- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-28
- Bylos Nr.
- 2S-1550-611/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski (pran.), Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- A. V., N. J. V.
- Trečiasis asmuo
- S. G., L.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. V. ir N. J. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų A. V. ir N. J. V. ieškinį dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys S. G. ir L. V..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai A. V. ir N. J. V. kreipėsi į teismą ieškiniu dėl servituto nustatymo jų turimam žemės sklypui jų naudai. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti vykdomąją bylą. Nurodė, kad antstolis priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti pagal išieškotojos S. G. pateiktą vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo iš L. V., priverstinai parduodant iš varžytinių žemės sklypą, priklausantį ieškovams. Pažymėjo, jog byloje yra nagrinėjamas servituto nustatymas sklypui, todėl yra būtina prieš parduodant sklypą iš varžytinių pabaigti servituto nustatymo procedūrą, nes tai turės įtakos tiek ieškovams, jei sklypas bus parduotas iš varžytinių, tiek sklypo pirkėjui, kuris prieš pirkdamas privalo žinoti visas aplinkybes, susijusias su įsigyjamu turtu, tame tarpe ir apie vykstantį teismo procesą dėl servituto nustatymo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. birželio 14 d. nutartimi ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas pažymėjo, jog ieškovai nenurodė aplinkybių, nepateikė įrodymų, kad, nesiėmus ieškovų prašomų laikinųjų apsaugos priemonių – vykdomosios bylos iki sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdymo, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pabrėžė, kad ieškovai nenurodė jokių faktų bei nepateikė įrodymų apie atsirasiančią ar patiriamą žalą, apie nepagrįstą nuosavybės teisių į ieškovams priklausantį nekilnojamąjį turtą ribojimą, nepritaikius minėtų priemonių.
Šalies argumentai
Ieškovai A. V. ir N. J. V. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį ir skubiai pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki sprendimo byloje įsiteisėjimo sustabdyti vykdomąją bylą. Nurodė, jog antstolis apeliantams pranešė, jog bus atliekamas parduodamo turto vertinimas, kurį atliks nepriklausomi vertintojai. Įvertinus sklypo kainą ir sumokėjus už įvertinimą gali susidaryti situacija, kad nagrinėjamoje byloje bus nustatytas servitutas, todėl pasikeis turto patrauklumas bei vertė ir turto vertinimas turės būti atliktas iš naujo, papildomai už tai sumokant. Dėl minėtos aplinkybės apeliantai nukentės finansiškai, taip pat vykdymo procesas bus nesklandus. Mano, jog teismo sprendimas šioje byloje turės įtakos ir sklypo pirkėjui, todėl pardavus sklypą pirkėjas turės būti traukiamas trečiuoju asmeniu šioje byloje, dėl ko bylos nagrinėjimas ir teismo sprendimo priėmimas taptų užvilkintais.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo S. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, jog ieškinio patenkinimo atveju nustačius servitutą turto patrauklumui apeliantų nurodytos aplinkybės įtakos neturės, kadangi vadovaujantis LR CK 4.171 str. 12 d. pardavus įkeistą žemę varžytinėse statinių savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Pabrėžė, jog šiai dienai ieškovai yra įkeisto ir iš varžytynių parduodamo žemės sklypo savininkai, todėl neturi reikalavimo teisės servituto nustatymui.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nėra.
LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Įstatymo leidėjas suteikia teismui diskrecijos teisę spręsti, ar konkrečiu atveju yra reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nagrinėjamojoje byloje apeliantai ieškinio užtikrinimui prašė iki sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo sustabdyti vykdomąją bylą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Ginčydami teismo išvadas, apeliantai nurodė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovai nukentės finansiškai, kadangi jiems pakartotinai reikės daryti turto vertinimą, taip pat vykdymo procesas bus nesklandus. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų teiginius, kaip neturinčius teisinės reikšmės faktus priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje iš esmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios rūšies ir masto laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik pareikštų reikalavimų ribose ir tik siekiant užtikrinti teismo sprendimo, priimto būtent pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, įvykdymą. Asmuo, prašydamas teismo pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę, turi pagrįsti priemonės taikymo poreikį, t.y. įrodyti, kad, nepritaikius prašomos priemonės, būsimas teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba apsunkintas jo įvykdymas (LR CPK 178 str.). Sprendžiant klausimą dėl tokių priemonių taikymo turi būti įvertinamas pareikšto reikalavimo pobūdis bei šalių galimybės patenkinti tokį reikalavimą tuo atveju, jei teismo sprendimas būtų palankus ieškovui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovų prašomos pritaikyti priemonės yra nepagrįstos ir nėra nustatyta, kad gali sukelti padarinių teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovai ieškiniu prašo nustatyti servitutą, todėl nurodytas argumentas, jog nesustabdžius vykdomosios bylos vykdymo, ateityje apeliantai gali patirti finansinių nuostolių, nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kadangi ieškovų nurodytos galimai kilsiančios pasekmės neturės įtakos teismo sprendimo įvykdymui. Pabrėžtina, jog ieškovų prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė yra netikslinga, nes jos pritaikymas niekaip neįtakotų ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų, todėl teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, pagrįstai atmetė tokį ieškovų prašymą. Ieškinio dalykas šioje byloje – kelio servituto nustatymas, dėl ko pritaikius ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų neginčytinai pažeisti LR CPK esminiai principai bei ginčo šalių ir trečiųjų asmenų teisės ir teisėti interesai, o tai įtakotų naujų teisinių ginčų kilimą. Nepriklausomai nuo tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismo sprendimo įvykdymas net teoriškai negali pasunkėti ar tapti neįmanomas, nes fiziškai žemė neišnyks, nepasikeis jos padėtis. Pažymėtina, jog reikalavimas dėl servituto yra nukreiptas į ateitį ir vykdomosios bylos sustabdymas niekaip neįtakoja ieškovų teisių, t.y. neturi įtakos servituto nustatymui ar nenustatymui. Pabrėžiama, jog servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (LR CK 4.111 str. 1 d.). Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens S. G. atsiliepime nurodytu teiginiu, jog ieškovai yra teisėti įkeistos žemės savininkai, todėl servituto nustatymas jų naudai į jiems priklausančią žemę sunkiai įsivaizduojamas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išsiaiškino bylos aplinkybes ir ištyrė įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Dėl šių priežasčių ieškovų atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p., 338 str.).
Tretysis asmuo S. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašė iš ieškovų priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą. Šis trečiojo asmens prašymas yra pagrįstas, iš pateiktos atstovavimo sutarties ir 2010-07-19 pinigų priėmimo kvito LAT Nr.564166 matyti, kad tretysis asmuo už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą turėjo 250 Lt išlaidų (b.l. 16-17). Ši suma atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R–85 patvirtintų rekomendacijų 8.15 punkte nustatytą rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovų atskirasis skundas netenkinamas, trečiojo asmens turėtos išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą surašymą priteisiamos jam iš ieškovų lygiomis dalimis (LR CPK 93 str. 1 d.). Taip pat atmetus atskirąjį skundą, iš ieškovų valstybei priteistinos procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos 6,95 Lt (b.l. 19) (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų A. V. ir N. J. V. lygiomis dalimis 250 (du šimtus penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui S. G. ir 6,95 Lt (šešis litus 95 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.