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad atskirasis skundas yra pagrįstas ir tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 12 d. nutartį panaikinti ir ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.