Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams.

Iš A. B. priteista Valstybinei ligonių kasai 1 343,59 Lt G. P. gydymo išlaidoms atlyginti, M. Č. 2 571,94 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad nužudė kitą žmogų, o būtent: 2012 m. rugsėjo 14 d. apie 14.00 val. gatvėje, esančioje prie (duomenys neskelbtini), tyčia sudavė G. P. rankomis ir kojomis ne mažiau kaip vienuolika smūgių į įvairias pastarojo kūno vietas: į galvą, veidą, krūtinę, pilvą, tokiais savo veiksmais padarydamas G. P. daugybinius veido ir galvos odos nubrozdinimus ir poodinės bei gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvos, skeveldrinį nosies kaulų lūžį, dešinės pusės IX-o šonkaulio priekinio galo lūžį su diafragmos dešinio kupolo ir kepenų dešiniosios skilties diafragminio paviršiaus pažeidimais, kas komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, šoku, kas kvalifikuojama sunkiu sveikatos sutrikdymu, dėl ko nukentėjusysis 2012 m. rugsėjo 14 d. 21.10 val. ligoninėje mirė, ir taip tyčia nužudė G. P..

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nesutinka su apkaltinamuoju nuosprendžiu nurodydamas, jog neneigia, kad 2012 m. rugsėjo 14 d. tarp jo ir G. P. kilo konfliktas, kurio metu sudavė vieną smūgį į veidą, tačiau byloje nėra nei vieno liudytojo, galinčio patvirtinti, kad būtent jis sudavė vienuolika smūgių G. P.. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad vieta, kurioje rastas nukentėjusysis, yra pereinamasis kiemas. Pro tą vietą praeina daug žmonių, todėl kas nors tikrai būtų matęs įvykį.

Apeliantas pažymi, kad ant jo rūbų nebuvo rasta dėmių ir sutepimų, panašių į kraują, nors nukentėjusiajam buvo padaryti tokie sužalojimai (pavyzdžiui, nosies kaulo lūžis), nuo kurių ant apelianto rūbų turėjo likti kraujo pėdsakų. Pasak apelianto, liudytojas A. S. nurodė, kad ant nukentėjusiojo veido matėsi bato pėdsakas, tačiau ant nuteistojo įvykio dieną mūvėtos šlepetės kraujo pėdsakų nerasta. Be to, ant nukentėjusiojo kūno nerasta ginimosi požymių. Tai, nuteistojo vertinimu, įrodo, kad G. P. užpuolė ne vienas asmuo, nes prieš vieną asmenį paprastai ginamasi. Apeliantas tvirtina matęs, kad nukentėjusįjį mušė du asmenys, šių parodymų apygardos teismas nepaneigė.

Nuteistasis taip pat nurodo, jog iš byloje esančios filmuotos medžiagos matyti, kad priešais jį bėga nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neatpažintas asmuo. Apelianto teigimu, toks dviejų žmonių bėgimas yra tiesiog sutapimas. Anot apelianto, tuo metu, apie 13.00 val., jis bėgo namo pas neįgalų brolį. Šią aplinkybę patvirtino jo brolis J. B.. Pagal Bendrojo pagalbos centro išklotinę nustatyta, kad G. P. buvo sumuštas apie 14.00 val., todėl, nuteistojo nuomone, jeigu G. P. būtų mušamas visą valandą, tai kas nors tikrai būtų tai matęs. Apelianto įsitikinimu, jis buvo nuteistas tik todėl, kad suradęs sumuštą G. P. paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir tikėdamasis, kad pagalba atvyks greičiau, pasakė, jog nukentėjusįjį pats sumušė. Apeliantas tvirtina, kad taip sakydamas jis apkalbėjo save.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Nepagrįstais pripažįstami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jo kaltė dėl G. P. nužudymo nepasitvirtino faktine bylos medžiaga. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas, pripažindamas A. B. kaltu dėl G. P. nužudymo, teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant patį A. B., liudytojus K. Š., A. M., M. K., T. A., A. S., V. D., M. K., A. V., D. B., B. Š., J. B. ir kitus, nukentėjusiąją M. Č., ištyrus bylos duomenis, užfiksuotus pranešimų apie įvykius ataskaitoje, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, įvykio vietos apžiūros protokole, specialistų išvadose Nr. M 1236/12(01), Nr. S 375/12(01), apžiūros protokoluose, vaizdo netoli įvykio vietos įraše, Bendrosios pagalbos centro pateiktuose garso įrašuose ir kt. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą papildomai buvo apklausti liudytoja V. K. ir teismo medicinos ekspertas Tadas Bimba. Visuma šių duomenų duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad A. B. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 1236/12(01) matyti, kad nukentėjusysis G. P. mirė nuo krūtinės ir pilvo sumušimo, pasireiškusio dešinės pusės IX-o šonkaulio priekinio galo lūžiu su diafragmos dešinio kupolo ir kepenų dešiniosios skilties diafragminio paviršiaus pažeidimais, tai komplikavosi ūmiu vidiniu nukraujavimu, ūmia vidaus organų mažakraujyste, šoku. G. P. lavone nustatyti šie sužalojimai: 1) dešinės pusės IX-o šonkaulio priekinio galo lūžis su diafragmos dešinio kupolo ir kepenų dešiniosios skilties diafragminio paviršiaus pažeidimais (sužalojimai padaryti tiesiogiai paveikiant krūtinės ląstos dešinės pusės apatinės dalies sritį kietais, bukais daiktais, pvz., smūgiuojant kumščiu, koja ar panašiai, sužalojimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu); 2) daugybiniai veido ir galvos odos nubrozdinimai ir poodinės bei gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvos, skeveldrinis nosies kaulų lūžis (sužalojimai padaryti kietų, bukų daiktų poveikyje ir galėjo atsirasti suduodant smūgius į galvos sritį (rankomis, kojomis ir pan.), nosies nugarėlės odos nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos, nosies kaulų skeveldrinis lūžis vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, kiti galvoje esantys sužalojimai tiek kartu, tiek atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu); 3) daugybiniai abipusiai šonkaulių lūžimai, išskyrus dešinės pusės IX-o šonkaulio lūžį, galėjo būti padaryti reanimacijos metu, kuri buvo atliekama esant gyvybinėms indikacijoms, todėl jie kaip sužalojimai nevertinami ir sveikatos sutrikdymo mastas nenustatinėjamas. Specialisto išvadoje nurodoma, kad G. P. lavone nustatyti sužalojimai yra panašaus senumo, todėl jų sekos nustatyti nėra galimybės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas patvirtino šias teismo medicinos ekspertizės išvadas ir papildomai parodė, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti ne daugiau kaip prieš šešias valandas iki operacijos, kuri buvo atlikta apie 20 val., t. y. apie 14 val. Abejoti šiomis eksperto išvadomis nėra pagrindo. Šia specialisto išvada ir paaiškinimais paneigiama nuteistojo versija, kad jis nukentėjusįjį buvo sutikęs tik ryte apie 8–10 val. ir kilusio konflikto metu jam ranka sudavė vieną nestiprų smūgį į galvą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad versiją apie konflikto metu nukentėjusiajam suduotą vieną smūgį nuteistasis iškėlė tik pirmosios instancijos teisme. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. B. neminėjo jokio konflikto, kilusio tarp jo ir G. P., bei šio konflikto metu suduoto smūgio. Teismo posėdyje, kurio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės – suėmimo – skyrimo, A. B. nurodė, jog įvykio dieną jokio kontakto su G. P. nebuvo (t. 2, b. l. 23). Atsižvelgęs į specialisto išvadą, kad nukentėjusiajam sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 11 trauminių poveikių, apygardos teismas pagrįstai atmetė neatsargaus ar vieno spontaniško smūgio sudavimo versiją. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta duomenų, kad nukentėjusysis G. P. įvykio dieną iš ryto lankėsi sanatorijoje „Pušyno kelias“. Iš byloje esančių UAB sanatorijos „Pušyno kelias“ 2014 m. vasario 5 d. rašto bei ligonio medicininės reabilitacijos programos (t. 3, b. l. 55, 66) matyti, kad šioje sanatorijoje G. P. 2012 m. rugsėjo 14 d. 11.30 val. buvo atliekama purvo terapijos procedūra, trukusi 20 minučių. Procedūrą atliko kineziterapeutė V. K.. Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja V. K. parodė, kad neprisimena asmens, kuriam buvo atliekama purvo terapijos procedūra. Liudytoja taip pat parodė, jog būtų atkreipusi dėmesį, jei žmogus būtų stipriai sužalotas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina matęs, kaip nukentėjusįjį mušė du nepažįstami asmenys. Analogišką versiją nuteistasis buvo pateikęs ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apygardos teismas, įvertinęs vaizdo įraše bei Bendrojo pagalbos centro išklotinėse užfiksuotus duomenis bei liudytojo A. M. paaiškinimus, šią nuteistojo versiją atmetė kaip nepasitvirtinusią. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su tokia apygardos teismo išvada, nes ji pagrįsta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad 2014 m. rugsėjo 14 d. 13:03:09 val. stambesnio sudėjimo asmuo, apsirengęs pilkos spalvos drabužiais su tamsia liemene, vejasi smulkesnio sudėjimo asmenį su kepure. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo ir nukentėjusiojo aprangą įvykio dieną, konstatavo, kad vaizdo įraše užfiksuota, kaip nuteistasis A. B. vejasi nukentėjusįjį G. P.. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis neneigia, jog vienas iš vaizdo įraše užfiksuotų asmenų yra jis, tačiau nurodo, jog priekyje bėgantis asmuo yra neatpažintas. Apelianto įsitikinimu, tai tėra sutapimas, neturintis reikšmės bylai nagrinėti. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į vaizdo įraše matomą laiką (13:03:09 val.). Anot apelianto, tuo metu jis bėgo namo pas neįgalų brolį J. B.. Apklausiamas liudytoju J. B. patvirtino, kad A. B. apie 13.00 val. buvo grįžęs namo ir netrukus (po 15–20 minučių) vėl išėjo (t. 3, b. l. 11–12). Apygardos teismas šių liudytojo parodymų nekvestionavo, tačiau konstatavo, kad vaizdo įraše užfiksuota būtent tai, kaip A. B. vejasi nukentėjusįjį G. P.. Tokią išvadą apygardos teismas padarė atsižvelgęs į tai, kad stebint vaizdo įrašą toliau matyti, kaip 13:39:34 val. tas pats stambus vyriškis eina nuo (duomenys neskelbtini) namo link įvažiavimo į metalinių garažų masyvą ir 13:40:10 val. užeina į jį, 13:41:07 val. išeina iš metalinių garažų masyvo ir eina link UAB „(duomenys neskelbtini)“. 13:41:18 val. užeina į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidų. 13:42:53 val. matyti, kaip nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) namo atvažiuoja greitosios medicinos pagalbos automobilis ir 13:43:31 tas pats stambus vyriškis išeina iš UAB „(duomenys neskelbtini“ patalpų ir eina link sustojusios greitosios medicininės pagalbos automobilio (t. 1, b. l. 134). Liudytojas K. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad dirbo autoservise, esančiame (duomenys neskelbtini), nuteistasis A. B. retkarčiais užeidavo pas juos. Įvykio dieną K. Š. būnant darbe, dienos metu, užėjo A. B., klausė, kur yra viršininkas. K. Š. atsakė, kad šiuo metu viršininkas išvažiavęs. Liudytojo teigimu, A. B. dar šiek tiek pavaikščiojo ir, pamatęs, kad atvažiavo greitoji pagalba, išėjo. Iš Bendrojo pagalbos centro pateiktų duomenų matyti, jog A. B. Bendrojo pagalbos centro telefonu skambino du kartus – 14:14:42 val. ir 14:23:12 val. Sugretinęs pirmiau minėtame vaizdo įraše užfiksuotus duomenis su liudytojo K. Š. parodymais ir duomenimis, kuriuos pateikė Bendrasis pagalbos centras, bei atsižvelgęs į liudytojo A. M. parodymus, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad vaizdo įraše matomas laikas neatitiko realaus laiko. Atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiojo sužalojimo laiko tiksliau nustatyti nėra galimybės, apygardos teismas konstatavo, jog nukentėjusysis buvo sužalotas apie 14.00 val. Teisėjų kolegija sutinka su šia apygardos teismo išvada.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas tinkamai įvertino ir Bendrosios pagalbos centro pateiktuose garso įrašuose užfiksuotus duomenis. Iš byloje esančio garso įrašo apžiūros protokolo matyti, kad į Bendrajį pagalbos centrą A. B. skambino du kartus – 2012 m. rugsėjo 14 d. 14:14:42 val. ir 14:23:12 val. Pokalbių metu vyras (pranešėjas apie įvykį) praneša, kad (duomenys neskelbtini), gatvėje, ant žemės guli žmogus, kurį jis pats stipriai primušė, kumščiais sumušė veidą („snukį sudaužiau“, „tai aš jį primušiau“, „turbūt mirs“, „kumščiais sumušiau jam veidą“) (t. 1, b. l. 13–15). Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad Bendrojo pagalbos centro pateikti garso įrašai, kurių metu A. B. nedviprasmiškai pripažįsta taip stipriai sumušęs žmogų, jog pastarasis net gali mirti, patvirtina nuosprendyje aptartų įrodymų visuma padarytą išvadą, jog būtent jis sumušė nukentėjusįjį ir šio sumušimo išdavoje nukentėjusysis po kelių valandų ligoninėje mirė. Iš apeliacinio skundo turinio bei nuteistojo parodymų apeliaciniame teisme matyti, kad jis neneigia skambinęs Bendrojo pagalbos centro telefonu, tačiau tvirtina, kad pokalbio metu save apkalbėjo tikėdamasis paspartinti greitosios pagalbos atvykimą. Apeliantas teigia, kad greitoji pagalba ilgai neatvažiavo į įvykio vietą, todėl jis nurodė pats sumušęs nukentėjusįjį. Teisėjų kolegija atmeta tokią nuteistojo versiją kaip nelogišką. Šiame kontekste būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistasis A. B. į Bendrąjį pagalbos centrą skambino du kartus ir abu kartus ne tik nurodė sumušęs kitą asmenį, bet iš dalies nurodė ir kilusio konflikto priežastis – „fašistą sugavau“, „senas diedas, senas fašistas“. Iš nuteistojo teisiamajame posėdyje duotų parodymų (t. 2, b. l. 139) matyti, kad nukentėjusysis G. P. dažnai ir įkyriai kalbėdavo apie politiką, o A. B. nenorėjo klausytis jo kalbų. Be to, neįtikinamai ir negyvenimiškai atrodo tai, kad asmuo, pamatęs du nepažįstamus asmenis, sumušusius kitą asmenį ir bandančius pabėgti, skambina į Bendrąjį pagalbos centrą ir nurodo save kaip kaltininką. Tuo tarpu tariami tikrieji kaltininkai spėja netrukdomi pabėgti iš įvykio vietos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į liudytojų policijos pareigūnų V. D. ir M. K. parodymus. Pareigūnai patvirtino, kad jiems atvykus į įvykio vietą nei nukentėjusiojo, nei greitosios pagalbos automobilio nebuvo. Prie jų priėjo asmuo, prisistatęs A. B., ir papasakojo, kad su kažkokiu žmogumi išgėrinėjo garažuose, paskui tarp jų įvyko muštynės, kurių metu jis (A. B.) trenkė nukentėjusiajam porą kartų. Pareigūnai iš pasakojimo suprato, kad muštynės įvyko dienos metu tarp policiją iškvietusio asmens ir nukentėjusiojo, kurį išvežė greitosios pagalbos automobilis (t. 2, b. l. 172–173, t. 3, b. l. 12–13). Netikėti šiais liudytojų parodymais nėra pagrindo.

Vidiniam teisėjų kolegijos įsitikinimui formuotis reikšmės turėjo ir skundžiamame nuosprendyje aptarti liudytojų S. A. ir pareigūno A. V. parodymai. Liudytojas S. A., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nurodė, jog su A. B. bendrauja nuo vaikystės. Tiksliai datos nurodyti negali, bet mano, kad tai galėjo būti 2012 m. rugsėjo 18 d., kai jis buvo užėjęs pas A. B. į namus. Pastarasis verkdamas jam pasakojo, kad jis sumušė senuką, tačiau kada ir ką konkrečiai sumušė, nepatikslino. A. B. jam dar papasakojo, kad tas senukas pastoviai prie jo kabinėdavosi ir užgauliodavo dėl neįgalaus brolio, tą dieną senukas labai įžeidė jo brolį, todėl jis sumušė tą senuką. Šių parodymų liudytojas S. A. teisiamajame posėdyje nepatvirtino. Nurodė, jog dėl vartojamų vaistų jo atmintis yra pablogėjusi. Jis nebeprisimena, kokius parodymus davė ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojas A. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad šioje byloje be kitų veiksmų atliko ir liudytojo S. A. apklausą. Apklausos metu liudytojas buvo adekvatus, puikiai bendravo, nusiskundimų dėl sveikatos nereiškė. Apklausos metu liudytojas sėdėjo nedideliu atstumu nuo A. V., jokio alkoholio kvapo nesijautė, jokių įtarimų dėl liudytojo blaivumo nekilo. Tai, ką liudytojas papasakojo, buvo surašyta į protokolą, parodymai buvo paduoti perskaityti, jis juos pasirašė. Buvo nuspręsta liudytoją apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, todėl jis buvo iškviestas pakartotinai. Tą kartą liudytojui pasidarė bloga, todėl buvo iškviesta greitoji pagalba ir jis išvežtas į ligoninę. Antroji apklausa neįvyko. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad prokurorui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį teismui neturi. Tačiau tai nereiškia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, negali atsižvelgti į juos. Šie parodymai yra reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje kitus įrodymus, tarp jų ir kaltinamojo, nuteistojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadų, byloje esančius dokumentus. Šie parodymai taip pat yra reikšmingi teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi (kasacinės bylos Nr. 2K-206/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-113/2011 ir kt.).

Nuteistasis apeliuoja į tai, kad ant jo rūbų nebuvo rasta dėmių ir sutepimų, panašių į kraują, nors nukentėjusiajam buvo padaryti tokie sužalojimai (pavyzdžiui, nosies kaulo lūžis), nuo kurių ant apelianto rūbų turėjo likti kraujo pėdsakų. Be to, ant nuteistojo įvykio dieną mūvėtos šlepetės kraujo pėdsakų nerasta. Tuo tarpu liudytojas A. S. nurodė, kad ant nukentėjusiojo veido matėsi bato pėdsakas. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ant nukentėjusiojo kūno nerasta ginimosi požymių. Teisėjų kolegija sutinka, kad šie duomenys priskirtini prie nuteistąjį teisinančių duomenų, tačiau jų visuma nesudaro pakankamos atsvaros paneigti pirmiau aptartus jį kaltinančius įrodymus.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, kurią išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog A. B. padarė BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuteistojo apeliacinio skundo motyvai teisėjų kolegijai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.