Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-18 · Administracinė byla Nr. I-1348-809/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-01-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-08-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-18
Bylos Nr.
I-1348-809/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04210-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
S. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1348-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04210-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 18 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą – 2 500 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nežmoniškomis sąlygomis (b. l. 1–2).

Skunde nurodo, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 22 d. iki 2016 m. vasario 22 d. ir nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 27 d. Minėtais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, mažą kamerų plotą dar labiau mažino kamerose buvę baldai. Pažymi, kad sanitarinis mazgas į bendrą kamerų plotą neįskaičiuojamas. Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kamerų sienos, lubos buvo atsilupusios ir ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti. Sanitarinis mazgas nuo likusio kamerų ploto buvo atitvertas tik sienele, dėl netinkamo sanitarinio įrengimo kamerose tvyrojo nemalonus kvapas. Dėl minėtų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl jam turi būti atlyginta neturtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir prašo skundą atmesti (b. l. 18–23).

Lukiškių TI-K pareigūnai suimtuosius ir nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu, be kita ko, atsižvelgdami į tai, kad kiekvienas asmuo būtų aprūpintas miegamąją vieta. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis paminėtų įstatymų reikalavimais.

Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka pavestas darbo funkcijas, nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TIVT taisyklės) reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015) neįtvirtina gyvenamojo ploto standartų, o Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K visose kamerose įrengtos taburetės, stalai, lentynos maisto produktams laikyti, sanitarinio mazgo patalpa, kurios matmenys apie 0,56 kv. m. Minkštasis inventorius atitiko teisės aktų reikalavimus, administracija, gavusi nuteistųjų ar suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, juo patenkina. Lukiškių TI-K kamerų langai vėdinimui pritaikyti, gyvenamosios kameros vėdinamos per langus, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerų apšvietimas oro temperatūra ir drėgmės lygis taip pat atitinka higienos normų standartus.

Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pagal Departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimų, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuleistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje. Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kiliems daiktams perduoti, langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių; kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti įtvirtinti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytų vidaus tvarkos reikalavimų, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Lukiškių TI-K nurodo, jog kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Pažymi, kad Lietuvos higienos norma 134:2015 neįtvirtina sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto.

Lukiškių TI-K administracija reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Taip pat nuo 2015 metų, Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį su (duomenys neskelbtini), kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K kamerose lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Pažymėjo, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą. Paaiškina, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pažymi, kad Lukiškių TI-K langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus.

Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tik pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtiną žalą. tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Lukiškių TI-K nėra įregistruota pareiškėjo prašymų, pareiškimų ar skundų dėl laikymo sąlygų. Be to. pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (administracinė byla Nr. A438-336/2012). Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas patyrė kalinamas Lukiškių TI-K.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas <...>, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus <...>. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma 134:2015 minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 21 d. ir nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 121 (2–3 asm.); 7,67 kv. m. ploto kameroje Nr. 312 (1–2 asm.); 8,05 kv. m. ploto kameroje Nr. 302 (2–3 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 133 (2 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 119 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 174 (2 asm.); 7,82 kv. m. ploto kameroje Nr. 139 (1–2 asm.); 7,63 kv. m. ploto kameroje Nr. 267 (1–2 asm.); 7,79 kv. m. ploto kameroje Nr. 270 (1–2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 18–23).

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 2,46 kv. m. iki 7,82 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 2,27 kv. m. iki 7,26 kv. m. Nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 24 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 16 d. iki 2016 m. sausio 19 d., iš viso 5 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis kameros plotas nustatytas tiek Konvencijos, tiek nacionalinių teisės aktų nuostatose.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerų plotą mažino kameroje esantys baldai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1884/2014). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Pastebėtina, jog EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandič ir Jovič prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10)). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas.

Lietuvos higienos norma 134:2015 (įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. Pranešime ,,Dėl S. B. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse (b. l. 89–90).

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. vasario 21 d. ir nuo 2018 m. kovo 5 d. iki 2018 m. rugpjūčio 26 d., iš viso 236 paras.

Lietuvos higienos norma 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau šios higienos normos 3 punkte tvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. Pranešime ,,Dėl S. B. skundo“ pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langai ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 89–90). Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu Lukiškių TI-K neturėjo pareigos sanitariniame mazge įrengti atskirą ventiliaciją.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kamerų sienos, lubos buvo atsilupusios ir ištrupėjusios, vietomis matėsi pelėsis, todėl negalėjo jų valyti ar dezinfekuoti.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VSC) pateiktų patikrinimo aktų (b. l. 30–32, 33–34, 35–36, 37–39, 40–43, 44–46, 47–49, 50–52, 53–55, 57–59, 60–61, 62–63, 64-66, 71–74, 76–77, 78–80) matyti, kad Lukiškių TI-K kameros yra nuolat tikrinamos, pažeidimai fiksuojami ir šalinami. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 119, 121, 133, 139, 174, 267, 270, 302, 312 (b. l. 18–23). Iš VSC 2015 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akto matyti, kad tikrintos buvo kameros Nr. 111, 114, 118, 254, 270, 273, 312. Buvo tikrintas kamerų drėgmės lygis, dirbtinė apšvieta, oro temperatūra. Pažeidimų nustatyta nebuvo, kameros vėdinamos per langu, nariuotakojų ar graužikų požymių nenustatyta, kameros atitiko higienos normų reikalavimus (b. l. 30–32); 2015 m. liepos 29 d. patikrinimo akte nurodoma, jog tikrinta buvo kamera Nr. 302. Išmatuota oro temperatūra, patikrintas vėdinimas. Buitinių parazitų nenustatyta, kamera atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 33–34). 2015 m. spalio 26 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 139 virš įrengtos praustuvės ir unitazo buvo atsilupusių, atšokusių sienos dažų, ant sienų ir lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai (b. l. 35–36). Iš 2015 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akto matyti, kad tikrintos buvo kameros Nr. 111, 114, 254, 270, 273 ir 312. Buvo išmatuotas kamerų drėgmės lygis, oro temperatūra, tikrinta dirbtinė apšvieta, bendra kamerų švara. Pažeidimų nenustatyta (b. l. 47–49). 2015 m. rugsėjo 11 d. patikrinimo akte nurodoma, jog tikrinama buvo kameros Nr. 118 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, kameros inventorius, bendra švara. Kameroje pažeidimų nenustatyta, tačiau kameroje Nr. 287 vietomis buvo atsilupusių sienos dažų, nuskilusių sienos plytelių (b. l. 50–52). Kamera Nr. 118 buvo tikrinta ir 2015 m. rugsėjo 30 d., kaip nurodoma VSC 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte. Tikrinta buvo kameros oro temperatūra, drėgmės lygis. Pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Pažeidimų nustatyta nebuvo (b. l. 56). 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akte nurodoma, jog tikrintos buvo kameros Nr. 114, 292, 314, 322, 337. Tikrinta kamerų švara, oro temperatūra, drėgmės lygis, kamerų langai. Buvo nustatyta, jog kameroje Nr. 292 nebuvo dalies stiklo, kamerose Nr. 314 ir 322 buvo atsilupusių sienos dažų, sienų paviršiai buvo nelygūs, netinkami lengvam valymui ar dezinfekacijai (b. l. 57–59), 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte nurodoma, jog minėti pažeidimai pašalinti (b. l. 60–61). 2015 m. birželio 19 d. patikrinimo akte nurodyta, jog kameroje Nr. 192 langai švarūs, oro temperatūra ir drėgmės lygis atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau kameroje Nr. 105, 160, 192, 275, 390 ir 406 buvo nelygios sienos (b. l. 37–39). 2015 m. lapkričio 30 d. patikrinimo akte nurodoma, jog kamerose Nr. 275, 314 ir 316 pelėsio požymių nenustatyta, kamerose sudaryta galimybė jas per langus, dirbtinė apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 62–63). 2015 m. balandžio 9 d. patikrinimo akte nurodoma, jog tikrintos buvo kameros Nr. 374 ir 108. Nustatyta, kad kameroje Nr. 374 prie įėjimo buvo nutrupėjusių sienos dažų, sienų kampai nutrupėję, paviršiai nepritaikyti lengvam valymui ar dezinfekcijai, kameroje Nr. 108 buvo vizualiai nešvarūs langai (b. l. 64–66). 2015 m. liepos 30 d. patikrinimo akte nurodoma, jog grįžtamojo patikrinimo metu nustatyta, kad minėti pažeidimai pašalinti (b. l. 76–77). Iš 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo akto matyti, kad tikrintos buvo kameros Nr. 105, 108, 111, 369, 386 ir 387. Tikrinta buvo minėtų kamerų dirbtinė apšvieta, oro temperatūra, drėgmės lygis ir bendra švara. Nustatyta, kad kameroje Nr. 111 sienelės, skiriančios gyvenamąjį plotą nuo sanitarinio mazgo, nuskilęs plytelės kampas ir sienos dalyje prie įėjimo vietomis suskilusios plytelės, minėti paviršiai netinkami valymui. Kameroje Nr. 151 po kriaukle atsilupęs dažų sluoksnis, paviršius netinkamas valymui (b. l. 71–74). Iš 2015 m. rugpjūčio 13 d. patikrinimo akto matyti, kad tikrintos buvo kameros Nr. 108, 125, 124, 116, 360, 277. Buvo tikrinta bendra kamerų švara, oro temperatūra, drėgmės lygis, kamerų langai, vėdinimas, kamerų įrengimas. Pažeidimų nustatyta nebuvo, visos kameros atitiko teisės aktų reikalavimus (b. l. 78–80).

Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad nuo 2015 metų, Lukiškių TI-K yra sudariusi sutartį su (duomenys neskelbtini), kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus (b. l. 18–23).

Iš pateiktų duomenų matyti, kad kameros nuolat tikrinamos, pažeidimai fiksuojami ir šalinami. Nors iš kai kurių minėtų VSC patikrinimo aktų matyti, kad kamerose, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, iš tikrųjų buvo atsilupusių dažų, tačiau grįžtamųjų patikrinimų metu buvo nustatoma, jog kameros atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, jog VSC 2015 m. spalio 26 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2439 nustatyta, kad kameroje Nr. 139, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. gegužės 27 d., virš įrengtos praustuvės ir unitazo buvo atsilupusių, atšokusių sienos dažų. Taip pat ant sienų ir lubų vizualiai nustatyti pelėsio požymiai (b. l. 35–36). Teismo vertinimu, šiuo atveju VSC nustatytas pažeidimas, kai pareiškėjas kameroje Nr. 139 nebuvo laikomas. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K administraciją kreipėsi tik vieną kartą – 2016 m. sausio 12 d. skundas, kuriame pareiškėjas prašo administracijos perkelti sergantį asmenį iš jo kameros į ligoninę (b. l. 93). Kitų skundų byloje nepateikė, o ir pats pareiškėjas nenurodė, jog skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas šioje dalyje atmeta pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus ir neindividualizuotus.

Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad netinkamas sanitarinio įrengimas ir minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 280 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo S. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 280 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė