- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-05
- Bylos Nr.
- P-492-245-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- G. J.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Kategorijos
- 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 pagal pareiškėjo G. J. skundą atsakovams Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas G. J. skundu ir patikslintu skundu (I t., b. l. 2–4, 59–64) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba) vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“, grąžinti jį į ankstesnes pareigas bei priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos 118 446,53 Lt kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymo Nr. 1V-395 dalį, kuria panaikintas G. J. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390 ir grąžinti jį į ankstesnes pareigas, priteisti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – panaikino Vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado 2006 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. TE-390, grąžino G. J. į Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigas bei priteisė G. J. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – G. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas G. J. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta priteisti G. J. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos 118 446,53 Lt už priverstinės pravaikštos laiką panaikinti ir priteisti G. J. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2006 m. spalio 20 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, o kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo G. J. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos apeliacinį skundą patenkino – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo G. J. skundą atmetė.
Teisėjų kolegija padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad ginčijamas įsakymas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų individualiems teisės aktams. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymas Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ buvo priimtas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1V-145, 6.4 punktu ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokoliniu sprendimu. Minėtos komisijos posėdžio protokole Nr. 1-8RN-4KF pateiktas ginčijamo įsakymo faktinis ir pilnas juridinis pagrindimas. Šiame protokole konstatuota, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija pareiškėjui panaikinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir šio straipsnio 2 dalimi. Lietuvos Respublikos valstybės ir paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto norma yra nukreipiančioji, t. y. nukreipianti į to paties teisės akto kito straipsnio dalį, kurioje išdėstytos sąlygos, kai leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui neišduodamas. Pirmosios instancijos teismui pateiktame Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos 2006 m. rugsėjo 7 d. protokole Nr. 1-8RN-4KF Leidimo panaikinimo juridinis pagrindas nedetalizuotas, t. y. nenurodytas konkretus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies punktas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D-5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė neįslaptintą posėdžio protokolą, kuriame nurodytas aiškus leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija juridinis pagrindas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos priimtas protokolinis sprendimas, kaip savarankiškas administracinis sprendimas, pareiškėjo galėjo būti apskųstas teismui, pasinaudojus tokiam apskundimui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tačiau pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo. Teismas pažymėjo, kad nors analizuojamame įsakyme pilnai nėra nurodytas juridinis pagrindas, tačiau atsižvelgiant į nagrinėjamo klausimo specifiką, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad padarytas procedūrinis pažeidimas nėra esminis, sudarantis pagrindą naikinti ginčijamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymą Nr. 1V-395 „Dėl leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Faktinės aplinkybės ir detalus juridinis pagrindas yra nurodytas Komisijos posėdžio protokole.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad teismas 2010 m. birželio 2 d. raštu Nr. A662-788/2010 kreipėsi į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir 2006 m. birželio 16 d. raštu Nr. A662-788/2010 į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl dokumentų, kurių pagrindu buvo priimtas Komisijos protokolinis sprendimas išslaptinimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 29 d. raštu Nr. 1D-5187 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ pateikė išslaptintus dokumentus: Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 24 d. raštą Nr. (21)-8RN-915(KF) „Dėl informacijos pateikimo“ (1), Valstybės sienos apsaugos tarnybos 2010 m. kovo 17 d. raštą Nr. (21)-14-2900 „Dėl dokumentų išslaptinimo“ (2), Lietuvos policijos Operatyvinės veiklos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. OVT-1710KF „Dėl informacijos pateikimo“ (3), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Specialiosios ekspertų komisijos 2010 m. birželio 28 d. raštą Nr. 38-S-1149 „Dėl dokumento išslaptinimo“ (4) ir pateikė pilną Komisijos protokolą. Taip pat buvo gautas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2010 m. birželio 30 d. raštas Nr. 17.2-11937 „Dėl įslaptintos informacijos išslaptinimo ir informacijos suteikimo“, kuriuo pateiktas 2010 m. birželio 30 d. įslaptintų dokumentų išslaptinimo aktas Nr. 17.3-118-101 ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. vasario 8 d. raštas Nr. SD-18RN „Dėl išvadų pateikimo“. Neįslaptintame Komisijos posėdžio protokole tiesiogiai nurodytas juridinis pagrindas, kuriuo remiantis pasiūlyta G. J. panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismui taip pat susipažinimui ir vertinimui buvo pateikta įslaptinta medžiaga, t. y. operatyvinio sekimo byla Nr. PS-3-005-04. Iš šios medžiagos teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, negalėtų lemti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Tačiau šiuo atveju taip nėra. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti tokio pobūdžio padarinių atsiradimą – leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimą. Taigi tiek įslaptintų, tiek neslaptų (aptartų anksčiau (išslaptintų)) įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas akcentavo, kad iš skundžiamo atsakovo 2006 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. TE-390 „Dėl G. J. atleidimo iš vidaus tarnybos“ teismas nustatė, kad pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto pagrindu. Aiškindama nurodytą materialinės teisės normą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jos taikymas yra siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu. Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas, o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant (atimant) pareiškėjui leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas) bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje). Nurodė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos ministerijos vado 2006 m. kovo 10 d. įsakymu Nr. 4-172 patvirtintame Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigybės aprašymo 6.3 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojas einantis šias pareigas, turi turėti teisę dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „slaptai“ ir asmens patikimumo pažymėjimą. Ginčo šalys nekvestionuoja to fakto, kad pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Teismas padarė išvadą, kad panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija G. J. teisėtai ir pagrįstai atleistas iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Padvarionių užkardos vado pareigų.
III.
Pareiškėjas G. J. 2011 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 8 ir 11 punktų pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
1. Akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. liepos 7 d. nutarimu pripažino Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) (Žin., 2004, Nr. 4-29) (toliau – ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Teigia, kad administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimas grindžiamas įstatymu, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir yra neteisėtas
2. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog pritaikytos poveikio priemonės yra neteisėtos ir dėl to, kad jos neproporcingos. Atsakovams antrojo proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu atskleidus teisinį ir faktinį leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindą – operatyvinį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu – pareiškėjas prašė išreikalauti įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjui taikytų poveikio priemonių neproporcingumą ir nepagrįstumą – t. y. įrodymus apie konkretaus operatyvinio tyrimo statusą (pabaigą) ir kitus galimus operatyvinius tyrimus pareiškėjo atžvilgiu. Šį prašymą teisėjų kolegija atmetė kaip nesusijusį su byla, o skundžiamu sprendimu pritaikytas Konstitucijoje įtvirtintam laisvių ir teisių ribojimo proporcingumo principui prieštaraujantis neteisėtas įstatymas, nevertinant pareiškėjo teikiamų motyvų.
3. Teigia, kad dėl aptartų aplinkybių kartu konstatuotinas ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas atnaujinimo pagrindo buvimas – skundžiamas sprendimas iš esmės yra be motyvų, kadangi jame neaptartas esminis skundžiamo sprendimo teisėtumui turintis motyvas dėl konstitucinio proporcingumo principo pažeidimo dėl to, kad operatyvinio tyrimo faktas, nežiūrint jo rezultatų ir teisėtumo lėmė ne laikiną asmeniui suteiktos specialios teisės ir tarnybos santykių suvaržymą bet specialios teisės atėmimą ir tarnybos teisinių santykių pabaigą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas atmestinas, procesas neatnaujintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Proceso atnaujinimo pagrindai išvardinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardintų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos turi būti taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį.
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 bei 11 punktų pagrindu.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą. Pareiškėjas šio pagrindo buvimą įrodinėja Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimu.
Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Analogiška nuostata numatyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje.
Administracinės bylos, kurioje yra prašoma atnaujinti procesą, kontekste yra aktualus Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas, kuriuo buvo nutarta pripažinti, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus ar paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime konstatavo, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų valstybės įgaliotai institucijai vertinti su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusių aplinkybių ir atitinkamai individualizuoti konkrečių tam asmeniui taikytinų priemonių, ribojančių jo teises; vienintelė priemonė, kuri taikoma visais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, yra leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas ir paskesnis asmens atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, kurioms eiti toks leidimas ar pažymėjimas yra būtinas. Todėl Konstitucinis Teismas konstatavo, kad ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nenumatyta galimybė vertinti, ar su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusios aplinkybės kelia tokių abejonių dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija keltų grėsmę tokios informacijos saugumui, neatitinka iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir yra vertintinas kaip neproporcingas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą varžymas.
Įvertinus aptartą Konstitucinio Teismo sprendimą, darytina išvada, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarimo rezoliucijos 2 dalimi konstatavo legislatyvinę omisiją – teisės spragą, kurią draudžia teisė, pirmiausia ius supremum (Konstitucija). Konstitucinis Teismas legislatyvinę omisiją konstatuoja, kai teisės akte (jo dalyje) atitinkamas teisinis reguliavimas nėra nustatytas, nors pagal Konstituciją (arba kurį nors kitą aukštesnės galios teisės aktą, kurio atžvilgiu vertinama tiriamojo žemesnės galios teisės akto (jo dalies) atitiktis) privalo būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje). Teisės spragas – ir tas, kurios susidaro kaip Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisinis reguliavimas pripažįstamas antikonstituciniu, padarinys, – gali pašalinti ir teisės taikymo, t. y. ne tik teisėkūros, institucijos, taip pat teismai (pvz., taikydami teisės analogiją, bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją, taigi taip pat ir aiškindami teisę). (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, reglamentuojančio administracinių bylų procesą, 4 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.
Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. sprendimo motyvų matyti, kad teismas ėmėsi veiksmų teisės spragai užpildyti – vertino, ar pagrįstai pareiškėjui buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir konstatavo, kad tiek įslaptintų, tiek neslaptų įrodymų visuma, bylojanti ne pareiškėjo naudai, sudaro pagrindą dar kartą konstatuoti, jog leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikintas pagrįstai. Teismas nurodė, kad iš šios medžiagos matyti (2007 m. liepos 12 d. pažyma Nr. (21)-22s-332s ir kiti dokumentai), kad pareiškėjo veikla nesuderinama su valstybės tarnyba, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatų laikymusi. Tokiu būdu teismas tyrė ir vertino pareiškėjo patikimumą ir lojalumą Lietuvos valstybei ir individualizavo pareiškėjo teisių ir laisvių apribojimus.
Atsižvelgiant į tai, kad pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punktu yra akto, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, panaikinimas, o šiuo atveju Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas nebuvo panaikintas, tik buvo konstatuota Konstitucijos draudžiama teisės spraga šioje teisės normoje, o bylą nagrinėjęs teismas ėmėsi veiksmų, kad teisės spraga būtų užpildyta ir visapusiškai bei išsamiai išnagrinėjo bylą, pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu nėra.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų, teigdamas, kad sprendime neaptartas esminis skundžiamo sprendimo teisėtumui turintis motyvas dėl konstitucinio proporcingumo principo pažeidimo dėl to, kad operatyvinio tyrimo faktas, nežiūrint jo rezultatų ir teisėtumo lėmė ne laikiną asmeniui suteiktos specialios teisės ir tarnybos santykių suvaržymą bet specialios teisės atėmimą ir tarnybos teisinių santykių pabaigą.
Kaip jau buvo aptarta, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas vertindamas, ar pareiškėjo skundžiami aktai yra pagrįsti ir teisėti, ėmėsi veiksmų teisės spragai užpildyti ir motyvavo išvadą, kodėl skundžiami akta yra pagrįsti ir teisėti. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai pareiškėjas nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai, pateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamus argumentus, išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą teismo procesinį sprendimą, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 neatnaujintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo G. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A662-788/2010 neatnaujinti.
Nutartis neskundžiama.