- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-08-02
- Bylos Nr.
- e2A-876-345/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05276-2015-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Virginijus Kairevičius, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- M. Ž., I. K.
- Ieškovas
- R. L.
- Trečiasis asmuo
- notarei A
- Kategorijos
- 1.1.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.1.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės, Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-385-816/2017 pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovams M. Ž. ir I. K., byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei A. A., dėl paveldėjimo teisės dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia ab initio 2012 m. rugpjūčio 1 d. Paveldėjimo teisės dovanojimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria atsakovas M. Ž. perleido atsakovei I. K. visas paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po tėvo V. V. Ž. mirties; priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžiu nuspręsta priteisti solidariai iš M. Ž., V. B. ir A. B. 7 210,50 Eur turtinės ir 2 896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo M. S. naudai bei 7 210,50 Eur turtinės ir 2 896,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo D. P. naudai. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 29 d. nuosprendžiu 2009 m. birželio 18 d. nuosprendį dalyje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliko nepakeistą, D. P. ir M. S. išduoti vykdomieji raštai perduoti vykdyti antstoliui. (duomenys neskelbtini) mirė atsakovo M. Ž. tėvas V. V. Ž. M. Ž. priėmė tėvo palikimą 2012 m. rugpjūčio 1 d. Paveldėjimo teisės dovanojimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – Sutartis, Ginčo sandoris) padovanojo paveldėjimo teises atsakovei I. K. 2014 m. gruodžio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi D. P. ir M. S. ieškovui perleido visas reikalavimo teises į A. S., M. Ž., V. B. ir A. B. prievoles, kylančias iš 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžio, įskaitant, tačiau neapsiribojant, pagrindinę skolą bei kitas iš teismo nuosprendžio kylančias teises bei pareigas. Ginčo sandoris pažeidžia ieškovo kreditoriaus teises ir teisėtus interesus, nes atsakovas, sudaręs ginčijamą sandorį, apribojo kreditoriaus galimybes nukreipti įsiskolinimo išieškojimą į paveldėtą turtą. Dėl to ieškovas reiškia ieškinį actio Pauliana pagrindu, teigia, kad 1 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi apie Ginčo sandorį pradiniai kreditoriai sužinojo 2014 m. gruodžio mėn. po to, kai ieškovas su jais susisiekė ir pasiūlė perleisti turimas reikalavimo teises. Ieškovo teigimu, atsakovai, sudarydami Ginčo sandorį, pradinių kreditorių atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. Atsakovė I. K. su ieškinio reikalavimais nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovas M. Ž. yra atsakovės I. K. nepilnamečių vaikų, kuriuos atsakovė augina viena, tėvas. Kadangi atsakovas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, neturėjo objektyvių galimybių teikti vaikams išlaikymo, jis pasiūlė atsakovei vietoje teiktino išlaikymo piniginėmis lėšomis ekvivalentu padovanoti savo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo mirties. Atsakovė sutiko ir buvo sudaryta Sutartis. Ginčo sandoriu atsakovas suteikė vaikams išlaikymą nesikreipiant į teismą dėl išlaikymo vaikams priteisimo. Atsakovė nežinojo, jog tokio sandorio sudarymas gali pažeisti kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, kadangi tėvų išlaikymo vaikams teikimas yra privalomas. Be to, nagrinėjamu atveju neegzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos. Ieškovas praleido sutrumpintą 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi Sutarties sudarymo aplinkybė ieškovui buvo žinoma nuo sandorio sudarymo momento, kadangi po V. V. Ž. mirties S. Ž. atstovavo jos sūnus – ieškovas R. L., veikdamas įgaliojimo pagrindu, be to, ieškovas, kaip liudytojas, dalyvavo Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2417-936/2013, kurioje S. Ž. prašė pripažinti po V. V. Ž. mirties likusį turtą jos asmenine nuosavybe, taip pat byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui I. K. Atsakovas M. Ž. prašė taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškinio reikalavimus. Pažymėjo, kad iki ieškinio šioje byloje pateikimo jam nebuvo žinoma apie tai, jog 2014 m. gruodžio 19 d. tarp ieškovo ir M. S. bei D. P. buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu visos reikalavimo teisės į 4 solidarius skolininkus, įskaitant atsakovą, perėjo tėvo V. V. Ž. sutuoktinės sūnui R. L.. Nurodė negavęs pranešimo apie reikalavimo teisių perleidimą, todėl ieškovas, tinkamai nepranešęs apie reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo faktą, neturi teisės šio fakto naudoti prieš atsakovą, nei kreiptis į teismą su ieškiniu. Teigia, jog ieškovui buvo žinoma apie Sutartį nuo jos sudarymo momento, kadangi ieškovo motina S. Ž., kuri buvo atsakovo tėvo sutuoktinė, dalyvavo po jo mirties visose vykusiose paveldėjimo procedūrose ir civilinėje byloje Nr. 2-2417-936/2013. Pabrėžė, jog jis privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį su atsakove I. K., kadangi ji viena augina bei išlaiko jų nepilnamečius vaikus, kadangi daugiau kaip 3 metai jis neturi pakankamai lėšų vykdyti savo, kaip tėvo, pareigas ir teikti išlaikymą savo vaikams. Todėl esant tokiai situacijai ir pasiūlė atsakovei padovanoti savo paveldėjimo teises į turtą ir turtines teises, likusias po jo tėvo mirties. Nemanė, jog sudarydamas sandorį pažeidžia kreditorių teises ir interesus, kadangi išieškojimas iš jo realiai yra vykdomas, o tokia Sutartimi siekė užtikrinti prioritetinius vaikų interesus. Trečiasis asmuo notarė A. A. prašė bylą nagrinėti pagal esančius dokumentus teismo nuožiūra. Nurodė, jog dėl V. V. Ž. palikimo priėmimo 2012 m. gegužės 28 d. asmeniškai kreipėsi mirusiojo sutuoktinė S. Ž. ir sūnūs A. Ž. (2012 m. birželio 7 d.) bei M. Ž. (2012 m. rugpjūčio 1 d.), kuris tą pačią dieną Ginčo sandoriu savo paveldėjimo teises padovanojo I. K. Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje, kuri surašyta remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015-05-05 Buities tyrimo aktu Nr. A715-2522/15(2.13.2.20-AD15), nurodė, jog išvadą teikiančios institucijos inspektorė lankėsi atsakovų M. Ž. ir I. K. bei jų nepilnamečių vaikų gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), ir nustatė, jog mažametis M. Ž. ikimokyklinio ugdymo įstaigos nelanko, jį prižiūri tėtis M. Ž. ir (duomenys neskelbtini) gyvenanti senelė. M. Ž. nedirbantis, jam nustatytas neįgalumas, gaunantis 100,00 Eur šalpos pensiją neįgaliajam. Nurodoma, jog atsakovės I. K. šeimos gyvenamojoje vietoje taip pat inspektorė lankėsi ir 2011 m. kovo 31 d., kai M. Ž. buvo įkalinimo įstaigoje, tačiau palaikė ryšius su šeima, pagal galimybes teikė sūnui išlaikymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 28 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino –2012 m. rugpjūčio 1 d. Paveldėjimo teisės dovanojimo sutartį (notarinio reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), sudarytą tarp M. Ž. ir I. K., pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento; priteisė ieškovo naudai lygiomis dalimis iš atsakovų 1 791 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad Ginčo sandoriu buvo pažeisti M. Ž. kreditorių interesai. Pagal bylos duomenis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. įsiteisėjusiu sprendimu, kuris Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartimi paliktas nepakeistas, M. Ž. ieškinys atsakovams M. S., D. P. ir R. L. dėl 2014 m. gruodžio 19 d. Reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia ab initio. Byloje ginčo dėl pirminių kreditorių M. S. ir D. P. ir naujojo kreditoriaus R. L. reikalavimo teisių į atsakovą, atsiradusių iki ginčijamo sandorio sudarymo, nėra. Palikėjas V. V. Ž. po mirties paliko ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį buvo, esančio (duomenys neskelbtini), ir 11 682,33 Eur piniginių lėšų banko sąskaitose. Atsakovas nepagrindė kito, išskyrus paminėtą paveldėtą, turto turėjimo fakto, todėl neatlygintinis nurodyto turto perleidimas pažeidė pirminių kreditorių teises ir interesus gauti savo reikalavimo patenkinimą iš skolininko paveldėto turto. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus dėl Ginčo sandorio sudarymo vaikų interesais, kadangi toks jo sudarymo tikslas nebuvo įrodytas. Pagal byloje esančius duomenis teismas nustatė, jog duomenų apie atsakovės I. K. pretenzijų atsakovui M. Ž. dėl vaikų išlaikymo reiškimą iki Ginčo sandorio sudarymo ar atsakovo turimą išlaikymo įsiskolinimą nėra. Atsižvelgiant į tai, teismas atsakovų paaiškinimų dėl Ginčo sandorio sudarymo išimtinai vaikų interesams, nelaikė pakankamais. Atsakovo M. Ž. poziciją dėl jo sąžiningumo sudarant Ginčo sandorį teismas, atsižvelgdamas į atsakovo turtinę padėtį, pirminių kreditorių reikalavimus ir jų apimtį, paveldėto turto vertę bei jo perleidimą artimam asmeniui, vertino kaip paremtą deklaratyviais teiginiais. Dėl ieškinio senaties termino, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas neneigė, jog apie ginčijamo sandorio sudarymą jis žinojo iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Teismo vertinimu, šios atsakovų pateikus prašymą taikyti ieškinio senatį nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos, kadangi iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, kai ieškovas įgijo reikalavimo teisę į M. Ž., jis nebuvo M. Ž. kreditorius. Teismas konstatavo, kad nėra jokių duomenų, kad iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo pirminiai kreditoriai (D. P. ir M. S.) būtų žinoję apie ginčijamo sandorio sudarymą. Teismas sprendė, kad ieškovo žinojimas apie ginčijamą sandorį tampa reikšmingas tik nuo tapimo M. Ž. kreditoriumi momento, t. y. nuo 2014 m. gruodžio 19 d. Nėra svarbu, kada ieškovas faktiškai sužinojo apie ginčo sandorio sudarymą, kadangi galimybę tokį sandorį ginčyti jis įgijo tik tapęs kreditoriumi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas M. Ž. prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo nesutinkantis, kad Ginčo sandoris pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime naujojo kreditoriaus teisių pažeidimo taip pat nenurodė. Skolos išieškojimas realiai buvo ir yra vykdomas, o tai, kad prievolė nėra vykdoma per kreditorių pageidaujamą trumpiausią laiką, nereiškia, kad ginčijama sutartis turi būti pripažinta negaliojančia taikant actio Pauliana institutą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas actio Pauliana institutą nagrinėjamoje byloje, nepagrindė ir nemotyvavo, ar konkrečioje situacijoje yra visos būtinos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti ir tenkinti ieškinį. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, faktines aplinkybes ir šalių paaiškinimus vertino pažeisdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias taisykles. Vien dėl to, kad Ginčo sandoryje nebuvo aiškiai nurodyta, kad toks sandoris sudaromas vaikų interesais, atsakovams paaiškinus sandorio sudarymo aplinkybes ir nurodžius tokio sandorio tikslus, nesant priešingų duomenų ir įrodymų apie kitokį sandorio sudarymo tikslą, pirmosios instancijos teismui pagrindo nesiremti atsakovų paaiškinimais nebuvo. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino šalių paaiškinimų, susijusių su atsakovės pretenzijomis M. Ž. dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo. Ginčo sandoris sudarytas išimtinai vaikų interesais. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nenagrinėjo ir nevertino tikrųjų ieškovo R. L., perėmusio reikalavimo teises iš pradinių kreditorių M. S. ir D. P., ketinimų reiškiant atitinkamą ieškinį. Ieškovo tikslas yra perimti velionio V. V. Ž. turtą, ieškiniu jis nesiekia apginti savo, kaip naujojo kreditoriaus, perėmusio reikalavimo teises iš pradinių kreditorių M. S. ir D. P., teisių ir interesų.Apelianto teigimu, ieškinys teismui buvo pateiktas praleidus sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovas apie 2012 m. rugpjūčio 1 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį žinojo (turėjo žinoti) nuo jos sudarymo momento. Be to, ieškovo teiginys dėl pradinių kreditorių sužinojimo apie Ginčo sandorį 2014 m. gruodžio mėnesį yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepakankamas. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė I. K. prašo apeliacinį skundą tenkinti, pritaria apeliacinio skundo argumentams.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. L. prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, kad 2014 m. gruodžio 19 d. reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę apeliantui. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas ne vaikų, bet atsakovės I. K. naudai. Apeliantas, sudaręs Ginčo sandorį, pažeidė kreditorių interesus, nes apribojo kreditorių galimybes išieškoti susidariusį įsiskolinimą, t. y. nukreipti įsiskolinimo išieškojimą į paveldėtą turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo. Abu atsakovai, sudarydami Ginčo sandorį, apelianto kreditorių atžvilgiu veikę sutartinai ir nesąžiningai, kadangi apie kreditorių interesų pažeidimą jie žinojo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė senaties termino skaičiavimui reikšmingas aplinkybes ir teisingai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas bei pasirėmė šios kategorijos bylose formuojama teismų praktika.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai bei išvados
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.Pirmosios instancijos teismui netenkinus atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį, apeliantas skunde kvestionuoja teismo motyvus dėl ieškinio senaties netaikymo, nurodydamas, kad ieškinys teismui buvo pateiktas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškovas apie 2012 m. rugpjūčio 1 d. Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį žinojo (turėjo žinoti) nuo jos sudarymo momento, o aplinkybė dėl pradinių kreditorių sužinojimo apie Ginčo sandorį 2014 m. gruodžio mėnesį yra neįrodyta.Nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 19 d. atlygintinės reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu D. P. ir M. S. ieškovui perleido visas reikalavimo teises į A. S., M. Ž., V. B. ir A. B. prievoles, kylančias iš 2009 m. birželio 18 d. nuosprendžio, įskaitant, tačiau neapsiribojant, pagrindine skola bei kitas iš teismo nuosprendžio kylančias teises bei pareigas. Reikalavimo perleidimo sutarties II dalies 1 punkte nustatyta, kad ji yra atlygintinė ir šalys susitaria, kad sutartimi perleidžiamos kreditorių reikalavimo teisės kaina yra 75 procentai skolininkų kreditoriams mokėtinos sumos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis. Įstatymai nustato bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą, o atskirų rūšių reikalavimams pareikšti – ir įvairios trukmės sutrumpintus terminus (CK 1.125 straipsnis). CK 1.128 straipsnis numato, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.CK 1.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią teismas įpareigotas priimti nagrinėti reikalavimą apginti pažeistą teisę net ir tais atvejais, kai ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs, ar ieškinio senaties terminas praleistas, galima nustatyti, žinant jo pradžią, taip pat išsiaiškinus, ar šis terminas nebuvo sustabdytas, nutrauktas, vadinasi, tam būtina ištirti bylos aplinkybes. Be to, praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išdėstyta teisės aiškinimo ir taikymo praktika, jog ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2008; kt.), todėl svarbus bylos aplinkybių teisinis įvertinimas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį laiką. Jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d.), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti, vertinti kreditoriaus ir skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie ginčijamo sandorio sudarymo laiką.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas apie Ginčo sandorį žinojo iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, nepagrįstai konstatavo, kad toks ieškovo žinojimas tapo reikšmingas tik nuo jo tapimo M. Ž. kreditoriumi, kadangi remiantis CK 1.128 straipsniu, įstatymams nenustatant ko kita, prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias tiek su pradinių, tiek su naujojo kreditorių sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie Ginčo sandorį ir jų, kaip kreditorių, teisių pažeidimą. Šie faktai turi esminės reikšmės nustatant vienos iš būtinųjų actio Pauliana instituto taikymo sąlygos – vienerių metų ieškinio senaties termino – buvimą. Nesant tikslių duomenų apie pradinių kreditorių ir naujojo kreditoriaus sužinojimo apie Ginčo sandorį momentą, t. y. negalint nustatyti ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios, nėra aiškus poreikis vertinti ir kitų actio Pauliana taikymo sąlygų teisėtumą bei pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovo faktinio sužinojimo apie Ginčo sandorio sudarymą aplinkybės, kaip nereikšmingos, yra klaidinga. Tikslių faktinių aplinkybių, susijusių su pradinių ir naujojo kreditoriaus sužinojimo apie Ginčo sandorio momentą, bylos nagrinėjimo metu nustatymas yra reikšmingas tiek actio Pauliana sąlygų visumos (ne)buvimo įvertinimui nagrinėjamoje byloje, tiek kitoms teisinėms pasekmėms, galinčioms kilti po sprendimo šioje byloje priėmimo (reikalavimo perleidimo sutarčiai esant atlygintinei sprendžiant klausimą dėl pradinių kreditorių reikalavimų regreso tvarka ir pan.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų – ieškinio senaties – taikymo reikšmę, nepagrįstai nesiėmė priemonių vertinti pradinių kreditorių D. P. ir M. S. pozicijos jų sužinojimo apie Ginčo sandorį klausimu, vadovavosi išimtinai ieškovo nurodytais argumentais, nenustatė ieškovo sužinojimo apie Ginčo sandorio sudarymą momento bei neįvertino ieškovo veiksmų sužinojus apie jo sudarymą. Minėtų aplinkybių nustatymui tikslinga spręsti dėl pradinių kreditorių procesinės padėties nustatymo civilinėje byloje bei kitų reikšmingų bylai duomenų surinkimo. Šių aplinkybių aiškinimasis ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš naujo visa apimtimi naujais aspektais, tokiu būdu iš esmės būtų apribota byloje dalyvaujančių asmenų teisė į apeliaciją, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 28 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovams M. Ž. ir I. K., byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei A. A., dėl paveldėjimo teisės dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.