Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-340-227/2013

Teisėjas Eigirdas Činka Teisminio proceso Nr. 2-08-3-01012-2012-2

2013 m. gegužės 2 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-32-755/2013 pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovui A. S., trečiajam asmeniui akcinei bendrovei (toliau - AB) „Swedbank“, institucijai teikiančiai išvadą – Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriui, dėl naudojimosi nekilnojamuoju turtu, kuris yra bendraturčių bendroji dalinė nuosavybė, tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

paskyrė S. S. individualiai naudotis gyvenamo namo, patalpomis, pažymėtomis: R-2; R-6; R-7; R-8; R-9; 1-9; 1-10; iš viso: 115,94 kv. m;

paskyrė A. S. individualiai naudotis gyvenamo namo patalpomis, pažymėtomis: R-3; R-4; R-5; 1-1; 1-2; 1-3; 1-4; 1-5; 1-6; 1-7; 1-8; 1-11; 1-12; 1-13; G-1; iš viso: 240,29 kv. m;

paskyrė S. S. su A. S. bendrai naudotis gyvenamo namo patalpomis, pažymėtomis: R-1; R-10; R-11; iš viso: 46,70 kv. m.

Nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre šalių valdomo bendrosios dalinės nuosavybės teise nekilnojamojo turto naudojimosi tvarka nėra nustatyta ir įregistruota. Ieškovė prašė nustatyti naudojimosi šalių valdomu gyvenamuoju namu tvarką pagal UAB korporacijos „Matininkai“ 2012-09-25 dalių paskaičiavimo projektą. Atsakovas jokių konkrečių pasiūlymų reikiama procesine forma dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo nepateikė ir apsiribojo prašymu atmesti ieškinį. Teismas darė išvadą, kad ieškovės pateiktame dalių paskaičiavimo projekte maksimaliai atribotos patalpos, bendro naudojimo patalpų nustatyta minimaliai ir tik rūsyje, kur būtina patekti prie vandens komunikacijų, yra numatyta galimybė įrengti atskirus įėjimus. Pažymėjo, kad dalių paskaičiavimo projektas iš esmės atitinka dalims nuosavybėje. Sprendė, kad ieškovės siūlomas variantas iš esmės nereikalaus iš šalių papildomų investicijų į naudojamą turtą, kad užtikrinti realų naudojimąsi juo, naudojimasis konkrečiomis patalpomis gali būti įgyvendinamas neatidėliojant. Atkreipė dėmesį į tai, kad bendrai naudojamose patalpose dalių nustatymas negalimas, nes jo nebus įmanoma realiai laikytis, be to dalies dydis ir taip aiškus. Nurodė, kad nustačius konkrečias dalis bendrai naudojamose patalpose ir sykiu nenurodant kur konkrečiai ta dalis yra, paneigiama pati bendro naudojimo prasmė. Dėl to ieškinį patenkino iš dalies, atmesdamas reikalavimą nustatyti konkrečias dalis bendrai naudojamose patalpose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą priklauso keliems asmenims, pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės (lot. communio) teise. Jeigu kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys į daiktą yra nustatytos, daiktas bendraturčiams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.73 str. 1 d.). Tokiais atvejais į tą patį nuosavybės teisės objektą nukreiptos visų to daikto bendraturčių nuosavybės teisės gali konkuruoti, varžyti viena kitą ir pan. Bendraturčiai turi teisę tarpusavio sutarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kilusius nesutarimus bendraturčiai turi galimybę išspręsti tarpusavio sutarimu, o, nepavykus to padaryti – kreiptis į teismą dėl kilusio ginčo išsprendimo teismo tvarka (CK 4.75 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovė S. S. nurodo, kad atsakovas A. S. neleidžia naudotis jai nuosavybe priklausančio gyvenamojo namo dalimi ir prašo patvirtinti nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarką. Iš bylos duomenų matyti, kad S. S. ir A. S. yra gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiai (1 t., b. l. 7-8). Remiantis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-03-28 sprendimu santuokos nutraukimo byloje, S. S. nuosavybės teise atiteko 33/100 žemės sklypo dalys bei 33/100 gyvenamojo namo dalys, o A. S. nuosavybės teise atiteko po 67/100 dalis nurodyto turto (1 t., b. l. 21-23). Apeliaciniame skunde A. S. teigia, jog tarp proceso šalių ginčo nėra, todėl ieškovės pareikštas ieškinys neturi pagrindo. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė S. S. nuo 2008 m. su nepilnamečiais vaikais negyvena ginčo name (1 t., b. l. 2-4, 85, 96, 120; 2 t., b. l. 109-111). Šios aplinkybės neneigia ir atsakovas A. S. (2 t., b. l. 218-221). Ieškovė, grįsdama ieškinio reikalavimus, pateikė teismui Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-06-06 išduotą vykdomąjį raštą Nr. VR-840 dėl jos ir nepilnamečių vaikų P. ir J. S. įsikėlimo į gyvenamąjį namą, 2010 m. rugsėjo 21-22 d. pasiūlymus atsakovui dėl jai priklausančios nekilnojamojo turto dalies pardavimo, 2010 m. liepos mėn. pareiškimus ikiteisminio tyrimo institucijai dėl atsakovo trukdymo patekti jai į ginčo namą (1 t., b. l. 85, 86-87, 2 t., b. l. 78-80). Teisėjų kolegija pagrįstai mano, jog minėti rašytiniai įrodymai patvirtina buvus nesutarimams tarp ieškovės S. S. ir atsakovo A. S. dėl gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo tvarkos (CPK 185 str.). Juolab, minėtą išvadą patvirtina ir paties atsakovo A. S. 2011-03-23 pateiktas ieškovei komercinis pasiūlymas dėl jai tenkančios namo dalies pirkimo (2 t., b. l. 76). Dėl paminėto apelianto teiginiai nebuvus ieškinio pagrindo, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.).

Kritiškai vertintini apelianto A. S. argumentai dėl negautų iš ieškovės jokių projektų, dokumentų dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatyto (CPK 185 str.). Kaip jau minėta, byloje nenuginčyti ieškovės teikti pasiūlymai dėl jai priklausančios namo dalies išpirkimo, patikslintas ieškinys su galutinai suformuota gyvenamojo namo naudojimosi tvarka , bei paties atsakovo atsikirtimai (2 t., b. l. 112-113). Teisėjų kolegija nurodo apeliantui, jog pažeistų teisių gynimas pareiškiant ieškinį, nelaikytinas piktnaudžiavimu savo teisėmis (CK 1.137 str., 1.138 str., 4.72 str., 4.75 str.). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovė S. S. įgyvendina savo teises į gyvenamojo namo dalį taip, jog be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo atsakovo ar kitų asmenų teises ar jų teisėtus interesus, daro žalą, todėl nėra pagrindo tvirtinti S. S. piktnaudžiaujant jai suteikta įstatymo teise.

Atmestinas apelianto teiginys, kad teismas ginčijamu sprendimu paskyręs jam naudotis 240,29 kv.m. patalpomis, kvestionavo įsiteisėjusį teismo 2008-03-28 sprendimą, pagal kurį jam turi priklausyti 269,96 kv.m, sudarantys 67/100 dalis nuo bendro namo ploto (402,93 kv.m). Minėtu 2008-03-28 teismo sprendimu , priimtu civilinėje byloje Nr.2-1037-452/2008, teismas patvirtino šalių pasirašytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutartimi bylos šalys susitarė dėl kiekvienam iš jiems tenkančio gyvenamo namo, turinčio 402,93 kv.m. bendro ploto, dalių. Taip apeliantui asmeninės nuosavybės teise atiteko 67/100 dalys 402,93 kv.m. bendro ploto gyvenamo namo. Šioje byloje ginčijamu sprendimu apeliantui paskirtos naudotis izoliuotos patalpos, kurių bendras plotas sudaro 240,29 kv. m. Įvertinus bendram šalių naudojimusi paskirtas patalpas, sudarančias bendrą 46,70 kv. m. ploto, proporcingai kiekvienam tenkančiai daliai, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas nepažeidžia pirmiau nurodytu sprendimu apeliantui paskirtos asmeninėn nuosavybėn 67/100 turto dalies.

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį iš dalies, nusprendė tam tikras gyvenamojo namo patalpas priskirti ginčo šalių bendram naudojimui – patalpas, pažymėtas plane R-1, R-10, R-11, nenurodant konkrečių šalims priklausančių dalių (2 t., b. l. 222-225). Kadangi minėtos patalpos būtinos tiek ieškovei, tiek atsakovui, nes jomis būtina patekti prie vandens komunikacijų, bei yra numatyta galimybė įrengti atskirus įėjimus , toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra logiškas ir pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, jog patalpų priskyrimas bendro naudojimo patalpoms, nepaneigia ginčo šalių turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisės į šias patalpas, jiems bendrosios dalinės nuosavybės teisės į atitinkamas patalpų dalis išlieka, tačiau vien dėl priskirtinos bendro naudojimo tvarkos, konkrečios dalys neišskirtinos. Šiuo atveju apelianto A. S. teiginiai dėl proporcingumo principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu ir teigdamas sprendimui esant žalingam abejoms ginčo šalims, nepateikė jokių pakankamų įrodymų, leidžiančių sutikti su jo teiginiais (CPK 12 str., 178 str.). Įstatymas nedraudžia bendrasavininkams pateikti savo naudojimosi nekilnojamuoju turtu nustatymo tvarkos projektus, tačiau esamoje byloje apeliantas to nepadarė, todėl nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas neturėjo ir neturi jokio pagrindo vertinti ir pripažinti ieškovės pateiktą gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos projektą kaip mažiau atitinkantį ir tenkinantį ginčo šalių teises ir interesus.

Skunde nurodyti apelianto A. S. argumentai dėl jo iniciatyvos sudaryti taikos sutartį bei investicijų reikalingu vykdant teismo sprendimą nėra pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą (CPK 185 str.). Tai, kad apelianto pastangos sudaryti taikos sutartį buvo bevaisės, nepanaikina to fakto, jog ieškovės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti jai priklausančia gyvenamojo namo dalimi buvo pažeistos. Pagal CK 1.137 straipsnio 1 dalį, ieškovė pati pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą, koks jai atrodo efektyviausias, o taikos sutartį priversti sudaryti draudžia sutarties laisvės principas (CK 6.156 str.). Vertinant argumentus dėl investicijų buvimo, pažymėtina tai, jog apelianto nurodytos investicijos bus tik iš ieškovės pusės, su kuo pati ieškovė sutiko. Konstatuotina, jog apeliantas skunde išdėstytais motyvais nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo ydingumo ar nepagrįstumo (CPK 185 str.).

Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vietoj prašytų 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisė 2 200 Lt. Iš bylos dokumentų matyti, kad ieškovė teismui pateikė prašymą priteisti atstovavimo išlaidas ir jų turėjimą patvirtinančius dokumentus – pinigų priėmimo kvitą Nr. LAT 530905 300 Lt sumai (1 t., b. l. 6), pinigų priėmimo kvitą Nr. LAT 631796 400 Lt sumai (1 t., b. l. 97) ir pinigų perdavimo kvitą Nr. LAT 405376 1 500 Lt sumai (2 t., b. l. 147). Kadangi minėti dokumentai patvirtina atsiskaitymą už advokato paslaugas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 2 200 Lt (300 Lt + 400 Lt + 1 500 Lt = 2 200 Lt) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 178 str.). Ieškovės patirtos ir jai priteistos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, apimtį, posėdžių skaičių, ruoštų procesinių dokumentų kiekį, neviršija Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) priteistino maksimalaus dydžio patvirtinimo.

Dėl paminėto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.