Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę byla pagal pareiškėjų G. B., A. B., A. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims S. P., Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto –pareiškėjų pripažinimo nuomininkais ir valstybės garantijos išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiam gyvenamajam namui su keturiais ūkiniais pastatais inventorizacija atlikta remiantis Mažeikių rajono valdytojo 1993-12-09 potvarkiu Nr. 469p, nes tai patvirtina Lietuvos Respublikos Valstybės įmonės Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1996-10-29 detalizuotas pažymėjimas Nr. 003689, kuriame ir nurodyta, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės (patikėjimo) teisę yra Mažeikių rajono valdytojo 1993-12-09 potvarkis Nr. 469p. Adresas namui, esančiam Mažeikių rajone, suteiktas 2008-02-20 VĮ Registrų centras sprendimu.

Nors 1964 m. CK 322 straipsnis numatė, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis sudaroma raštu (išimtis – tarp fizinių asmenų), tačiau nebuvo nustatyta, kad rašytinės formos nesilaikymas daro šią sutartį negaliojančią (1964 m. 322 str., 58 str.). Pareiškėjai gyvenamosios vietos nepakeitė, ir iki šiol gyvena savininkui grąžintame name. Mirus šeimos galvai ir nebelikus kolūkio „Lenino keliu", pareiškėjai nors ir nemokėjo nuomos mokesčio, tačiau gyvendami name, Mažeikių r., , mokėjo namo komunalinius mokesčius, jį prižiūrėjo, darė einamuosius namo remontus. Po to, kai ieškovas S. P. 2006-02-13 priėmė tėvo palikimą, į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl iškeldinimo kreipėsi tik 2013-02-21. Siekiant gauti valstybės garantijas, nustatytinas juridinis faktas, kad tarp pareiškėjų ir S. P. susiklostė faktiniai gyvenamojo namo nuomos santykiai (savininkas leido pareiškėjams ilgą laiką gyventi name, esančiame Mažeikių r. , nes jie mokėjo komunalinius mokesčius, namą prižiūrėjo), nors rašytinė nuomos sutartis tarp pareiškėjų ir S. P. ir nebuvo sudaryta.

Motyvuojamoji dalis

Taip pat pareiškėjai nurodė, kad (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Jei panašaus pobūdžio priešiniai reikalavimai nagrinėjami atskirose bylose, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, siekdamas greičiau išnagrinėti abi bylas, gali vienos iš jų nestabdyti, bet jas sujungti, taip realiai įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, nes atskiras bylų nagrinėjimas gali užvilkinti ginčo išsprendimą ir taip būtų neužtikrintas vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką – įgyvendinimas. Bylų sujungimas ir išskyrimas – tai civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisė. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į egzistuojančias bylų (bylos) aplinkybes, gali pasirinkti, jo nuomone, racionaliausią ir tikslingiausią variantą, t. y. atsižvelgia į kilusio ginčo pobūdį, įrodinėjimo dalyką byloje dalyvaujančius asmenis, galimybę greičiau ir operatyviau išnagrinėti civilinę bylą (bylas), nes ne visada bylų sujungimas padeda pasiekti nurodytus tikslus. Dėl to šioje byloje, atsižvelgiant į bylų aplinkybes, svarbu išsiaiškinti teismo atliktų procesinių veiksmų pobūdį bei tikslus ir spręsti klausimą dėl minėtos bylos prijungimo prie šio pareiškimo nagrinėjimo. Neatmestinas ir civilinės bylos Nr. 2-289-215/2013 stabdymas ((duomenys neskelbtini) str. 3 d.). Neteisėta ir neteisinga būtų neatsižvelgti į tai, kad pareiškėjams nebuvo net išduotos valstybės garantijos, kadangi nuosavybės teisių dėl namo, kuriame mes pareiškėjai iki šiol gyvena, atstatymas vyko jiems nežinant ir už akių. Todėl derinant dabartinio savininko S. P. ir namo valdytojų – pareiškėjų teisėtus interesus, iškeldinimo, ir valstybės garantijų išdavimo klausimai, galėtų būti išspręsti bendru procesu, galimai prie šio pareiškimo prijungus Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr.2-14-215/2014. Teismui nustačius, kad namo valdytojams (nuomininkams) išduotina valstybės garantija, išsispręstų klausimas dėl pareiškėjų iškeldinimo, kadangi išdavus ir įvykdžius valstybės garantijas, pareiškėjai turėtų pareigą ginčo namą atlaisvinti.

Suinteresuotas asmuo S. P. savo atsiliepime nurodė, kad 2006-02-13 po tėvo K. P. mirties (pagal paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-683) paveldėjo gyvenamąjį namą 1A1m, unikalus Nr., ūkinį pastatą 2I1m, unikalus Nr., ūkinį pastatą 3I1m, unikalus Nr., ūkinį pastatą 4I1m, unikalus Nr., ūkinį pastatą 5I1m, unikalus Nr., kiemo statinius, unikalus Nr., esančius Malūno g. 10, Krakių k., Mažeikių r. sav. Jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name nuolatinę gyvenamąją vietą yra deklaravę pareiškėjai: G. B., gim. ; A. B., gim. ; A. B., gim. . Iki 2013 m. gegužės 9 d. jam priklausančiame gyvenamajame name nuolatinę gyvenamąją vietą buvo deklaravusi ir S. D., gim. . Mažeikių rajono apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-14-215/2014 paaiškėjo, kad S. D. negyvena adresu k., Mažeikių r. sav. S. D. teisme pripažino, kad tikrai negyvena gyvenamosios vietos deklaracijoje nurodytu adresu, todėl 2013 m. gegužės 9 d. deklaravo savo gyvenamąją vietą adresu k., Mažeikių r. sav.

Pareiškėjai S. P. nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name gyvena be jo sutikimo, nuomos ar panaudos sutartys nėra sudarytos. Su pareiškėjais dėl išsikraustymo iš jam nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo bandė susitarti geranoriškai, tačiau pareiškėjai nesutinka išsikraustyti iš gyvenamojo namo, motyvuodami tuo, kad šis gyvenamasis namas priklauso jiems. Pareiškėjai neteisingai nurodo, kad „tokia situacija susidarė todėl, kad Mažeikių rajono valdyba 1993-12-09 potvarkiu Nr. 469p „Dėl teisinio pastatų registravimo Mažeikių rajone“, patvirtinusi nuosavybės teises į ginčo namą, neįvykdė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų ir neišdavė valstybės garantijų, jame gyvenantiems nuomininkams (valdytojams, jų šeimos nariams) ir savininkui“. 2012 m. gruodžio 19 d. jis kreipėsi į Mažeikių rajono Savivaldybės administraciją dėl valstybės garantinio dokumento išdavimo, tačiau Mažeikių rajono Savivaldybės administracija 2013 m. sausio 1 d. raštu Nr. R5-88 atsakė, kad „įstatyme nebuvo numatyta prievolė išduoti valstybės garantinio dokumento“. R. M. rajono Savivaldybės administracija išsakė savo poziciją, kad jam (gyvenamojo namo savininkui) nebus išduodama valstybės garantinis dokumentus, nes jis yra teisėtas gyvenamojo namo savininkas.

Pareiškėjai į Mažeikių rajono Savivaldybės administraciją dėl valstybės garantijos išdavimo kreipėsi tik 2014-03-31, nors prašymas išsikelti iš gyvenamojo namo pareiškėjai G. B. buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 8 d., o ieškinys teismui pateiktas 2013 m. kovo mėnesį. Apie tai, kad gyvenamas namas priklauso jam ir, kad teisėtas namo savininkas nori iškeldinti pareiškėją ir jos artimuosius iš gyvenamojo namo, G. B. buvo žinoma daug anksčiau, nei buvo kreiptasi į teismą. Nors pareiškėjai neigia aplinkybę, kad jis ne kartą prašė pareiškėjų išsikelti geranoriškai iš jam priklausančio gyvenamojo namo, tačiau šią faktinę aplinkybę patvirtina tai, kad 2011 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos seimo kanceliarijoje buvo gautas pareiškėjos G. B. laiškas, kuriame ji nurodo, kad gyvenamojo namo savininkas nori ją iškeldinti. 2011 m. gegužės 17 d. Mažeikių rajono savivaldybės administracija, raštu Nr. R5-1045, pareiškėjai pasiūlė atvykti į Mažeikių rajono savivaldybę dėl kvalifikuotos nemokamos teisinės pagalbos suteikimo. S. P. nurodė, jog pareiškėjams buvo žinoma, kad jie gyvena jam nuosavybės teise priklausančiame name, nei vienas iš pareiškėjų nesikreipė dėl kvalifikuotos nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, nesidomėjo galimybe gauti valstybės garantiją ar socialinį būstą, todėl prašė teismo pareiškime nurodyto reikalavimo netenkinti. Pareiškėjai nurodo, kad „Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytos principinės taisyklės, pagal kurias atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (jo dalį, butą) savivaldybės vykdomoji institucija privalo išduoti garantinius dokumentus jame gyvenantiems nuomininkams ir savininkams“. Įstatyme yra numatyta, kad garantiniai dokumentai yra išduodami nuomininkams, t.y. turi būti susiklostę nuomos teisiniai santykiai. Pareiškėjai gyvena jam nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name neatlygintinai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.477 straipsnyje įtvirtinta, kad „pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį“. Pareiškime prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad tarp pareiškėjų ir jo yra susiklostę gyvenamojo namo, esančio adresu k., Mažeikių r. sav., nuomos santykiai ir pareiškėjus pripažinti nuomininkais. Toks prašymas negali būti tenkinamas, nes nuo 2006 m. vasario mėnesio (2006-02-13 paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1-683) iki šios dienos tarp pareiškėjų ir jo nebuvo pasirašyta nuomos sutartis. Iki 2006 m. vasario 13 d. nuomos sutarties santykių nebuvo ir tarp pareiškėjų ir gyvenamojo namo savininko K. P.. Nuomos teisiniai santykiai neegzistavo ir iki nuosavybės teisių atkūrimo K. P., t.y. iki 1993 m. gruodžio mėnesio (1993-12-09-12-09 potvarkis Nr. 469p „Dėl teisinio pastatų registravimo Mažeikių rajone). 2012-06-18 Mažeikių rajono Savivaldybės administracijos archyvo skyriaus pažymoje Nr. AS2-772 nurodyta, kad už buto nuomą buvo atskaityta iki 1991 m. gruodžio mėnesio. Nuo 1992 m. sausio mėnesio iki šios dienos pareiškėjai jokio nuomos mokesčio nėra mokėję, nes nuomos sutarties nėra, o tai reiškia, kad nuomos teisiniai santykiai neegzistuoja. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.477 straipsnyje įtvirtinta, kad pagal nuomos sutartį nuomotojas įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį. Jis nėra ir nebuvo įsipareigojęs duoti pareiškėjams gyvenamąjį namą laikinai naudoti ar valdyti. Priešingai, jis iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos, prašė pareiškėjų išsikelti geranoriškai, tačiau pareiškėjai atsisakė tai daryti, nes, pareiškėjų manymu, gyvenamas namas jiems priklausė nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.478 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė“. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad „nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre“. Pareiškėjai negali būti pripažinti nuomininkais, nes nuomos teisiniai santykiai nėra susiklostę: nuomos sutartis nesudaryta ir neįregistruota viešame registre.

Mažeikių rajono savivaldybės administracija savo atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjų reikalavimais visiškai sutinka. Administracija pripažįsta, kad 1993-12-09 Mažeikių rajono valdyba potvarkiu K. P. patvirtinus nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius Krakių kaime, Mažeikių rajone, kurį 2006-02-13 paveldėjo jo sūnus S. P., turėjo būti išduotos valstybės garantijos tiek tuo metu name gyvenantiems asmenims – valdytojams ar nuomininkams bei namo savininkui. Minėtos garantijos nebuvo išduotos dėl dabar jau nežinomų priežasčių, šių administracinių procedūrų dokumentai nėra išlikę. Nurodė, kad valstybės nustatytos garantijos nuomininkams kartu yra valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises. Vadovaujantis šia nuostata bei vadovaujantis tuo, kad pareiškėjai gražintame name gyvena jau tikrai ilgą laiką, yra duomenų, kad mokėjo ir nuomos mokestį, mano, kad tikslinga tenkinti pareiškėjų prašymą pripažinti juos nuomininkais. Administracija patvirtina teiginius, kad dabartiniams namo valdytojams/nuomininkams, t. y. pareiškėjams ir namo savininkui S. P. valstybės garantijos bus išduotos ir įvykdytos, kai tik bus gautas teismo sprendimas. Esant teismo sprendimui, išduoti valstybės garantijas Administraciją įpareigoja Lietuvos Respublikos 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) 9 straipsnio 11 dalies nuostatos. Mano, kad tikslinga pareiškėjus pripažinti gyvenamojo namo, esančio k., Mažeikių r., nuomininkais, priimti sprendimą dėl pareiškėjų iškeldinimo iš jų dabartinių gyvenamųjų patalpų tik įgyvendinus valstybės garantijas.

Teismo posėdžio metu pareiškėjai G. B., A. B., A. B. savo prašymą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Pareiškėjos G. B. atstovė advokatė Liudmila Žiubikienė palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti pareiškime išdėstytais motyvais.

Pareiškėjo A. B. B. atstovas advokatas Vidas Peikštenis palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti pareiškime išdėstytais motyvais.

Suinteresuotas asmuo S. P. su pareiškimu nesutiko.

Suinteresuoto asmens S. P. atstovė advokatė Virginija Vainorienė prašė pareiškimo netenkinti atsiliepime nurodytais motyvais.

Mažeikių rajono Savivaldybės administracijos atstovas su pareiškimu sutiko, prašė jį tenkinti, nurodė, kad savivaldybė vadovausis įstatymais ir patikino, kad pareiškėjams ir namo savininkui S. P. valstybės garantijos bus išduotos ir įvykdytos.

Pareiškimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad Mažeikių rajono valdybos 1993-12-09 potvarkiu Nr. 469p „Dėl teisinio pastatų registravimo Mažeikių rajone" patvirtino valdytojams asmeninės nuosavybės teisę į pastatus esančius Mažeikių rajone pagal priedėlį ir atstatė nuosavybės teises K. P. į Mažeikių apylinkės, kaime esantį gyvenamą namą 1 Al/m ir 4 ūkinius pastatus, kurių bendras naudingas plotas 99,37, gyv. plotas - 55,57, statybos metai - 1911. 2008-02-20 VĮ Registrų centras sprendimu šiam namui suteiktas gatvės pavadinimas ir namo numeris: , Mažeikių r. 2006-02-13 K. P. priklausiusį namą paveldėjo jo sūnus S. P., kuris 2013-02-21 patikslintu ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo, kurį 2014-05-23 patikslino. Byloje atsakovais nurodyti G. B., gim. , A. B., gim. , A. B., gim. , kurie iki šiol gyvena name. Pareiškėja G. B. savo gyvenamąją vietą k., Mažeikių r., deklaravo , pareiškėjas A. B. gyvenamąją vietą deklaravo , pareiškėjas A. B. gyvenamąją vietą deklaravo . Pareiškėjai ginčo name apsigyveno daug anksčiau, nei S. P. paveldėjo šį gyvenamąjį namą 2006-02-13. Mažeikių rajono valdyba 1993-12-09 potvarkiu Nr. 469p „Dėl teisinio pastatų registravimo Mažeikių rajone", patvirtinusi nuosavybės teises į ginčo namą, neįvykdė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų ir neišdavė valstybės garantijų, name gyvenantiems nuomininkams (valdytojams, jų šeimos nariams) ir savininkui. Tai patvirtino Mažeikių rajono Savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdžio metu ir tai patvirtinta Mažeikių rajono savivaldybės administracijos pateiktame atsiliepime.

Mažeikių rajono Savivaldybės administracija nebuvo ir nėra sudariusi jokių sutarčių nei su pareiškėjais, nei su S. P. dėl patalpų, esančių k., Mažeikių r., todėl savivaldybė taip pat nėra išdavusi garantinių raštų pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą.

2013-02-21 S. P. ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo ir 2014-05-23 patikslino ieškinį.

Pareiškėjai 2014-03-31 kreipėsi į Mažeikių rajono Savivaldybės administraciją dėl valstybės garantijos išdavimo, kuri nurodė, kad išduos valstybės garantiją tik tokiu atveju, jei bus teismo sprendimas skirti garantiją.

Ginčijami santykiai atsirado dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Turtas grąžintas galiojant 1991-06-18 Įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454, kuris šiuo metu negalioja, ginčas nagrinėjamas ir viešojo administravimo subjektas privalo vykdyti savo funkcijas galiojant 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl to ginčui aktualūs yra tiek anksčiau galioję, tiek šiuo metu galiojantys teisės aktai.

1991-06-18 Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Nr. I-1454, (1995 m. liepos 3 d. Nr. I-986) 8 straipsnio 2 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu: <...> grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvenantiems nuomininkams yra suteiktos kitos gyvenamosios patalpos, atitinkančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 358 straipsnio reikalavimus. Šio įstatymo 8 straipsnio buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė į natūra sugrąžintą ar perduotą nuosavybėn kitą nekilnojamąjį turtą atsiranda tuo metu, kai įstatymų nustatyta tvarka turto registro įstaigoje įregistruojamas miesto (rajono) savivaldybės mero (valdybos), kitos institucijos ar įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo natūra. P. Į. 21 straipsnio 1 dalį, nuomininkai, gyvenantys buvusiam savininkui sugrąžintame name, mokestį už naudojimąsi gyvenamąja patalpa moka pagal šalių susitarimą, tačiau neviršijant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų maksimalių dydžių. Pagal 21 straipsnio 6 dalį, gyvenamąją patalpą asmeniui, kuris gyvena sugrąžintame savininkui gyvenamajame name, suteikia atitinkamo miesto, rajono savivaldybė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės parengtą ir įgyvendinamą programą.

1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Įstatymas) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Kai tokį sprendimą priima kita Vyriausybės įgaliota institucija, savivaldybės administracijos direktorius valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki tol savininkui draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. Jeigu savininkas nevykdo pareigos išnuomoti savivaldybei gyvenamąsias patalpas, savivaldybė gali kreiptis į teismą dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Įgyvendinimo tvarka ir sąlygos) 5 punkte numatyta, kad tais atvejais, kai sprendimai atkurti nuosavybės teises valstybei išperkant nekilnojamąjį turtą buvo priimti iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo įsigaliojimo dienos, gyvenamųjų patalpų nuomininkams taikomos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje nustatytos garantijos.

Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 124 punkte nustatyta, kad kai piliečiui grąžinamas natūra gyvenamasis namas, jo dalis, butas, kur gyvena nuomininkai, visas nuomininkų teises ir pareigas pagal savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį (tvarkos 6 priedas) perima savivaldybė iki to laiko, kol valstybė nuomininkui suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su juo atsiskaitys Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais. Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 126 punkte nustatyta, kad savivaldybė privalo išduoti garantinį raštą nuomininkui, gyvenančiam savininkui grąžintame name, jo dalyje, bute (tvarkos 7 priedas), patvirtinantį, kad nuomininkams, gyvenantiems piliečiui sugrąžintame name, jo dalyje, bute, bus neatlygintinai suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Garantiniame rašte nurodoma gyvenamųjų patalpų vertė, apskaičiuota Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Jeigu nuomininkas atsisako šios galimybės, jis turi apie tai informuoti savivaldybę raštu. Tokiais atvejais savivaldybė kompensuoja kitų gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas arba nuomininko pageidavimu siūlo apskrities viršininkui suteikti neatlygintinai naują žemės sklypą gyvenamajam namui statyti. Savo pageidavimą nuomininkas taip pat pateikia raštu.

1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Nr. (duomenys neskelbtini) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti. Jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke (9 str. 2 d.).

Pagal 1998 m. birželio 16 d. įstatymo 9 straipsnio 3 dalį savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės administracijos direktoriaus pranešimo gavimo dienos. Jeigu nuomininkai per šį laiką nepareiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, išduodama šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija (9 str. 3 d.). Pagal šio straipsnio 4 dalį, savivaldybės administracijos direktorius kartu privalo išduoti valstybės garantiją ir sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininkui. To paties straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos apskaitomos savivaldybės administracijoje pagal turto buvimo vietą. Šio straipsnio 5 ir 9 dalyse nurodytų valstybės garantijų vykdymo eiliškumą, apskaitos ir kontrolės tvarką nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 6 punktuose nurodytos valstybės garantijos turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., o šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta garantija – per 2 metus nuo jų išdavimo, ir į tai, kad pirmąja eile vykdomos garantijos, kurių turėtojai (nuomininkas ar jo šeimos nariai) gyvena avarinės būklės namuose, taip pat 1992–2002 metais nuomininkams išduotos garantijos, o antrąja eile – kitų turėtojų garantijos. Nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui priėmus sprendimą, garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis 2000 m. liepos 5 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 793 dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 str. įgyvendinimo tvarkos 2.2 punktu, šio nutarimo nuostatos taikomos ir priimtiems, bet dar neįvykdytiems sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra savininkams (piliečiams, religinėms bendruomenėms ar bendrijoms) gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, taip pat užtikrinant valstybės garantijas nuomininkams. Pagal šio nutarimo 2.8 punktą, kasmet, iki gegužės 1 dienos, savivaldybių administracijų direktoriai pateikia Finansų ministerijai duomenis apie tai, kiek lėšų reikės valstybės garantijoms nuomininkams vykdyti ir savivaldybių pagal valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų išnuomojimo, įskaičiuojant grąžintų savininkui nuomotų patalpų vertę į nuompinigius, valstybės garantiją nuomojamoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti laikantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatyme nustatyto socialinio būsto naudingojo ploto normatyvo.

Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašas, patvirtintas 2000 m. liepos 5 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 793 (toliau – Aprašas), reglamentuoja valstybės garantijų, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsniu, suteikiamos gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams, vykdymo eiliškumą, apskaitą ir kontrolę. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad jeigu sprendimai grąžinti natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus priimti iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 10, 12, 15, 17, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos, tačiau juose gyvenantiems nuomininkams garantijos neišduotos, savivaldybės administracija apklausia nuomininkus dėl valstybės garantijos pasirinkimo pagal šio Aprašo 3 ir 4 priedus.

Minėtos teisės aktų nuostatos patvirtina, kad tiek galiojant 1991-06-18 Įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Nr. I-1454, kuris šiuo metu negalioja, tiek galiojant 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui, Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nustatytos tam tikros garantijos savininkams natūra grąžintinų namų nuomininkams, tiek tokių namų savininkams. K. T. 2003-03-04 nutarime pabrėžė šių santykių tęstinumą. Šį tęstinumą patvirtiną taip pat minėti pasikeitusius įstatymus įgyvendinantys teisės aktai, kuriuose savivaldybėms nustatyta pareiga apskaityti grąžintus gyvenamuosius namus, kuriuose gyvena nuomininkai ir spręsti garantijų išdavimo klausimą pagal naują įstatymą. K. T. 2003-03-04 nutarime yra pažymėjęs, kad valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti. Valstybės nustatytos garantijos nuomininkams yra kartu valstybės garantijos savininkams, nes tik įvykdžius garantijas nuomininkams savininkai gali visiškai įgyvendinti savo nuosavybės teises.

Sprendimas grąžinti gyvenamąjį namą natūrą K. P. įsigaliojus naujam įstatymui nebuvo faktiškai įvykdytas, nors ir buvo įregistruota pretendento nuosavybės teisė į namą. Nuosavybės teisų atkūrimo byloje, nei kituose pateiktuose dokumentuose nėra grąžinto namo priėmimo – perdavimo akto, kaip numato teisės aktai dėl grąžintų namų, kuriuose gyvena nuomininkai, perdavimo. Toks aktas patvirtintų valstybės garantijos nuomininkui bei savininkui įvykdymą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo name gyveno nuomininkai ir šiuo metu name gyvena tie patys nuomininkai, t.y. pareiškėjai. Tai patvirtina šalių paaiškinimai ir byloje esantys duomenys, to neneigia ir pats S. P.. Šios aplinkybės taip pat neginčijamai patvirtina, kad turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl valstybės garantijų nuomininkui išdavimo (ar atlikti kiti veiksmais pagal galiojusį įstatymą, skirti užtikrinti analogiškas nuomininko ir savininko teises), tačiau toks klausimas nebuvo sprendžiamas nei priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nei vėliau ir tik šiuo metu S. P. pateikus ieškinį teismui dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos ir deklaruotos gyvenamosios vietos panaikinimo, Savivaldybės administracija pradėjo spręsti klausimus dėl garantijų išdavimo, pripažindama anksčiau padarytas klaidas. Valstybės įsipareigojimas nei nuomininkams G. B., A. B., A. B., nei savininkui S. P. (K. P.) nėra įvykdytas, todėl turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Pagal 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo, Nr. I-533, 7 straipsnio 11 punktą, viena iš valstybinių (valstybės perduotųjų savivaldybėms) funkcijų yra valstybės garantijų nuomininkams, išsikeliantiems iš savininkams grąžintų gyvenamųjų namų ar jų dalių ir butų, vykdymas.

Teismas pripažįsta, kad tarp pareiškėjų, gyvenančių Malūno g. 10, Krakių k. ir šio namo savininko susiklostė nuomos santykiai, nes pareiškėjai šiame gyveno ir gyvena iki šiol, kai nuosavybės teisės buvo atstatytos 1993 metais. Pareiškėjai šį namą prižiūrėjo, tvarkė, mokėjo mokesčius, o S. P. tik po 7 metų po turto paveldėjimo pradėjo rūpintis savo nekilnojamojo turto būkle prašydamas atlaisvinti jam priklausančius pastatus.

Iš dalies yra tenkinamas reikalavimas įpareigoti sudaryti nuomos sutartį. Minėtuose teisės aktuose yra nustatyta tvarka, kaip sudaroma nuomos sutartis, kaip yra nustatomas nuomos mokestis (šalių susitarimu, bet skaičiuojant mokestį pagal teisės aktuose nustatytą formulę, atsižvelgiant į turto vertę). Nustačius tokį įpareigojimą teismo sprendimu, negalima būtų užtikrinti šių teisės aktų reikalavimų. Be to, teismo sprendimu negali būti patenkintas reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti sutartį, nes tai prieštarauja sutarčių laisvės principui. Reikalavimas įpareigoti asmenį (šiuo atveju instituciją) atlikti tokį valinį veiksmą kaip sutarties sudarymas yra iš esmės ydingas, todėl negali būti tenkinamas. Įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 125 punkte nustatyta, kad savivaldybė su grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininku sudaro gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį ir subnuomoja juos gyvenantiems juose nuomininkams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Savivaldybės nuomojamų iš savininko gyvenamųjų namų, jų dalių, butų metinis nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų buvimo vietą, būklę ir kitas reikšmingas aplinkybes. Savivaldybės vykdomoji institucija tvirtina maksimalų mėnesinį nuomos mokestį pagal formulę <...>. Šalims nesutarus dėl nuomos sąlygų ir (ar) nuomos mokesčio dydžio, ginčai sprendžiami teisme įstatymų nustatyta tvarka.

Netenkintinas pareiškėjų prašymas prie šios bylos prijungti civilinę bylą Nr. 2-14-215/2014, nes ši civilinė byla 2014-09-30 yra sustabdyta iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2997-215/2014.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 443 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad šalys neprašė padalyti turėtų bylinėjimosi išlaidų, todėl jos nedalintinos.

Rezoliucinė dalis

teismas nusprendė:

pareiškėjų G. B., A. B., A. B. pareiškimą tenkinti iš dalies.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir pripažinti, kad tarp G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. P., a. k. (duomenys neskelbtini) yra susiklostę gyvenamojo namo, esančio k., Mažeikių r., nuomos santykiai ir pareiškėjus pripažinti gyvenamojo namo, esančio k., Mažeikių r., nuomininkais.

Į. M. rajono savivaldybės administraciją vykdyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 124 punktą, S. P. (K. P.) Mažeikių rajono savivaldybės valdybos 1993-12-09 potvarkiu Nr. 469p grąžinto natūra gyvenamojo namo, esančio , Mažeikių r., kur gyvena G. B., A. B., A. B., visas nuomininkų teises ir pareigas pagal savininkui sugrąžinto gyvenamojo namo nuomos sutartį (tvarkos 6 priedas) perimti iki to laiko, kol valstybė G. B., A. B., A. B. suteiks kitą gyvenamąją patalpą arba kitaip su jais atsiskaitys Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nurodytais būdais.

Į. M. rajono savivaldybės administraciją vykdyti 1998 m. birželio 16 d. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Nr. (duomenys neskelbtini) 9 straipsnio 3 ir 4 dalis, teisės aktų nustatyta tvarka pranešti G. B., A. B., A. B., kaip natūra grąžinto gyvenamojo namo gyventojams, esančio k., Mažeikių r. dėl valstybės garantijos pasirinkimo: jiems per nustatytą laiką nepareiškus savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio , Mažeikių r., nuomininkams G. B., A. B., A. B. bei jų šeimų nariams ir namo savininkui S. P.; G. B., A. B., A. B. per nustatytą laiką pareiškus savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją natūra grąžinto gyvenamojo namo, esančio Mažeikių r., nuomininkams G. B., A. B., A. B. bei jų šeimų nariams ir namo savininkui S. P..

Kitoje dalyje pareiškėjų pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Mažeikių rajono apylinkės teismą.