Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Loretos Lipnickienės ir Andžejaus Maciejevskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Sauda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Sauda“ ieškinį atsakovams G. Z. ir V. Z. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Dėl priverstinio automobilio nuvežimo

Dėl pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidas

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Dėl laikotarpio už kurį turi būti padengtos išlaidos, sutrumpinimo ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. taikymo atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-04-10 nutarimą

Pirmos instancijos teismas neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2009-04-10 nutarimą, kad nuo šios datos šioje byloje transporto priemonių savininkas ir valdytojas nebeturi pareigos atlyginti saugojimo išlaidų. 2011-10-24 sprendime pirmos instancijos teismas pripažįsta, kad „aplinkybės, konstatuotos 2009-04-10 Konstitucinio Teismo nutarime, neeliminuoja atsakovo pareigos atlyginti automobilio saugojimo išlaidų apskritai <...> ir šioje byloje reikšmingos tik skolos laikotarpiui, skaičiuojamam po nutarimo paskelbimo“. Remiantis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo padaryta išvada, nėra aišku, kodėl nuo šio momento išnyksta G. Z. pareiga rūpintis sau nuosavybės teise priklausančiu turtu, taip pat, kodėl išnyksta pareiga valdytojui V. Z. pasirūpinti automobiliu, kuris buvo jo valdomas ir kuris dėl jo neteisėtų veiksmų atsidūrė specialioje saugojimo aikštelėje. Teismo sprendime suformuota pozicija aiškiai prieštarauja ne tik bendriesiems civilinės teisės principams, iš esmės skirtingai reglamentuojantiems nuostolių atlyginimo klausimus, bet ir nėra paremta Konstitucinio Teismo nutarimu, prieštarauja pačiame Konstitucinio teismo nutarime įtvirtintoms nuostatoms. Konstitucinis teismas savo 2009-04-10 nutarimo 7.1 punkte vienareikšmiškai nurodė, jog išlaidos, susijusios su priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje turi būti atlygintos už visą laikotarpį. Baudos sumokėjimu nesibaigia civiliniai teisiniai santykiai susiklostę tarp transporto priemonių savininko, valdytojo bei transporto priemonės teisėto saugotojo. Konstitucinio Teismo nutarimas nepanaikina nei savininko nei valdytojo pareigos atlyginti saugojimo išlaidų iki tos dienos, kada automobilis buvo atsiimtas turint visus reikiamus atsiėmimo dokumentus, o konkrečiai - leidimą atsiimti transporto priemonę. 2009-04-10 Konstitucinio Teismo nutarimas nesuteikia jokios teisės atsakovams išvengti išlaidų atlyginimo, nutarime nėra jokios nuostatos, kuri įpareigotų ieškovą saugoti transporto priemones neatlygintinai savo sąskaita po šio nutarimo paskelbimo. Remiantis teismo sprendimu lieka neaišku, kas turėtų atlyginti teisėtai ir pagrįstai nutemptų transporto priemonių saugojimo išlaidas po Konstitucinio Teismo nutarimo. Teismas netinkamai aiškino 2009-04-10 Konstitucinio Teismo nutarimą, kadangi 2009-04-10 pripažinus ATPK 269 str. 7 d. nuostatas kaip prieštaraujančias Konstitucijai, neišnyko pagrindas saugoti transporto priemonę, o tik atsirado galimybė nesumokėjus valdytojui paskirtos baudos kreiptis dėl transporto priemonės atsiėmimo. Nutarimu buvo panaikinta tik Administracinių teisės pažeidimų kodekso norma, tačiau ne Civilinio kodekso (Pasaugos) konkrečios nuostatos, todėl pagrindas transporto priemonės saugojimui neišnyko. Savininkui nesikreipiant į ieškovą dėl transporto priemonės atsiėmimo turint iš policijos gautą leidimą, pastarasis remdamasis būtent Civilinio kodekso nuostatomis (Pasauga - XLII skyrius), o ne ATPK 269 str. 7 d., privalėjo saugoti transporto priemonę. Nei vienas galiojantis Lietuvos Respublikos įstatymas nesuteikė saugotojui teisės vienašališkai sunaikinti ar kitaip atsikratyti jam saugoti pavestu turtu, tokios teisės nenumato ir Konstitucinio Teismo nutarimas.

Dėl argumento, kad UAB „Sauda“ nesiuntė pranešimų ir neinformavo dėl automobilio atsiėmimo

Ieškovas UAB „Sauda“ siuntė 2 pranešimus transporto priemonės savininkei G. Z. dėl transporto priemonės atsiėmimo ir saugojimo išlaidų padengimo. 2009-07-13 ir 2009-08-10 pranešimais UAB „Sauda“ informavo G. Z. apie esamą skolą, antrasis pranešimas buvo įteiktas atsakovei asmeniškai. Visi šie įrodymai buvo pateikti teismui teismo posėdžių metu, pati atsakovė G. Z. patvirtino, kad tokį pranešimą yra gavusi bei tai, jog buvo informuota apie įsiskolinimą, todėl jokio ginčo dėl to byloje nebuvo. Abu atsakovai gerai žinojo apie esantį įsiskolinimą ir tik dėl savo neveikimo kreipėsi į policiją dėl leidimo atsiimti transporto priemonę tik 2009-09-17, t.y. praėjus daugiau nei vieneriems metams po transporto priemonės nutempimo dienos. Gavę leidimą, atsakovai jį pateikė tik 2010-08-20, t.y. praėjus dar vieneriems metams po leidimo gavimo. Atsakovas, kaip rūpestingas saugotojas įvykdė visas savo pareigas pranešant apie esamą saugojimą bei būdus išspręsti susiklosčiusią padėtį bei neturėjo galimybės atlikti kitų veiksmų, kurių atlikimas priklausė išimtinai atsakovams.

Dėl termino, iki kurio turėtų būti skaičiuojamos saugojimo išlaidos

Ieškovas, matydamas, jog atsakovai nerodo jokios iniciatyvos suderinti skolos dengimo klausimo bei nepateikia leidimo atsiimti transporto priemonę, kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo. Gavusi dokumentus iš teismo atsakovė G. Z. atvyko į UAB „Sauda“ ir pateikė leidimą atsiimti transporto priemonę. Nepaisant to, jog leidimas buvo pateiktas 2010-08-20, išlaidų dengimo klausimas ir toliau liko nesuderintas, nes atsakovai nesutiko padengti saugojimo išlaidų iki leidimo pateikimo dienos. Nesuderinus išlaidų dengimo klausimo ieškovas UAB „Sauda“ pasinaudojo daikto sulaikymo teise ir tuo pagrindu negrąžino atsakovams transporto priemonės. Atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją ieškovas pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo sutiko geranoriškai sumažinti įsiskolinimo sumą iki 4 549 Lt, o nesant galimybės padengti įsiskolinimo siekė ieškoti kompromiso, tačiau atsakovams kategoriškai nesutikus apmokėjimo už transporto priemonės saugojimą ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu ir paskaičiavo reikalaujamą sumą ieškinio padavimo dienai, nes tik dėl atsakovų kaltės susiklostė esama padėtis ir tik dėl atsakovų netinkamo ir nerūpestingo elgesio teisėtas saugotojas parytė išlaidų. Ieškovas UAB „Sauda“ prašo priteisti visą sumą iki ieškinio padavimo dienos (2010-09-17), nes tik dėl atsakovų netinkamo veikimo nepavyko išspręsti situacijos, ne dėl ieškovo kaltės buvo delsiama gauti leidimą atsiimti transporto priemonę ir pateikti šį leidimą teisėtam saugotojui bei suderinti išlaidų dengimo klausimą.

Dėl solidarios G. Z. ir V. Z. atsakomybės pagrindų

Nors pirmos instancijos teismas ir nustatė, jog transporto priemonės savininkė yra G. Z., visiškai ignoravo jos pareigas rūpintis savo turtu bei atlyginti tokiu turtu padarytą žalą. Atsakovė G. Z. pati pripažįsta, kad ieškovas UAB „Sauda“ ją asmeniškai informavo pranešimu, šį pranešimą atsakovė G. Z. gavo bei žinojo, jog automobilis yra nutemptas, tai ji pati pažymėjo savo atsiliepime bei vėliau patvirtino teisme. Pranešimas atsakovei buvo įteiktas 2009-08-19, t.y. jau po 2009-04-10 Konstitucinio Teismo nutarimo, todėl nors atsakovė apie saugomą automobilį žinojo ir ankščiau, ji buvo papildomai informuota apie prievolę atsiimti savo saugomą turtą po Konstitucinio Teismo 2009-04-10 nutarimo. Nepaisant to, atsakovė tik po pusantrų metų nuvyko į policijos komisariatą gauti leidimo atsiimti transporto priemonę. Pusantrų metų delsimas šioje situacijoje jokiu būdu negali būti laikomas protingu terminu, kuris reikalingas nuvykti į policijos komisariatą ir gauti leidimą grąžinti transporto priemonę. Teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad atvykus į UAB „Sauda“ atsakovai buvo informuoti, jog norint atsiimti transporto priemonę yra būtinas leidimas, kurį išduoda sprendimą nutempti transporto priemonę priėmusi institucija. Nesant šio leidimo, saugotojas UAB „Sauda“ neturi teisės grąžinti nutemptos transporto priemonės. UAB „Sauda“ negali atsakyti už savininkės nerūpestingą elgesį ir nesirūpinimą sau nuosavybės teise priklausančiu turtu ir delsimą gauti leidimą dėl automobilio atsiėmimo.

Dėl argumento, kad automobilio nutempimo dieną nebuvo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str., kuris numatytų solidarią savininko bei valdytojo atsakomybę

Automobilis buvo nutemptas 2008-06-23, kai galiojo 2008-03-13 Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo redakcija, kuri buvo aktuali nuo 2008-03-29 iki 2008-06-30. Šioje įstatymo redakcijoje nėra 33 str., tačiau 2008-06-10 SEAKĮ redakcijoje, kuri aktuali nuo 2008-07-01 (įsigaliojo praėjus savaitei po automobilio nutempimo), šis straipsnis jau yra. Įsigaliojus pastarajai įstatymo redakcijai, visi reikalavimai, numatyti šiame įstatyme nuo jo įsigaliojimo dienos yra privalomi visiems asmenims ir turi būti besąlygiškai vykdomi. Taigi, net ir neatsižvelgiant į tą aplinkybę, kad savininko atsakomybę dėl jam priklausančiu turtu padarytos žalos iki 2008-07-01 reglamentavo tokie teisės aktai kaip Civilinis kodeksas, SEAKĮ papildomai įtvirtino tokią automobilio savininko pareigą atlyginti išlaidas solidariai. G. Z. nuo 2008-07-01 privalėjo vadovautis aktualia SEAKĮ redakcija ir rūpintis sau nuosavybės teise priklausančia transporto priemone būtent pagal aktualios įstatymo redakcijos reikalavimus. Įstatymo nežinojimas ar netinkamas jo vykdymas neatleidžia G. Z. nuo atsakomybės.

Dėl 1 113 Lt išlaidų priteisimo G. Z. naudai

G. Z. neįvykdė savo pareigos kuo skubiau pasirūpinti sau nuosavybės teise priklausančia transporto priemone ir gauti leidimą dėl jos grąžinimo, todėl atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis net ir tuo atveju, jeigu teismas nepriteisė skolos iš G. Z., nes bylinėjimosi išlaidos susidarė būtent dėl G. Z. netinkamo veikimo ikiteisminio bylos nagrinėjimo metu, o ieškovas neturėjo kitos galimybės išspręsti šio klausimo dėl pačios atsakovės nebendradarbiavimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Ieškovas prie apeliacinio skundo pateikė naujus įrodymus – 2009-07-13 ir 2009-08-10 anstolio padėjėjo pranešimus atsakovei G. Z. ( b.l.132-134), prašydamas juos prijungti byloje. Atsakovė G. Z. pateiktu atsiliepimu neprieštarauja šių įrodymų prijungimui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje reikšminga aplinkybe yra tai, ar ieškovas informavo automobilio savininkę- atsakovę apie pareigą atsiimti automobilį iš jo saugojimo aikštelės, šie įrodymai yra reikalingi, kad bylos aplinkybių tyrimas būtų visapusiškas, todėl prašymas tenkintinas.

Nustatyta, kad transporto priemonė buvo paimta 2008-06-23 transporto priemonės paėmimo protokolu ( b.l.34). Anstolio pranešimuose, išsiųstuose atsakovei 2009-07-13 ir 2009-08-10, nurodyta, kad atsakovė G. Z. privalo sumokėti skolą ieškovui už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Šiuose pranešimuose nėra informacijos, kad automobilio savininkė privalo atvykti pas ieškovą atsiimti automobilio. Apie tai, kad atsakovė buvo informuota, jog ieškovas jai grąžina automobilį ir, jai nesumokėjus skolos už jo saugojimą, bei atsakovui V. Z. nesumokėjus administracinės baudos, ji privalo atsiimti automobilį, ieškovas įrodymų nepateikė. Teismo išvada, kad automobilis buvo saugomas ieškovo aikštelėje po to, kai Konstitucinis teismas 2009-04-10 nutarime konstatavo, jog nuostata, kad nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas, prieštarauja Konstitucijai, ir dėl to atsakovams nėra pareigos mokėti už jo saugojimą po šio nutarimo, pagrįsta. Savininkei reikalaujant atiduoti automobilį, o ieškovui atsisakius jį grąžinti, ieškovui atsirado pareiga informuoti atsakovę, kad jis nepagrįstai buvo atsisakęs automobilį grąžinti dėl baudos nesumokėjimo. .

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 10 d. nutarimu pripažino, jog ATPK 269 str. 7 d. (2007 m. gruodžio 13 d. redakcija) nuostata „Nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti (išskyrus atvejus, kai ji konfiskuojama) tik po to, kai sumokėta skirtoji bauda ar atliktas administracinis areštas“ ta apimtimi, kuria joje nustatyta, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę leidžiama susigrąžinti tik sumokėjus skirtąją baudą ar atlikus administracinį areštą, prieštaravo Konstitucijos 23 str. 1, 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Po šio nutarimo paskelbimo nurodyta ATPK 269 str. 7 d. nuostata Konstitucijai prieštaravusia pripažinta apimtimi negali būti taikoma, todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-07-16 nutarimo Nr. A2.6-3786-654/2008 dalis, kad automobilis grąžinamas tik po skirtosios baudos sumokėjimo, neteko galios, ir automobilis, savininkui išreiškus valią jį susigrąžinti, turėjo būti nedelsiant grąžintas, nes išnyko teisinis pagrindas priverstiniam automobilio saugojimui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas yra verslo subjektas, užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, todėl jam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas. Teismas sprendė, kad ieškovas, žinodamas, jog teisės aktas, kurio pagrindu jo aikštelėje priverstinai saugomas atsakovės G. Z. automobilis, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, atsakovei pareikalavus, privalėjo jį grąžinti, nes tolesnis jo saugojimas, atsiradęs Civilinio kodekso 6.229 str. pagrindu, ir negrąžinimas savininkui (valdytojui) tapo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2011). 2010-08-10 faktinių aplinkybių konstatvimo protokolu ( b.l.56-57) atsakovė įrodė, jog ieškovas atsisakė grąžinti jai automobilį, kol nėra sumokėta už jo saugojimą. Pripažintina, kad atsisakymas grąžinti automobilį ir tuo pagrindu, kad nėra sumokėta už jo saugojimą, buvo neteisėtu atsisakymu, kadangi tuo ieškovas apribojo savininkės teises naudotis nuosavybe. Tiek dėl baudos nesumokėjimo, tiek dėl saugojimo išlaidų nesumokėjimo savo turtinių teisių gynimas, sulaikant kito asmens nuosavybę, yra neteisėtu veiksmu. Atsakovė siekė susigrąžinti automobilį, tačiau ieškovas tęsė jo saugojimą dėl neteisėtų savo veiksmų, todėl atsakovė neturi pareigos apmokėti už neteisėtą automobilio saugojimą.

Po 2009-04-10 Konstitucinio teismo nutarimo ieškovas automobilio paslaugas teikė savo rizika, neturėdamas pareigos laikyti automobilį. Ieškovas, būdamas verslo subjektas, užsiimantis policijos pareigūnų sulaikytų ir perduotų transporto priemonių saugojimu, kuriam taikytinas didesnis nei vidutinis atidumo bei rūpestingumo standartas, automobilio saugojimo paslaugas teikė savo rizika ir nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų atsiimtas automobilis, priešingai, jo negrąžino atsakovei reikalaujant, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas turi atlyginti atsakovei atstovavimo išlaidas, kurias ji turėjo apmokėdama advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Prašymas tenkintinas dalinai, priteisiant 500 Lt , atsižvelgiant į tai, kad ginčijama skundu suma sudarė 4136 Lt, kad atsiliepime iš dalies buvo nurodomi tie patys iekšinio atmetimo argumentai, kaip ir atsiliepime į ieškinį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso X straipsnio X dalies X punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei G. Z. ( a/k (duomenys neskelbtini)) 500 Lt atstovavimo išlaidų iš ieškovo UAB „Sauda“ ( į/k 120507414).