Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės, Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-3750-4648-15.

Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą ir nepaskyrė prašyto advokato Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarčiai Nr. TS-112-962/2015 apskųsti. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl neaiškių priežasčių ir motyvų, cituodama įstatymus, kurie pareiškėjui, kaip kalinčiam asmeniui nieko nesako ir neįrodo. Tarnyba nepateikė jokios išsamios medžiagos ir detalizuotų motyvų iš kurių būtų galima suprasti ir matyti, dėl kokių priežasčių ir motyvų buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 13–15).

Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 str. 2 d. 1 p., antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti, t. y., asmens teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą priklauso nuo jo turimo turto vertės ir gautų visų rūšių pajamų dydžio. Tarnyba nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 11 d. iki 2015 m. spalio 31 d. pareiškėjas gavo 3681,88 Eur pajamų. Tai reiškia, kad R. K. pajamos viršija pirmąjį pajamų lygį, tačiau neviršija antrojo pajamų lygio, todėl pareiškėjui už antrinės teisinės pagalbos teikimą valstybė būtų garantavusi ir apmokėjusi tik 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o likusią dalį turėtų apmokėti pats pareiškėjas. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas, pildydamas prašymą, aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė, todėl Tarnyba ir priėmė sprendimą atsisakyti suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovė pažymėjo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tarnyba pabrėžė, jog, priimdama sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, privalo vadovautis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, kokybės, efektyvumo, ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais, kurie padeda užtikrinti, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų skirta asmenims, kuriems labiausiai jos reikia, o valstybės lėšos būtų paskirstytos racionaliai.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 35, 43).

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilęs dėl Tarnybos 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. (1.7.)S-3750-4648-15, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 17 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir paskirti advokatą J. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutarčiai Nr. TS-112-962/2015 apskųsti (b. l. 16–22).

Atsakovė skundžiamu 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. (1.7.)S-3750-4648-15 pareiškėjo prašymo netenkino, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas priskirtinas II turto ir pajamų lygiui, todėl pareiškėjui gali būti suteikta tik dalinai valstybės apmokama antrinė teisinė pagalba, o jis savo prašyme išreiškė nesutikimą apmokėti jam priklausančią apmokėti išlaidų dalį (b. l. 5).

Teismas pažymi, kad atvejai, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama, įtvirtinti Įstatymo 11 str. 7 d., kurio 9 p. nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį.

Esminis kriterijus, pagal kurį nustatoma valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis yra asmens turto ir pajamų lygis (Įstatymo 14 str. 5 d.). Turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmens turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas). Vadovaujantis pareiškėjo prašymo Tarnybai pateikimo metu galiojusio Nutarimo 1.1 p. pirmasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 9 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), pridedant po 3 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Pagal tuo metu galiojusį Nutarimo 1.2 p. antrasis asmens pajamų ir turto pajamų lygis antrinei teisinei pagalbai gauti nustatomas, kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 16 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 13 MMA, pridedant po 4,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui.

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikimo metu, galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 17 d. nutarimas Nr. 615 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, kuriuo buvo patvirtinta 325 Eur dydžio MMA.

Tarnyba, įvertinusi pareiškėjo pateiktą deklaraciją antrinei teisinei pagalbai gauti (b. l.23–25) bei iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos gautą informaciją apie pareiškėjui 2014 m. išmokėtą 115,85 Eur, o 2015 m. – 1 214,73 Eur žalos atlyginimą (b. l. 27), konstatavo, kad pareiškėjas priskirtinas II turto ir pajamų lygiui. Pažymėtina, kad pareiškėjas šios aplinkybės savo skunde neginčija, dėl jos nepasisako.

Pagal Įstatymo 14 str. 5 d. 2 p. II pajamų ir turto lygiui priskiriamiems asmenims įprastine tvarka valstybė apmoka 50 proc. antrinės pagalbos išlaidų.

Kaip matyti iš pareiškėjo Tarnybai pateikto prašymo, pareiškėjas pažymėjo, jog pats nesutiktų apmokėti dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 19). Kaip minėta, asmens nesutikimas apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį yra pagrindas atsisakyti teikti antrinę teisin3 pagalbą, todėl darytina išvada, kad Tarnybos sprendimas nesuteikti pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos yra teisėtas.

Be to, teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad Tarnybos sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, yra pakankamai motyvuotas, todėl atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimus,

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti atsakovės 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.7.)S-3750-4648-15, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą